Kauno apygardos teismo nutartis

Procesinio dokumento kategorija 21.4.2.6, 24.2, 119.1, 121.15, 121.21

2010 m. vasario 1 d.

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus, Virginijos Gudynienės, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei, dalyvaujant ieškovių R. E. E. ir M. B. T. atstovui advokatui Linui Šarkiui, atsakovo V. V. atstovams M. V., advokatui Raimondui Lignugariui, atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei Lionelai Gelmanienei, trečiajam asmeniui L. G., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių R. E. E. ir M. B. T. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-447-530/2009 pagal ieškovių R. E. E. ir M. B. T. ieškinį atsakovams V. V., S. V., Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo, Kauno miesto valdybos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises natūra,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Spręsdamas, ar ieškovių ieškinys paduotas nepasibaigus ieškinio senaties terminui, teismas nustatė, jog ginčijama 1948-11-19 sutartis nuo jos sudarymo buvo saugoma šeimoje, nuo sutarties sudarymo iki turto nacionalizavimo dienos (1949-11-14) ieškovių motina į teismą dėl suklydimo nesikreipė. Nacionalizavus turtą, T. J. neliko teisinės ir praktinės reikšmės ginčyti pirkimo pardavimo sandorį. Tačiau priėmus Įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuris įsigaliojo 1991-08-01, atsirado teisė ginčyti nuosavybės dalis, o tuo pačiu ir sandorį, tačiau turto savininkė, buvusi sandorio šalimi, tuo metu jau buvo mirusi (t.1, b.l.14). Todėl, teismo nuomone, mirusios savininkės T. J. sutuoktinis A. J. pagal priimtą įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgijo visas mirusiosios savininkės turtines teises į nacionalizuotą turtą, o tuo pačiu ir teisę ginčyti 1948-11-19 sandorį. Kadangi ginčijamo sandorio sudarymo metu (1948-11-19) galiojęs RTFSR CK numatė trijų metų ieškinio senatį (RTFSR CK 48 str., LTSR CK 88 str. 1 d.1 p., įstatymo red. 1964 m.), teismas sprendė, jog senaties termino pradžia buvo ginčijamo sandorio sudarymo dieną – 1948-11-19. Terminas tęsėsi iki 1949-11-14, kai turtas buvo nacionalizuotas, čia sustojo, ir vėl pradėjo eiti tik nuo 1991-08-01, o baigėsi 1993-07-26. Kadangi ieškovės, kaip turtinių teisių perėmėjos, atstatyti ieškinio senaties termino neprašė, teismas konstatavo, jog ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti (LR CK 90 str. 1964 m. įstatymo red.). Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog A. J. mirties dieną įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, buvo pasibaigęs, todėl ši teisė ir nebegalėjo pereiti ir A. J. įpėdinėms, t.y. ieškovėms. Teismas atmetė ieškovių argumentus, jog Kauno miesto apylinkės teismo 1999 m. sprendimas, kur savivaldybė, reikšdama ieškinį trečiajam asmeniui E. K., motyvuose nurodė, kad (duomenys neskelbtini), Kauno m., įeina į grąžintinų savininkams butų sąrašą ir konkrečiai bus grąžintas A. J. (t.1, b.l.19), 1999-01-29 Kauno miesto savivaldybės ieškinys ir teismo posėdžio protokolas (t.1, b.l.143-146) įrodo, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Teismas atkreipė dėmesį, jog 1999 m. A. J. buvo dar negrąžinta 0,21 dalis namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno m. Todėl egzistavo galimybė perduoti ne butą Nr.5 , o butą Nr.3. Galimybė ieškovėms atgauti 3 butą natūra išnyko tik 2002-04-08, kuomet gyvenamųjų ir kitų patalpų perdavimo aktu Nr. 10 ieškovėms buvo perduotas butas Nr. 5, sudarantis 0,12 dalių viso gyvenamojo namo. Už negrąžinamas 0,09 gyv. namo dalis ieškovėms įstatymų nustatyta tvarka bus išmokėta piniginė kompensacija, kadangi Kauno miesto savivaldybės administracija teigia, jog tokio ploto gyvenamųjų patalpų, sudarančių atskirą turtinį vienetą, kurios galėtų būti perduotos natūra A. J. įpėdinėms, gyv. name (duomenys neskelbtini), Kaune, nėra. Atmetęs ieškinio reikalavimą dėl 1948-11-19 pirkimo-pardavimo sutarties dalies panaikinimo (pasibaigus ieškinio senaties terminui), teismas kaip nepagrįstą atmetė ir išvestinį ieškovių reikalavimą - panaikinti 1997-12-23 Kauno miesto valdybos sprendimą Nr. 1038 dalyje dėl B. V. ir S. V. nuosavybės teisių į 0,09 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, atkūrimo bei 14 411,60 Lt piniginės kompensacijos išmokėjimo, paliekant galioti sprendimo dalį dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 0,34 dalis bei 54443,80 Lt kompensacijos išmokėjimo. Ieškovių reikalavimą įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją atkurti A. J. vardu nuosavybės teises į T. J. iki nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą - butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 43,02 kv. m, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, grąžinant jį natūra, teismas paliko nenagrinėtu CPK 296 str.1 d. 1 p. pagrindu, kadangi, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 str., teismams nepriskirtini nagrinėti piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimai, šias funkcijas šiuo konkrečiu atveju atlieka tam įgaliota institucija - Kauno miesto savivaldybės administracija. Ir tik šiai institucijai priėmus sprendimus, kurie suinteresuotų asmenų netenkina, tokie sprendimai gali būti apskųsti administracine tvarka.

