Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-163-634/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2015-07-01
Bylos Nr.: 1A-163-634/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-23-1-00658-2011-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Giedrius Endriukaitis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Arūnas Paštuolis
Nuteistasis: D. R.
Nukentėjusysis: D. Z., R. Z.
Civilinis atsakovas: UAB „I“
Kaltinamasis: D. R.
Advokatai: Edgaras Jautakis, Arvydas Verpečinskas, Inga Blaževičienė, Inga Blažev

Kategorijos

2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-163-634/2015

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00658-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 1 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, Audronei Stulginskaitei – Puidienei, dalyvaujant prokurorei Loretai Šimkuvienei, nuteistajam D. R., jo gynėjai advokatei Ingai Blaževičienei, nukentėjusiajai D. Z., jos atstovui Rolandui Vaičaičiui, nukentėjusiojo R. Z. atstovui advokatui Arvydui Verpečinskui, civilinio atsakovo UAB „I“ atstovui advokatui Edgarui Jautakiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Loretos Šimkuvienės, nuteistojo D. R. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės bei nukentėjusiųjų D. Z. ir R. Z. atstovo advokato Arvydo Verpečinsko apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejų) metų laikotarpiui, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą D. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš D. R. priteistas 60 000 Lt (šešiasdešimties tūkstančių litų) (17 377 Eur) neturtinės žalos ir 12 506,74 Lt (dvylikos tūkstančių penkių šimtų šešių litų) (3622 Eur) turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą D. Z. naudai.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Iš D. R. priteistas 5 318,92 Lt (penkių tūkstančių trijų šimtų aštuoniolikos litų 92 ct) (1540 Eur) žalos atlyginimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos naudai.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Iš D. R. priteistas 35 014,34 Lt (trisdešimt penkių tūkstančių keturiolikos litų 34 ct) (10141 Eur) žalos atlyginimas Valstybinės ligonių kasos prie SAM naudai.

Kaltinamajam D. R. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. nuteistas už tai, kad 2011-07-01 apie 14.10 val. (duomenys neskelbtini), Kaune, konflikto metu pastūmė nukentėjusįjį R. Z., dėl ko jis nugriuvo ir kairiojo pakaušio sritimi atsitrenkė į keramikinių plytelių grindis, ko pasėkoje jam buvo padaryti pakaušio lūžimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, abiejų kaktinių skilčių ir kairio smegenėlių pusrutulio sumušimai. Veika kvalifikuota pagal BK 137 str. 1 d.

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorė Loreta Šimkuvienė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014-10-23 nuosprendį - D. R. veiką kvalifikuoti pagal BK 135 str. 1 d. ir paskirti jam naują bausmę - 4 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, R. Z. atstovės pagal įstatymą D. Z. civilinį ieškinį patenkinti pilnai - 12 506,74 Lt turtinę ir 150 000 Lt neturtinę žalą priteisti iš UAB „I“ . Skunde nurodo, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, t.y. nusikalstama veika kvalifikuota ne pagal tą BK straipsnį, taip pat netinkamai išspręstas nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą D. Z. civilinio ieškinio klausimas. Atkreipė dėmesį, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 str. 2 d. 2014-04-14 buvo pateiktas prokuroro prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką ir baudžiamąją bylą nagrinėti pagal naujai suformuotą kaltinimą, o būtent konstatuojant, kad D. R. kaltinamas tuo, jog 2011 m. liepos 1 d., apie 14.10 val. (duomenys neskelbtini), Kaune, eidamas darbines (tarnybines) UAB „I“ sargo pareigas, konflikto metu tyčia kumščiu sudavė smūgį į dešiniąją veido pusę nukentėjusiajam R. Z., atstovaujamam atstovo pagal įstatymą D. Z., padarydamas R. Z. dešiniojo maksiliarinio sinuso išorinės sienelės lūžimą ir dėl šio trauminio poveikio R. Z. nugriuvus bei kairiojo pakaušio sritimi atsitrenkus į keramikinių plytelių grindis padarė jam pakauškaulio lūžimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, abiejų kaktinių skilčių ir kairiojo smegenėlių pusrutulio sumušimus, t.y. sužalojimus, kurie visumoje įvertinti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, veiką kvalifikuojant pagal BK 135 str. 1 d.

Tačiau išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas nusprendė, kad D. R. nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad D. R. numatė, kad atsistumdamas galėjo nukentėjusįjį sunkiai sužaloti ir to siekė. Teismo nuomone, kad byloje apklaustų asmenų parodymai ir ištirti įrodymai neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog kaltinamasis D. R. tyčia sudavė nukentėjusiajam R. Z.. Apelianto nuomone, tokios teismo išvados dėl tyčinės kaltės nebuvimo yra nepagrįstos. Skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta, kad BK 135 str. 1 d. būtina nustatyti, kad asmuo veikė tyčia, t.y. suvokė, kad jo daroma veika pavojinga kito asmens sveikatai, numatė, kad dėl jo veikos gali būti sunkiai sužalotas kitas žmogus, norėjo sunkiai sužaloti kitą žmogų arba sąmoningai leido minėtiems padariniams kilti. Specialisto išvada patvirtina, kad D. R. sudavė smūgį į galvą nukentėjusiajam R. Z., todėl akivaizdu, kad darydamas tokio pobūdžio pavojingą veiką jis suvokė daromos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį ir numatė pavojingų padarinių kilimą, nes normalus žmogus suvokia, kad suduodamas kitam žmogui per galvą, jis daro veiką, keliančią pavojų žmogaus sveikatai - taigi kaltininkui yra suvokiami smūgio sudavimo į galvą dėsningumai, t.y. žmogaus sveikatos sutrikdymas, o smūgio į veidą sudavimas apskritai yra nebūdingas neatsargiai kaltei. Šioje byloje nustatyta, kad smūgis buvo labai stiprus, nukentėjusysis po smūgio iškart nugriuvo ir nebeatsikėlė, todėl tarp D. R. padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, todėl D. R. veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d. Vertinant D. R. psichinį santykį su kilusiais padariniais pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą teisme nustatyta, kad D. R. nenorėjo įstatyme numatytų padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo), tačiau sąmoningai leido jiems kilti, taigi tokie padariniai iš esmės yra priverstiniai, ir tokių padarinių D. R. galėjo išvengti, jei būtų pasirinkęs kitokį savo elgesio būdą. Tačiau D. R. sargo pareigų atlikimui pasirinko būtent tokį veikimą kaip smūgio sudavimas, todėl jo iš esmės nepageidaujami padariniai tapo labai tikėtini. Toks D. R. kaltės turinys rodo, kad nusikalstamą veiką - sunkų sveikatos sutrikdymą R. Z., jis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Teismo nuosprendžio motyvas, kad D. R. neturėjo tikslo, t.y. jam nebuvo jokios priežasties vartoti fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, tik parodo, kad D. R. veikoje nebuvo tiesioginės tyčios.

Žemesnės instancijos teismas

Skunde taip pat pažymėta, kad civiliniu atsakovu šioje baudžiamojoje byloje buvo pripažinta UAB „I“. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 str. 1 d., kai darbuotojas nusikalstama veika padaro žalos eidamas darbines (tarnybines) pareigas, žalą nukentėjusiajam asmeniui atlygina darbdavys. D. R. nusikalstamą veiką padarė vykdydamas savo darbines (tarnybines) pareigas. Darbinių (tarnybinių) pareigų atlikimu laikoma bet kokia veikla susijusi su veikimu darbdavio nurodymu ir jo interesais. Byloje nustatyta, kad D. R. padarydamas žalą, t.y. sužalodamas R. Z. veikė ir atliko veiksmus susijusius su darbo procesu, t.y. siekė atlikti R. Z. automobilio bagažinės patikrinimą, pakvietė nukentėjusiuosius eiti į sargų patalpą, t.y. veikė UAB „I“ interesais. Teismo nuosprendžio motyvas, kad darbdavys neįgaliojo D. R. atliekant sargo pareigas vartoti fizinio smurto ar naudoti jėgos nepagrįstas, nes įgaliojimai sargui vartoti smurtą apskritai prieštarautų įstatymui, todėl akivaizdu, kad D. R., vykdydamas savo darbines pareigas pats pasirinko pareigų vykdymui smurto panaudojimą. Be to, Valstybinės darbo inspekcijos, atlikusios nelaimingo atsitikimo tyrimą išvadoje nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl UAB „I“ darbuotojo - sargo D. R. kaltės. 2014-10-23 teismo nuosprendyje nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, kad asmeniui veikiant tyčia padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, todėl atsižvelgiant į šio apeliacinio skundo motyvus dėl tyčinės D. R. kaltės (netiesioginės tyčios) neturtinės žalos, kuri turėtų būti priteista, dydis neturėtų būti mažinamas, ir tiek turtinė, tiek neturtinė žala turėtų būti priteista iš UAB „I“ .

