- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-12
- Bylos Nr.
- 1A-9-531/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-32535-2019-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Valdas Petras Meidus, Jolanta Raščiuvienė
- Kaltinamasis
- J. B.
- Civilinis ieškovas
- M. S.
- Advokatai
- Jurgita Žiužnienė, Vygantas Barkauskas, Jurgita Lučinskaitė Žiužnienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Petro Meidaus ir Jolantos Raščiuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo M. S. atstovės advokatės Jurgitos Žiužnienės skundus dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. išteisintas iš kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. S. pareikštas civilinis ieškinys dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. J. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. liepos 16 d. (duomenys neskelbtini), per visuomenės informavimo priemones – laikraštį „(duomenys neskelbtini)“, kurio redaktorius yra, ir internetinį puslapį (duomenys neskelbtini), raštu paskelbdamas straipsnį, kurio autorius ir yra, pavadinimu „(duomenys neskelbtini) vadovaus... teistas už narkotikų platinimą“, ir straipsnio turinyje „...Valdantieji akibrokštą iškrėtė, tvirtinant (duomenys neskelbtini) komisijos sudėtį. Joje – 11 narių, atstovaujančių įvairias rajono įstaigas ir tarnybas. O šios komisijos pirmininku patvirtino M. S. kažkada teistą... už narkotikų platinimą. Opozicija šio sprendimo nepalaikė...“ nurodydamas, kad M. S. yra kažkada teistas už narkotikų platinimą, paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, neva, M. S. padarė sunkų nusikaltimą ir taip šmeižė M. S., nes pastarasis nėra niekada teistas už narkotikų platinimą.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
2. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir priimti naują – J. B. pripažinti kaltu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę – 100 MGL dydžio baudą. Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: 2019 m. liepos 16 d. laikraštį „(duomenys neskelbtini)“, 2005 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 18 d., 2010 m. liepos 20 d. išleistus laikraščius „(duomenys neskelbtini)“, 2019 m. liepos 29 d. M. S. skundą dėl žurnalisto J. B. veiksmų ir 2019 m. spalio 3 d. sprendimą dėl M. S. skundo palikti saugoti byloje. M. S. pateiktą ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Priteisti M. S. patirtas teisinių paslaugų išlaidas. Nurodo, kad M. S. niekada nebuvo teistas už narkotinių medžiagų platinimą, kaip tai nurodė J. B., paskleisdamas informaciją laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ ir tinklapyje (duomenys neskelbtini), ir ši paskleista informacija neatitinka tikrovės ir pagal byloje esančią 2019 m. lapkričio 7 d. specialisto išvadą, yra žeminanti asmenį. Taigi, J. B. padaryta veika atitinka BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviąją pusę. Teigia, kad apylinkės teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi tik J. B. duotais parodymais, atsietai vertindamas juos nuo visos bylos medžiagos. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad J. B. sąžiningai klydo ir kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pažymi, jog šios kategorijos bylų teisminėje praktikoje yra suformuluota, jog asmuo, viešai pateikdamas informaciją privalo elgtis atsakingai ir turėti tas žinias patvirtinančius patikimus duomenis ar nurodyti šaltinius. Tokių duomenų ar šaltinių J. B. savo teiginiams pagrįsti nepateikė. Iš J. B. parodymų matyti, kad jis aiškiai žinojo, kad tiksliai nežino aplinkybės, kad M. S. buvo teistas už narkotikų platinimą, bet vis tiek tokią informaciją paskleidė plačiam skaitytojų ratui. J. B. nurodė, kad žinojo tik tai, kad M. S. ir pastarojo sutuoktinė buvę narkomanai. Buvo girdėjęs, kad teistas už narkotikus, tačiau konkrečios informacijos neturėjo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad informacija, kad M. S. buvo teistas už narkotinių medžiagų platinimą ar platino narkotines medžiagas buvo paskleista kur nors ankščiau. Liudytoja O. Z. nurodė, kad domėjosi už ką yra teistas M. S., paskaičiusi BK suprato, kad už narkotikus, apie tai galėjo paminėti J. B., tačiau J. B. turimos informacijos nepatikrino ir siekdamas, kaip nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, hiperbolizuotai, pranešti apie įvykius miesto taryboje, parašė straipsnį, kuriame nurodė, kad M. S. teistas būtent už narkotinių medžiagų platinimą, kurį vėliau paskleidė per visuomenės informavimo priemones. Todėl vertinant J. B. veiksmus susidariusioje situacijoje sąžiningumo objektyviuoju aspektu pasigendama. J. B. konstatuodamas, kad M. S. teistas už narkotinių medžiagų platinimą skaitytojams sudarė visas prielaidas ir regimybę manyti, kad