Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-04-18 · Civilinė byla Nr. 2S-746-340/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-04-18Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-10-15Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-18
Bylos Nr.
2S-746-340/2013
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-01622-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Tatjana Žukauskienė
Ieškovas
V. C.
Atsakovas
Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 125.10.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-746-340/2013Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01622-2012-8Procesinio sprendimo kategorijos: 122.4; 125.10.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. balandžio 18 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. C. ieškinį atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo, tretieji asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti galiojančia malūno ir sandėlio, esančių (duomenys neskelbtini), 1997-08-19 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir Vilniaus rajono ŽŪB „Visalaukiai“; atnaujinti ieškovei 3 mėnesių terminą įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pagal 1997-08-19 pirkimo-pardavimo sutartį, t.y. malūną ir sandėlį.

Teismui priėmus ieškinį ir iškėlus civilinę bylą, šalys 2012-12-17 pateikė teismui prašymą patvirtinti šalių suderintą ir pasirašytą taikos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012-12-20 nutartimi atsisakė tvirtinti šalių ieškovės sudarytą taikos sutartį. Nustatė, kad pateikta taikos sutartimi šalys susitarė, kad atsakovas pripažįsta galiojančia malūno ir sandėlio, esančių (duomenys neskelbtini), 1997-08-19 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės V. C. ir ŽŪB „Visalaukiai“ (sutarties 3 p.). Pažymėjo, jog minėtas sandoris yra nekilnojamojo turto perleidimo sandoris, vienos iš sandorio šalių (ŽŪB „Visalaukiai“), atsakovas tėra ginčo objekto teritoriją administruojantis subjektas, o ginčo objektas yra ant valstybinės žemės, be to atsakovas savo atsiliepime prieštaravo dėl ieškinio tenkinimo. Sprendė, kad šalių pasirašytos taikos sutarties 3 p. išdėstyta sąlyga prieštarauja imperatyviai įstatymo nuostatai, kad sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu pripažinti galiojančiu gali tik teismas (CK 1.93 str. 4 d., 1964 m. CK 58 str. 5 d.), todėl šalių sudarytą taikos sutartį atsisakė tvirtinti. Atkreipė dėmesį, jog trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepime pagrįstai keliamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-20 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti taikos sutartį. Nurodo, kad taikos sutartimi sudaromi kompromisiniai susitarimai tarp šalių, kurie neturi faktų konstatuojamosios reikšmės, nes tokie susitarimai ne visada atspindi tikrąją situaciją. Teismo patvirtinta taikos sutartis turi reikšmę šalių subjektinių teisių ir pareigų nustatymui, t.y. turi teises ir pareigas nustatančią reikšmę. Pažymi, kad taikos sutarties šalis – Vilniaus rajono savivaldybės administracija sudarydama taikos sutartį neviršijo savo teisnumo ribų. Apeliantės manymu, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas sudarant taikos sutartį netinkamai atstovavo valstybės interesus ir dėl to sumažėjo valstybės turtas. Teigia, jog atsakovas savo poziciją sudarant taikos sutartį suformavo remiantis faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo žinomos taikos sutarties sudarymo metu. Pažymi, kad sudaryti taikos sutartį yra šalių procesinė teisė, kurią lemia dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objekto, t.y. pareikštais materialinio pobūdžio reikalavimais, ir procesinėmis priemonėmis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija nurodo, kad palaiko atskirąjį skundą ir prašo atsiliepimą laikyti pareiškimu dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo.

Atsiliepimu trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-20 nutartį nepakeistą. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, jog pateikta tvirtinti šalių taikos sutartis prieštarauja imperatyviai įstatymo nuostatai – CK 1.93 str. 4 d., todėl pagrįstai atsisakė tvirtinti taikos sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Pagal CPK 140 str. 3 d. šalys bet kurioje proceso stadijoje gali baigti bylą taikos sutartimi. Šalių teisė sudaryti taikos sutartį išplaukia iš CPK 13 str. įtvirtinto dispozityvumo principo, remiantis kuriuo, šalys gali laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Vis dėlto dispozityvumo principas nėra absoliutus – vadovaujantis CPK 42 str. 2 d., teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad patvirtinant taikos sutartį turi būti įvertinta, ar sudaryta taikos sutartis yra galiojanti (CK 6.984 str.), ar ja nepažeidžiami kitų asmenų teisės ar interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-384/2006). Jeigu teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, neišsiaiškina, ar byloje nėra pažeidžiamos dalyvaujančių trečiųjų asmenų teisės, toks procesinės teisės normos pažeidimas pripažintinas pažeidžiančiu viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-384/2006).