6) teismas nepagrįstai sureikšmino faktą, kad tiek T. J., tiek jos sutuoktinis A. J. buvo išsilavinę žmonės, o A. J. dar ir dirbo banke, todėl jiems nesunku buvo apskaičiuoti, kiek ploto tenka kiekvienai sandorio šaliai. Atkreiptinas dėmesys, jog ginčijamą sandorį sudarė ne A. J., o T. J., todėl A. J. išsilavinimas ir užimamos pareigos negali turėti jokios reikšmės. Be to, ne mažiau išsilavinę buvo ir kita sandorio šalis bei sutartį tvirtinęs notaras, tačiau tai nepadėjo jiems teisingai suskaičiuoti ir įvardinti šalims tenkančias turto dalis turto pardavimo ir naudojimosi tvarkos sutartyse - niekas nepastebėjo tikrovės neatitinkančio fakto, kad B. V. atitenkantis pirmas aukštas sudaro ne 0,43, o kur kas mažiau dalių. Todėl šalių išsilavinimas šiuo atveju neturėjo jokios reikšmės, nes niekas po pirkimo -pardavimo sutarties pasirašymo neperskaičiavo, kiek vienai ar kitai šaliai tenkanti idealioji dalis atitinka realaus namo ploto. Jei tokius skaičiavimus butų kas nors atlikę, tai klaida butų iš karto pastebėta. Tačiau klaida liko nepastebėta, o tikrinti sutarties turinį ir atlikti perskaičiavimus nebuvo būtinybės, kol nekilo ginčas dėl realaus turto dalies. Atkreiptinas dėmesys, kad B. V. niekada nereiškė jokių teisių į didesnę turto dalį, nei realiai sudaro pirmasis namo aukštas. Tai reiškia, kad jis taip pat nepastebėjo 1948 m. sutartyje padarytos klaidos;

7) teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, todėl nepagrįstai taikė ieškovių reikalavimui ieškinio senatį. Teismas laikė, kad senaties termino pradžia buvo ginčijamo sandorio sudarymo dieną – 1948-11-19. Terminas tęsėsi iki 1949-11-14, kai turtas buvo nacionalizuotas, čia sustojo, ir vėl pradėjo eiti nuo 1991-08-01, o baigėsi 1993-07-26. Toks skaičiavimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisingas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nei T. J., nei A. J. nepastebėjo 1948 m. ir 1949 m. sutartyse padarytos klaidos. Suklydimas nebuvo pastebėtas nei paduodant prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį turtą 1991 m., nei 1999 m., kai vyko civilinė byla pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei J. K., dalyvaujant trečiajam asmeniui A. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teismas padarė neteisingas išvadas, tirdamas ir vertindamas rašytinius įrodymus: 1999 m. teismo sprendimą, Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį ir teismo posėdžio protokolą. Ieškinyje aiškiai išdėstoma Kauno miesto savivaldybės administracijos pozicija: į A. J. priklausančias 0,57 dalis įeina 3, 4, 5 ir 6 butai, t.y. visi keturi, o ne tik trečias, dėl kurio ir vyko byla. Savivaldybė ketino grąžinti A. J. ne tik trečią, bet visus keturis butus. Todėl teismo išvada, kad tuo metu, kai vyko ši byla, A. J. buvo grąžinti 4 ir 6 butai bei buvo galimybė grąžinti 5 arba 3 butą, prieštarauja savivaldybės pareikšto ieškinio turiniui. Jeigu savivaldybės ketinimai iš tikrųjų būtų tokie, tai ieškinyje būtų nurodyta, kad A. J. atkūrus nuosavybės teisę į 0,57 gyvenamojo namo dalis, turi būti grąžinti natūra 4, 6 ir 3 butai, o ne visi keturi. Akivaizdu, kad dar 1999 m. nei A. J., nei Kauno miesto savivaldybės administracija, nebuvo pastebėję 1948 m. pirkimo-pardavimo sutartyje padarytos klaidos ir nebuvo suskaičiavę, kiek realiai turto sudaro A. J. perduotinos 0,57 dalys gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune. Jeigu grąžintino turto valdytojas Lietuvos Valstybė, atstovaujama Kauno miesto savivaldybės administracijos, nebuvo tiek rūpestinga ir atidi, kad susiskaičiuotų, kiek butų sudaro 0,57 gyvenamojo namo dalis, tai kaip teismas gali to paties reikalauti iš pretendento atgauti išlikusį nekilnojamąjį turtą?