Šalies argumentai

Nuteistasis D. R. ir jo gynėja advokatė Inga Blaževičienė apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014-10-23 nuosprendį panaikinti ir D. R. atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dalies iš jų visiškai nevertino. Teismo padarytos išvados prieštarauja viena kitai, yra nelogiškos ir nepagrįstos byloje esančiais įrodymais. Iš teismo nuosprendžio nesuprantama, kokias aplinkybes nustatė teismas. Ar tai, kad D. R. sudavė smūgį R. Z. ir pastarasis dėl to nukrito ir susižalojo ar, kad D. R. pastūmė R. Z. ir pastarasis dėl to nukrito ir susižalojo, ar tai, kad būdamas neblaivus, neišlaikęs pusiausvyros po D. R. atsistūmimo, R. Z. griuvo aukštielninkas ir taip susižalojo. Atkreipė dėmesį, kad D. R. parodymai atitinka kitų byloje apklaustų liudytojų parodymams, jiems neprieštarauja, todėl negali būti vertinami kritiškai. Specialisto išvadoje konstatuota, jos D. R. padarytas odos nubrozdinimas kairėje alkūnėje, poodinė kraujosruva kairiame žaste. Tai neginčijamai patvirtina D. R. duotus paaiškinimus, kad R. Z. pagriebus jam už rankos D. R. ją ištraukė ir ranka atsitrenkė į sieną bei ją nusibrozdino. Be to, teisme liudytoju apklaustas tyrėjas A. O. patvirtino, kad vykdant D. R. apklausas jis nesakė, kad sudavė smūgį R. Z.. Liudytojas M. D. taip pat nurodė matęs įvykį, kurio metu R. Z. pats parkrito, kadangi pašalinės jėgos, kuri galėjo nuversti nukentėjusįjį nebuvo. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl M. D. parodymus duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu vertino kritiškai, tačiau vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais jo parodymais. Juolab, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu M. D. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo ranka surašyti parodymai buvo neįskaitomi, todėl jis negalėjo jų patikslinti ar patikrinti jų teisingumo. Tai, kad minėto liudytojo parodymai buvo neįskaitomi patvirtina tyrėjo A. O. paaiškinimai, jog prokurorė prašė padaryti šio liudytojo apklausos protokolo stenogramą, nes buvo sunku juos perskaityti. Atsižvelgiant į tai, mano, jog nėra jokio pagrindo nesivadovauti M. D. parodymais duotais teisminio bylos nagrinėjimo metu. Be to, teismas visiškai nevertino liudytojo G. J. parodymų, kuris apklaustas liudytoju nurodė, jog matė gulintį R. Z., klausė kas jam nutiko ir M. D. pasakė, kad šis paslydęs nukrito. Ekspertas D. T. parodė, kad dešinės pusės veido sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas anksčiau nei buvo įvykis. Eksperto parodymai pilnai patvirtina D. R. parodymus, kad pas nukentėjusį iki įvykio buvo sumušta dešinė veido pusė ir matėsi mėlynė akies srityje. Taip pat, aplinkybę, kad iki įvykio pas R. Z. buvo sužalota dešinė veido pusė patvirtino ir nukentėjusioji D. Z. bei liudytojas M. D.. Šių liudytojų parodymų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, darytina pagrįsta išvada, kad D. R. smūgio R. Z. į dešinę veido pusę nesudavė ir nepadarė dešinės pusės veido sužalojimo, kadangi dar iki įvykio R. Z. buvo sužalota dešinė veido pusė. Be to, teisme apklaustas ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, tyrėjas parodė, kad D. R. duodamas parodymus nesakė, kad sudavė smūgį nukentėjusiam. Atkreipė dėmesį, jog esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Įvertinus nurodytus argumentus, mano, jog apylinkės teismas nepagrįstai sprendė ir padarė išvadą, kad nukentėjęs griuvo aukštielnikas ir galvos pakaušiu trenkėsi į grindis nuo D. R. atsistūmimo. Tokią išvadą teismas padarė ne remdamasis byloje esančiais įrodymais, o prielaidomis. Remiantis byloje apklausto liudytojo M. D. parodymais nustatyta, kad po to kai D. R. ištraukė pagriebtą kairę ranką, bei ja atsitrenkė į sieną ir susižalojo (tai patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G 1788/11 (02)), ir buvo susilenkęs bei susiėmęs už sužalotos rankos, nukentėjęs R. Z. stovėjo ir D. R. atliktas veiksmas - rankos ištraukimas, jokios įtakos tam, kad vėliau nukentėjęs aukštielninkas nukrito neturėjo. Liudytojas M. D. apklaustas teisme parodė: „sargas buvo atsirėmęs į sieną, Z. stovėjo šalia, kėlė koją ir krito aukštielninkas, „Mačiau kaip kėlė koją ir nukrito“, „man tas kojos kėlimas buvo kaip spyris“, „Aš tik mačiau, kaip nukentėjusysis koją kėlė. Pašalinės jėgos, kuri galėjo nuversti nukentėjusį nebuvo“. Vertinant šio liudytojo parodymus darytina pagrįsta ir neginčijama išvada, kad R. Z., norėdamas įspirti D. R., neišlaikęs lygsvaros pats aukštielninkas nukrito ir sunkiai susižalojo galvą. Taigi visi išanalizuoti byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu sunkiai susižalojo R. Z..

Skunde nurodo, jog pirmos instancijos teismas priimdamas 2014-10-23 nuosprendį pažeidė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias BPK normas, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, teismo padarytos išvados nelogiškos, grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis. Teismas nuosprendį grindė M. D. parodymais duotais ne teisminio nagrinėjimo metu, o ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Šie M. D. parodymai negali būti laikomi įrodymais, o tuo labiau negalima jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. M. D. paaiškino, kad tokius pačius parodymus, t.y. tokius kokius aiškino ikiteisminio tyrimo metu, tokius davė ir teisme, tačiau, tyrėjo surašiusiojo parodymus raštas buvo neįskaitomas, jis jų negalėjo perskaityti. Todėl apeliantų nuomone teismas visiškai nepagrįstai atmetė ir nesivadovavo M. D. parodymais. Akivaizdu, jog teismas nuosprendyje savo padarytų išvadų visiškai nemotyvavo, nenurodė įrodymų, kuriais remiantis jis jas daro, teismo padarytos išvados prieštarauja viena kitai, be to, visiškai nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų, kurie paneigia teismo padarytas išvadas.

Nukentėjusieji D. Z. ir R. Z. atstovas advokatas Arvydas Verpečinskas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2014-10-23 Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - pripažinti D. R. kaltu, padarius BK 135 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir atitinkamai jį nubausti, nukentėjusiojo R. Z. civilinį ieškinį tenkinti pilna apimtimi - priteisti solidariai iš kaltinamojo D. R. ir UAB „I“ nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą D. Z. naudai 12 506,74 Lt turtinę ir 150 000 Lt neturtinę žalą. Skunde nurodo, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nuosprendyje minimi nesusiję su byla asmenys, todėl nuosprendis neatitinka tokio procesinio dokumento turiniui keliamų reikalavimų ir yra naikintinas. Priimant nuosprendį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai paskirta bausmė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Pažymėjo, jog teismas teisingai konstatavo, kad D. R., įvykus susistumdymui, sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį, tačiau nesutinka su teismo pozicija, kad tai D. R. padarė gindamasis bei kad R. Z. buvo sunkiai sužalotas ne nuo D. R. smūgio, bet dėl to, kad būdamas neblaivus, neišlaikęs pusiausvyros po D. R. atsistūmimo, griuvo aukštielninkas ir galvos pakaušiu trenkėsi į grindis, kadangi tai neatitinka įvykio aplinkybių. Nukentėjusiojo kraujyje, paimtame praėjus mažiau nei valandai laiko nuo nusikalstamos veikos padarymo, buvo rasta 0,23 promilės etilo alkoholio. Toks kiekis etilo alkoholio negali turėti įtakos asmens koordinacijai, tuo labiau tiek, kad asmuo net nugriūtų. Tai patvirtina aplinkybė, kad beveik dvigubas toks kiekis yra leistina riba, kuomet asmeniui leidžiama vairuoti automobilį. Todėl tokie teismo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. Nepagrįsta laiko ir teismo nurodytą aplinkybę, kad R. Z. buvo sunkiai sužalotas ne nuo D. R. smūgio, kadangi akivaizdu, jei nebūtų buvę smūgio, t.y. pašalinės jėgos, R. Z. nebūtų kritęs ant grindinio ir sunkiai sužalotas. Pasak teismo, byloje apklausti liudytojai parodė, kad D. R. nukritusiam vyriškiui pylė vandenį, t. y. bandė suteikti pagalbą, tačiau mano, kad nuteistasis, viešai iš arbatinio pildamas vandenį ant sunkiai sužaloto žmogaus ne tik kad neteikė jam pagalbos, bet tą darė paniekinamai, kartu koja jį judindamas. Nuteistasis tyčia suduodamas stiprų smūgį nukentėjusiajam į veidą, suprato savo veiksmo pavojingumą, tačiau buvo abejingas padariniams, kurie galėjo atsirasti, todėl veikė netiesiogine tyčia ir atsako pagal faktiškai sukeltus padarinius. Tai įrodo ir paties kaltinamojo 2011-07-04 apklausos metu nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis „dešine ranka atsistumdamas sudavė vieną smūgį vyriškiui, kur sudavė, negali pasakyti, nes tai įvyko labai greitai ir spontaniškai“, bei jo pasakyti žodžiai, „aš nelauksiu, kol kažkas pirmas man užduos“, nors pastarasis šiuos žodžius ir neigia, tačiau šiuos žodžius aiškiai girdėjo nukentėjusysis bei jo sutuoktinė, kurios parodymais netikėti nėra pagrindo, juk ji davė iš esmės sau nenaudingus parodymus, nurodydama, kad nematė, kaip nuteistasis sudavė nukentėjusiajam smūgį. Todėl akivaizdu, kad nuteistasis užpuolė nukentėjusįjį. Ir nors nuteistasis vėliau keitė parodymus, kad neva tik ištraukė ranką, kurią staiga patraukė R. Z., neva gynėsi, tačiau tokie jo parodymai laikytini siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės ar kiek įmanoma ją sušvelninti. Juk nuteistasis savo parodymus proceso metu nuosekliai keitė jam pačiam palankesne linkme, todėl jo parodymai negali būti vertinami, kaip teisingi ir nuoseklūs, ką nuosprendyje ir konstatavo Kauno apylinkės teismas.

Liudytojas UAB „I“ direktorius V. N. tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvykusį konfliktą įvardino „susistumdymu“. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje pripažįstama, jog muštynių metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, abi pusės smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. gegužės mėn. 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-273/2012). Tyčinę kaltę patvirtina ir pačios veikos objektyvus pobūdis, t.y. smūgio sudavimas, kas nebūdinga neatsargiai kaltei. Vertinant nusikalstamos veikos kvalifikavimą, būtina atsižvelgti ir į kaltinamojo D. R. asmenybę, jis yra teistas 2000-08-29 Zarasų raj. apylinkės teismo pagal BK 204 str. (pareigūno vardo pasisavinimas), 131 str. 2 d. (neteisėtas laisvės atėmimas), 273 str. 2 d. (turto prievartavimas). Taip pat į tai, kad liudytojas UAB „I“ direktorius V. N., nors ir buvo suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau visgi patvirtino, kad D. R. buvo priimtas į darbą apsaugos darbuotoju, nes yra buvęs sportininkas, jaunystėje užsiiminėjo imtynėmis, galimai boksininkas.

Žemesnės instancijos teismas

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą nustatant nuteistojo kaltės formą. Pagal atsiradusius padarinius nukentėjusiajam nusikalstama veika atitinka BK 135 straipsnio 1 dalies požymius, nes nuteistasis D. R., tyčia suduodamas stiprų smūgį nukentėjusiajam R. Z., suprato savo veiksmo pavojingumą, tačiau buvo abejingas galimiems padariniams, todėl atsako pagal faktiškai sukeltus padarinius. Nors apylinkės teismas nurodė, jog nuteistasis gindamasis atstūmė R. Z., tačiau gynybos veiksmai šioje situacijoje nebuvo reikalingi, teismas nepagrindė būtinosios ginties situacijos buvimo, kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nenustatinėjo būtinosios ginties ribų, o tik abstrakčiai nurodė, kad kaltinamasis neva gynėsi. Be to, būtinosios ginties situacija šalina baudžiamąją atsakomybę, o būtinosios ginties ribų peržengimas yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir pagrindas švelnesnei bausmei skirti, bet ne veikai perkvalifikuoti iš BK 135 str. 1 d. į 137 str. 1 d. Būtinosios ginties aplinkybių nustatymas yra esminis klausimas sprendžiant veikos baudžiamumo ir asmens kaltės klausimą. Nustatęs, kad veika buvo padaryta esant būtinosios ginties situacijai, teismas privalo ypač atidžiai išnagrinėti ir motyvuotai nuspręsti, buvo ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, kas nuosprendyje visiškai nėra minima ar motyvuojama.