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2012-12-10 pasirašė taikos sutartį, kuria atsakovas pripažįsta galiojančia malūno ir sandėlio, esančių (duomenys neskelbtini), 1997-08-19 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir ŽŪB „Visalaukiai“. Pirmos instancijos teismas atsisakė tvirtinti taikos sutartį, motyvuodamas tuo, jog šalių pasirašytos taikos sutarties minėta sąlyga prieštarauja imperatyviai įstatymo nuostatai, kad sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu pripažinti galiojančiu gali tik teismas (CK 1.93 str. 4 d., 1964 m. CK 58 str. 5 d.). Ginčydama tokią pirmos instancijos teismo išvadą, apeliantė nurodo, jog šalių kompromisiniai susitarimai neturi faktų konstatuojamosios reikšmės ir tik teismo patvirtinta taikos sutartis sukeltų tas teisines pasekmes, kurių ir siekiama taikos sutartimi, t.y. teismo procesiniu sprendimu patvirtinta taikos sutartis būtų pagrindas VĮ „Registrų centras“ įregistruoti ieškovės nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju atsakovas neturi pagrindo pripažinti ieškovės ir ŽŪB „Visalaukiai“ 1997-08-19 sudarytą sandorį galiojančiu, nes tokią teisę įstatymų leidėjas yra išimtinai suteikęs tik teismui ir nors toks atsakovo sandorio pripažinimas nesukeltų tų teisinių padarinių, kurių siekia apeliantė, tačiau teismo patvirtinta taikos sutartis būtų pagrindas apeliantės nuosavybės teises įregistruoti viešajame registre. Tuo tarpu, priimdamas procesinį sprendimą sandorį pripažinti galiojančiu teismas turi nustatyti, ar toks reikalavimas yra teisiškai pagrįstas ir tenkintinas, teismas neturi teisinio pagrindo savo procesinį sprendimą priimti vadovaujantis ne sandorio šalies, šiuo atveju atsakovo, išreikšta pozicija sandorį pripažinti galiojančiu.

Pirmos instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį pasisakė ir dėl to, jog prašomas pripažinti sandoris yra nekilnojamojo turto perdavimo sandoris, vienos iš šio sandorių šalių nėra, tuo tarpu atsakovas tėra ginčo objekto teritoriją administruojantis subjektas, o ginčo objektas yra ant valstybinės žemės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors skundžiamoje nutartyje ir nėra tiesiogiai užsiminta apie tai, jog patvirtinus taikos sutartį galimai būtų pažeistos trečiųjų asmenų teisės, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą atsižvelgė ir į šią aplinkybę, nes skundžiamoje nutartyje nurodoma, jog trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į ieškinį pagrįstai kelia klausimą dėl Nacionalinės žemės tarnybos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Tokią pirmos instancijos teismo poziciją patvirtina ir tai, kad 2013-02-04 nutartimi (b.l. 19) teismo iniciatyva į bylą trečiuoju asmeniu buvo įtraukta Nacionalinė žemės tarnyba, kuri yra valstybinės žemės naudotojo atstovė ir kurios teisės ir pareigoms šioje byloje priimtas procesinis sprendimas galimai turėtų įtakos. Kaip minėta, sudarydamos taikos sutartį šalys susitarė, jog atsakovas pripažįstą nekilnojamųjų daiktų (malūno ir sandėlio) pirkimo - pardavimo sutartis galiojančiomis, tad tokios taikos sutarties patvirtinimas lemtų, kad ieškovė įgytų savarankišką teisinį pagrindą valstybinės žemės, ant kurios stovi minėti statiniai, nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui (CK 6.551 str. 2 d., LR žemės įstatymo 9 str. 6 d. 1 p., 10 str. 5 d. 1 p.), o valstybė, kurią šiuose santykiuose atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba, savo teisių į tą patį žemės sklypą netektų arba jos būtų esmingai apribotos. Taigi patvirtinus šalių taikos sutartį ir neišsiaiškinus priimto procesinio sprendimo įtakos šio trečiojo asmens teisėms ir pareigoms, būtų pažeistas ir viešasis interesas.

Išdėstytų argumentų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde išdėstyti argumentai pagrindo nesudaro.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje neviršija 10 Lt, sutinkamai su CPK 92 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.

nutari a:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Tatjana Žukauskienė