M. S. buvo atlikęs veiksmus, atitinkančius konkrečios nusikalstamos veikos sudėtį, tiksliau, sunkaus nusikaltimo sudėtį ir už tai buvo nuteistas. Atitinkamai ir subjektyviuoju požiūriu, būdamas išsilavinęs, kaip pats nurodė, ilgametis žurnalistas, J. B. privalėjo suvokti, kad nepatikslinęs M. S. teistumo, neturėdamas tikslios informacijos apie M. S. teistumą, neturėjo pagrindo paskleisti informacijos, kad pastarasis yra teistas už narkotinių medžiagų platinimą. J. B. rašydamas straipsnį aiškiai suvokė, kad jo paskleista informacija yra netikra, niekur nepatikrinta, jis neturi tai patvirtinančių patikimų duomenų apie tai ir bus nemaloni M. S., bet vis tiek ją rašė ir vėliau paskleidė. Argumentas, kad narkotikų platinimą J. B. supranta buitine prasme yra nepagrįstas, nes nėra aišku, kodėl J. B. rašydamas aptariamą straipsnį ir jį vėliau paskleisdamas pasirinko būtent platinimo sąvoką, o ne laikymo ar gaminimo, į šį klausimą J. B. neatsakė ir teisiamojo posėdžio metu. Be to, J. B. patvirtino, kad prieš rašydamas aptariamą straipsnį bandė skambinti (duomenys neskelbtini), bet informacijos apie teistumą negavo, o tai tik patvirtina, kad rašydamas straipsnį konkrečiai žinojo, kad informacija nėra patikrinta ir teisinga, tačiau net negavęs patikimos informacijos vis tiek tyčia spausdino būtent tai, ką spausdino, o į liudytoją D. Š., siekdamas gauti informaciją apie M. S. teistumą, kreipėsi tik po to, kai informacija jau buvo paskleista ir pats M. S. apie tai pranešė redakcijai. J. B. tyčios turinį atskleidžia motyvas, kurį teisme jis pats nurodė. Pastarasis nurodė, kad straipsnį apie M. S. parašė, nes pastarasis priklauso valdančiajai daugumai (duomenys neskelbtini) taryboje, o J. B. yra opozicijoje, kuri balsavo prieš, kad M. S. būtų paskirtas (duomenys neskelbtini) pirmininku. Visi šie išvardinti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad J. B., skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, suvokė, kad ši viešai paskleista informacija yra tikrovės neatitinkanti informacija ir bus nemaloni nukentėjusiajam, dėl jos jis pasijus pažemintas ir norėjo tokią informaciją skleisti. J. B. tyčios turinį, priešingai nei nurodė teismas nuosprendyje, atskleidžia ir tai, kad pastarasis nors ir sužinojęs, kad laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ paskleidė klaidingą informaciją apie M. S., jokio pateiktos informacijos paneigimo nepaskelbė, tik internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini) ištaisė straipsnio turinį nurodydamas, kad M. S. teistas už narkotinį straipsnį, tačiau jokio paaiškinimo skaitytojams nepateikė, informacija jau buvo pasklidusi plačiam asmenų ratui. Tokie J. B. veiksmai neatitinka „sąžiningo klydimo“ situacijos, priešingai, patvirtina, kad J. B. veiksmai buvo apgalvoti, nebuvo pateikti visuomenei spontaniškai ir rodo tiek jo tyčios kryptingumą, tiek ir tikslingą siekį paskleisti apie M. S. tikrovės neatitinkančią informaciją (sąmoningai iškreipiant ir hiperbolizuojant duomenis) visuomenei, todėl tai yra pavojinga veika, atitinkanti BK 154 straipsnio 2 dalies sudėtį. Nesutinka su apylinkės teismo išdėstyta nuomone, kad M. S., manydamas, jog buvo paskleisti jo garbę ir orumą žeminantys duomenys savo teises galėjo ginti remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnyje numatytais būdais. Civilinis deliktas asmens garbės ir orumo pažeidimas ir nusikaltimas šmeižimas negali būti sutapatinami. Civilinė teisė nustato deliktinę, o ne baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju baudžiamoji byla buvo pradėta ir išnagrinėta ne dėl garbę ir orumą žeminančių paskleistų duomenų paneigimo, tačiau dėl asmens, kuris viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokiu būdu pažemino bei pakirto pasitikėjimą nukentėjusiuoju nubaudimo. Pažymėtina, jog J. B. veika laikytina pavojinga, kadangi šmeižikiški teiginiai buvo išplatinti per visuomenės informavimo priemones, todėl informacija buvo paskleista plačiam asmenų ratui. Po paskleistos informacijos M. S. asmeniškai ir visa jos šeima pajautė pažeminimą ir paniekinimą, paskleista informacija neabejotinai buvo pakenkta M. S. reputacijai, bei pakirstas asmenų pasitikėjimas, kadangi asmuo vadovauja (duomenys neskelbtini), kuri užsiima būtent asmenų nuo priklausomybės narkotikams gydymu ir reabilitacija. Todėl darytina išvada, kad J. B. padaryta veika sukėlė realius padarinius. Prašymą M. S. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti tik ir iš dalies grindžia tuo, kad po patirto pažeminimo M. S. nepatyrė sveikatos sutrikimų, nes jam medicininės paslaugos nebuvo teikiamos, nepateikta duomenų, kad dėl to būtų nukentėjusi jo vykdoma veikla, dėl nepagrįsto apkaltinimo būtų patyręs kokių nors nuostolių ar pažeminimų iš kitų asmenų.