Atkreipė dėmesį, kad teismas nuosprendyje pripažino, jog nuteistasis savo veiksmais paskatino konfliktą, panaudojo jėgą, fizinį smurtą. Nors apie konfliktą pranešė vadovui, tačiau jame dalyvavo nesulaukęs savo vadovo, t.y. jo darbdavys neįgaliojo atliekant sargo pareigas naudoti fizinį smurtą. Dėl D. R. neatsargių veiksmų buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Be to, nuosprendyje pasisakydamas apie terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimą bei kaltinamojo asmenybę, teismas kaltinamuoju įvardina ne D. R., bet Š. R., kuris ne tik kad nebuvo kaltinamuoju šioje byloje, tačiau apskritai nėra bylos šalis ir toks asmuo nukentėjusiesiems nėra žinomas. Todėl nėra aišku, ar teismas tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę taikant baudžiamąjį įstatymą bei skiriant bausmę.

Nagrinėjamoje byloje teismo nuosprendžiu nustatyta, kad D. R. žalos padarymo metu pagal darbo sutartį su atliko apsaugos darbuotojo (sargo) funkcijas, buvo savo darbo vietoje, kur prieš nukentėjusįjį R. Z. panaudojo fizinę prievartą, šiam sunkiai sutrikdyta sveikata, todėl UAB „I“ yra civilinis atsakovas ir už padarytą turtinę ir neturtinę žalą atsako solidariai su nuteistuoju. Civilinis atsakovas nebuvo tinkamai pašalintas iš proceso. Mano, kad UAB „I“ atsakomybė buvo panaikinta neteisėtai ir nepagrįstai. Be to, iš nuteistojo priteistas 60 000 Lt neturtinės žalos dydis aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus padaryto nusikaltimo pasekmėms. Šioje byloje teismas įvertino dėl nusikalstamos veikos kilusius sunkius padarinius, kurie išliks visam nukentėjusiojo gyvenimui. Pastarasis patyrė sunkią smegenų traumą, komos būsenos išbuvo apie dvi savaites. Per tą laiką, jam buvo atlikta keletas sudėtingų operacijų. Po truputį būklė stabilizavosi, kelis kartus buvo taikyta reabilitacija. Šiuo metu nukentėjusysis R. Z. dėl kalbos ir mąstymo pakitimų tiksliai neišsako minčių, sunkiai juda, būna mieguistas dieną, prastai miega naktį, dažnai pabunda nuo išgąsčio, neramus, nuolat jaučia skausmą, negali tinkamai maitintis. Nukentėjusysis kartais praranda sąmonę, jam pasireiškia epilepsijos priepuoliai. Dėl dvasinių išgyvenimų jaučia pastovų nepatogumą, įtampą. Vedamas pastovaus nervinio sukrėtimo, gana dažnai pasineria į emocinę depresiją, nenori nieko matyti. Po nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, labai sumažėjo nukentėjusiojo bendravimo galimybės ne tik su šeimos nariais, bet ir su aplinkiniais. Dėl įvykio jis ėmė jaustis nepilnaverčiu, kadangi negali savimi pasirūpinti, nekontroliuoja šlapinimosi, tuštinimosi, nesugeba pats maitintis. Jam yra nustatyta globa. Nukentėjusysis neteko 85 % darbingumo lygio, jo darbingumo lygis sudaro vos 15 %. Nukentėjusiojo šeima neteko maitintojo, sužalojimo metu viena nukentėjusiojo duktė buvo nepilnametė, o kita studentė. Šiuo metu šeima susiduria su rimtais finansiniais sunkumais, kadangi nukentėjusiojo gaunamos neįgalumo pensijos neužtenka net būtiniausiems poreikiams patenkinti. Nagrinėjamu atveju pakeitus konstatuotą kaltės formą į netiesioginę tyčią ir atitinkamai perkvalifikavus nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, atitinkamai turi keistis ir priteistinas neturtinės žalos dydis, kuris skiriamas atsižvelgiant ir į kaltės formą. Todėl teisingai ir protingai įvertinus esamą situaciją, mano, kad nuteistojo neteisėtais veiksmais padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam neturtinės žalos dydis - 150 000 Lt - būtų adekvatus padaryto nusikaltimo pasekmėms, kiek tai galima įvertinti pinigine išraiška.

Atsikirtimu į prokurorės ir nukentėjusiųjų D. Z. ir R. Z. atstovo advokato Arvydo Verpečinsko apeliacinius skundus nuteistasis D. R. ir jo gynėja advokatė I.Blaževičienė prašo prokurorės ir nukentėjusiųjų D. Z. ir R. Z. atstovo advokato A.Verpečinsko skundus atmesti. Nurodo, kad prokurorė apeliaciniame skunde remiasi specialisto išvada Nr. G2210/11(02), kurioje nurodyta, kad R. Z. griuvimas galėjo įvykti po smūgio į dešinę veido pusę, tačiau teisme apklaustas specialistas D. T. paaiškino, kad pakauškaulio lūžimas atsirado griuvimo metu, tačiau negali pasakyti kaip žmogus griuvo, jis gali ir paslysti, negali pasakyti, kad sudavė ir žmogus nukrito. Dėl veide esančio sužalojimo specialistas paaiškino, kad negali atmesti galimybės, kad trauma buvo anksčiau, nei kad įvykis. Galėjo būti ir prieš vieną dieną žmogus sužalotas. Negali atmesti galimybės, kad sinusas lūžo krentant. Be to, liudytojai, kurie matė R. Z. iki įvykio (D. R., D. Z., M. D.) teigė, kad pas R. Z. buvo kraujosruva dešinėje akyje, todėl šis sužalojimas negali būti siejamas su jo nukritimu. Baudžiamosios bylos analizė ir apklaustų liudytojų parodymai patvirtina, kad D. R. smūgio R. Z. nesudavė ir savo veiksmais neprisidėjo prie to, kad R. Z. nukristų, todėl prokurorės apeliacinio skundo argumentai visiškai nepagrįsti. Nors nukentėjusieji apeliaciniame skunde konstatuoja, jog D. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu pakeitė savo parodymus, tačiau kaip matyti iš tyrėjo A. O. apklausos, ikiteisminio tyrimo metu D. R. nesakė, kad sudavė smūgį R. Z., taip pat nesakė, kad atsistūmė. Niekas iš apklaustų byloje liudytojų neparodė, kad D. R. būtų sudavęs smūgį į veidą nukentėjusiajam, be to, nukentėjusiajam akis pamušta buvo dar iki įvykio. Teisme apklaustas specialistas D. T. paaiškino, kad sinusas galėjo lūžti ir krentant.

Atsikirtimu į prokurorės ir nuteistojo D. R. apeliacinius skundus nukentėjusieji D. Z. ir R. Z. atstovas advokatas Arvydas Verpečinskas prašo nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl 2014-10-23 Kauno apylinkės teismo nuosprendžio atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, o Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Loretos Šimkuvienės apeliacinį skundą tenkinti pilna apimtimi - pakeisti 2014-10-23 Kauno apylinkės teismo nuosprendį – D. R. veiką kvalifikuoti pagal BK 135 str. 1 d. ir paskirti jam naują bausmę – 4 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, R. Z. atstovės pagal įstatymą D. Z. civilinį ieškinį patenkinti pilnai – 12506,74 Lt turtinės ir 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą priteisti iš UAB „I“ . Atsikirtime į skundą nurodo analogiškus argumentus kaip ir apeliaciniame skunde.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Loretos Šimkuvienės, nukentėjusiųjų D. Z. ir R. Z. atstovo advokato Arvydo Verpečinsko, nuteistojo D. R. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręstų civilinių ieškinių (BPK 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktai).

Nagrinėjamoje byloje D. R. buvo kaltinamas ir perduotas teismui pagal BK 137 str. 1 d., kaltinant jį tuo, kad dėl neatsargumo sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. Z. sveikatą tokiomis aplinkybėmis: 2011 m. liepos 1 d. apie 14.10 val. (duomenys neskelbtini), Kaune, konflikto metu sudavė smūgį į dešiniąją veido pusę nukentėjusiajam R. Z., dėl ko šis nugriuvo ir kairiojo pakaušio sritimi atsitrenkė į keramikinių plytelių grindis, ko pasėkoje jam buvo padaryti padarydamas nukentėjusiajam dešiniojo maksiliarinio sinuso išorinės sienelės lūžimą ir dėl šio trauminio poveikio R. Z. nugriuvus bei kairiojo pakaušio sritimi atsitrenkus į keramikinių plytelių grindis, padarė jam pakauškaulio lūžimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, abiejų kaktinių skilčių ir kairiojo smegenėlių pusrutulio sumušimai.

Bylos teisminio nagrinėjimo metu prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Taigi D. R. buvo kaltinamas pagal BK 135 str. 1 d. dėl to, kad jis sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, tai yra jis 2011 m. liepos 1 d. apie 14.10 val. (duomenys neskelbtini), Kaune, eidamas darbines (tarnybines) UAB „I“ sargo pareigas, konflikto metu tyčia kumščiu sudavė smūgį į dešiniąją veido pusę nukentėjusiajam R. Z., padarydamas nukentėjusiajam dešiniojo maksiliarinio sinuso išorinės sienelės lūžimą ir dėl šio trauminio poveikio R. Z. nugriuvus bei kairiojo pakaušio sritimi atsitrenkus į keramikinių plytelių grindis, padarė jam pakauškaulio lūžimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, abiejų kaktinių skilčių ir kairiojo smegenėlių pusrutulio sumušimus, tai yra sužalojimus, kurie visumoje įvertinti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad D. R. pareikšti kaltinimai pasitvirtino tik iš dalies. Teismas konstatavo įrodyta, kad D. R. 2011-07-01 apie 14.10 val. (duomenys neskelbtini) Kaune, konflikto metu pastūmė nukentėjusįjį R. Z., dėl ko jis nugriuvo ir kairiojo pakaušio sritimi atsitrenkė į keramikinių plytelių grindis, ko pasėkoje jam buvo padaryti pakaušio lūžimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, abiejų kaktinių skilčių ir kairio smegenėlių pusrutulio sumušimai. Padaryta veika kvalifikuota pagal BK 137 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine. Įstatymas nė vienai iš paminėtų įrodymų grupių neteikia pirmenybės. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-455/214; Nr. 2K-509/2010).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovo apeliacinių skundų argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, atlikusi byloje dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, tuo pažeidė BK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, ir todėl netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei padarė nepagrįstą išvadą, kad bylos duomenys nepatvirtina D. R. pareikšto kaltinimo dėl tyčinio R. Z. sužalojimo. Netinkamas bylos faktinių aplinkybių nustatymas nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, neteisingos bausmės paskyrimą bei netinkamą byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu buvo apklausti nukentėjusioji D. Z., liudytojai M. D., A. K., T. V., I. A., specialistas D. T., ištirti įrašai nukentėjusiojo R. Z. asmens sveikatos istorijoje ir ligos istorijoje.

