- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-27
- Bylos Nr.
- 2S-2673-781/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Pareiškėjas
- M. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos (apeliantės) M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos M. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja M. B. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos jai iškėlimo.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja, teikdama pareiškimą, be kita ko, nurodė, kad ji nuo 2010 m. gegužės 10 d. dirba (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl savo nuolatinę gyvenamąją vietą sieja su Vilniaus miestu; pažymėjo, jog jos darbas, socialiniai ir ekonominiai ryšiai yra Vilniuje, iš esmės ji visą dieną praleidžia Vilniuje, į Kauną grįžta tik vakare po darbo, todėl pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos M. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Šalies argumentai
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja pareiškime nurodė, jog ji faktiškai gyvena Kaune, o dirba Vilniuje, todėl šiuo atveju jos darbo vieta negali būti laikoma jos gyvenamąja vieta. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai priklausantis nekilnojamasis turtas taip pat yra Kauno mieste, todėl sprendė, jog pareiškėjos pareiškimas neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui.
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Pareiškėja (apeliantė) M. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir priimti pareiškėjos pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
6. Apeliantė, visų pirma, pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas jau buvo atsisakęs priimti pareiškėjos pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (2018 m. gegužės 28 d. nutartimi), motyvavęs tuo, jog buvo pateiktas tapatus pareiškimas (nieko neužsiminęs apie pareiškimo neteismingumą), tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodytą nutartį panaikino ir pareiškimo priėmimo klausimą perdavė spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėjęs klausimą dėl pareiškimo priėmimo, šį kartą konstatavo naują pagrindą atsisakyti priimti pareiškimą, t. y. neva pareiškimas neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui. Anot apeliantės, Vilniaus miesto apylinkės teismas sistemingai siekia bet kokiomis priemonėmis atsisakyti priimti pareiškėjos pareiškimą.
7. Pareiškėjos vertinimu, nėra pagrįsta Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 4 straipsnio 1 dalį taikyti formaliai, asmens gyvenamąją vietą siejant tik su asmens deklaruota gyvenamąja vieta. Apeliantė pakartotinai nurodo, kad nors jos gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini) tačiau pareiškėja jau 8 metus dirba Vilniuje; pareiškėja pažymi, jog iš esmės visą dieną praleidžia Vilniuje ir į Kauną grįžta tik vakare po darbo. Teigia, kad savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta laiko būtent Vilnių. Apeliantė aiškina, kad Kaune yra tik jos būstas, kuris bankroto proceso metu bus realizuojamas, todėl pareiškėja rimtai planuoja keltis gyventi į Vilnių. Pareiškėja pažymi, kad įstatymas nesieja nuolatinės gyvenamosios vietos vien tik su faktiniu gyvenimu atitinkamoje vietovėje, tuo tarpu kaip atskiras kriterijus yra išskirtas ir asmens darbovietė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
9. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjos pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakytas priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, konstatuojant, kad pareiškėjos pareiškimas neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui.
10. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama įstatymų nustatyta tvarka. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga.
11. FABĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui CPK nustatyta tvarka.
12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena; asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose ir tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta; tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnis numato, jog kiekvienas fizinis asmuo privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Taigi, nustatant asmens gyvenamąją vietą, tūrėtų būti remiamasi visais galimais įrodymais, tačiau asmens viešame registre deklaruota gyvenamoji vieta yra vienas iš pagrindinių ir svarbiausių jo gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų (CK 2.17 straipsnis).
13. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl to, kad pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta (tiek skundžiamos nutarties, tiek ir šios nutarties priėmimo metu) yra (duomenys neskelbtini); pažymėtina, jog nurodytu adresu yra ir pareiškėjai priklausantis nekilnojamasis turtas. Kita vertus, apeliantė, tiek teikdama pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, tiek atskirajame skunde nurodo, jog savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta laiko Vilnių, nes jame dirba virš 8 metų.
14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nurodytas aplinkybes, pažymi, kad byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, jog pareiškėja faktiškai Vilniuje negyvena, o tik dirba. Pažymėtina, kad pareiškėja tiek pareiškime, tiek atskirajame skunde korespondencijos adresą Vilniuje nurodė tik savo darbovietės adresą; pareiškėja pati patvirtina, kad po darbo ji grįžta į Kauną.
15. Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjos asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta yra labiausiai susijusi su Kauno miestu (Kaune pareiškėjai faktiškai gyvenant, deklaravus ten savo gyvenamąją vietą, turint nekilnojamojo turto), o ne su Vilniumi (kur pareiškėja tik dirba).
16. Be to, šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir tai, kad pareiškėja, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, paskutinius du kartus dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pati kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus (prieš tai – Kauno miesto apylinkės teismas) (civilinių bylų Nr. 2FB-20166-587/2017, Nr. 2FB-13197-191/2016), tačiau abu kartus pareiškimai buvo atmesti. Be to, nustatyta, kad pareiškėja su buvusiu sutuoktiniu 2016 m. pabaigoje kreipėsi į tą patį teismą – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus, dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, t. y. apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja savo gyvenamąją vietą laikė ir laiko būtent Kauno miestą bei pagal ją prieš tai ir kreipėsi į atitinkamą teismą. Šiuo atveju pareiškėja nepateikia jokių paaiškinimų/įrodymų dėl nuo to laiko pasikeitusių aplinkybių dėl savo gyvenamosios vietos (pažymėtina, jog pareiškėja ir tuo metu jau dirbo Vilniuje). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo teikia Vilniaus miesto apylinkės teismui (nors jos gyvenamoji vieta ir yra Kauno mieste), be kita ko, siekdama, jog jis būtų išnagrinėtas kito teismo (o ne Kauno apylinkės teismo), nes, kaip pareiškėja nurodė pareiškime dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, jai „<...> kyla įtarimų, kad Kauno apylinkės teisme jos pakartotinis pareiškimas gali būti vertinamas šališkai; <...> Vilniaus miesto apylinkės teisme <...> pareiškimas būtų išnagrinėtas objektyviau“. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina tokius pareiškėjos paaiškinimus ir pažymi, kad, esant abejonėms dėl tam tikro teisėjo šališkumo, turėtų būti naudojamasi CPK nustatytu tokio teisėjo nušalinimo institutu, o ne teikiant pareiškimą kitam teismui, t. y. savo nuožiūra pasirenkant teisės aktų nustatytą teismingumą.
17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, pirmą kartą atsisakęs priimti pareiškėjos pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo kitu pagrindu, nenurodė trūkumų dėl pareiškimo (ne)teismingumo, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas laikė jį tinkamu (dėl teismingumo) ir (ar) iš naujo sprendęs tokio pareiškimo priėmimo klausimą negalėjo juo remtis (nors pirmą kartą dėl jo ir nebuvo sprendžiama).
18. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą, tinkamai aiškino ir taikė šią bankroto stadiją reglamentuojančias teisės normas, t. y. teisingai sprendė, jog pareiškimas neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, taigi apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
19. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos (apeliantės) M. B. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus mietso apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos M. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, palikti nepakeistą.