3. Nukentėjusiojo M. S. atstovė advokatė J. Žiužnienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir priimti naują – J. B. pripažinti kaltu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį. M. S. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti visa apimtimi ir priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Iš J. B. M. S. priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kritikuoja skundžiamame nuosprendyje padarytas pirmosios instancijos teismo išvadas, kadangi jos yra prieštaringos, prieštarauja bylos medžiagai ir yra paremtos išimtinai vien tik J. B. gynybine versija ir jo paaiškinimais. Apylinkės teismas neatsižvelgė į J. B. parodymų nenuoseklumą, selektyvų atsakinėjimą į klausimus, išsisukinėjimą nuo atsakymų, neįvertino, kad J. B. pripažino faktą bei tai, kad informacija, kurią paskleidė – yra konstatuojamojo pobūdžio, neįvertino nusikaltimo motyvo ir pasekmių. Teismas J. B. paaiškinimus vertino atsietai nuo kitų įrodymų, nevertino kompleksiškai jo paties veiksmų, bei nesugretino jo paaiškinimų su visa bylos medžiaga, nevertino jo asmenybės bei profesijos, darbo stažo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimai, susiję su įrodymų vertinimu, kas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pažymi, kad M. S. niekada nebuvo teistas už narkotikų platinimą. Mano, kad J. B., kuris yra ilgametis žurnalistas, straipsnio rengėjas, publikuotojas, laikraščio redaktorius ir vadovas, grubiai, nusikalstamai apšmeižė M. S. nebūtais, tikrovės neatitinkančiais dalykais, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 154 straipsnio 2 dalį. Nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad byloje nenustatyta, jog J. B. suvokė skleidžiantis apie M. S. tikrovės neatitinkančią ir jį žeminančią informaciją ir kad būtent tokią informaciją apie jį norėjo paskleisti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada, susijusi su J. B. straipsnio pavadinime ištaisyta klaida, bei tai, kad po jos ištaisymo M. S. skundo nebeteikė, nors nauja formuluotė leidžia manyti apie teistumą, vertintina kritiškai, kadangi vien jau ta aplinkybė, kad, kaip įvardinta, „klaidą“ J. B. ištaisė, parodo, kad J. B. neabejotinai suvokė savo elgesį kaip neteisėtą ir jo pasekmes. Aplinkybė, kad pataisius tekstą M. S. jo neskundė, taip pat pats pataisymo faktas, nepašalina J. B. atsakomybės. Pataisytas tekstas iš esmės pakeitė turinį, nors iš jo ir toliau buvo galima identifikuoti asmenį. Pabrėžia, jog J. B. pripažino, kad paskleista informacija yra konstatuojamoji, o tai tuo pačiu patvirtina, kad jos turinį jis suvokė ir įvertino. Tai, kad J. B. tik po M. S. skambučio į redakciją pradėjo intensyviai tikrinti savo paskleistos informacijos turinį – kreipėsi į (duomenys neskelbtini) D. Š., parodo, kad jis iki paskleidžiant informaciją rėmėsi tik gandais, elgėsi neatsakingai, neatidžiai, kas neatleidžia nuo atsakomybės. Atkreipia dėmesį, kad tai, jog J. B. prieš rašydamas straipsnį bandė skambinti į (duomenys neskelbtini), bet informacijos apie teistumą negavo, o tik patvirtina, kad rašydamas straipsnį konkrečiai žinojo, kad informacija nėra patikrinta ir teisinga, tačiau net negavęs patikimos informacijos vis tiek tyčia išspausdino. Būtina įvertinti, kad publikuoti straipsnį netyčia yra neįmanoma. J. B., būdamas ilgametis žurnalistas ir laikraščio redaktorius rašydamas, koreguodamas savo prašytą tekstą atlieka analitinį darbą ir jo turinį bei galimą straipsnio įtaigą aiškiai supranta ir jos siekia, nes tai ir yra pagrindinis tikslas – savo tekstu padaryti įtaką skaitytojui, kad straipsnis būtų kuo plačiau skaitomas, priešingu atveju juk straipsnio nei rašytų, nei publikuotų. Tai, kad J. B. neįvertino, kokias pasekmes jam pačiam gali sukelti jo paties veiksmai – gal ir tikėtina, tačiau neįsivaizduojama ir neįtikinama, kad žurnalistas, kuriam yra taikomi aukštesni atidumo standartai, kuris turi pareigą neklaidinti visuomenės, pateikdamas į viešumą informaciją privalo elgtis atsakingai ir turėti tas žinias patvirtinančius patikimus duomenis ar nurodyti šaltinius, o taip pat neįžeidinėti žmonių, kuris, kaip pats pripažino, nepatikrinęs paskleidė konstatuojamojo turinio informaciją apie žmogų, nesuprato, paskleistos informacijos turinio, t. y. kad informacija neatitinka tikrovės. Pabrėžia, kad jei asmuo nepatikrina informacijos, pats prisiima riziką ir atsakomybę už savo veiksmus ir tai nėra vertinama kaip klaida. Tai yra nepateisinama rizika. Aplinkybė, kad straipsnis buvo publikuotas patvirtina tai, kad J. B. norėjo informaciją paskleisti, o ne priešingai. Kaltę šalinančių aplinkybių šioje byloje nėra nustatyta. Paskleisti informacijos be kaltės – neįmanoma. Pabrėžia, kad apylinkės teismas neįvertino, kad J. B. turėjo aiškų motyvą – nurodė, kad su M. S. yra priešingose partijose, jo partija nebalsavo už M. S., todėl J. B. norėjo atskleisti visuomenei, ją „apšviesti“ apie M. S. asmenybę. Vertinant tyčios kryptingumą, J. B. veiksmai yra aiškiai tikslingi, apgalvoti, nespontaniški, žurnalistas aiškiai žinojo ką rašo, siekė, kad žmonės skaitytų jo tekstą, publikuotą dvejose vietose, o vertinant turinį, būdamas išsilavinęs, turintis patirtį žmogus, privalėjo suvokti ir įvertinti neigiamas pasekmes M. S. ir jo šeimai, aplinkai. Abejonių, kad straipsniai sukėlė neigiamas pasekmes – nekyla. Atkreipia dėmesį, kad tai, jog J. B. neturi teisinio išsilavinimo šiuo atveju nėra reabilituojanti aplinkybė vertinant tai, kad J. B. yra žurnalistas ir rašo tikslingai auditorijai bei turėdamas aiškų tikslą – kad jo tekstus skaitytų. Žurnalisto laisvė reikšti savo mintis negali būti priešpastatoma pareigai skleisti tikrovę atitinkančią, patikrintą, nežeminančią kitą žmogų informaciją. Žurnalistas negali pasinaudoti savo padėtimi neteisėtiems veiksmams, kaip šiuo atveju, šmeižimui, atlikti. J. B. pripažino, kad straipsnio apie M. S. turiniu siekė atkreipti visuomenės dėmesį būtent į tai, kad vadovu buvo paskirtas, kaip pats nurodė, teistas už narkotikų platinimą, asmuo, ką jis pats vertino kaip skandalą. Atkreiptinas