Nukentėjusioji D. Z. parodė, kad jos vyras tuo metu dirbo „V.“, kuri nuomojosi patalpas „I“ ir ji jį visą laiką atveždavo į darbą arba paimdavo, kai grįždavo po reiso. Tą dieną atvežė į darbą, nes jis turėjo 2011-07-01 apie pietus išvykti į reisą. 13:20 val. buvo prie įvažiavimo. Jis turėjo važiuoti pasikrauti prekes ir tada išvažiuoti į reisą. Nežinanti, kodėl greitosios pagalbos medikai nurodė, kad buvo pastoliai, tačiau ten buvo elementarios kopėčios. Tai įvyko berods 2011-06-29, jie tvarkė namą, vyras praslydo nuo vieno laiptelio ir užsikabino su rankomis ant tų kopėčių ir stuktelėjo veido šoną. Jis pats nulipo nuo tų kopėčių, parėjo namo ir viskas. Nuo to stuktelėjimo buvo šiek tiek pamėlęs vokas. Tą dieną patinusi akis nebuvo. Dėl to sužalojimo nesikreipė į jokius medikus. Ji nieko nemeluodama pasakė greitosios darbuotojams kaip buvo iš tikro. Kai atvažiavo greitoji, nuo smūgio vyrui akis buvo pamėlusi jau daugiau. Jei jis būtų patyręs galvos traumą, tai jis 2011-07-01 nebūtų vaikščiojęs. Greitosios pagalbos medikui sakiusi, kad jis nučiuožė nuo kopėčių, nes jis pats taip pasakė vadybininkei, kai ši paprašė atvažiuoti į darbą. Jis neatsisakė važiuoti į darbą, nes nesijautė blogai. Nuo to sužalojimo iki įvykio buvo praėję dvi dienos. Pirminės sveikatos priežiūros įstaiga yra Jonavos poliklinika, nesikreipė į medikus, nes nebuvo poreikio. Ji pirminiuose parodymuose kriminalistams Klinikose pasakė, kad R. Z. tik nuslydo nuo kopėčių ir jam buvo tik mėlynė ties akies voku. Gydytojui nieko nesakiusi, nes jos niekas neklausė. Kodėl atsirado toks įrašas, nežino. Nukentėjusiojo veidas nebuvo nubrozdintas, nebuvo sutinęs. Jam buvo tik maža mėlynė ties akies voku, jis slystelėjo nuo kopėčių 2011-06-29. Įvykio vietoje ir klinikose nebuvo asmenų, kurie žinotų apie tą nukritimą prieš dvi dienas.

Liudytojas M. D. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad prie sargo būdelės lauke vyko konfliktas, kuriame dalyvavo „I“ direktorius V. N., sargas D. R., R. Z. ir D. Z.. Pasiteiravus apie situaciją, sargas D. R. paaiškino, kad nori patikrinti automobilį, parodė į skelbimų lentą, kur buvo nurodytas direktoriaus įsakymas, kad iš teritorijos išvažiuojančius automobilius, reikia tikrinti dėl vagysčių ir pan. Sargas D. R. pakvietė R. Z. užeiti į sargų būdelę, kad paaiškintų visą situaciją dėl ko jis tikrinamas ir pan. R. Z. nesutiko, atsistūmė su papke ir bandė patekti į antrą aukštą. Matė, kaip sargas buvo susiėmęs dešine ranka už kairės rankos, R. Z. kėlė koją ir krito aukštielninkas, bandydamas spirti. Tuo metu D. R. stovėjo susilenkęs ir susiėmęs už rankos. Pašalinės jėgos dėl ko krito R. Z. nebuvo. Negali paaiškinti kodėl jo parodymai yra priešingi ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Gal ne taip suprato ar ne taip užrašė. Neperskaitė parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nes jie buvo surašyti neįskaitomu raštu.

Liudytojas A. K. parodė dirbantis Kauno apskrities VPK Kauno m. Panemunės PK tyrėjo pareigose. M. D. apklausos aplinkybių nepamena. Parodymus užrašė tokius, kokius davė liudytojas M. D., nes neturi jokių interesų pakeisti. Neatsimena, kad liudytojas M. D. sakytų, jog neperskaito parodymų. Parodymus liudytojas M. D. davė laisva valia, niekieno neverčiamas.

Gydymo stacionare ligos istorija Nr. A-1576198 (2011 m.) patvirtina, kad joje yra įrašai apie R. Z. sužalojimus, patirtus iki tiriamo įvykio: įdėtiniame lape į ambulatorinę kortelę, kurį 2011-07-01 pildė gydytojas T. V., įrašyta: „anamnezėje, kritęs nuo pastolių prieš 2 paras, sumuštas šią parą“ (4 ligos istorijos lapas). To paties gydytojo pildytame duomenų lape įrašyta „krito nuo pastolių prieš 3 paras. Šiandien sumuštas darbe) (6 ligos istorijos lapas).

Liudytojas T. V. parodė dirbantis LSMU ligoninėje Kauno klinikos gydytoju chirurgu. Susipažinęs su Gydymo stacionare ligos istorijoje esančiais įrašais apie traumą patyrusio ligonio (nukentėjusiojo R. Z.) pristatymą į gydymo įstaigą, nurodė, kad jis tuo metu buvo traumos komandos vadovas, tai yra buvo tas asmuo, kuriam atvežęs ligonį medicininis personalas turi suteikti informaciją apie traumos aplinkybes ir mechanizmą. Jam greitosios medicininės pagalbos gydytoja A. perdavė informaciją ir tuo remiantis buvo supildyti visi įrašai medicininėje dokumentacijoje. Kadangi yra praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas, pats to įvykio neprisimena, gali spręsti tik pagal tai, kas yra užfiksuota medicininėje dokumentacijoje. Medicininis dokumentas, kuris pristatomas kartu su pacientu, būna greitosios medicininės pagalbos ligonio siuntimas bei gydytojo ar paramediko, kuris pristato pacientą, žodinis paaiškinimas, pagal jie daro įrašus savo medicininėje dokumentacijoje. Būtent tai ir atlikta.

Liudytoja I. A. parodė dirbanti VŠĮ „Kauno miesto greitosios med. pagalbos stotyje“ gydytoja. Diagnozė yra jos ir įrašai yra jos, diagnozė - sunki galvos smegenų trauminė liga, koma 3 balai, tai reiškia, kad nekalbėjo, neatsimerkė ir nejudėjo. Neatsimena įvykio ir paties asmens. Įdėtinį lapą į ambulatorinė kortelę pildžiusi ne ji, pildė gydytojas V., kur yra įrašas, kad buvo nukritęs nuo pastolių prieš dvi paras. Įrašas dėl nukritimo nuo pastolių galėjo būti iš gautos informacijos iš aplinkinių asmenų. Nežinanti, kodėl nukritimo nuo pastolių įrašas atsirado tik siuntime ir kodėl jo nebuvo įdėtiniame lape į ambulatorinę knygelę. Paprastai stengiasi viską detaliai aprašyti, kas jai yra žinoma.

Specialistas D. T. paaiškino, kad šioje byloje yra davęs išvadą (1 t. 1, 22-23 b. l.). Išvadoje nėra paminėtas sfenoidalinio sinuso kairės sienelės lūžimas, kadangi jį reikia pridėti prie pakauškaulio lūžimo. Žiūrint kompiuterinę tomogramą, pakauškaulio lūžimas iš kairės pereinantis į piramidę, pereina į pamatą ir nueina į priekį iki sfenoidalinio sinuso. Jis turi bendrą ryšį su pakauškaulio lūžimu, kuris nusitęsia į pamatą. Nepaminėta yra ir pati piramidė. Minėtas sužalojimas atsirado trenkiantis pakaušiu, tada lūžo pakauškaulis ir lūžimo linija nuėjo į pamatą link sfenoidalinio sinuso per piramidę. Dešinys sinusas yra maksiliarinis, tai reiškia viršutinis žandikaulis. Tai yra dešinė veido pusė iš dešinės. Kad nukrito nuo pastolių prieš dvi dienas ir patyrė galvos smegenų traumą, galėjo būti nurašyta iš gydymo stacionare ligos istorijos. Daugiau kažkokių papildomų dokumentų, kurie patvirtintų apie tai, jog prieš dvi dienas nukentėjusysis būtų patyręs galvos smegenų traumą, nėra. Turėjęs tik ligos istoriją, kurioje buvo toks įrašas. Negali konkrečiai pasakyti, jog abu sužalojimai buvo padaryti vienu metu, nes neturi tokių objektyvių duomenų. Ligos istorijoje paminėta tik kraujosruva apie dešinę akį. Nenurodyta nei jos spalva. Galima galvoti, jog, jeigu gydytojas matytų, kad yra sena kraujosruva, jis taip ir parašytų, o jeigu taip neparašė, galima manyti, kad tai galėjo būti ir šviežia kraujosruva. Trauminis poveikis buvo į veido dešinę pusę ir į kairę pakaušio pusę, ant kur nukrito. Remiantis medicininiais dokumentais, trauminiu poveikiu į dešinę veido pusę metu, buvo padaryti sekantys sužalojimai, t.y. kraujosruva apie dešinę akį, viršutinio žandikaulio maksiliarinio sinuso lateralinės sienelės lūžimas. Su tokiais sužalojimais asmeniui skaudėti turėjo. Kadangi buvo lūžęs kaulas, skausmą jausti turėjo. Paskyrus naują tyrimą pagal turimus dokumentus, nieko naujo išsiaiškinti nepavyktų, kadangi nėra duomenų iš kurių būtų galima padaryti naujas išvadas. Lūžus kaului, turėjo būti sutinimas. Galėjo būti mėlynė po akimi, bet turėjo būti kažkiek ir patinę, bet gal tiesiog patinimo nesimatė, jeigu pas žmogų buvo apvalūs skruostai. Dešinio sinuso lūžimas galėjo atsirasti nuo smūgio ranka ar koja. Griuvimo nelabai galėjo būti, nes tada būtų apibrozdinta. Nukritus veidu nuo pastolių, tikrai būtų apibrozdinimai. Nukritus nuo kopėčių, taip pat turėjo būti kažkokie nubrozdinimai arba išnirusi ranka, nes dažniausiai remiamasi rankomis. Antrasis trauminis poveikis buvo pakauškaulio lūžimas. Yra akivaizdu, jog sužalojimas buvo padarytas griuvimo metu, negali pasakyti, ar nukentėjusiajam pakėlus koją ir griūnant aukštielninkam, ar kažkaip kitaip, bet sužalojimas padarytas griūnant, o nugriūti jis galėjo dėl įvairių priežasčių. Kaip nugriuvo, pasakyti negali. Negali atmesti galimybės, kad dešinio maksiliarinio sinuso išorinės sienelės lūžimas galėjo atsirasti krentant ir kontaktuojat su kietais bukais daiktais, tačiau tada turėtų būti kažkas atsikišęs ribotas daiktas, nes griūnant veidu ant kažkokio lygaus šiurkštaus grindinio, tada turėtų būti nubrozdinimai. Kai nėra nubrozdinimų, daugiau yra būdinga sudavimui kumščiu, koja, o ne griūnant. Duomenų apie nubrozdinimus aprašyta nebuvo.

