Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lazdijų rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui A. D. dėl gelžbetoninio garažo ir voljero su stogu nukėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl statinių teisinio statuso

Iš bylos duomenų nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra pastatyti garažas ir voljeras su stogu. Šalys sutiko, kad šie statiniai pastatyti atsakovo ir stovi ant žemės ploto, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise yra valdomas ieškovės. Ieškovė reikalavo atsakovo statinius nugriauti, o atsakovas per ieškovės nustatytą terminą to nepadarė. Byloje kilo ginčas dėl būtinybės nugriauti statinius. Ieškovė teigia, kad šių pastatų įteisinimas nėra galimas, atsakovas negali išsinuomoti valstybinės žemės, ant kurios yra statiniai. Atsakovas su tuo nesutinka, teigia, jog ėmėsi veiksmų šiuos statinius įteisinti bei prašo nustatyti 12 mėnesių terminą tai padaryti.

Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju teismui nėra pateikti jokie dokumentai, kuriais būtų užfiksuotas statybos procesas, pats atsakovas nenurodė kada pastatė garažą ir voljerą. Statiniai yra neregistruoti, nėra jokių duomenų apie jų statybai išduotą leidimą. Šių statinių egzistavimas formaliai užfiksuotas Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 10v-530 „Dėl komisijos sudarymo“ pagrindu sudarytai komisijai atliktus patikrinimą vietoje dėl laikinojo statinio – garažo bei prie jo priblokuoto inžinerinio statinio – voljero su stogu pašalinimo ir 2024 m. liepos 4 d. nustačius, kad Lazdijų rajono savivaldybės patikėjimo teise valdomame valstybinės žemės plote šalia daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), yra laikinas statinys – garažas bei prie jo priblokuotas inžinerinis statinys – voljeras su stogu. Statiniai užfiksuoti pateiktose nuotraukose ir situacijos schemoje. Pažymėtina, kad 2010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-992 buvo pakeistos Lietuvos Respublikos statybos įstatymo normos, reglamentuojančios savavališkų ir neteisėtų statybų padarinių šalinimą, kartu įtvirtinant, kad šios normos taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki jų įsigaliojimo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 24 straipsnis). Atsakovas neneigė aplinkybės, kad statinius pastatė savavališkai. Nesant galimybės nustatyti statybos pradžios ir pabaigos laikotarpius, atsakovui pripažįstant aplinkybę, kad statiniai pastatyti savavališkai, dėl neteisėtos statybos teisinių padarinių sprendžiama pagal teismo sprendimo priėmimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą.

Nei ieškovė, nei atsakovas teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovo valdomi statiniai yra pastatyti teisėtai, gavus leidimą. Atsakovas ir pats patvirtino, kad statyba nebuvo teisėta. Pagal Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalį, savavališka statyba laikoma tokia statyba, kai statinio ar jo dalies statyba vykdoma neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, kai dėl jų pakeitimų privaloma iš naujo gauti statybą leidžiantį dokumentą. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą (teritoriją), kuriame (kurioje) naujai statomas ar rekonstruojamas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir (ar) naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Šiuo atveju atsakovas statinius pastatė ant ieškovės valdomos valstybinės žemės, į kurią jokių teisių pats atsakovas šiuo metu neturi. Jis nėra žemės nuomininkas, nevaldo jos kitais pagrindais, nėra duomenų, jog yra gavęs leidimą šioje vietose statyti statinius. Teismas atkreipia dėmesį, kad ginčo žemės sklypo savininko (naudotojo, valdytojo) subjektinėms teisėms teismine tvarka pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 1–2 dalis apginti pakanka įrodyti, jog statiniai yra pastatyti be ginčo žemės sklypo savininko (šiuo atveju Lietuvos Respublikos) rašytinio sutikimo, todėl esant atsakovo pripažinimui, kad tokio sutikimo jis nėra gavęs, teismas papildomai nevertina kokiai kategorijai priklauso atsakovo pastatyti statiniai bei kokie statybos dokumentai yra reikalingi jų statybai.