dėmesys, kad jau posėdžio metu leksika buvo pakeista į frazę „du kartus teistas už narkotikus“. Šios aplinkybės patvirtina, J. B. turinį suprato ir siekė rezultato – kad žmonės sužinotų apie skandalą, t. y. kad informacija pasklistų. J. B. paaiškinimas, kodėl buvo parinktas žodis platinimas – neįtikina, kadangi vertinant visuomenėje šiuo metu susiformavusią ir aiškiai žinomą nuomonę, platinimas suprantamas kaip ženkliai sunkesnis nusikaltimas nei kitos veikos susijusios su narkotikais, todėl visiškai neįtikinama, kad J. B., būdamas žurnalistas, redaktorius ir norėdamas sukelti sensaciją, kaip teismas nurodo – netyčia, nekaltai, iš nesupratimo panaudojo aiškų, nedviprasmišką žodį, kuris vėliau buvo pašalintas, bei nežino, kas yra narkotikų platinimas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo tikslus ir objektyvus, neįsigilino į kaltinimą, kadangi yra akivaizdu, kad straipsnyje pavadinimu „(duomenys neskelbtini) vadovaus... teistas už narkotikų platinimą“, ir straipsnio turinyje „...Valdantieji akibrokštą iškrėtė, tvirtinant (duomenys neskelbtini) komisijos sudėtį. Joje - 11 narių, atstovaujančių įvairias rajono įstaigas ir tarnybas. O šios komisijos pirmininku patvirtino M. S. kažkada teistą... už narkotikų platinimą. Opozicija šio sprendimo nepalaikė...“ J. B. tiesiogiai, aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad M. S. yra kažkada teistas už narkotikų platinimą. Teismo išvada, kad straipsnyje yra nurodyta tik tai, kad M. S. teistas, neatitinka tikrovės. Mano, kad pirmosios instancijos teismas saviraiškos laisvę priešpastatė M. S. garbei ir orumui ir taip siekė reabilituoti J. B.. Tačiau prisidengiant saviraiškos laisve, žodžio laisve, žurnalistas negali būti laisvas įžeidinėti ir šmeižti asmenis. Informacija, kuri buvo paskleista nebuvo tiesiog netiksli, ji buvo konstatuojamojo pobūdžio, įžeidžianti.
Atsiliepimas
4. Išteisintojo J. B. gynėjas advokatas Vygantas Barkauskas atsiliepime į pateiktus apeliacinius skundus prašė juos atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas išteisinti J. B., paremtas tinkamu, t. y. pilnu ir visapusišku faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų visumos ištyrimu, teismo argumentai logiški ir nuoseklūs. Pažymi, kad nors straipsnio pavadinime ir teksto fragmente: „<...> už narkotikų platinimą“ buvo padarytas netikslumas, šis netikslumas pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo kvalifikuotas kaip tiesioginė tyčia paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją apie nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad išteisintasis sąžiningai klydo, t. y. neveikė tiesiogine tyčia. Vertinant, ar išteisintojo veikoje buvo tiesioginė tyčia paskleisti tikrovės neatitinkančias žinias, galinčias paniekinti ar pažeminti nukentėjusįjį ir/ar galinčias pakirsti pasitikėjimą juo, pagal kasacinio teismo praktiką atsižvelgtina į viso straipsnio turinį, vertintina aplinkybių visuma, kuriomis ji buvo paskleista, socialinis kontekstas, viešumas, visuomenės teisė žinoti ir kt. Pirmosios instancijos teismas ne tik nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, bet ir preciziškai jos laikėsi. Be kita ko, tiesioginės tyčios nebuvimo išteisintojo veikoje kontekste reikšminga, kad nukentėjusysis yra viešasis asmuo. Teigia, kad šiuo atveju išteisintasis tik norėjo iškelti aikštėn objektyviai egzistuojančią, t. y. tikrovę atitinkančią aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininku buvo paskirtas asmuo, praeityje kelis kartus teistas už nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, bei šiuo klausimu paskatinti viešą diskusiją. Išteisintojo veiksmai ir veiksmų kontekstas nepagrindžia jo tiesioginės tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, nes šmeižimo tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir noras paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra. Pabrėžia, kad aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininku paskirtas nukentėjusysis praeityje du kartus teistas už nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis – už narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą ir gaminimą - atitinka tikrovę, t. y. tai yra objektyviai egzistuojantis faktas. Tai reiškia, kad išteisintasis, rengdamas straipsnį, jam prieinama apimtimi rėmėsi objektyviai egzistuojančiais faktais, t. y. tikrovę atitinkančia informacija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad išteisintasis elgėsi sąžiningai, nepiktnaudžiavo teise skleisti informaciją, suklydo tik tiek, kad straipsnyje nurodė, esą nukentėjusysis buvo teistas už narkotikų platinimą, tačiau tai nereiškia, kad išteisintojo veikoje buvo tiesioginė tyčia paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti nukentėjusįjį ir/ar galinčią pakirsti pasitikėjimą juo. Atkreipia dėmesį, kad straipsnis yra žurnalistinės publicistikos kūrinys, kuriam negali būti keliami tikslumo reikalavimai, taikytini teisiniam dokumentui. Apie tai šiuo atveju spręstina ir iš to, kad vėliau straipsnio tekstas buvo koreguotas į tekstą „<...> kažkada pagal narkotinį straipsnį teistą asmenį“. Juridinės technikos prasme toks dalykas, kaip „narkotinis straipsnis“ neegzistuoja, todėl tokios formuluotės panaudojimas parodo, kad straipsnis buvo rašomas publicistine, netgi buitine kalba, o ne baudžiamojo kodekso ar kitų teisinių dokumentų kalba. Pabrėžia, kad kadangi (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba nusprendė savivaldybės (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininku paskirti nukentėjusįjį, praeityje teistą tris kartus, tame tarpe du kartus teistą už nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, išteisintasis apie tai ir siekė informuoti bendruomenę bei iššaukti diskusiją, t. y. jam svarbiausia buvo tai, kad (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininku buvo paskirtas asmuo, du kartus teistas už nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Šiame kontekste nėra lemiama, pagal kokią konkrečią galiojusio BK 232¹ straipsnio dalį jis buvo