VŠĮ „Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centras“ pateikė R. Z. asmens sveikatos istoriją, iš kurios įrašų matyti, kad tiriamuoju laikotarpiu, t.y. 2011-07-01 ir prieš tai nebuvo kreiptasi į gydymo įstaigą dėl sužalojimų.

Įrašai R. Z. asmens sveikatos istorijoje patvirtina nukentėjusiosios D. Z. parodymus, kad R. Z. nesikreipė į gydymo įstaigą dėl traumų, patirtų prieš įvykį.

Bylos teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų pagrindu neginčijamai nustatyta, kad 2011 m. liepos 1 d. nukentėjusysis R. Z. automobiliu „Audi“, kurį vairavo nukentėjusioji D. Z. atvyko į UAB „I“ priklausančią teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune. Nuteistasis D. R. tuo metu dirbo UAB „I“ sargo pareigose ir buvo atsakingas už atvykstančių ir išvykstančių asmenų kontrolę. Tarp minėtų asmenų kilo žodinis konfliktas, automobilį D. R. įleido į teritoriją. Šiam automobiliui išvykstant iš teritorijos, D. R. nutarė patikrinti automobilį, ko pasėkoje tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų vėl įvyko konfliktas. Buvo iškviestas bendrovės direktoriaus pareigas ėjęs liudytojas V. N.. Šiems asmenims būnant UAB „I“ patalpose ir aiškinantis konflikto priežastis, D. Z. kalbantis su V. N., o D. R. ir R. Z. stovint greta vienas kito, R. Z. griuvo, pakaušiu trenkėsi į grindis, nebeatsikėlė ir buvo išvežtas į gydymo įstaigą greitosios pagalbos automobilio.

Minėtos aplinkybės įrodytos nuteistojo D. R., nukentėjusiosios D. Z., liudytojų V. N., M. D. parodymais, proceso dalyviai jas pripažįsta ir neginčija.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra tiesioginių R. Z. sužalojimą mačiusių liudytojų, tačiau nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visumos analizė, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, leidžia pripažinti įrodyta, kad D. R. yra kaltas dėl tyčinio sunkaus R. Z. sveikatos sutrikdymo.

Žemesnės instancijos teismas

Šioje byloje svarbiausia yra nustatyti tai, dėl ko nukentėjusysis R. Z. nugriuvo ant grindų. Pirmosios instancijos teismas pripažino neįrodyta, kad D. R. tyčia kumščiu sudavė smūgį į dešiniąją veido pusę nukentėjusiajam R. Z., o sprendė, kad nuteistasis dėl neatsargumo pastūmė nukentėjusįjį, ko pasėkoje šis nugriuvo. Tokia išvada nepagrįsta, be to, nuosprendžiu pakeitus kaltinime nurodytas faktines aplinkybes apie tai neįspėjus kaltinamojo, buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.

Nuteistasis D. R., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad traukė ranką į šoną ir dešine ranka atsistumdamas sudavė vieną kartą smūgį vyriškiui (nukentėjusiajam) (1 t., 111 b. l.). Teisme D. R. paaiškino, kad tokių parodymų nedavė, o protokolą pasirašė neskaitęs. Šiuos nuteistojo parodymus teisme patvirtino tyrėjas A. O., parodęs, kad jis D. R. apklausė 2 ar 3 kartus, jis klausė D. R., kas ten buvo ir šis atsakė, kad viskas labai greitai įvyko, įvyko konfliktas, nukentėjusysis sugriebė jį už rankos, o jis atsistūmė. Jie diskutavo, kad atsistumdamas kažkas turėjo suduoti smūgį. D. R. sakė, kad nepamena. Patikslino, kad kaltinamasis jam apklausos metu nurodė, kad atsistūmė, o smūgio nebuvo. Gal labiau jo, o ne iš kaltinamojo žodžių buvo užrašyta, kad jis „sudavė smūgį“. Nebuvo aiškinamasi kokia jėga buvo atsistumta, kokioje pozicijoje tai buvo padaryta.

Taigi konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu per apklausą D. R. prisipažino sudavęs smūgį į veidą R. Z., negalima. Nepaisant to, sprendžiant dėl D. R. parodymų, duotų teisme, patikimumo, būtina įvertinti jo parodymus, duotus vėlesnėje jo apklausoje ikiteisminio tyrimo metu. Jos metu D. R. tvirtino, kad atsistūmė nuo nukentėjusiojo, kai šis jį sugriebė už rankos (...) o jį pastumdamas nenorėjo tokių pasekmių (1 t., 118-119 b. l.). Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu D. R. parodė, kad apskritai nieko nukentėjusiajam nedarė – kai vyras griebė jį už rankos ir traukė, jis išsigando, ranką traukė atgal, o kai atsitiesė, pamatė, kad nukentėjusysis yra nukritęs ant žemės, o „stumti“ supratęs kaip „traukti“ (3 t., 137-139 b. l.). Pripažintina, kad nuteistojo parodymai nėra nuoseklūs, skiriasi esminėse detalėse, todėl jais remtis, darant išvadas apie įvykio aplinkybes, negalima. Nuteistojo parodymams iš esmės prieštarauja ir specialisto išvada Nr. G 1788/11(02), kurioje tiriamasis (D. R.) paaiškino, kad „nepažįstamas vyras sugriebė ranka už kairės rankos ir stūmė į sieną, ko pasėkoje susižalojo kairę alkūnę ir kairį petį“, taigi nurodė dar kitas įvykio aplinkybes (1 t., 133 b. l.).

Specialisto išvada patvirtina, kad R. Z. buvo nustatyta poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose su dešinio maksiliarinio sinuso išorinės sienelės lūžimu, pakauškaulio lūžimu su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, abiejų kaktinių smegenų skilčių ir kairio smegenėlių pusrutulio sumušimai R. Z. susidarė dešinei veido pusei bei kairio pakaušio sričiai kontaktuojant su kietais bukais daiktais ar paviršiais, galimai dviejų trauminių kontaktų pasėkoje. Trauminio poveikio į dešinę veido pusę metu buvo padaryta poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose bei dešinio maksiliarinio sinuso išorinės sienelės lūžimas. Sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, kuo galėjo būti ir kumštis ar koja. Šie sužalojimai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Trauminio poveikio į kairę pakaušio sritį pasėkoje buvo padaryti pakauškaulio lūžimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, abiejų kaktinių skilčių ir kairio smegenėlių pusrutulio sumušimai. Šie sužalojimai atsirado griūvant bei kairio pakaušio sritimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar paviršių. Šie sužalojimai visumoje vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2011-07-01 apie 14 val. 10 min. Išvadoje pažymėta, kad R. Z. griuvimas galėjo įvykti po smūgio į dešinę veido pusę.

Specialistas D. T. paaiškino, jog dešiniosios pusės veido sužalojimai būdingi smūgiui ranka ar koja, nes jei jie būtų padaryti nukritus nuo pastolių ar kopėčių, būtų ir nubrozdinimai veide, o tokių sužalojimų užfiksuota nėra. Be to, jeigu gydytojas matytų, kad yra sena kraujosruva, jis taip ir parašytų, o jeigu taip neparašė, galima manyti, kad tai galėjo būti ir šviežia kraujosruva.

Vertinant specialisto išvadą, atsižvelgiant į tyrimą atlikusio specialisto paaiškinimus, matyti, kad išvadoje minimas R. Z. sužalojimo mechanizmas visiškai atitinka jo patirtas traumas. Visiškai logiška, jog žmogus, gavęs smūgį į dešinę veido pusę, krinta aukštielninkas ir atsitrenkia į žemę kaire pakaušio sritimi. Sutiktina su specialisto nuomone, kad R. Z. patirti veido sužalojimai būdingi smūgio sudavimui, o ne griuvimui ar kritimui, kadangi nubrozdinimų nukentėjusiojo veide neužfiksuota.

Šią išvadą patvirtina ir nukentėjusiosios D. Z. parodymai. Jie yra detalūs ir nuoseklūs. Atsižvelgiant į jų turinį, matyti, kad jos parodymai nėra vien palankūs jai ar nukentėjusiajam R. Z.. Visų pirma, ji, nors ir buvo greta įvykio vietos, sąžiningai parodė, kad nematė, kaip nuteistasis D. R. smūgiavo jos vyrui į galvą, o atvykusiems greitosios pagalbos darbuotojams nurodė, kad jos vyras buvo susižalojęs kelios dienos prieš įvykį. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu bei duodama parodymus teisme, ji nuosekliai patvirtino, kad iš karto po to, kai jos vyras nugriuvo, ji klaususi D. R. „ką padarei?“, o šis jai atsakęs: „nelauksiu, kol man pirmam užduos“, taigi D. R. jai iš karto po įvykio pripažino smūgiavęs nukentėjusiajam. Apklausiama 2011-07-02 ji parodė, kad paklausus D. R., ką jis padarė, šis atsakė „o ką, ar aš turėjau laukti, kad man užduos“ (1 t., 54 b. l.). Analogiškus parodymus ji davė ir 2011-07-15 apklausos metu (1 t., 56 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad pirminiuose dokumentuose, užpildytuose medicinos darbuotojų, taip pat nurodyta, kad R. Z. „sumuštas darbe“, reiškia įvykio vietoje buvę medikai situaciją vertino vienareikšmiškai, kitokios aplinkybės jiems nebuvo nurodytos. Taigi vertinant nukentėjusiosios D. Z. parodymus, kolegija juos laiko patikimais ir remiasi jais, konstatuojant esmines įvykio aplinkybes.