Atsakovui neįrodžius, kad statinius sukūrė teisėtai, konstatuojama, kad sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), atsakovo pastatyti garažas ir voljeras yra savavališkos statybos padarinys (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

Dėl savavališkos statybos įteisinimo

Įstatymo leidėjo savavališkos statybos statytojui (savininkui) nustatyta teisė įteisinti savavališką statybą negali būti laikoma neribota. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl galimybės leisti statytojui (savininkui) įteisinti savavališką statybą, turėtų aiškintis, kada ir esant kokioms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms statytojas atliko statybos darbus, kokie faktiniai ir teisiniai pagrindai nulėmė jo veiksmus. Pagal nustatytas aplinkybes teismas turėtų spręsti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, dėl kokių priežasčių savavališka statyba nėra įteisinta ir ar statytojo nurodytos galimybės ją įteisinti yra realios, taip pat per kokį terminą statytojas galėtų sutvarkyti reikalingą statybų dokumentaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą statytojo teisė gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, todėl pirmiausia turėtų būti nagrinėjama galimybė suteikti asmeniui žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises. Tokiu atveju turi būti aiškinamasi dėl asmens galimybės įgyti sklypą nuosavybėn pirkimo būdu, jį nuomoti, nustatyti servitutą ir kt. Kai statiniai savavališkai yra pastatyti ne ant teisiniu pagrindu valdomos žemės (valstybinės žemės), yra labai svarbus visų suinteresuotų asmenų glaudus bendradarbiavimas, siekiant išsiaiškinti galimybes suteikti tokiam asmeniui žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises prie šio valdomo neteisėtai pastatyto pastato, ir tik nustačius, kad nėra teisinių priemonių to padaryti, proporcinga priemone galėtų būti pripažintas statinio griovimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013, 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014; kt.).

Šiuo atveju statiniai yra pastatyti būtent ant savivaldybės valdomos Lietuvos Respublikai priklausančios žemės. Atsakovas teigia, kad jis siekia tą žemės sklypo dalį išsinuomoti, teismui pateikė tai patvirtinančius duomenis: žemės sklypo schemą su pažymėtu norimu išsinuomoti plotu ir Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus raštą UAB „Solaneksa“, kuriuo atsisakyta derinti žemės sklypo planą. Atsakovas nurodė, jog vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – žemės nuomos taisyklės) 12.1 ir 12.4 papunkčiais pateikė prašymą išnuomoti jam žemės sklypo dalį, kurio ieškovė nėra atmetusi. Ieškovė nurodė, jog atsakovas neturi teisinio pagrindo išsinuomoti šio žemės sklypo.

Žemės nuomos taisyklių 28 punktas apibrėžia, kad gali būti išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai, arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui.

Byloje šalių paaiškinimais nustatyta, jog adresu (duomenys neskelbtini), atsakovas neturi jokios registruotų nekilnojamojo turto objektų. Atsakovas savo teisę išsinuomoti valstybinę žemę iš esmės grindžia tuo, kad jam priklauso šiame sklype savavališkai pastatyti garažas su voljeru. Teismas pažymi, kad statinio pastatymas yra daikto sukūrimas. Jeigu statytojas laikytųsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos, jis įgytų nuosavybės teisę į pastatytą statinį pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą. Statyba, vykdoma (įvykdyta) savavališkai arba pažeidžianti teisės aktų reikalavimus, vertintina kaip neteisėta, jos rezultatas – pastatytas statinys taip pat laikomas neteisėtai pastatytu statiniu. Jeigu statinys yra pastatytas ar statomas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tai jis negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis, juo disponuoti (jo parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Dėl to statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Kasacinio teismo konstatuota, kad statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka; neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 33 punktas). Taigi šiuo atveju, vadovaujantis teismų praktika, atsakovo savavališkai pastatyti statiniai nėra laikomi jo nuosavybe. Neturėdamas jokio kito jam priklausančio nekilnojamojo turto ginčo sklype, atsakovas neatitinka Žemės nuomos taisyklių 28 punkte numatytų sąlygų, kurių pagrindu jam būtų galima išnuomoti šį žemės sklypą.

