Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Ž. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovui Ž. S. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

9. Apeliantas su atskiruoju skundu ir su atskiru 2021 m. gruodžio 15 d. prašymu, ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą ir su 2021 m. gruodžio 13 d. pateiktu atskiru prašymu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus. Pažymėtina, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų turinį ir jų reikšmę nagrinėjamai bylai, bylos specifiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, siekdamas išlaikyti protingą pusiausvyrą tarp proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir dispozityvumo principų, priima ir prideda prie bylos su atskiruoju skundu, atsiliepimu į atskirąjį skundą ir su atskirais prašymais naujai pateiktus įrodymus.

10. Nagrinėjamu atveju atsakovas skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir iki teismo procesinio sprendimo priėmimo nustatė nepilnamečio vaiko R. S. laikiną gyvenamąją vietą su ieškove R. D.; uždraudė atsakovui Ž. S. išvežti sūnų R. S. iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo; priteisė iš atsakovo Ž. S. laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui R. S. po 250 Eur kas mėnesį, mokant periodinėmis išmokomis iki procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo; ieškovę R. D. paskyrė nepilnamečiam vaikui skirtų išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, motyvuodamas tuo, jog šiuo metu vaikas gyvena būtent su ieškove, o įprastinės mažamečio vaiko emocinės, socialinės aplinkos kaita, emocinio ryšio su motina nutraukimas gali turėti mažamečiam vaikui neigiamą įtaką, taigi teismas padarė išvadą, kad šiuo metu laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina geriausiai atitinka vaiko interesus, jo teisę turėti saugią, stabilią aplinką. Atsakovo nesutikimo su teismo priimta nutartimi motyvai susiję su tuo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo elgesys daro neigiamą įtaką ar kelia grėsmę nepilnamečio vaiko interesams, taigi neįrodytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Be to, atsakovas teigia, jog Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šią bylą.

Dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo ir draudimo išvežti vaiką be teismo leidimo

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kadangi teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė neabejotinai reiškia ne tik atsakovo, bet ir šalių nepilnamečio vaiko asmeninių neturtinių teisių apribojimus, tokių apribojimų taikymas galimas tik tada, kai tam yra aiškus teisinis ir faktinis pagrindas. Priešingas minėtų nuostatų taikymas prieštarautų kasacinio teismo formuojamai praktikai, pagal kurią laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymo ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą išreiškia ir CK 3.3 straipsnio 2 dalies reikalavimas šeimos įstatymus taikyti taip, kad nepilnamečiai vaikai būtų apsaugoti nuo netinkamos kitų šeimos narių ir kitų asmenų, taip pat kitokių veiksnių įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005).

12. Civilinio kodekso 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas gali nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1240-852/2020). Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio (ultima ratio), ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams iš vieno iš tėvų pusės. Taigi turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės, o pagrįsti būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenka būtent šaliai, prašančiai taikyti tokią procesinio pobūdžio priemonę.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena, tinkamumą jo fizinei, psichologinei ir socialinei raidai ir priimti pagrįstą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).

14. Tuo atveju, kai iš bylos duomenų galima konstatuoti, kad nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nenustatymas su vienu iš tėvų galėtų būti žalingas tam nepilnamečiam vaikui, būtina nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Pažymėtina, jog, atsižvelgiant į teisme nagrinėjamo ginčo pobūdį ir specifiką, teismas neturi remtis vien grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui kriterijumi: sprendžiant dėl nurodyto pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymo prioritetas teiktinas nepilnamečio vaiko interesams.

15. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas ir viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog šioje proceso stadijoje nėra pagrindo išvadai, kad, nenustačius nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos su ieškove, vaiko teisės ir teisėti interesai gali būti iš esmės pažeisti. Kadangi abiejų tėvų valdžia nepilnamečiams vaikams yra lygiavertė, aktualių duomenų apie vaiko interesų pažeidimą byloje nėra, darytina išvada, kad šioje proceso stadijoje, t. y. išsamiai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių, nėra pagrindo nustatyti nepilnamečio vaiko laikiną gyvenamąją vietą su ieškove. Pažymėtina, jog byloje iš esmės nėra jokių duomenų, jog atsakovo elgesys, gyvenimo būdas keltų grėsmę vaiko interesams. Iš ieškovės pateikto šalių susirašinėjimo žinutėmis, taip pat ieškovės pateiktų Kento policijos suvestinių turinio matyti, jog šalių tarpusavio santykiai konfliktiški, tačiau teismas pažymi, jog ieškovė kreipėsi į policiją dėl jų asmeninių santykių problemų, atsakovo elgesio su ja, ir nėra užfiksuota jokių netinkamo atsakovo elgesio prieš šalių vaiką apraiškų. Be to, kaip matyti iš policijos suvestinių, tik vieno tyrimo metu atsakovui buvo skirtas įspėjimas, kituose tyrimuose policija negalėjo imtis tolimesnių veiksmų dėl įrodymų trūkumo. Atsakovas pateikė duomenis apie tai, jog Medvėjaus šeimos teismas 2021 m. liepos 2 d. ieškovės kreipimosi pagrindu priėmė nutartį, kuria atmetė tiek ieškovės, tiek atsakovo prašymus priimti nutartis, draudžiančias priekabiauti ir naudotis gyvenamosios patalpomis; nutartyje nurodyta, jog šalys atsiėmė prašymus, nes pareiškėja (ieškovė) sutinka išsikraustyti iš patalpų (duomenys neskelbtini) ir negrįžti į jas be rašytinio atsakovo sutikimo; taip nurodyta, jog pareiškėjai leidžiama gyventi nurodytose patalpose iki 2021 m. liepos 16 d. 16 val., po to ji turi išsikraustyti ir nebegrįžti. Tiek ieškovės pateiktos Kento policijos suvestinės, tiek atsakovo pateikta Medvėjaus šeimos teismo nutartis, taip pat duomenys apie atsakovo kreipimąsi į Medvėjaus teismą, kad šis priimtų skubią draudžiamų veiksmų ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nutartį (atsakovo prašymas, be kitų aplinkybių, grindžiamas negatyviu ieškovės elgesiu ir neigiamais jos asmenybės bruožais), leidžia teigti, jog šalių santykiai itin komplikuoti ir konfliktiški; šalys kaltina viena kita inicijuojant tarpusavio ginčus, smurtaujant, pateikia prieštaringus duomenis apie viena kitos elgesį. Tačiau, įvertinęs nurodytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas šioje proceso stadijoje neturi pagrindo išvadai, jog atsakovo elgesys kelia grėsmę vaiko interesams, taigi pirmosios instancijos teismo nurodytas laikinosios vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pagrindas – tai, kad vaikas yra mažametis, ir iš esmės gyvena su motina – laikytinas nepakankamu ir nepagrindžiančiu būtinybės taikyti tokią laikinąją apsaugos priemonę.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismui pateikti duomenys, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kaip centrinėje institucijoje, pareigoms, numatytoms 1980 m. Hagos konvencijoje dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, vykdyti 2021 m. spalio 7 d. gautas Jungtinės Karalystės centrinės institucijos persiųstas atsakovo prašymas dėl galbūt neteisėtai ieškovės išvežto mažamečio sūnaus grąžinimo į Jungtinę Karalystę pagal Hagos konvenciją. Rašte nurodoma, jog pareiškėjas kreipėsi į Jungtinės Karalystės kompetentingą instituciją, prašydamas pritaikyti draudimą ieškovei išvežti mažametį sūnų, ir toks draudimas 2021 m. rugsėjo 24 d. teismo įsakymu buvo pritaikytas. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog vaiko grąžinimo pagal Hagos konvenciją procedūra ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, prašant nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, yra skirtingi teisiniai institutai, kurie negali būtu sutapatinami. Net jei kompetentingas teismas priims sprendimą grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę, teismo procesiniu sprendimu turi būti nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, o šiuo metu ji nėra nustatyta. Galbūt neteisėto vaiko išvežimo klausimas bus išspręstas pagal Hagos konvencijos procedūras, o būtinybę taikyti laikinąją apsaugos priemonę – vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymą – reikia pagrįsti šios nutarties 12–14 punktuose nurodytais duomenimis.