nuteistas. Teigia, kad 2019 m. spalio 30 d. specialisto išvada, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, nepatvirtina išteisintojo tiesioginės tyčios apšmeižti nukentėjusįjį. Atkreipia dėmesį, kad iš užduoties atlikti objektų tyrimą, taip pat iš specialisto išvados aprašomosios ir motyvuojamosios dalies turinio matyti, kad specialistas nebuvo informuotas apie tai, kad nukentėjusysis net du kartus buvo nuteistas už nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Taigi, specialisto išvada pateikta, vadovaujantis nuostata, kad nukentėjusysis arba yra teistas už narkotinių medžiagų platinimą, ir tuo atveju informacija, pasak specialisto, nelaikytina žeminančia, arba nėra teistas už narkotinių medžiagų platinimą, ir tuo atveju informacija, pasak specialisto, laikytina žeminančia. Šios bylos išnagrinėjimui esminė sąlyga, kad nukentėjusysis du kartus buvo nuteistas už nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, ekspertui nebuvo atskleista. Pažymi, jog nors išteisintasis nežinojo, pagal kokį konkretų baudžiamojo kodekso straipsnį buvo nuteistas nukentėjusysis, tačiau rašydamas tokius žodžius jis turėjo mintyje bendrą pasakymą, t. y. kad asmuo yra susijęs su narkotinėmis medžiagomis ir kad jas turėjo, o žodis „platinimas“ viską apibendrino, tačiau išteisintasis neturėjo mintyje to, kad nukentėjusysis kažkam narkotines medžiagas davė ar kitaip platino. Nurodo, kad šiuo atveju išteisintasis aprašė (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos sprendimą aktualiu kovos su narkotikų vartojimu klausimu, taip įgyvendindamas savo saviraiškos laisvę ir kartu teikdamas visuomenei neabejotinai svarbią informaciją, kurią ji turi teisę gauti. Atkreipia dėmesį, kad straipsnyje buvo rašoma tik apie nukentėjusiojo teistumus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, kadangi būtent šie teistumai buvo reikšmingi nukentėjusiojo paskyrimo savivaldybės (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininku kontekste. Tuo tarpu, nukentėjusysis dar buvo nuteistas pagal Lietuvos TSR BK 146 straipsnio 2, 3 dalis. Tačiau, kadangi šis teistumas tiesiogiai nesusijęs su nukentėjusiojo paskyrimu minėtos komisijos pirmininku, straipsnyje apie tai nebuvo rašoma, nors, jeigu išteisintasis būtų siekęs paskleisti nemalonią, žeminančią informaciją apie nukentėjusįjį, tokiu atveju būtų buvę logiška paskleisti informaciją, kad nukentėjusysis buvo teistas ne tik už nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, bet ir buvo nuteistas ir atliko realią laisvės atėmimo bausmę už vagystes. Tai, kad J. B. nesiekė tyčia paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti nukentėjusįjį, patvirtina aplinkybė, kad po to, kai po 2019 m. liepos 16 d. straipsnio išspausdinimo nukentėjusysis kreipėsi telefonu į laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakciją, 2019 m. liepos 19 d. interneto puslapyje (duomenys neskelbtini) buvo paskelbta nauja straipsnio redakcija, pakeičiant straipsnio pavadinimą iš „(duomenys neskelbtini) vadovaus ... teistas už narkotikų platinimą“ į „(duomenys neskelbtini) vadovaus ... anksčiau teistas asmuo“, taip pat pakeičiant straipsnio tekstą iš „<...> kažkada teistą ... už narkotikų platinimą“ į „<...> kažkada pagal narkotinį straipsnį teistą asmenį“. Pažymi, kad išteisintasis į (duomenys neskelbtini) kreipėsi ne prieš straipsnio publikavimą, bet po straipsnio publikavimo, kai į redakciją kreipėsi nukentėjusysis ir pareiškė pretenzijas. Atkreipia dėmesį, kad teoriškai buvo šaltinis, kuriame turėjo būti nurodyta viešai prieinama konkreti informacija apie nukentėjusiojo teistumus, tačiau dėl paties nukentėjusiojo veiksmų (neveikimo) to objektyviai nebuvo galima padaryti. Nukentėjusysis dalyvavo (duomenys neskelbtini) savivaldybių tarybų rinkimuose ir kandidatavo į (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybą, o kandidatai į savivaldybių tarybas privalo pildyti atitinkamas anketas. Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 12 dalį kandidatas į savivaldybės tarybos narius, be šio straipsnio 11 dalyje nustatytos informacijos, turi nurodyti, jeigu jis po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos arba įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo sprendimu bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo, nepaisant to, ar teistumas išnykęs, ar panaikintas. Pateikdamas šią informaciją kandidato į savivaldybės tarybos narius <...> anketoje asmuo privalo nurodyti apkaltinamojo nuosprendžio (sprendimo) priėmimo valstybę (vieta), šį nuosprendį (sprendimą) priėmusios institucijos pavadinimą, apkaltinamojo nuosprendžio (sprendimo) priėmimo datą ir nusikalstamą veiką, už kurią asmuo buvo nuteistas. Tačiau viešai skelbiamoje nukentėjusiojo kandidato į (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos narius anketoje nebuvo nurodyti ne tik apkaltinamuosius nuosprendžius priėmusių teismų pavadinimai bei apkaltinamųjų nuosprendžių priėmimo datos, bet ir nusikalstamos veikos, už kurias buvo nuteistas nukentėjusysis, o buvo apsiribota tik žodeliu „Taip“. Jeigu nukentėjusiojo kandidato į (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos narius anketoje (duomenys neskelbtini) būtų nurodytos nusikalstamos veikos, už kurių padarymą buvo nuteistas nukentėjusysis, kaip to reikalaujama minėto įstatymo nuostatoje, tai suinteresuoti asmenys būtų turėję galimybę tiksliau nurodyti nusikalstamas veikas, už kurių padarymą buvo nuteistas nukentėjusysis. Be to, nusikalstamos veikos, už kurių padarymą buvo nuteistas nukentėjusysis, nebuvo pagarsintos ir (duomenys neskelbtini) komisijos (duomenys neskelbtini) posėdyje, kuriame nukentėjusysis registruotas kandidatu į (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybą. Iš (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininko Z. V. pasakymo buvo aišku tik tai, kad nukentėjusysis buvo teistas už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, tačiau neaišku, už kokias konkrečias veikas (BK straipsnio dalis) teistas. Tiesioginės tyčios nebuvimo J. B. veikoje kontekste reikšminga, kad išteisintasis ir nukentėjusysis neturėjo jokių asmeninių ar kitokių santykių, kurie bent hipotetiškai galėtų paaiškinti išteisintojo tyčią apšmeižti nukentėjusįjį. Nors nukentėjusiojo atstovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad išteisintasis yra savivaldybės tarybos opozicijoje, todėl išteisintasis ir nukentėjusysis yra politiniai priešininkai, dėl ko išteisintasis turėjo interesą tyčia apšmeižti nukentėjusįjį, tokie teiginiai neturi pagrindo, kadangi nukentėjusysis nėra (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos narys. Be to, nukentėjusiojo politinė priklausomybė niekaip nesusijusi su jo teistumu už nusikaltinus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Nesutinka su apeliacinių skundų teiginiais, jog šiuo atveju vienintelė tinkama poveikio priemonė yra baudžiamosios atsakomybės taikymas.
