Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Albino Čeplinsko,

teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-115-451/2011 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovei L. G., tretiesiems asmenims R. E. E., M. B. T. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, pagrįstą, procesines ir materialines teisės normas atitinkantį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ieškovė sieja su netinkamu civilinio proceso teisės normų taikymu teismui 2010 m. birželio 10 d. nutartimi išsprendus klausimą dėl proceso civilinėje byloje atnaujinimo. Vadovaujantis CPK 334 str. 1 d., 370 str. 3 d. įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, atskiruoju skundu skundžiamos tik nutartys, kuriomis atsisakoma atnaujinti procesą, tuo tarpu nutartys, kuriomis prašymas dėl proceso atnaujinimo patenkinamas, nėra apeliacinio apskundimo objektas. Iš kitos pusės, įstatymas suteikia teisę proceso dalyviui, ginčijančiam galutinį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą, apeliaciniame skunde remtis motyvais, susijusiais su proceso metu priimtų atskiraisiais skundais neskundžiamų nutarčių teisėtumu ir pagrįstumu (CPK 334 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovė remiasi CPK 368 str. 2 d., pagal kurią prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip 5 metai. Sprendimas civilinėje byloje, kurioje prašyta atnaujinti procesą, priimtas 1999 m. gegužės 10 d., tuo tarpu prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas 2010m. kovo 1 d. Proceso atnaujinimo instituto įtvirtinimo teisinėje sistemoje tikslas - užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimi neteisingi teismų sprendimai. Iš kitos pusės, įstatymuose nustatyta įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą bei teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Derinant šiuos du tikslus nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo ribojimas laike. Nors CPK 368 str. 2 d. įtvirtintas terminas vertintinas kaip naikinamasis, kaip ir bet kurios kitos teisės normos taikymo atveju, vertinant termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti praleidimo pasekmes negalima nukrypti nuo šio termino įtvirtinimo teisės sistemoje tikslų, normą taikyti automatiškai, pažeidžiant protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, prisidengiant teisiniu formalizmu sukurti gyvenimiškos logikos dėsniams prieštaraujančią faktinę situaciją. Tokią išvadą ne kartą patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuluojamoje praktikoje (2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2004; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2006; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-307/2009). Nagrinėjamu atveju spręsdamas termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti atnaujinimo klausimą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kelias itin reikšmingas aplinkybes: pirma, per ilgą 10 metų laikotarpį nuo sprendimo priėmimo iki prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo sprendimas taip ir nebuvo įvykdytas; antra, privatizavimo sandoris buvo pripažintas negaliojančiu remiantis aplinkybe, jog privatizuotas turtas buvo priskirtas atkuriant nuosavybės teises grąžintinam turtui, tačiau po teismo sprendimo priėmimo ieškovė ne tik neiniciavo turto grąžinimo natūra, bet, priešingai, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie to, jog nuosavybės teisės į ginčo butą natūra nebūtų atkurtos, t.y., kad išnyktų sprendimo civilinėje byloje, kurioje prašyta atnaujinti procesą, pagrindas; trečia, privatizavimo sandorį sprendimu civilinėje byloje, kurioje prašyta atnaujinti procesą, pripažinus negaliojančiu ne dėl turtą privatizavusio asmens veiksmų, bet būtent dėl vietos savivaldos institucijos neteisėtų sprendimų, turtą privatizavusio asmens nuosavybės teisių paneigimo rezultatu tapo turto perėmimas sandorio neteisėtumą savo veiksmais sąlygojusios institucijos dispozicijon. Pastaroji aplinkybė paaiškėjo jau suėjus CPK 368 str. 2 d. įtvirtintam naikinamajam terminui. Dėl nurodytų aplinkybių susiklostė faktinė situacija, pagal kurią nebuvo pasiekti sprendime įvardinti sandorio pripažinimo negaliojančiu tikslai, nukentėjo esminiai sandorio šalies, kurios kaltė dėl sandorio neteisėtumo nenustatyta, interesai, turtas atiteko institucijai, kurios darbuotojų ir/ar tarnautojų nekompetencija ir/ar piktnaudžiavimas tarnyba tapo pagrindu pripažinti sandorį neteisėtu. Tokia situacija pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta kaip neatitinkanti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, todėl, konstatavus, jog ginčijamo sprendimo peržiūrėjimas net ir pasibaigus naikinamajam terminui dėl sprendimo neįvykdymo nepažeis įstatyminio civilinių teisinių santykių stabilumo principo, t.y. griežtas termino pasekmių taikymas nesukurs termino įtvirtinimo teisės sistemoje tikslų, darytina išvada, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti atnaujintas pagrįstai.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su ieškovės argumentu, jog nebuvo pagrindų procesui atnaujinti. Kaip minėta, proceso atnaujinimo instituto tikslas yra užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimi neteisingi teismų sprendimai. Viena iš aplinkybių, tiesiogiai įtakojančių sprendimo civilinėje byloje, kurioje prašyta atnaujinti procesą, pagrįstumą - faktas, jog nuosavybės teisės į ginčo butą nebus atkuriamos natūra, paaiškėjo Kauno apygardos teismui 2010 m. vasario 1 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-125-259/2010. Ieškovės argumentas, jog tiek privatizavimo sandorio sudarymo metu, tiek ir sprendimo civilinėje byloje, kurioje prašyta atnaujinti procesą, priėmimo metu egzistavo galimybė atkurti nuosavybes teisės į ginčo butą natūra, nepaneigia jau tuo metu egzistavusios priešingos galimybės - kad ginčo butas ar jo dalis pateks į tą dalį pastato, į kurią nuosavybė nebuvo atkurta, ir dėl to nebus galimas visų nuosavybės teisių atkūrimas natūra - realumo. Nurodyta aplinkybė atitinka CPK 366 str. 1 d. 2 p. nurodytus kriterijus, todėl darytina išvada, jog procesas nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo atnaujintas pagrįstai.

Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Butų privatizavimo įstatymo 3 str. 1 d. 5 p. nuostata, ribojanti nacionalizuoto turto privatizavimą, buvo susijusi būtent su galimybės atkurti nuosavybės teises natūra užtikrinimu. Kadangi jokia norma negali būti vertinama kaip savitikslė ir taikoma neatsižvelgiant į jos tikslus, privatizavimo sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu Butų privatizavimo įstatymo 3 str. 1 d. 5 p. pagrindu tik tokiu atveju, jeigu tokio sandorio sudarymas paneigia kito asmens teisę atkurti nuosavybės teises į turtą natūra. Apeliaciniame skunde ieškovė neginčija aplinkybės, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į visas pastate, kuriame yra ginčo butas, esančias patalpas. Ši aplinkybė sąlygojo tai, jog natūra grąžinti visą pastatą buvusiems savininkams ar jų teisių perėmėjams nebuvo teisinio pagrindo. Aplinkybę, jog nuosavybės teisių atkūrimo klausimas galėjo būti išspręstas negrąžinant ginčo buto natūra, patvirtino vėlesni įvykiai ir teismų priimti procesiniai sprendimai. Pastaroji aplinkybė paneigia realųjį faktinį sandorio pripažinimo negaliojančiu, o kartu ir ieškovės pareikšto ieškinio pagrindą: kadangi sprendimas, kuriuo privatizavimo sandorio panaikinimas Butų privatizavimo įstatymo 3 str. 1 d. 5 p. pagrindu, sąlygoja būtinybę atkurti nuosavybės teises į turtą natūra, esant kitokioms pasekmėms jis vertintinas kaip prieštaraujantis protingumo ir teisingumo principams, be pagrindo pažeidžiantis esminius turtą privatizavusio asmens interesus, todėl negali būti pripažintas teisėtu. Apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, jog prašymas dėl nuosavybės atkūrimo buvo paduotas anksčiau, nei prašymas dėl buto privatizavimo, jog privatizavimo sandoris buvo sudarytas vietos savivaldos institucijai žinant faktą, jog egzistuoja pretendentai nuosavybės teisėms atkurti, pirmosios instancijos teismas akcentavo atkreipdamas dėmesį į tai, jog konfliktinė situacija susiklostė būtent dėl ieškovės kaltės, kas tik dar aiškiau atskleidžia ieškovės teismo prašomų patvirtinti pasekmių neadekvatumą susiklosčiusiai faktinei situacijai, kadangi ieškovė reikalavimą reiškia formaliai, negindama jokio objektyvaus teisėto intereso siekia paneigti esmines turtines atsakovės teises.

Apeliacinio skundo argumentus pripažinusi nepagrįstais, teisėjų kolegija sprendžia, jog naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.