18. Atsakovas taip pat laikosi pozicijos, jog Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šią bylą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šioje byloje neabejotinai egzistuoja tarptautinis elementas, nes atsakovas gyvena ir šalių vaikas iki išvežimo gyveno Jungtinėje Karalystėje, taigi jurisdikcijos klausimai spręstini pagal 1996 m. Konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje nuostatas. Tačiau šioje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendžia tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą, ir jurisdikcijos klausimas nėra sprendžiamas. Nurodytos konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog visais skubos atvejais bet kurios susitariančiosios valstybės, kurios teritorijoje yra vaikas ar jam priklausantis turtas, institucijos turi jurisdikciją imtis būtinų apsaugos priemonių. Kadangi nagrinėjamoje byloje prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną gyvenamąją vietą, uždrausti išvežti vaiką be teismo leidimo, priteisti laikiną išlaikymą – manytina, kad pagal konvencijos nuostatas nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra galimas net ir tuo atveju, jeigu ateityje paaiškėtų, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti bylą.

19. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir ieškovės prašymo dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje proceso stadijoje nepagrįstai tenkino ieškovės prašymą nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su ieškove. Byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių būtinybę šiuo metu imtis itin skubių priemonių dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo – nėra nustatyta, kad tėvo elgesys ir gyvenimo būdas keltų grėsmę vaiko interesams, pažeistų jo teises ir teisėtus interesus, darytų neigiamą įtaką vaikui. Preliminariai vertinant bylos aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovė nepagrindė būtinybės taikyti jos nurodytą laikinąją apsaugos priemonę. Susidariusi situacija, jog atsakovas gyvena užsienio valstybėje, ir ieškovė bijo, jog jis galbūt neteisėtai išveš vaiką į užsienio valstybę, nėra pagrindas nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su motina.

20. Akcentuotina, jog ieškovės pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra susijęs su ieškinio dalyku, ir klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės, įvertinus procesinių dokumentų argumentus ir įrodymų visumą.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai, kad šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas konstatavo nesant pagrindo nustatyti vaiko laikinos gyvenamosios vietos, neatima iš ieškovės teisės, surinkus pakankamai įrodymų dėl būtinybės taikyti tam tikras laikinąsias apsaugos priemones, pakartotinai kreiptis į teismą.

22. Pirmosios instancijos teismas taip pat uždraudė atsakovui Ž. S. išvežti nepilnametį R. S. iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo. Teismas nurodė, jog iš ieškovės pateikto pareiškimo Maidstono kompleksinio teismo centro šeimos teismui matyti, jog ji kreipėsi dėl atsakovo priekabiavimo, prieš ieškovę vartoto fizinio smurto, grasinimų ir grasinimo atimti vaiką, dėl to buvo priversta pakeisti savo ir vaiko gyvenamąją vietą, dėl tokių atsakovo veiksmų kvietė policiją. Teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad ieškinyje nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą prašoma nustatyti su ieškove, o tuo atveju, jeigu teismas tenkintų šį ieškinio reikalavimą, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas, jeigu iki išnagrinėjant bylą vaikas būtų atskirtas nuo motinos ir išvežtas iš Lietuvos Respublikos.

23. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl būtinybės taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę. Tai, kad atsakovas gyvena Jungtinėje Karalystėje, savaime nepagrindžia grėsmės, jog atsakovas išsiveš vaiką, egzistavimo. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo bandymus be ieškovės žinios išsivežti vaiką. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas bando apginti savo teises teisėtu būdu – kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl vaiko grąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Pagal 1980 m. Hagos konvencijos 16 straipsnį, gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą Hagos konvencijos 3 straipsnyje, susitariančiosios valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal Hagos konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią konvenciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovė neįrodė šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinybės: nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo ketinimus imtis nurodyto pobūdžio veiksmų. Be to, kompetentinga institucija spręs klausimą dėl vaiko grąžinimo pagal Hagos konvenciją, todėl tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymas šioje situacijoje nėra tikslingas, o pirmosios instancijos teismo argumentas, jog išvežus vaiką teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nebetenka aktualumo dėl konvencijoje numatytos galimybės nuspręsti dėl vaiko globos teisių iš esmės apribojimo, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas.