5. Teismo posėdyje prokurorė ir M. S. atstovė palaikė savo apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus ir prašė juos tenkinti, o J. B. ir jo gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apeliaciniai skundai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
8. Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas veikiant tiesiogine tyčia, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Taigi, tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4/2011; 2012 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-9/2012; 2020 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-697/2020).
9. Nagrinėjamoje situacijoje J. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. liepos 16 d. per visuomenės informavimo priemones – laikraštį ir internetinį puslapį, raštu paskelbdamas straipsnį, kurio autorius ir yra, pavadinimu „(duomenys neskelbtini) vadovaus... teistas už narkotikų platinimą“, ir straipsnio turinyje „...Valdantieji akibrokštą iškrėtė, tvirtinant (duomenys neskelbtini) komisijos sudėtį. Joje – 11 narių, atstovaujančių įvairias rajono įstaigas ir tarnybas. O šios komisijos pirmininku patvirtino M. S. kažkada teistą... už narkotikų platinimą. Opozicija šio sprendimo nepalaikė...“ nurodydamas, kad M. S. yra kažkada teistas už narkotikų platinimą, paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, neva, M. S. padarė sunkų nusikaltimą ir taip šmeižė M. S., nes pastarasis nėra niekada teistas už narkotikų platinimą.
10. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su J. B. išteisinimu iš kaltinimų pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, kritikuojamas apylinkės teismo atliktas įrodymų vertinimas, ginčijama teismo išvada dėl tiesioginės tyčios J. B. veiksmuose nebuvimo.
11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad išteisinamasis nuosprendis J. B. atžvilgiu buvo priimtas pagrįstai. Tiek prokurorės, tiek M. S. atstovės apeliacinių skundų argumentai iš esmės grindžiami tik vienpusiškai pateikiamomis ir vertinamomis buvusių įvykių aplinkybėmis, o vien tik tai, kad šie proceso dalyviai susiklosčiusią situaciją vertina kitaip ir nesutinka su apylinkės teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, nesuteikia pagrindo pripažinti jo neteisėtu ir panaikinti. Pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus duomenis ir baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktais pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jų nekartoja, o tik papildo.
12. J. B. viso proceso metu kaltę dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymo neigė. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog dar prieš (duomenys neskelbtini) posėdį, komitetuose daug diskutavo dėl (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininko paskyrimo, kadangi dabartinė tarybos narė O. Z. daug kartų buvo rajono rinkimų komisijos pirmininke ir pasakė, kad puikiai prisimena, jog M. S. buvo teistas už narkotikus. Pagal kokius straipsnius teistas, sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu. (duomenys neskelbtini) rinkimų buklete teistumas nurodytas ties jo pavarde. Be to, susirado (duomenys neskelbtini) komisijos vaizdo įrašą, kur buvo nuspręsta, kad ties M. S. pavarde turi būti įrašomas teistumas. Ten buvo šnekama būtent apie narkotikus. Vartojimas, realizavimas, pardavimas buitine prasme jam suprantamas tiesiog kaip narkotikų platinimas. Jis, kaip žurnalistas, gina visuomenės interesą. Visuomenė turi žinoti žmogaus, kuris skiriamas (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininku, biografiją. Po to, kai tas straipsnis buvo atspausdintas, žurnalistė L. R. pasakė, kad skambino M. S. ir rėkė, kad jis teistas ne už narkotikų platinimą, o už vartojimą. Tada suprato, kad parašyta neteisingai, todėl internetiniame puslapyje iškart pakeitė tekstą – išėmė žodžius „už narkotikų platinimą“. Po straipsnio bandė sužinoti už ką tiksliai M. S. teistas. Kai M. S. parašė tinklalapyje, jog reikalaus asmeninės atsakomybės, tada kreipėsi į pažįstamą (duomenys neskelbtini) D. Š., tačiau šis pasakė, kad neturi teisės be pagrindo įeiti į tą registrą. Mano, kad toks jo noras sužinoti už ką ir pagal kokį straipsnį teistas M. S. patvirtina, kad jokios tyčios iš jo pusės nebuvo. Jeigu būtų turėjęs teismo sprendimus ir tiksliai žinojęs už ką jis teistas, tai būtų parašęs, koks teismas, kokiais metais nuteisė, bet tokios informacijos neturėjo ir negalėjo jos sužinoti. Straipsnio pavadinimas pasako pagrindinę straipsnio mintį, kuri šiuo atveju buvo apie skandalą, kad (duomenys neskelbtini) komisijai vadovaus žmogus du kartus teistas už narkotikus. Žinojo, kad M. S. buvo teistas už narkotikus, o buitine prasme vartojimas jam yra tas pat, kas ir platinimas. Nežinojo, nei pagal kokius straipsnius teistas, nei kaip jie vadinasi, nei už ką – vartojimą ar realizavimą – teistas. Netyčia parašė vieną žodį, kuris netiksliai panaudotas. Žodis „platinimas“ atsidūrė pavadinime todėl, kad tai buvo pagrindinė to posėdžio tema. Tai yra elementari klaida dėl nežinojimo ir dėl nepatyrimo, bet visi klysta. Žino, kas yra nuomonė, ir supranta, kad čia yra ne nuomonė, o konstatuojamojo pobūdžio informacija.
13. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais išteisintojo parodymais, kadangi juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Teisiamojo posėdžio, vykusio apylinkės teisme, metu liudytoja apklausta O. Z. patvirtino, kad informaciją apie M. S. teistumus ji J. B. pasakė po vieno tarybos posėdžio. Tumet ji prisiminė, kad politinės agitacijos metu, atrodo (duomenys neskelbtini) savivaldos rinkimuose, M. S. buvo kandidatas į tarybos narius. Tada politinės reklamos metu pamatė informaciją, kad jis yra teistas pagal tris Baudžiamojo kodekso straipsnius. Ji įsidėmėjo straipsnių numerius, kadangi buvo labai įdomu, kodėl žmogus nenori pasakyti už ką teistas, ir namuose Baudžiamajame kodekse išsiaiškino, kad vienas straipsnis buvo už narkotikų laikymą ir platinimą. Kodekse tokio žodžio kaip vartojimas nebuvo. Negali pasakyti, kaip pažodžiui tas straipsnis skambėjo, bet tikrai buvo kalba apie narkotikus. Iškart po posėdžio, kurio metu (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininku buvo patvirtintas M. S., apie M. S. teistumą už narkotikus koridoriuje pasakė J. B., o gal sakė jam ir apie narkotikų platinimą, tiksliai negali pasakyti. Iš byloje esančio partijų iškeltų kandidatų sąrašo matyti, kad ties (duomenys neskelbtini) partijos sąraše įrašyto M. S. pavarde yra nurodyta, jog jis teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos. 2019 m. gruodžio 9 d. kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, esantis internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini), duomenų archyve. Įrašo data (duomenys neskelbtini) Posėdyje įrašytas (duomenys neskelbtini) komisijos posėdis, kuriame nutariama kandidatų sąraše ties M. S. pavarde nurodyti informaciją apie teistumą. Šio posėdžio metu komisijos pirmininkas pažymėjo, kad M. S. dabar turi (duomenys neskelbtini), atlieka darbą, kad kiti nenueitų tais pačiais keliais, kur jis pats buvo patekęs. Atkreiptinas dėmesys, kad nei iš vieno šių šaltinių, iš kurių pasak J. B. jis sužinojo apie tai, jog M. S. praeityje buvo teistas dėl nusikalstamų veikų susijusių su narkotikais padarymu ir kuriais remiantis jis parašė minėtą straipsnį, nėra aišku, kokias konkrečiai nusikalstamas veikas padarė M. S.. Kaip matyti, J. B. nepaisant šios aplinkybės vis tiek parašė ir paskelbė straipsnį apie M. S., paskleisdamas apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, jog jis buvo teistas už narkotikų platinimą, kadangi netinkamai suprato narkotikų platinimo sąvoką. Tačiau, vien tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, jog J. B. padarė BK 154 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikaltimą.
14. Kaip jau minėta aukščiau, šmeižimas gali būti padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Taigi, nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti ne tik tai, kad J. B. apie M. S. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau ir tai, kad jis suvokė, jog ji neatitiko tikrovės, norėjo ir siekė ją paskleisti.
15. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2019 m. liepos 19 d. internetiniame puslapyje (duomenys neskelbtini) buvo paskelbtas straipsnis „(duomenys neskelbtini) komisijai vadovaus... ankščiau teistas asmuo“. Straipsnyje buvo nurodyta, kad „Valdantieji akibrokštą iškrėtė, tvirtinant (duomenys neskelbtini) komisijos sudėtį. Joje – 11 narių, atstovaujančių įvairias rajono įstaigas ir tarnybas. O šios komisijos pirmininku patvirtino kažkada pagal narkotinį straipsnį teistą asmenį. Opozicija šio sprendimo nepalaikė“. Taig, 2019 m. liepos 19 d. buvo paskelbtas pakoreguotas 2019 m. liepos 16 d. straipsnis, pakeičiant jo pavadinimą iš „(duomenys neskelbtini) vadovaus... teistas už narkotikų platinimą“ į „(duomenys neskelbtini) komisijai vadovaus... ankščiau teistas asmuo“, bei dalį turinio – pašalinant M. S. pavardę ir nurodant, kad komisijos pirmininku patvirtintas kažkada pagal narkotinį straipsnį teistas asmuo. Aptartos straipsnio korekcijos, pasak J. B., buvo atliktos supratus, jog pirminiame straipsnyje jis pateikė neteisingą informaciją, kadangi žurnalistė L. R. jam pasakė, kad skambino M. S. ir nurodė, kad jis teistas ne už narkotikų platinimą, o už vartojimą. Aplinkybės, jog skambino į redakciją neneigia ir pats M. S.. Taigi, įvertinus šiuos J. B. veiksmus, nėra pagrindo konstatuoti, jog jis paskelbdamas minėtą 2019 m. liepos 16 d. straipsnį žinojo, kad jame pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją dėl M. S. teistumo ir ją paskleisti norėjo, t. y., veikė tiesiogine tyčia. Be kita ko, J. B. nurodė, kad kai M. S. tinklalapyje parašė, jog reikalaus asmeninės atsakomybės, jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) D. Š., siekdamas sužinoti už ką tiksliai M. S. teistas, tačiau (duomenys neskelbtini) pasakė, kad neturi teisės be pagrindo įeiti į tą registrą. Šią išteisintojo nurodomą aplinkybę patvirtino ir liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas D. Š., paaiškindamas, kad 2019 metų rugpjūčio mėnesio pradžioje pas jį į darbą užėjo J. B. ir paklausė, ar yra galimybė duomenų bazėse patikrinti M. S. teistumą. Atsakė, kad tokios teisės neturi. Minėta aplinkybė tik dar labiau sustiprina teismo įsitikinimą, jog J. B. veiksmuose tiesioginės tyčios nebuvo.