1) įstatymas suteikia teisę asmeniui, nesančiam sandorio šalimi, tokį sandorį ginčyti, jei jis pažeidžia jo teises, bet nenumato galimybės asmeniui, nesančiam sandorio šalimi, keisti sandorio turinį ar sąlygas be sandorio šalių sutikimo. Ieškovės nėra ginčijamo sandorio šalimis. Tačiau šiuo atveju būtent ieškovės ir prašė teismo pakeisti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio sąlygas, nors ginčijamo sandorio šalys yra T. J. ir B. V., kurie šiai dienai jau yra mirę;

2) teismas įvertino visus bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, tame tarpe ir tą aplinkybę, jog 1948-11-19 pirkimo-pardavimo sutartis yra ne vienintelis šalių sudarytas ir notarine tvarka patvirtintas sandoris. Teismas sprendime teisingai nurodė, jog 1949-02-10 T. J. ir B. V. sudarė sutartį dėl jiems bendrąja daline nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto naudojimo, kuria patogumo sumetimais susitarė, kaip nurodytu nekilnojamuoju turtu jie naudosis, nekeisdami įsigytų nekilnojamojo turto nuosavybės dalių. Šis sandoris, kuriame dar kartą nurodytos sandorio šalių nuosavybės teise valdyto turto dalys, patvirtina atsakovų nurodytas aplinkybes, kad būtent tokiomis dalimis, kokios nurodytos tiek pirkimo-pardavimo sutartyje, tiek ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartyje atsakovo V. V. tėvas B. V. ir T. J. valdė ginčo turtą, ir pašalina net teorinę galimybę, jog ginčijamoje 1948-11-19 sutartyje galėjo įsivelti rašybos klaida, nurodant nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto dalis;

3) nei 1922 m. Rusijos Tarybų Federacijos Socialistinės Respublikos civiliniame kodekse, nei 2000-07-18 įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtintame civiliniame kodekse nėra jokios materialinės teisės normos, kuri numatytų galimybę įgyti daiktines teises pagal nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto naudojimo tvarkos nustatymo sutartis, su kuo skundžiamame sprendime sutiko ir teismas. Nors T. J. ir B. V. 1949-02-10 sudarė bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto naudojimo tvarkos sutartį, tačiau jų nuosavybės teise valdomos nekilnojamojo turto dalys liko tokios pačios, t. y. B. V. nuosavybės teise valdomos 0,43, o T. J. - 0,57 dalys;

4) aplinkybę, jog B. V. nuosavybės teise valdė 0,43 dalis, o T. J. 0,57 dalis nurodyto nekilnojamojo turto, neginčijamai patvirtina ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis T. J. vyro A. J. 1991-12-03 prašymas atkurti nuosavybės teises į žmonai priklausiusį nekilnojamąjį turtą, kuriame nurodyta, kad T. J. nuosavybės teise priklausė būtent 0,57 dalys nurodyto nekilnojamojo turto, o ne 0,66 dalys, kaip teigia ieškovės. Kadangi T. J. ginčijamo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu jau gyveno santuokoje su A. J. ir vedė bendrą ūkį, būtų visiškai nelogiška teigti, kad T. J. sutuoktinis A. J. nežinojo, kiek gi nekilnojamojo turto dalių - 0,43 ar 0,34 jo sutuoktinė pardavė B. V.. Tą patį A. J. dar kartą patvirtino ir 1997-12-13 paaiškinime, kuris taipogi yra nuosavybės teisių atkūrimo byloje ir kuriame A. J. dar kartą nurodė, jog jam žinoma, kad T. J. pardavė B. V. būtent 0,43 dalis nurodyto nekilnojamojo turto;