Tam tikros abejonės dėl įvykių sekos kilo todėl, kad bylos duomenys leidžia teigti, jog R. Z. dešinioji veido pusė buvo sužalota ir prieš įvykį. Įvykio vietoje buvę asmenys parodė, kad ant nukentėjusiojo veido buvo matyti kraujosruva. 2011-07-15 apklausiama D. Z. parodė, kad jos vyras R. Z. kažkur 2011-06-28 vakare, būdamas namuose, tvarkydamas namą, nuslydo nuo kopėčių ir susižalojo dešinę akį, ji pati tai mačiusi. Kitą dieną jam iš po nakties pamėlynavo dešinė akis, jis nesiskundė kokiais nors sveikatos sutrikimais (1 t., 56 b. l.). R. Z. ligos istorijoje užfiksuota, kad „anamnezėje, kritęs nuo pastolių prieš 2 paras, sumuštas šią parą“, „krito nuo pastolių prieš 3 paras. Šiandien sumuštas darbe“. Siekiant išsiaiškinti tokių įrašų pagrįstumą, apeliacinėje instancijoje buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, apklausti liudytojai – medikai, betarpiškai pildę medicininius dokumentus. Jų bei nukentėjusios D. Z. parodymais nustatyta, kad įrašai padaryti iš pačios D. Z. suteiktų žinių greitosios pagalbos gydytojai. Asmens sveikatos istorijoje įrašų apie tai nėra, taigi dėl dešinės veido pusės sužalojimų R. Z. į gydymo įstaigas nesikreipė. Be to, nustatyta, kad įvykio dieną R. Z. ruošėsi į darbą, tai yra išvykti krovininiu automobiliu į Vokietiją, ką patvirtina nukentėjusiosios D. Z. parodymai bei UAB „V“ transporto vadybininkės A. B. rašytinis paaiškinimas Valstybinei darbo inspekcijai (1 t., 174 b. l.). Specialistas D. T. paaiškino, jog R. Z. nustatyti dešinės veido pusės sužalojimai yra skausmingi, todėl, kolegijos nuomone, nėra pagrindo manyti, kad asmuo, patyręs tokius sužalojimus, dvi dienas nesikreipė į medikus ir dar ruošėsi išvykti į reisą Vokietijon. Visuma šių įrodymų bei specialisto išvada leidžia daryti išvadą, kad R. Z. veidas prieš įvykį buvo nežymiai sužalotas, tačiau tai nebuvo tie dešiniosios veido pusės sužalojimai, kurie yra konstatuoti specialisto išvadoje.

Liudytojų M. D. ir G. J. parodymai, kuriais teigiama, kad R. Z. nugriuvo pats, atmestini kaip nepatikimi ir prieštaraujantys įrodymų visumai. Liudytojas M. D. pirmosios teisme parodė, kad matė, kaip nukentėjusysis pastūmė sargą, tas buvo susiėmęs už rankos, matė, kaip nukentėjusysis kėlė koją prieš D. R. ir nukrito. Šiuos savo parodymus jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme, paaiškindamas, kad R. Z. bandė spirti sargui ir krito keldamas koją, Kolegija kritiškai vertina tokius M. D. parodymus, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytojas kategoriškai tvirtino, kad „kaip vyriškis nukrito nemačiau, nes įvyko staiga“. M. D. apeliacinės instancijos teisme aiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai užrašyti neteisingai, jis pasirašė liudytojo apklausos protokolą neperskaitęs, kadangi protokolas neįskaitomas. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Išties, liudytojo apklauso protokolas yra sunkiai, bet visgi įskaitomas. Tai, kad prokurorės nurodymu prie bylos pridėtos stenogramos su tyrėjo A. K. rašytų protokolų turiniu, nereiškia, jog apklausos metu liudytojas M. D. neturėjo galimybės susipažinti su apklausos protokole užfiksuotų jo parodymų turiniu. Liudytoju apklaustas A. K. patvirtino, kad parodymus užrašė tokius, kokius davė liudytojas, nes neturi jokių interesų juos keisti, neatsimena, jog liudytojas M. D. būtų sakęs, kad neįskaito parodymų (4 t., 178 b. l.). Be to, teismo nuomone, liudytojas M. D. yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, kadangi yra civilinio atsakovo UAB „I“ direktorius ir vienintelis akcininkas (4 t., 185 b. l.). M. D. pateiktų įvykio aplinkybių, tai yra kad nukentėjusysis bandė spirti nuteistajam, nenurodė ir pats nuteistasis D. R.. Taigi liudytojo M. D. parodymai, duoti teisme, atmetami kaip nepatikimi, duoti suinteresuoto asmens bei neparemti jokiai kitais byloje surinktais įrodymais.

Liudytojas G. J., 2011-07-21 apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kategoriškai nurodė, kad „Kas galėjo matyti patį įvykį, aš nežinau, iš darbuotojų niekas neminėjo, kad būtų matęs patį įvykį“ (1 t., 67 b. l.). Šios apklausos metu liudytojas taip pat parodė, kad įvykio vietoje buvo ir UAB „I“ darbuotojas M. D.. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, G. J. parodė priešingai - „Sakė D., kad lyg tai jis (nukentėjusysis) ten paslydo, nukrito“ (4 t., 18 b. l.), tai akcentuojama ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Esant tokiems akivaizdiems prieštaravimams, teismas kritiškai vertina liudytojo G. J. parodymus apie neva M. D. jam nurodytas įvykio aplinkybes.

Taigi įvertinus nuteistojo D. R., liudytojų M. D. ir G. J. parodymus visų surinktų įrodymų kontekste, nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinio skundo argumentai dėl minėtų asmenų parodymų vertinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Nukentėjusiojo kraujyje rasta 0,23 promilės etilo alkoholio. Pažymėtina, kad toks apsvaigimas neturi įtakos žmogaus koordinacijai, tokioje būklėje netgi leidžiama vairuoti transporto priemones, taigi tai negalėjo turėti įtakos nukentėjusiojo griuvimui ant grindų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nurodyti faktiniai duomenys, teismo vertinti kaip nepatvirtinantys D. R. pateikto kaltinimo dėl tyčinio R. Z. sveikatos sutrikdymo, įvertinti atsietai nuo kitų byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų. Išvados, kad D. R. jokios priežasties vartoti fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu neturėjo, o tik norėdamas išsilaisvinti iš nukentėjusiojo, atsistūmė nuo jo ir taip galėjo kontaktuoti su nukentėjusiuoju, yra neteisingos ir prieštaraujančios bylos įrodymų visumai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra pakankamai patikimų įrodymų, leidžiančių daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad D. R. tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. Z. sveikatą. Kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina kaltinamojo kaltę pagal jam pareikštus prokuroro patikslintus kaltinimus (4 t., 11 b. l.).

Pakeistame kaltinime D. R. pareikštas kaltinimas, kad nusikalstamą veiką jis padarė eidamas darbines (tarnybines) UAB „I“ sargo pareigas. Surinkti įrodymai patvirtina, kad veika padaryta D. R. einant UAB „I“ darbuotojo pareigas ir jam būnant darbo vietoje. Nėra pagrindo pripažinti, kad konfliktas kilo dėl asmeninių paskatų, kadangi iki tol R. Z. ir D. R. buvo nepažįstami, konflikto priežastys betarpiškai susijusios su D. R. vykdytomis sargo pareigomis – nuteistajam atliekant į įmonės teritoriją įvažiuojančių ir išvažiuojančių transporto priemonių kontrolę. Konstatuotina, kad D. R. padarė nusikalstamą veiką darbo metu ir darbo vietoje, nors ir netinkamai, bet veikdamas darbdavio interesais.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008 2K-302/2010). Nustačius, kad konflikto metu D. R. sudavė ranka smūgį nukentėjusiajam R. Z. į galvą, pripažintina, kad jo veiksmai buvo tyčiniai.

BK 15 straipsnyje nustatytos dvi tyčios rūšys – tiesioginė ir netiesioginė. Tiesioginė tyčia yra tada, kai kaltininkas numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį netiesioginė tyčia yra tada, kai kaltininkas, darydamas veiką, suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti įstatyme numatyti pavojingi padariniai ir, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Netiesioginė tyčia skiriasi nuo tiesioginės tuo, kad kaltininkas, suvokdamas ir numatydamas padarinių sunkumą, numatydamas didelę jų atsiradimo tikimybę, yra abejingas galimiems padariniams, jam tas pats, ar jie įvyks ar ne. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų teigti, jog D. R. siekė sužaloti nukentėjusįjį. Tačiau nuteistasis numatė, jog suduodamas smūgį į veidą, atlieka veiką, pavojingą kito žmogaus sveikatai ir netgi gyvybei, numatė, kad savo veika gali sukelti BK 135 straipsnyje numatytus padarinius, nors jų ir nenorėjo, bet leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatytas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina kaltinamojo kaltę, tai yra patvirtina, kad D. R. sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, tai yra jis 2011 m. liepos 1 d. apie 14.10 val. (duomenys neskelbtini), Kaune, eidamas darbines (tarnybines) UAB „I“ sargo pareigas, konflikto metu tyčia kumščiu sudavė smūgį į dešiniąją veido pusę nukentėjusiajam R. Z., padarydamas nukentėjusiajam dešiniojo maksiliarinio sinuso išorinės sienelės lūžimą ir dėl šio trauminio poveikio R. Z. nugriuvus bei kairiojo pakaušio sritimi atsitrenkus į keramikinių plytelių grindis, padarė jam pakauškaulio lūžimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, abiejų kaktinių skilčių ir kairiojo smegenėlių pusrutulio sumušimus, tai yra sužalojimus, kurie visumoje įvertinti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Todėl D. R. nusikalstama veika, padaryta aukščiau nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, iš BK 137 str. 1 d. perkvalifikuojama į BK 135 str. 1 d.

Dėl bausmės

Nuteistojo D. R. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 137 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 1 dalį, spręstinas ir bausmės paskyrimo pagal šį baudžiamąjį įstatymą klausimas. Baudžiamasis įstatymas už sunkų sveikatos sutrikdymą (BK 135 straipsnio 1 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę iki 10 metų. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Nuteistojo įvykdytas sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnio 1 dalis) yra tyčinis, baigtas nusikaltimas žmogaus sveikatai, kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), nusikaltimas padarytas veikiant netiesiogine tyčia, šio nusikaltimo pasekmės yra sunkios ir faktiškai negrįžtamos: sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, dėl kurios jis neteko 85 procentų darbingumo, dėl patirtos galvos traumos jam konstatuoti psichikos sutrikimai. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės stacionare ir konsultacijų kabinete nesilankė, nesigydė (1 t., 135 b. l.), Kauno apskrities Priklausomybės ligų centre neužregistruotas (1 t., 137 b. l.), teistumas išnykęs (1 t., 140-141 b. l.), dirbantis (1 t., 150 b. l.), neturi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., 151-152 b. l.) bei į kitus skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytus nuteistąjį D. R. charakterizuojančius duomenis, ir vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, sprendžia, kad nuteistajam D. R. skirtina bausmė, artima sankcijos vidurkiui, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, tai yra ketveri metai laisvės atėmimo.