Be to, žemės nuomos taisyklių 2.4. punktas numato, kad žemės sklypai formuojami pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus detaliuosius planus, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus arba Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tiek ieškovės, tiek atsakovo pateikti duomenys, patvirtina, kad pagal detalųjį planą valstybei priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra ketinama įrengti automobilių aikštelę, tarnaujančią šiame sklype stovinčiam daugiabučiui. Taigi numatyta, kad žemės sklypas tarnaus visuomenės poreikiams, juo naudosis sklype esančio daugiabučio (kuriame atsakovas neturi nuosavybės) gyventojai.

Tokiu būdu konstatuotina, kad atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo išsinuomoti žemės sklypo ant kurio savavališkai yra pastatęs statinius, kas suponuoja jo pastatytos savavališkos statybos įteisinimą negalimu. Nors atsakovas nurodė, jog dėl nuomos yra tariamasi su ieškove, kuri nėra jam pateikusi neigiamo atsakymo, teismas šią poziciją vertina kritiškai. Kaip matyti iš atsakovo byloje pateiktų dokumentų, šiuo atveju atsakovas į ieškovę kreipėsi ne dėl prašymo išnuomoti teritoriją ant kurios stovi jo savavališka statyba, bet dėl šiuo adresu esančio daugiabučio namui tarnaujančios automobilių stovėjimo aikštelės. Pateiktas projektas netvirtintas dėl techninių aplinkybių, susijusių su aikštelės ribomis. Klausimas dėl nuomos nėra aptariamas. Jokių duomenų, jog atsakovui gali būti leista išsinuomoti sklypą ar jo dalį, atsakovas nepateikė. Ieškovė nurodė, jog neketina to daryti, nuoma negalima. Taigi konstatuotina, kad nėra galimybės atsakovui įteisinti savavališką statybą, todėl jos padarinių šalinimas yra vienintelė ir proporcinga priemonė. Teismas atkreipia dėmesį, kad draudimas įgyvendinti nuosavybės teisę į neteisėtai pastatytą statinį arba, kitaip tariant, nuosavybės teisės į neteisėtai pastatytą statinį nepripažinimas yra visuotinai pripažįstamo principo, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, išraiška. Neteisėta statinio statyba teisine prasme nesukelia statytojui pozityvių materialiųjų teisinių padarinių (kokios nors naudos, kuri suteiktų statytojui teisiškai pripažįstamą satisfakciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019, 24 punktas). Priešingu atveju susiklostytų protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus pažeidžianti teisinė situacija, kuomet kiekvienas asmuo siekdamas užvaldyti valstybinę žemę, turėtų galimybę joje imtis savavališkos statybos, kurios įteisinimo pagrindu valstybė būtų priversta šiam asmeniui perduoti norimą teritoriją.

Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuojama, kad atsakovas neįrodė, jog garažas su voljeru pastatyti gavus būtiną jiems statyti statybą leidžiantį dokumentą, taip pat neįrodė, kad jam buvo suteikta teisė statybai naudotis valstybinės žemės sklypu, ar kad jis turi teisę šį sklypą išsinuomoti ir įteisinti savavališką statybą, todėl ieškinys tenkinamas visiškai (CPK 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą, duomenų apie išlaidas teisinei pagalbai nepateikė. Ieškiniu reiškiamas vienas neturtinis reikalavimas, už kurį mokėtinas 111 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Ieškinį patenkinus visiškai, žyminis mokestis priteisiamas valstybei iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos, įmonės kodas 188659752, surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu neviršija 8 Eur, todėl iš atsakovo nepriteisiamos (Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, pakeistas Kolegialių institucijų 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-386/1K-411.)

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 267 straipsniais, 268 – 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Įpareigoti atsakovą A. D. per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nukelti gelžbetoninį garažą ir voljerą su stogu, esančius adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti garažui bei voljerui tekusią teritoriją.

Atsakovui A. D. per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nenukėlus gelžbetoninio garažo ir voljero su stogu, esančių adresu (duomenys neskelbtini), ir/arba nesutvarkius garažui ir voljerui tekusios teritorijos, leisti ieškovei Lazdijų rajono savivaldybės administracijai nukelti gelžbetoninį garažą ir voljerą su stogu, esančius adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti garažui ir voljerui tekusią teritoriją, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo A. D..

Priteisti iš atsakovo A. D. 111 Eur žyminį mokestį valstybei.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.