5) ieškinyje nurodytos aplinkybės apie tariamą 1948-11-19 pirkimo-pardavimo sutarties šalių suklydimą iš esmės, yra tik pačių ieškovių pamąstymai, kurių nepatvirtina jokie bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai. Šie pamąstymai yra betarpiškai susiję tik su ieškovių noru nuosavybėn gauti dar vieną nekilnojamojo turto objektą;

6) teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog ieškinio senaties terminas ginčyti 1948-11-19 pirkimo-pardavimo sutartį prasidėjo 1948-11-19 ir baigėsi 1993-07-26, t. y. dar gyvam esant T. J. sutuoktiniui ir ieškovių tėvui A. J., kuris ir pradėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesą į T. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą ir kuris, priešingai nei teigia ieškovės, nelaikė, kad sudarant 1948-11-19 sandorį, buvo kaip nors pažeistos jo ar jo sutuoktinės teisės. Būtent po 1948-11-19 ir 1949-02-10 sutarčių sudarymo A. J. turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, jeigu laikė, kad nurodyti sandoriai jas kaip nors pažeidžia. Teismas, vertindamas šias aplinkybes, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog ieškovės bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie galimą jų teisių pažeidimą, kurios nebūtų buvusios žinomos jų tėvui A. J., išskyrus tą aplinkybę, jog pagal T. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto turto dalį, joms negali būti natūra grąžintas butas Nr. 3, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune. Konstatuodamas aplinkybę, jog ieškovės praleido ieškinio senaties terminą, pirmos instancijos teismas teisingai analizavo A. J. elgesį nurodytoje situacijoje, lygindamas jį su apdairaus ir rūpestingo asmens elgesiu, teisingai įvertino, kad tiek ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis, tiek ir 1949-02-10 ginčo turto naudojimo tvarkos nustatymo sutartis visą laiką buvo saugomos J. šeimoje, T. J. buvo raštinga išsilavinusi moteris, o jos sutuoktinis T. J. turėjo aukštąjį ekonominį išsilavinimą, dirbo banke, dėl ko jiems nebuvo sunku suprasti aiškų sutarties tekstą ir kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, jeigu jie būtų laikę, jog sudarant sandorį jų teisės buvo pažeistos;

7) dar 1995-06-25 Kauno m. valdyba priėmė sprendimą Nr. 134, kuriuo nusprendė A. J. atkurti nuosavybės teises į jo sutuoktinės T. J. turėtas 0,57 dalis gyvenamojo namo, buvusio Stalino rajone, kvartalo Nr. (duomenys neskelbtini), prie Raudonosios Armijos prospekto Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, pagal dabartinį administracinį suskirstymą - (duomenys neskelbtini), Kaune. Su tokiu sprendimu sutiko ir pats A. J., kadangi jam buvo žinoma, jog iki nacionalizacijos jo žmona valdė 0,57 dalis ginčo nekilnojamojo turto ir būtent į tokią jo dalį jis prašė atkurti jam nuosavybės teises. Ieškovės iki tėvo mirties tiesiogiai nedalyvavo nuosavybės teisų atkūrimo procese ir tik po tėvo mirties paveldėjo jo turtą bei neturtines teises ir pareigas. Tačiau jos negavo daugiau teisių, nei turėjo jų velionis tėvas, kas reiškia, jog terminas ginčyti ieškinyje nurodytus sandorius skaičiuojamas ne nuo tada, kada ieškovės pradėjo manyti, jog jie galbūt pažeidžia jų teises, bet nuo tada, kada apie nurodytus sandorius ir galimą jų neteisėtumą sužinojo arba turėjo sužinoti jų tėvas A. J. (LAT nutartis civ. byloje 3K-3-50/2008), jeigu jis apskritai manė, kad nurodyti sandoriai yra neteisėti ir kaip nors pažeidžia jo teises.

8) LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. numato, jog tuo atveju, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Šis įstatymo numatytas terminas taikomas ir tais atvejais, kai byla yra nagrinėjama bendros kompetencijos teisme. Šioje byloje ieškovės prašė panaikinti Kauno m. valdybos sprendimo, priimto daugiau kaip prieš 10 metų, dalį, nors nenurodė jokių svarbių ieškinio padavimo teismui termino praleidimo priežasčių ir neprašė tokio termino atnaujinti. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinys paduotas pasibaigus ieškinio senaties terminui, kas yra savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas, o nesant ieškovių prašymo tokį praleistą terminą atnaujinti, nėra ir pagrindo svarstyti, ar šis terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, ar ne.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t.2, b.l.74-76) atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, dėl šių motyvų:

1) apeliaciniame skunde, kaip ir ieškinyje, tik savaip interpretuojamos tam tikros 1948-11-19 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, galimo (ieškovių nuomone) sutarties šalių suklydimo ir ieškovių sužinojimo apie tai aplinkybės ir kiti byloje pateikti įrodymai, kas nesudaro pagrindo naikinti teisingo ir pagrįsto teismo sprendimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamos sutarties šalys jos niekada neginčijo. T. J. vyras A. J. ir B. V. bei jo žmona S. V. (santuoka sudaryta 1946-01-24, nutraukta 1971-12-14) taip pat niekada neginčijo pagal šį sandorį perleistos ir įgytos nuosavybės teisės apimties. Priešingai, tiek ieškovių tėvas A. J., tiek B. V. ir S. V. šią pirkimo-pardavimo sutartį pripažino ir pateikė Kauno miesto savivaldybės vykdomajai institucijai kaip nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, kreipdamiesi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. J. ir B. V. bei jo žmonai S. V. iki nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą, šiuo metu esantį adresu (duomenys neskelbtini), Kaune;

2) po 1948-11-19 sutarties tarp bendraturčių papildomai sudaryta 1949-02-10 sutartis dėl naudojimosi tvarkos nustatymo nėra tinkamas nuosavybės teises į tam tikrą turtą patvirtinantis dokumentas, taip pat nelaikytinas buvusio savininko nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį;

3) būtent aplinkybė, kad už natūra negrąžinamas 0,09 dalis gyv. namo, likusias iki 0,57 dalių, į kurias A. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės, ieškovėms bus išmokėta piniginė kompensacija, paskatino ieškoves ieškoti būdų atgauti didesnę nekilnojamojo turto dalį, nei ta, į kurią buvo atkurtos A. J. nuosavybės teisės pagal jo pateiktą prašymą ir nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą. Tik tuomet ieškovės nusprendė savaip interpretuoti tarp T. J. ir B. V. sudaryto sandorio dėl turto dalies perleidimo esmę, nusprendusios, kad abi sandorio šalys tikriausiai suklydo. Tačiau jokių įrodymų apie tai, kad 1948-11-19 pirkimo-pardavimo sutartis neatitiko tikrosios ją sudariusių šalių valios, ieškovės teismui nepateikė.

4) teismas teisingai pritaikė ieškovių reikalavimui ieškinio senatį. A. J. ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį pripažino, niekada jos neginčijo. Kadangi A. J. mirties dieną įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises - pareikšti ieškinį, buvo pasibaigęs, ši teisė nebegalėjo pereiti A. J. įpėdinėms – ieškovėms;

5) ieškovės taip pat praleido ir Atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatytą 30 dienų terminą apskųsti Kauno miesto valdybos 1997-12-23 sprendimą Nr. 1038, kuriuo buvo iš esmės išspręstas B. V. ir S. V. nuosavybės teisių atkūrimo klausimas pagal šių asmenų prašymo nagrinėjimo metu pateiktus dokumentus;