BK 75 str. 1 d. numatyta galimybė asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Svarstant galimybę atidėti bausmės vykdymą nuteistajam, atsižvelgiama į tai, kad nuteistasis D. R. laikomas teisiamu pirmą kartą, nusikalstamą veiką jis padarė netiesiogine tyčia, spontaniškai, tai nėra nuoseklus jo gyvenimo būdas. Šių aplinkybių visuma leidžia spręsti apie mažesnį nuteistojo D. R. asmenybės pavojingumą ir duoda pagrindą atidėti bausmės vykdymą.

Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo sunkumą, bausmės vykdymas atidėtinas trejų metų laikotarpiui, nuteistajam skirtina pareiga neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 str. 2 d. 8 p.).

Dėl civilinių ieškinių

Skundžiamu nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą D. Z. civilinis ieškinys. Priteista iš D. R. 60 000 Lt (17 377 Eur) neturtinės žalos ir 12 506,74 Lt (3622 Eur) turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą D. Z. naudai.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo netinkamai išspręstas nukentėjusiojo R. Z. civilinis ieškinys, kadangi žalos atlyginimas turėjo būti priteistas iš darbdavio, nes nuteistasis veikė UAB „I“ interesais, be pagrindo buvo sumažintas neturtinės žalos dydis. Nukentėjusiosios D. Z. ir nukentėjusiojo R. Z. atstovo apeliaciniame skunde prašoma ieškinyje nurodytas sumas priteisti solidariai iš D. R. ir civilinio atsakovo UAB „I“ .

Prokurorės apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio atsakovo UAB „I“ atsakomybės yra pagrįsti. Nukentėjusiosios D. Z. ir nukentėjusiojo R. Z. atstovo apeliacinio skundo argumentai pagrįsti iš dalies. Bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytos žalos nagrinėjamu atveju atsakingas darbdavys, tai yra civilinis atsakovas UAB „I“ .

Įstatymas numato samdančio darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už jo darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą (CK 6.264 str.). Tai yra vienas iš netiesioginės civilinės atsakomybės atvejų. Samdančiam darbuotojus asmeniui, kaip ir kiekvienam civilinių teisinių santykių dalyviui, galioja bendrojo pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Toks asmuo privalo ne tik pats laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, stengtis nepadaryti kitiems civilinių teisinių santykių dalyviams žalos, bet ir turi kontroliuoti savo darbuotojų elgesį. Samdantis darbuotojus asmuo yra atsakingas už tai, kad jo darbuotojai, atlikdami darbo pareigas, laikytųsi teisės aktų reikalavimų, nepažeistų bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ir tokiu būdu nepadarytų kitiems žalos. Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas. Samdančio darbuotojus asmens kaltė yra sutapatinama su darbuotojo kalte ir darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą, jei už tą žalą ne darbo metu atsakytų pats darbuotojas. Taikant samdančio darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už darbuotojo veiksmais padarytą žalą, be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), reikia nustatyti ir papildomas sąlygas: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (CK 6.264 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, samdančio darbuotojus atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, atveju priežastinis ryšys yra dvejopo pobūdžio – jis turi būti nustatytas tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, taip pat tarp samdančio darbuotojus asmens ir žalos padariusio asmens veiksmų.

Byloje nustatyta, kad žala nukentėjusiajam R. Z. padaryta kaltais D. R. veiksmais. Nuteistąjį D. R. su UAB „I“ siejo darbo santykiai. D. R. bendrovės direktoriaus įsakymu priimtas į darbą UAB „I“ sargo pareigose nuo 2011 m. gegužės 18 d. (1 t., 65 b. l.). Sargo pareiginiuose nuostatuose, su kuriais D. R. supažindintas pasirašytinai 2011-05-18, numatyta, jog jo pareigos – (...) 2.4. punktas: kontroliuoti pašalinių žmonių patekimą į įmonės teritoriją; 2.6. punktas: neleisti darbuotojams išsinešti, išsivežti iš įmonės teritorijos įmonei ir jos nuomininkams priklausančių materialinių vertybių; 2.8. punktas: neleisti įeiti ar įvažiuoti į teritoriją be žodinio ar raštiško vadovų leidimo; 2.10. punktas: pastebėjus vagystes ar bet kokius kitus negatyvius reiškinius nedelsiant imtis priemonių tai sustabdyti (1 t., 62-64 b. l.). Taigi sargo pareiginiuose nuostatuose numatytos sargo pareigos iš esmės patvirtina, kad nuteistasis vykdė turto saugos, tai yra apsaugos darbuotojo funkcijas. Pažymėtina, kad ir UAB „I“ direktorius V. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme įvardino D. R. kaip apsaugos darbuotoją. Tuometinis įmonės direktorius V. N. pirmosios instancijos teisme parodė, kad „apsaugos darbuotojai supažindinami su pareigybinėmis instrukcijomis“, „jei būtina gintis, apsaugos darbuotojas gali panaudoti jėgą; taip pat, jei reikia, ginti kitą žmogų, turtą“, patvirtino, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. jo įsakymu buvo sugriežtinta įvažiuojančio ir išvažiuojančio transporto tikrinimo tvarka (3 t., 142-143 b. l.). D. R. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tuo metu, kai jis dirbo įmonėje, buvo 14 įmonės nuomininkų (3 t., 138 b. l.).

Sargo pareiginiai nuostatai, D. R. ir V. N. parodymai patvirtina, kad nuteistasis D. R., eidamas sargo pareigas, faktiškai vykdė fizinę įmonės ir jos nuomininkų turto saugą. Asmens ir turto saugą vykdančių apsaugos darbuotojų teises ir pareigas, fizinės prievartos, specialiųjų priemonių panaudojimo teisėtumo sąlygas bei kitus su tuo susijusius klausimus reglamentuoja Asmens ir turto saugos įstatymas. Byloje nėra duomenų, kad UAB „I“ turėtų licenciją užsiimti asmens ir turto sauga, būtų įkūrusi atskirą saugos padalinį ar būtų sudariusi sutartį su asmeniu, turinčiu teisę užsiimti tokia veikla. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad civilinis atsakovas UAB „I“ , priimdamas asmenį į pareigas, kurioms įstatymu nustatyti specialūs reikalavimai, nepatikrinęs, ar toks asmuo atitinka šiuos reikalavimus, elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai. Civilinio atsakovo vykdytas netinkamas saugos darbuotojų parinkimas ir jų darbo kontrolė pagal padarytos žalos ir netiesioginės atsakomybės CK 6.264 straipsnio pagrindu prigimtį lėmė žalos, kaip atsakovo neteisėto veikimo ir neveikimo rezultato, atsiradimą (CK 6.247 straipsnis). Civilinis atsakovas, priimdamas į apsaugos darbuotojo pareigas asmenį, neturintį tam reikiamos kvalifikacijos bei pasirengimo, veikė savo rizika. Jis, kaip apdairus ir rūpestingas verslininkas, turėjo galimybę įmonei priklausančioje teritorijoje turto saugai užtikrinti sudaryti sutartį su subjektu, turinčiu teisę tokias paslaugas teikti ir veikiančiu pagal Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatas ar įsteigti saugos padalinį pagal šio įstatymo reikalavimus. Taigi priežastinis ryšys tarp samdančio darbuotojus asmens ir žalos padariusio asmens veiksmų yra nustatytas.

Viena iš samdančio darbuotojus asmens civilinės atsakomybės už darbuotojo veiksmais padarytą žalą taikymo sąlygų – žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas. CK 6.264 straipsnio 2 dalyje pateikta darbuotojų pagal šį straipsnį samprata: jais yra laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Byloje nustatyta, kad D. R. darbą atliko darbo sutarties pagrindu.

Darbinių (tarnybinių) pareigų atlikimu laikoma bet kokia veikla, susijusi su veikimu darbdavio nurodymu ir jo interesais. Esminę reikšmę šių taisyklių taikymui turi aplinkybė, kad darbuotojas, darydamas žalą, tikrai veikė kaip darbuotojas, t. y. atliko veiksmus, susijusius su darbo procesu, o ne savo asmeniniais interesais kaip privatus asmuo. Darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją, o ne atlieka konkrečią užduotį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad konfliktas kilo dėl asmeninių paskatų. Iki įvykio R. Z. ir D. R. buvo nepažįstami, kilusio konflikto priežastys yra betarpiškai susijusios su D. R. vykdytomis sargo pareigomis – nuteistajam atliekant į įmonės teritoriją įvažiuojančių ir išvažiuojančių transporto priemonių kontrolę. Konstatuotina, kad D. R. padarė nusikalstamą veiką darbo metu ir darbo vietoje, nors ir netinkamai, bet veikdamas darbdavio interesais. Galima sutikti su argumentais, kad pavartodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo R. Z. atžvilgiu, D. R. viršijo jam suteiktus įgaliojimus, tačiau tai nėra pagrindas netaikyti darbdaviui netiesioginės civilinės atsakomybės, nes, kaip pasisakyta aukščiau, paties darbdavio veiksmai sudarė galimybes turto saugos funkcijas vykdančiam darbuotojui viršyti įgaliojimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2011).

Nukentėjusiojo atstovų reikalavimas priteisti žalą solidariai iš nuteistojo ir jo darbdavio atmestinas kaip nepagrįstas. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus tuos atvejus, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6. 6 str. 3 d.). Šiuo atveju žala padaryta vieno asmens veiksmais. Už šiais veiksmais padarytą žalą atsakomybė kyla darbdaviui CK 6.264 str. 2 d. pagrindu. Taigi CK 6.6 str. 3 d. nuostatos nagrinėjamoje byloje netaikytinos.

Nukentėjusysis pareiškė reikalavimą dėl 150 000 Lt (ekvivalentas eurais – 43443) neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neturtinė žala turėtų būti prilyginama 60 000 Lt, tai yra 17377 Eur, sumai, ši nuosprendžio dalis skundžiama, nurodant, kad priteistos neturtinės žalos dydis yra per mažas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, jog asmeniui veikiant tyčia padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju (kasacinė nutartis Nr. 2K-470/2006). Nuteistojo D. R. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 137 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 1 dalį, tai yra vietoje neatsargios kaltės konstatavus tyčią, iš naujo spręstinas ir byloje pareikšto civilinio ieškinio dalyje dėl neturtinės žalos patenkinimo klausimas.

Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Kita vertus, dėl sveikatos sužalojimo padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos šioje srityje iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis.

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, padariniai vertinami ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jie paveiks tolesnį nukentėjusio asmens gyvenimą. Jeigu padariniai yra susiję su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, fizinio skausmo kentėjimu, lydimo nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jie yra susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl padarinių šalinimo, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, yra ir šalies ekonominio gyvenimo rodiklis, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos ir kiti ekonominio pobūdžio faktoriai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007).

Paprastai didesnė neturtinė žala nustatoma tais sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais, kai nukentėjusiųjų patirti sunkūs sveikatos sutrikdymai savo pobūdžiu yra žalingesni, susiję su ilgalaikiu darbingumo netekimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-370/2012, 2K-195/2014). Esant teismų konstatuotam sunkiam nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui, priteisiamos įvairios sumos. Nukentėjusiajam apakus viena akimi ir netekus 30 procentų darbingumo, priteista 20 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (kasacinė nutartis Nr. 2K-244-942/2015), esant nepataisomiems sužalojimams, bjaurojančiais kūną, priteista 100 000 Lt (kasacinė nutartis Nr. 2K-333/2011).

Byloje nustatyta, kad R. Z. dėl sveikatos sutrikdymo patyrė sunkius padarinius sveikatai - nusikaltimo pasekmės yra sunkios ir faktiškai negrįžtamos, nes sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, dėl kurios jis neteko 85 procentų darbingumo, nustatyta I neįgalumo grupė, pilna slauga, savarankiškai savimi pasirūpinti negali po patirtos galvos traumos jam konstatuoti psichikos sutrikimai – visiškai dezorientuotas laike, ryškūs atminties sutrikimai (3 t., 61-64 b. l.). Šie kriterijai laikytini esminiais, kuriais remiantis nustatytinas neturtinės žalos dydis. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgiant į bendrą pragyvenimo lygį šalyje, nukentėjusiojo naudai priteistinas 28 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas.

Pirmosios instancijos teismas žalos atlyginimą priteisė nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą D. Z. naudai, nors patikslintame ieškinyje buvo pareikštas reikalavimas žalos atlyginimą priteisti jos atstovaujamojo R. Z. naudai (4 t., 37-40 b. l.). Pažymėtina, kad atstovas neįgyja atstovaujamajam priklausančių teisių, o tik padeda šiam asmeniui pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis (BK 54 str. 1 d.), veikia jo interesais. Ši pirmosios instancijos teismo klaida taisytina, žalos atlyginimą priteisiant ne D. Z., bet R. Z. naudai.

Be to, skundžiamu nuosprendžiu tenkintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys - priteista iš D. R. 5 318,92 Lt (1540 Eur) žalos atlyginimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos naudai. Taip pat tenkintas Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys, priteista iš D. R. 35 014,34 Lt (10141 Eur) žalos atlyginimo Valstybinės ligonių kasos prie SAM naudai. Nuteistasis D. R. apeliaciniu skundu prašydamas jį išteisinti, ginčija ir šią nuosprendžio dalį.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Kauno skyrius pareiškė civilinį ieškinį dėl 5318,92 Lt žalos atlyginimo (1 t., 75-77 b. l.). Ieškinyje nurodyta, kad apdraustasis R. Z. socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui pateikė nedarbingumo pažymėjimus (2011-09-12 serija ED Nr. 2668497, 2011-10-27 serija ED Nr. 2945389, 2011-11-05 serija ED Nr. 3130175) už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011-07-01 iki 2011-11-28. Vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais, VSDFV Kauno skyrius 2011-10-14 sprendimu Nr. 8.18-761 R. Z. 2011-07-01 įvykusį sunkų nelaimingą atsitikimą darbe pripažino draudiminiu įvykiu. VSDFV Kauno skyrius 2011-10-28 sprendimu Nr. 8.40-2676, 2011-11-11 sprendimu Nr. 8.40-2794, 2011-12-06 sprendimu Nr. 8.40-3032 ir 2011-12-19 sprendimu Nr. 8.40-3157 R. Z. iš viso už laikino nedarbingumo laikotarpį nuo 2011-07-01 iki 2011-11-28 paskyrė 5318,92 Lt ligos pašalpą dėl nelaimingo atsitikimo darbe. R. Z. dėl kito asmens kaltės laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2011-11-28 išmokėjus ligos pašalpą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 5318,92 Lt dydžio žala. Apylinkės teismas nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str. 1 d., juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Civilinis ieškinys, pareikštas D. R., tenkintas visa apimtimi.

Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 35014,34 Lt žalos atlyginimo (1 t., 101 b. l.). Bylos duomenimis nustatyta, kad R. Z. nuo 2011-07-01 iki 2011-07-11 buvo gydytas LSMU ligoninėje VšĮ Kauno klinikų centrinės reanimacijos skyriuje dėl trauminės subdurinės hemoragijos. R. Z. buvo atliktas intrakranijinės hematomos šalinimas, atliekant kraniektomiją bendroje anestezijoje. Nukentėjusiajam suteikta nenutrūkstamos dirbtinės plaučių ventiliacijos priežiūra. R. Z. buvo atlikta eritrocitų masės transfuzija, taip pat atvira tracheostomija. Nukentėjusiajam buvo suteiktas psichologinių įgūdžių lavinimas. LSMU ligoninėje VšĮ Kauno klinikų galvos smegenų traumų skyriuje nuo 2011-07-11 iki 2011-08-24 nukentėjusysis buvo gydytas dėl trauminio smegenų pabrinkimo. Nukentėjusiajam buvo atlikta kompiuterinė tomografija bei fibronchoskopija. R. Z. buvo suteiktos šios sveikatos priežiūros paslaugos: kūno padėties išlaikymo arba judrumo, arba judėjimo įgūdžių mokymas, lavinimas, mitybos arba dietos vertinimas, eterinis maitinimas, parenterinis maitinimas. Tęsiant gydymą LSMU ligoninėje VšĮ Kauno klinikų galvos smegenų traumų skyriuje nuo 2011-08-24 iki 2011-09-08 R. Z. buvo gydytas dėl sepsio, sukelto Haemophilus influenzae. LSMU ligoninėje VšĮ Kauno klinikų galvos smegenų traumų skyriuje nuo 2011-09-08 iki 2011-09-12 nukentėjusysis buvo gydytas dėl trauminio smegenų pabrinkimo. R. Z. nuo 2011-09-12 iki 2011-11-05 buvo gydytas LSMU ligoninėje VšĮ Kauno klinikų neureabilitacijos skyriuje dėl trauminio smegenų pabrinkimo. Nukentėjusiajam buvo suteikta bendroji sveikatos intervencija, fizioterapija. Vėliau R. Z. LSMU ligoninėje VšĮ Kauno klinikoje 2011-11-05 buvo konsultuotas neurologo dėl trauminės suburinės hemoragijos. LSMU ligoninėje VšĮ Kauno klinikų galvos smegenų traumų skyriuje nuo 2011-11-05 iki 2011-11-07 R. Z. buvo gydytas dėl trauminės subdurinės hemoragijos. 2011-11-07 nukentėjusiajam buvo atlikta kaukolės plastika su kaukolės kaulo lopu. 2011-11-07 R. Z. LSMU ligoninėje VšĮ Kauno klinikų neurochirurginėje reanimacijoje buvo stebimas po chirurginio gydymo. LSMU ligoninėje VšĮ Kauno klinikų galvos smegenų traumų skyriuje nuo 2011-11-07 iki 2011-11-17 nukentėjusysis buvo gydytas dėl trauminės subdurinės hemoragijos.Už asmens sveikatos priežiūros paslaugas buvo apmokėta iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšų. Suteiktų gydymo paslaugų kaina – 35014,34 Lt. Pirmosios instancijos teismo nuomone, visos šios gydymo įstaigų paslaugos, suteiktos nukentėjusiajam, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su įvykio metu nukentėjusiojo patirtomis traumomis, todėl Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys, pareikštas D. R., tenkintas visa apimtimi.

Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo civilinių ieškinių pagrįstumą žalos dydžio pagrįstumo aspektu, tačiau visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl asmenų, kuriems kyla pareiga atlyginti žalą. Bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistasis D. R. nusikalstamą veiką padarė eidamas darbines (tarnybines) pareigas. Tokiu atveju žalą nukentėjusiajam asmeniui atlygina darbdavys (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Taigi reikalavimus atlyginti žalą, pareikštus kaltinamajam (nuteistajam) D. R., tenkinti nebuvo pagrindo, kadangi už jo veiksmų pasekmes materialiai atsakingas kitas asmuo. Ieškinys D. R. turi būti atmestas.

Kadangi UAB „I“ nebuvo patrauktas civiliniu atsakovu pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir Valstybinės ligonių kasos ieškinius dėl žalos atlyginimo, kolegija negali priteisti žalą iš tinkamo atsakovo. Tai neužkerta kelio žalos atlyginimo klausimą spręsti civilinio proceso tvarka. Pažymėtina ir tai, kad iš esmės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Kauno skyriaus Valstybinės ligonių kasos ieškiniai yra regresiniai ieškiniai, reiškiami draudiko, nusikaltimu žala jiems tiesiogiai nebuvo padaryta. Teismų praktika šiuo klausimu yra skirtinga, tačiau manytina, kad pagal BPK 109 straipsnio nuostatas draudikų regresiniai ieškiniai neturėtų būti nagrinėjami baudžiamojoje byloje (kasacinė nutartis Nr. 2K-269/2014).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p.,

nusprendžia:

Nuteistojo D. R. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinį skundą, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Loretos Šimkuvienės, nukentėjusiojo R. Z. atstovo advokato Arvydo Verpečinsko ir nukentėjusiosios D. Z. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti:

D. R. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalies, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį ir paskirti 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., bausmės vykdymą atidėti trejų metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiojo R. Z. atstovės D. Z. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies - priteisti nukentėjusiojo R. Z. naudai iš civilinio atsakovo UAB „I“ , įmonės kodas 302615365, buveinės adresas Kauno m. sav., Kauno m., (duomenys neskelbtini), 3622 eurus turtinei žalai atlyginti ir 28 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinį ieškinį D. R. dėl 5 318,92 Lt (1540 Eur) žalos atlyginimo atmesti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį D. R. dėl 35 014,34 Lt (10141 Eur) žalos atlyginimo atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Giedrius EndriukaitisTeisėjai Daiva JankauskienėArūnas Paštuolis