24. Ankstesnėse nutarties dalyse nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė šioje proceso stadijoje esant pagrindą nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą ir taikyti draudimą išvežti vaiką be teismo leidimo, todėl šios teismo nutarties dalys naikintinos, ir ieškovės prašymo dalis dėl nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestina.

Dėl laikino išlaikymo priteisimo

25. Pirmosios instancijos teismo nutartimi iš atsakovo taip pat priteistas laikinas išlaikymas vaikui, mokant po 250 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis, iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje. Atsakovas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo nutartį, tačiau nenurodo iš esmės jokių konkrečių argumentų dėl teismo nutarties, kuria priteistas laikinas išlaikymas, dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrindami būtinas sąlygas vaikui vystytis. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į šalių nepilnamečių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardytas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Vadovaujantis CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktu, teismas, kol bus priimtas teismo sprendimas, gali priteisti iš vieno iš tėvų laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

27. Pažymėtina, kad pagal bylos duomenis, šiuo metu šalių nepilnametis vaikas faktiškai gyvena kartu su ieškove, šalys taip pat neginčija fakto, jog apeliantas kartu su ieškove nebegyvena. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų įrodymų, šalių sūnus yra užrašytas į kliniką (duomenys neskelbtini), užregistruotas į darželį (duomenys neskelbtini), ieškovė taip pat pateikė kotedžo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, sudarytą 2021 m. rugsėjo 10 d. Taigi šiuo atveju teisėtai ir pagrįstai konstatuota būtinybė, siekiant užtikrinti vaiko interesus, taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą. Atskirajame skunde nenurodomi jokie argumentai dėl būtinybės šia laikinąja apsaugos priemone užtikrinti šalių nepilnamečio vaiko poreikius iki šalių ginčo išsprendimo.

28. Laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio ir to, kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. po išsamaus įrodymų vertinimo. Šioje proceso stadijoje (teisminio proceso pradžioje) teismas neturi pagrindo atlikti išsamaus byloje esančių įrodymų vertinimo ir daryti išvados apie šalių vaikui išlaikyti būtinų išlaidų dydį, taip pat realią šalių turtinę padėtį ir jų galimybes prisidėti prie vaikui reikalingo išlaikymo.

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant laikinojo išlaikymo klausimą, svarbu atsižvelgti į orientacinį minimalios mėnesio algos dydžio kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016). Kadangi minimali mėnesio alga (atskaičius mokesčius) yra 468 Eur, vertinant preliminariai, šalių nepilnamečio vaiko poreikiai gali būti patenkinami nurodyta suma. Pačios ieškovės skaičiavimais, vaiko poreikiams tenkinti reikia apie 500 Eur per mėnesį; nurodyta suma iš esmės atitinka orientacinį kriterijų. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta laikino išlaikymo suma – 250 Eur, atsižvelgiant į vaiko amžių, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl teismo nutarties dalis dėl laikino išlaikymo priteisimo laikytina teisėta, pagrįsta ir paliktina nepakeista.

30. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

31. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino prašymo dalį dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir draudimo atsakovui išvežti vaiką be teismo leidimo, todėl teismo nutarties dalis, kuria pritaikytos šios laikinosios apsaugos priemonės, naikintina, o likusi nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartį pakeisti: panaikinti nutarties dalį, kuria tenkinta ieškovės R. D. prašymo dalis ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki teismo procesinio sprendimo priėmimo nepilnamečio vaiko R. S., gimusio (duomenys neskelbtini), laikina gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove R. D.; atsakovui Ž. S. uždrausta išvežti nepilnametį R. S., gimusį (duomenys neskelbtini), iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo – ir ieškovės R. D. prašymo dalį dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Kitas Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 27 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.