6) ieškovės, prašydamos teismo pakeisti 1948-11-19 pirkimo-pardavimo sutartį, siekė teismo tvarka gauti dokumentą, įrodantį, kad T. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė 0,09 dalimis daugiau nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Kaune, nei buvo nurodyta pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą pateiktuose prašymuose ir 1948-11-19 pirkimo-pardavimo sutartyje. Tačiau pažymėtina, kad A. J. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šią papildomą dalį turto prašymo nepateikė, o ieškovės neturi savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, nes Atkūrimo įstatymo 10 str. nustatytais terminais ir tvarka nebuvo pateikusios prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į papildomas 0,09 dalis galimai jų motinos T. J. iki nacionalizacijos valdyto nekilnojamojo turto ir dar tik siekia teismo tvarka gauti nuosavybės teises į šį turtą patvirtinantį dokumentą. Todėl vien tik teismo sprendimo dėl pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo pagrindu joms neatsirastų teisės reikalauti atkurti nuosavybės teises į šį ginčo turtą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t.2, b.l.62-63) tretysis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teisingumo ministerija nurodė, jog ji atstovauja Lietuvos valstybę bylose dėl teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Kadangi šioje civilinėje byloje nei teisėjo, nei teismo veiksmų neteisėtumas nesprendžiamas, Teisingumo ministerija teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi neturi. Ieškovės pateikė teismui ieškinį dėl 1948-11-19 sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo, todėl, trečiojo asmens nuomone, ieškinys teismui pateiktas akivaizdžiai pasibaigus įstatymų numatytam ieškinio senaties terminui, dėl ko teismo atmestas pagrįstai. Kiti ieškovių reikalavimai buvo palikti nenagrinėti pagrįstai, kadangi jie yra išvestiniai reikalavimai iš pagrindinio reikalavimo - pakeisti 1948-11-19 pirkimo-pardavimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka yra nustatyta, jog 1948-11-19 pirkimo-pardavimo sutartimi J. T. pardavė, o V. B. nupirko teises į 0,43 dalis namų valdos su visais jos priklausiniais, esančios Kaune, Stalino rajone, kvartalo Nr. (duomenys neskelbtini), prie Raudonosios Armijos prospekto Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l.11). Už parduotą turtą - 0,43 dalis namų valdos pardavėja iš pirkėjo gavo 29 000 rub., sutartis patvirtinta notaro, registro Nr. 20646 (t.1, b.l.11). Tapus bendraturčiais, šalys 1949-02-10 sudarė bendrai valdomo turto naudojimo sutartį, pagal kurią B. V. ėmė valdyti: visą pirmą aukštą, medinį ūkio pastatą, pusę rūsio, esančio po gyvenamuoju namu, bei 242 kv.m žemės sklypo, o T. J. ėmė valdyti: gyvenamojo namo antrąjį aukštą, du medinius ūkinius pastatus, pusę rūsio, esančio po gyv. namu, ir 605 kv. m žemės sklypo. Šalys susitarė, kad turtas pažymėtas 3 paragrafe sudaro 0,43 dalis (B. V.) ir turtas, pažymėtas 4 paragrafe, sudaro 0,57 dalis (T. J.) (t.1, b.l.12). T. J. priklausęs gyv. namas Stalino raj. Raud. Armijos g.-vėje (duomenys neskelbtini) kvart. Nr.(duomenys neskelbtini) 1949-11-14 buvo nacionalizuotas (t.1, b.l.13). Sandorio šalis T. J. mirė 1983-06-29 (t.1, b.l.14), o B. V. mirė 2004-10-10 (t.1, b.l.8-9). Iš pateiktos Nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, jog T. J. sutuoktinis A. J. prašymu atstatyti nuosavybės teises į pastarosios turtą kreipėsi 1991-12-03, prašyme nurodydamas jog jo teisė į bendrą namo valdą yra 57 proc. dalių (4 butukai). B. V. 1991-10-28 kreipėsi į Kauno miesto valdybą su prašymu atstatyti nuosavybės teises į jam priklausantį turtą, t. y. namo dalį, 1-ą aukštą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno m. (nuosavybės teisių atkūrimo bylos lapai 1-6). Kauno miesto valdybos 1995-06-27 sprendimo Nr. 134 (iš dalies pakeistu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008-01-31 įsakymu Nr. A-367) 1.2 p. atkurtos A. J. nuosavybės teisės į 0,57 dalis žmonos T. J. turėto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune. Šiuo sprendimu 59,02 kv. m bendrojo ploto butas Nr. 4 grąžintas A. J. natūra, o negrąžintą dalį nuspręsta grąžinti tuomet, kai patalpos bus patuštintos arba už jas kompensuoti LR Vyriausybės nustatyta tvarka (t.1, b.l.15, atkūrimo bylos lapas 105). Kauno miesto valdybos 1996-12-10 sprendimu Nr. 1230 (iš dalies pakeistu ir papildytu 1997-01-14 sprendimu Nr. 33) A. J. natūra grąžintas 57,04 kv. m bendrojo ploto butas Nr. 6 (t.1, b.l.16-19, atkūrimo bylos lapas 101-102). A. J. mirus, jo turtą pagal įstatymą paveldėjo ieškovės M. B. T. ir R. E. E. (A. J. dukterys, t.1, b.l.25). 2002-04-08 Gyvenamųjų ir kitų patalpų (priklausinių) perdavimo aktu Nr. 10 ieškovėms perduotas 39,23 kv. m bendrojo ploto butas Nr. 5 (t.1, b.l.29, atkūrimo bylos Nr.104). Tokiu būdu, A. J. ir jo įpėdinėms buvo natūra grąžinti 4, 5 ir 6 butai, kurie pagal pastato dalių apskaičiavimą sudaro 0,48 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune (Atkūrimo bylos lapas 96). Kauno miesto valdybos 1997-12-23 sprendimu Nr. 1038 atkurtos B. V. ir S. V. nuosavybės teisės į 0,43 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune. Už šias natūra negrąžintas pastato dalis savininkams išmokėta piniginė kompensacija (t.1, b.l.31-38). 2007-10-11 Kauno miesto savivaldybės administracijos nuosavybės teisių atkūrimo skyrius informavo ieškoves, kad atlikus pastato 1A2p (duomenys neskelbtini), Kaune, dalių apskaičiavimą nustatyta, jog grąžinti natūra trys butai Nr.4, Nr.5 ir Nr.6 sudaro 0,48 dalis gyvenamojo namo. Grąžinus natūra 3 butą, būtų grąžinta savininkui ne 0,57 dalys, o 0,62 dalys, t. y. daugiau nei 1995-06-27 sprendimu Nr.134 1.2p. atkūrė A. J. nuosavybės teises (t.1, b.l.39-41). 2008-10-16 raštu Nr. 10-2-1341 ieškovės buvo informuotos, kad patvirtinta gyvenamojo namo dalies likusios iki 0,57 gyv. namo įvertinimo ataskaita, gyvenamojo namo dalis įvertinta 92 000 Lt (Atkūrimo bylos lapas Nr. 109).