16. Taip pat, pažymėtina, kad vien tik tai, kad J. B. 2019 m. liepos 16 d. straipsnyje paskelbė informaciją jos gerai nepatikrinęs, šiuo atveju nesudaro pagrindo jo pripažinti kaltu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį. Kaip jau minėta ankščiau, pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, BK 154 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos tyčios turinį sudaro suvokimas, kad informacija neatitinka tikrovės ir norėjimas ją paskleisti, o ne neįsitikinimas, ar ta informacija tikra. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju tiesiog buvo siekiama informuoti visuomenę apie viešą asmenį, kuris buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininku, akcentuojant jo reputacijos aspektus, kas yra svarbu žinoti visuomenei. Todėl J. B. kurtame tekste padaryta teisinės terminologijos klaida gali būti vertinama tik kaip padaryta dėl informacijos trūkumo ir teisinių žinių stokos, o ne dėl noro tyčia kompromituoti asmenį. Taip pat reikia pažymėti, kad J. B. straipsnis ir jame pateikiama informacija visuomenei gimė iš politinės polemikos, priimant tam tikrus politinius sprendimus (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryboje. Juo siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą ir reiškiamas autoriaus susirūpinimas visuomenei svarbiu klausimu. Todėl teismas, nagrinėdamas išteisintojo ir nukentėjusiojo veiksmus, sprendžia, kad jų vertinimui turi būti taikytinos platesnės ribos, nei kitiems visuomenės nariams, ką yra pažymėjęs ir Europos žmogaus teisių teismas, konstatavęs, kad vieša politikų ir jų veiklos kritika turėtų turėti platesnes ribas, nei privataus asmens kritika (EŽTT byla Lingens prieš Austriją). Be to, nukentėjusiajam pareiškus nepasitenkinimą paskelbta informacija, ji nedelsiant buvo ištaisyta, panaudojant neutralesnį išsireiškimą.
17. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinių skundų teiginius, jog J. B. turėjo motyvą apšmeižti M. S., kadangi jie yra priešingose partijose - M. S. priklauso valdančiajai daugumai, o J. B. - opozicijai, kurie balsavo prieš, kad M. S. būtų paskirtas (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininku. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik J. B. priklausymas opozicinei partijai, kuri nebalsavo už valdančiosios daugumos kandidatą, (duomenys neskelbtini) komisijos pirmininko pareigoms užimti, nereiškia, kad J. B. tyčia norėjo paskleisti tikrovės neatitinkančia informaciją apie M. S., taip pažemindamas jo garbę ir orumą. Juolab, kai byloje nėra jokių duomenų, jog M. S. ir J. B. būtų kaip nors vienas su kitu konfliktavę, ir priešingai, bylos duomenimis, J. B. ne kartą rašė apie M. S. ir jo veiklą (duomenys neskelbtini), o straipsniuose apie nukentėjusįjį ir jo vadovaujamą įstaigą atsiliepė tik teigiamai.
18. Prokurorės apeliaciniame skunde teigiama, kad J. B. tyčios turinį atskleidžia tai, kad jis, nors ir sužinojęs, kad laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ paskleidė klaidingą informaciją apie M. S., jokio pateiktos informacijos paneigimo nepaskelbė, tik internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini) ištaisė straipsnio turinį nurodydamas, kad M. S. teistas už narkotinį straipsnį, tačiau jokio paaiškinimo skaitytojams nepateikė, informacija jau buvo pasklidusi plačiam asmenų ratui. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais prokurorės argumentais ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad straipsnyje padaryta teisinės terminologijos klaida, buvo ištaisyta, o ne tai kokiu būdu tai buvo padaryta. Vien tai, kad J. B. klaidą ištaisė tik internete esančiame straipsnyje, papildomai nepateikdamas skaitytojams jokių paaiškinimų, kodėl taip yra elgiamasi, ar neišspausdino prieš tai paskelbtos informacijos paneigimo, dar nereiškia, jog 2019 m. liepos 16 d. straipsnyje esančią tikrovės neatitinkančią informaciją jis paskelbė tyčia.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje yra kraštutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones, švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti tampa negalima. Todėl teismas laikosi nuomonės, kad teisės sistemoje, be baudžiamosios teisės yra pakankamai teisinių priemonių, kuriomis asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos gali apsiginti. Nagrinėjamu atveju M. S. jomis nesinaudojo.
20. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. S. atstovės advokatės Jurgitos Žiužnienės apeliacinius skundus atmesti.