Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Vaidachavičienės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2023 m. birželio 1 d. nuosprendžio (toliau – Skundžiamas nuosprendis), kuriuo G. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir N. N. bei Ž. V., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. V., Ž. V. ir N. N. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2023 m. kovo 20 d., apie 18.00 val., išeidami iš (duomenys neskelbtini) kieme stovinčios prities, slapta pagrobė ten buvusį svetimą nukentėjusiajam A. P. priklausantį turtą – 749 Eur vertės garso kolonėlę JBL 710.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.1. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. V. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2023 m. birželio 1 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

2.2. Apeliantas nurodo, kad kiti kaltinamieji pripažino padarę nusikaltimą, o jo buvo paprašyta tik parduoti garso kolonėlę, ką patvirtina nukentėjusiojo brolio ir mamos, kurie matė, kad garso kolonėlę paėmė N. N., parodymai, o liudytojas G. J. parodė, kad ir pinigus už kolonėlę padavė N. N.. Tiek N. N., tiek Ž. V. patvirtino teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, jog gautus pinigus už kolonėlę jie dalinosi tik tarpusavyje.

2.3. Be to, skunde nurodoma, kad nesutampa Pareiškėjo kambario nuotraukos. Mano, kad kolonėlė negalėjo būti jo kambaryje.

2. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo padarytos išvados dėl G. V. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo kaltės, nepagrįstai nevertino kitų nuteistųjų parodymų apie apelianto nedalyvavimą nusikalstamos veikos daryme, kuriuos patvirtina liudytojai M. P. ir D. P..

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi vidiniam įsitikinimui susiformuoti būtina sąlyga – išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, pateikė motyvus kodėl vienais įrodymais tiki, o kitus atmeta kaip nepatikimus, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

8. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas, apklaustas kelios dienos po įvykio parodė, kad vienas iš bendrininkų pasiūlė pasiimti nukentėjusiojo kolonėlę ir pasikeisdami ją tempė į jo butą. N. N. paklausė jo, ar žino kam ją parduoti, todėl jis kolonėlę pasiūlė G. J., šiam ją parodė per vaizdo kamerą. Atvykus G. J. ją pardavė ir toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Iš ryto atvykus nukentėjusiajam pas jį į namus, šiam pasakė, kad apie kolonėlę nieko nežino, nors žinojo, jog ji jau yra parduota. Supranta, kad kolonėlę pavogė iš nukentėjusiojo visi trys, patikslino, kad iš kiemo ją ištempė N. N. ir Ž. V. (1 t., b. l. 105-108). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė, kad neatsimena, kaip kas nešė kolonėlę, ją pamatė prie mašinos, kai atitempė ir, kai skambino G. J.. Nesuprato, kam priklausė kolonėlė, N. N. paprašė ją parduoti, kitą dieną sužinojo, jog kolonėlė priklauso nukentėjusiajam, kai šis atėjo pas jį į namus ir jos ieškojo (2 t., b. l. 163-164). Tokios pačios pozicijos nuteistasis laikosi ir apeliaciniame skunde, nurodydamas, kad aplinkybę, jog jis nenešė kolonėlės patvirtina liudytojų M. P. ir D. P. parodymai bei nuteistųjų parodymai, jog jie pripažino kaltę, o jis tik pardavė kolonėlę.

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, nuteistojo poziciją dėl nedalyvavimo darant nusikalstamą veiką, o tik padedant parduoti garso kolonėlę ir nežinant, jog yra pavogta, atmeta kaip visiškai nepagrįstą ir nelogišką. Nuteistojo nurodytos jį teisinančios įvykio aplinkybės teismo nuosprendyje paneigtos byloje surinktų įrodymų visetu:

10.1. nuteistojo N. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad visi trys nusprendė eiti į namus, nes norėjo dar alkoholio, o, kadangi neturėjo pinigų, pasiėmė nukentėjusiojo garso kolonėlę, kad ją galėtų parduoti; gautus pinigus pasidalino per pusę sau ir Vieržbickams ir juos bendrai išleido alkoholiui, maistui ir cigaretėms (1 t., b. l. 2);

10.2. kaltinamojo Ž. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad pasibaigus alkoholiui, ruošėsi į namus, norėjo dar alkoholio, tačiau neturėjo jam pinigų, todėl garso kolonėlę nusitempė į G. V. butą ir galvojo, kam parduoti kolonėlę; G. V. tuo metu susirašinėjo su G. J. ir pasiūlė jam pirkti; gautus pinigus pasidalino ir išleido juos pirkdami alkoholį, maistą ir cigaretes (1 t., b. l. 155-158);

10.3. paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad pritrūkus alkoholio jie nusprendė eiti namo ir vienas iš jų pasiūlė pasiimti kolonėlę ir tempė pas jį į butą; N. N. paklausė, ar jis žino, kam galėtų parduoti kolonėlę ir jis surado pirkėją; grįžę į butą vartojo alkoholį; iš ryto nukentėjusiajam atėjus į namus leido eiti į butą ir ieškoti kolonėlės, nors žinojo, kad kolonėlė jau parduota (1 t., b. l. 105-108);

10.4. liudytojų M. P. ir D. P. parodymais, kurie parodė, kad matė, kaip N. N. tempė kolonėlę, o kiti du asmenys ėjo šalia jo;

10.5. liudytojo G. J. parodymais, kad G. V. paskambinęs siūlė pirkti kolonėlę, su juo tarėsi dėl pirkimo, šis ją parodė, atvažiavęs dėl kolonėlės kalbėjo su N. N. ir Ž. V., N. N. perdavė pinigus;

10.6. liudytojo M. A. parodymais, kad G. J. pasiūlė pirkti kolonėlę, kartu nuvažiavę į Joniškėlį, matė kaltinamuosius, kurie kolonėlę atnešė ir įdėjo į bagažinę;

10.7. tarnybiniu pranešimu, kad sustabdžius M. A. vairuotą automobilį, bagažinėje buvo rasta garso kolonėlė, kad M. A. nurodė, kad ją nusipirko Joniškėlyje.