Tačiau su atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos teikiamu pasiūlymu, jog už negrąžinto turto dalį - 0,09 būtų kompensuota pinigais, ieškovės nesutiko, reiškė ieškinį aukščiau nutartyje nurodomais motyvais, prašė: pakeisti 1948-11-19 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp T. J. ir B. V., nustatant, kad T. J. pardavė, o B. V. nupirko 0,34 dalis T. J. nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto – namo Kaune, dabartinis adresas Kaunas, (duomenys neskelbtini); panaikinti 1997-12-23 Kauno miesto valdybos sprendimą Nr. 1038 dalyje dėl B. V. ir S. V. nuosavybės teisių į 0,09 dalis gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, atkūrimo bei 14411,60 Lt piniginės kompensacijos išmokėjimo, paliekant galioti sprendimo dalį dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 0,34 dalis bei 54443,80 Lt kompensacijos išmokėjimo; įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją atkurti A. J. vardu nuosavybės teises į T. J. iki nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą - butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 43,02 kv. m, esantį adresu (duomenys neskelbtini)-3, Kaunas, grąžinant jį natūra.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad Kauno miesto apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių sudarymo, pakeitimo bei panaikinimo teisines prielaidas, taip pat tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimo procedūras, dėl ko buvo teisingai išspręsta byla, teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybėms byloje. Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, jog sudarydamos 1948-11-19 sandorį, šalys suklydo, nurodydamos parduodamo turto dalis: sutartyje buvo nurodyta, kad T. J. pardavė, o B. V. nupirko 0,43 dalis T. J. priklausiusio nekilnojamojo turto, nors realiai šalys buvo susitarusios parduoti 0,34 dalis turto (skundo 1 p. ir 2 p.). Teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai nurodė, jog 1949-02-10 T. J. ir B. V. sudarė sutartį dėl jiems bendrąja daline nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto naudojimo, kuria patogumo sumetimais susitarė, kaip nurodytu nekilnojamuoju turtu jie naudosis, nekeisdami įsigytų nekilnojamojo turto nuosavybės dalių. Šis sandoris, kuriame dar kartą nurodytos sandorio šalių nuosavybės teise valdyto turto dalys, patvirtina atsakovų nurodytas aplinkybes, kad būtent tokiomis dalimis, kokios nurodytos tiek pirkimo-pardavimo sutartyje, tiek ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartyje atsakovo V. V. tėvas B. V. ir T. J. valdė ginčo turtą, ir pašalina bet kokią menamą galimybę, jog ginčijamoje 1948-11-19 sutartyje galėjo įsivelti rašybos klaida, nurodant nupirkto ir nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto dalis.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliacinio skundo motyvą, kad nei šalys sudarydamos pirkimo pardavimo sandorį, nei sutartį tvirtinęs notaras neskaičiavo, kiek realiai gyvenamojo namo ploto atitinka 0,43 ar 0,57 idealiosios dalys, o pirmosios instancijos teismas tų aplinkybių nevertino (Skundo 3p.). Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad apeliaciniame skunde, kaip ir ieškinyje, ieškovių tik savaip interpretuojamos tam tikros 1948-11-19 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, galimo (ieškovių nuomone) sutarties šalių suklydimo ir ieškovių sužinojimo apie tai aplinkybės ir kiti byloje pateikti įrodymai, kas nesudaro pagrindo naikinti teisingo ir pagrįsto teismo sprendimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamos sutarties šalys jos niekada neginčijo. T. J. vyras A. J. ir B. V. bei jo žmona S. V. taip pat niekada neginčijo pagal šį sandorį perleistos ir įgytos nuosavybės teisės apimties. Aplinkybę, jog B. V. nuosavybės teise valdė 0,43 dalis, o T. J. 0,57 dalis nurodyto nekilnojamojo turto, neginčijamai patvirtina ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis T. J. vyro A. J. 1991-12-03 prašymas atkurti nuosavybės teises į žmonai priklausiusį nekilnojamąjį turtą, kuriame nurodyta, kad T. J. nuosavybės teise priklausė būtent 0,57 dalys nurodyto nekilnojamojo turto, o ne 0,66 dalys, kaip teigia ieškovės.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog teismas neteisingai įvertino faktą, jog ginčijamoje pirkimo-pardavimo sutartyje šalių nurodyta pardavimo kaina – 29 000 Lt, atitinka turto 0,34, o ne 0,43 dalių vertę (skundo 5 p.). Apelianto nuomone teismas turėjo šį faktą vertinti visų kitų faktų ir aplinkybių kontekste, o ne atskirai, todėl teismo išvada, kad trečdalio kainos sumokėjimas nėra pagrindas teigti, kad buvo suklysta dėl parduodamo turto dalių, yra neteisinga. Pažymėtina, kad šie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti jokiais rašytiniais ar kitais leistinais įrodymais (LR CPK 178 str.). Apeliantų išdėstyta nuomonė nėra pagrįsta ne tik įrodymais, bet ir faktinėmis aplinkybėmis, todėl skundas šioje dalyje teisėjų kolegijos vertinimu visiškai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ginčo teisiniam santykiui spręsti taikė ieškinio senaties terminą (Skundo 7 p.). Teismas kolegijos manymu padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog ieškinio senaties terminas ginčyti 1948-11-19 pirkimo-pardavimo sutartį prasidėjo 1948-11-19 ir baigėsi 1993-07-26, t. y. dar gyvam esant T. J. sutuoktiniui ir ieškovių tėvui A. J., kuris ir pradėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesą į T. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą ir kuris, priešingai nei teigia ieškovės, nelaikė, kad sudarant 1948-11-19 sandorį, buvo kaip nors pažeistos jo ar jo sutuoktinės teisės. Būtent po 1948-11-19 ir 1949-02-10 sutarčių sudarymo A. J. turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, jeigu laikė, kad nurodyti sandoriai jas kaip nors pažeidžia. Teismas, vertindamas šias aplinkybes, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog ieškovės bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie galimą jų teisių pažeidimą, kurios nebūtų buvusios žinomos jų tėvui A. J., išskyrus tą aplinkybę, jog pagal T. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto turto dalį, joms negali būti natūra grąžintas butas Nr. 3, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune. Konstatuodamas aplinkybę, jog ieškovės praleido ieškinio senaties terminą, pirmos instancijos teismas teisingai analizavo A. J. elgesį nurodytoje situacijoje, lygindamas jį su apdairaus ir rūpestingo asmens elgesiu. Ieškovės taip pat praleido ir Atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatytą 30 dienų terminą apskųsti Kauno miesto valdybos 1997-12-23 sprendimą Nr. 1038, kuriuo buvo iš esmės išspręstas B. V. ir S. V. nuosavybės teisių atkūrimo klausimas pagal šių asmenų prašymo nagrinėjimo metu pateiktus dokumentus

Teisėjų kolegija laiko nereikšmingu apeliacinio skundo motyvą (skundo 6 p.), jog teismas nepagrįstai sureikšmino faktą, kad tiek T. J., tiek jos sutuoktinis A. J. buvo išsilavinę žmonės, o A. J. dar ir dirbo banke, todėl jiems nesunku buvo apskaičiuoti, kiek ploto tenka kiekvienai sandorio šaliai, nes sandorio šalių išsilavinimo lygis neturi reikšmės skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009-09-08 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti V. V. (a.k(duomenys neskelbtini) iš R. E. E. (a.k(duomenys neskelbtini) ir iš M. B. T. (a.k(duomenys neskelbtini) iš kiekvienos po 250 lt (du šimtus penkiasdešimt litų) turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.