10. Aptarti įrodymai paneigia G. V. apeliacinio skundo argumentą, kad jis garso kolonėlės nevogė, o paprašytas N. N. ją tik pasiūlė G. J. pirkti, tačiau nežinojo, jog minėta garso kolonėlė priklauso nukentėjusiajam. Nors nuteistasis akcentuoja, kad liudytojai M. P. ir D. P. nurodė, kad būtent N. N. nešėsi garso kolonėlę, tačiau ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo kaltės dalyvavus kolonėlės vagystėje, kadangi šie liudytojai parodė ir aplinkybę, jog kartu su, jiems matant, kolonėlę tempusiu N. N. ėjo ir apeliantas, ir Ž. V.. Ši aplinkybė neginčytinai patvirtina, jog apeliantas buvo kartu su N. N. ir Ž. V. kai buvo grobiama garso kolonėlė. Tuo pačiu ši aplinkybė iš esmės patvirtina ir apelianto bei abiejų kitų nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jie visi, būdami nukentėjusiojo A. P. pirtyje, pasibaigus alkoholiui, susitarė garso kolonėlę pagrobti, ir šiuo atveju visiškai neturi jokios reikšmės nei kas iš bendrininkų tiesiogiai kolonėlę iš jos buvimo vietos paėmė ir kas ją nešė, kadangi taip akivaizdžiai buvo realizuotas visų bendrininkų sutartas bendras sumanymas. Be to, apelianto dalyvavimą nusikaltimo padaryme akivaizdžiai įrodo ir aplinkybė, kad būtent jis paskambinęs G. J., pasiūlė šią kolonėlę pirkti. Šioje situacijoje išimtinai deklaratyvus apelianto teiginys, jog jis, tardamasis su G. J. dėl kolonėlės pardavimo / pirkimo nežinojo, kam kolonėlė priklauso šiuo atveju yra visiškai nelogiška, kadangi jis pats kartu su bendrininkais šią kolonėlę ir pagrobė.

11. Pažymėtina, kad apeliantas savo kaltę neigia iš esmės ir tuo, jog jis aptariamo nusikaltimo padarymo metu buvo labai girtas ir nieko neprisimena, tačiau BK 19 straipsnio 1 dalyje yra konkrečiai nurodyta, jog asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio <...>, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas, kas reiškia, jog ši aplinkybė, t. y. tai, kad apeliantas dėl susikurtos būsenos savo atliktų veiksmų neprisimena, sprendžiant jo kaltės klausimą jokios reikšmės neturi.

12. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nuteistojo kambario nuotraukos (2 t., b. l. 61-80) nesutampa su liudytojo M. A. pateiktomis nuotraukomis, kuriose matosi jo susirašinėjimas su G. J. dėl garso kolonėlės (1 t., b. l. 74-84), tačiau aplinkybė kurioje vietoje buvo laikoma nukentėjusiajam priklausanti garso kolonėlė iki jos pardavimo taip pat neturi visiškai jokios reikšmės sprendžiant apelianto kaltės klausimą.

13. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė teisiamojo posėdžio metu nuteistųjų G. V., N. N. ir Ž. V. duotus parodymus apie apelianto vaidmenį nagrinėjamos veikos padaryme, įvertinęs juos kaip siekį padėti apeliantui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šioje vietoje pažymėtina, kad pirmos instancijos teisme apklausta liudytoja G. A., atlikusi ikiteisminį tyrimą šioje byloje, parodė, kad ar N. N., ar G. V. jai sakė, jog kaltę dėl šio nusikaltimo nori prisiimti tik vienas iš jame dalyvavusių asmenų.

14. Taigi, aptartomis aplinkybėmis apelianto G. V. kaltė įrodyta byloje surinktų ir apeliacinės instancijos teisme dar kartą įvertintų įrodymų visetu ir kurie visiškai paneigia apelianto keliamą jo nedalyvavimo nusikaltimo padaryme versiją, ir jo padaryta veika turi visus nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

15. Pirmos instancijos teismas, paskirdamas apeliantui 80 parų arešto bausmę, atsižvelgiant į dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, tame tarpe ir į tai, jog jis anksčiau daug kartų teistas, taip pat ir už analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė, ir šią bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir ją švelninti nėra jokio pagrindo.

16. Esant šioms aplinkybėms Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2023 m. birželio 1 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

17. Panevėžio apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) pažyma dėl šioje byloje patirtų teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodoma, kad teikiant teisinę pagalbą nuteistajam G. V., buvo patirtos 70 eurų dydžio išlaidos.

18. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog apeliaciniame procese nuteistojo G. V. gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, pripažįsta, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas iš nuteistojo, kuriam gynėjas buvo paskirtas valstybės iniciatyva, prieštarautų teisingumo principui. Todėl VGTPT prašymas priteisti teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti iš G. V. teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidas atmesti.