- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-17
- Bylos Nr.
- eI2-1611-809/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04261-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- J. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB „Norlida“
- Kategorijos
- 8.1.2Kiti su užsieniečių atvykimu į Lietuvos Respubliką susiję klausimai
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (Y. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB ,,Norlida” dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. V. (Y. V.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05110 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. spalio 21 d. gavo Departamento Sprendimą, kuriuo panaikintas jo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Laikinas leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjui buvo panaikintas dėl to, kad uždarosios akcinės bendrovės „Norlida“ (toliau – ir UAB „Norlida“, Bendrovė) vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje (Nelegalus darbas). Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį vadovui buvo paskirta administracinė nuobauda – 1 000 eurų bauda. Pažymi, jog bauda buvo paskirta dėl pareiškėjo darbo. Bauda yra sumokėta.
Pareiškėjo teigimu, analogiškus Departamento sprendimus gavo ir kiti, iš trečiųjų šalių atvykę, Bendrovės darbuotojai, kurie turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti Bendrovėje. Akcentuoja, jog pareiškėjas ir kiti Bendrovės darbuotojai minėtus leidimus gavo dar iki nubaudžiant šios Bendrovės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, t. y. atvykdamas dirbti į Lietuvą negalėjo tikėtis, jog dėl trečiųjų asmenų veiksmų jam bus panaikintas leidimais laikinai gyventi Lietuvoje.
Pažymi, kad Bendrovės vadovas administracine tvarka nubaustas dėl to, kad leido Bendrovėje nuo 2020 m. gegužės 28 d. dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Baltarusijos Respublikos piliečiui S. K.. Su šiuo darbuotoju buvo sudaryta darbo sutartis, apie jo įdarbinimą pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, tačiau Bendrovė neturėjo Departamento išduoto leidimo Baltarusijos Respublikos piliečiui dirbti UAB „Norlida“. Pažymi, kad Bendrovės vadovas D. V. šio nutarimo neskundė, nes nei nutarime, nei administracinio nusižengimo protokole jam nebuvo išaiškinta, jog be jam paskirtos baudos jo vadovaujamai įmonei bei joje dirbantiems asmenims bus pritaikomos ir kitos sankcijos.
Nurodo, kad UAB „Norlida“ neturi patirties ir kompetencijos įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, todėl 2019 m. gruodžio 20 d. tarp UAB „Norlida“ ir UAB „Megadarbas LT“ buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. TT-002, kurios pagrindu paslaugos teikėjas UAB „Megadarbas LT“ įsipareigojo surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenų įdarbinimui Lietuvoje, įskaitant darbo vizos gavimą. Ši sutartis buvo pasirašyta todėl, kad UAB „Norlida“ teikia logistikos paslaugas ir jai reikalingi vairuotojai – ekspeditoriai. Bendrovė su UAB „Megadarbas LT“ bendravo nuotoliniu būdu, ir iš jos gavo tiek dėl pareiškėjo, tiek kitų Bendrovėje anksčiau bei vėliau įdarbintų asmenų iš trečiųjų šalių abejonių nekeliančią informaciją, patvirtinančią, kad yra gauti visi minėti reikalingi leidimai. Bendrovė, įsitikinusi, kad pareiškėjo įdarbinimo dokumentai ir visi reikalingi formalumai sutvarkyti, įdarbino jį įmonėje, apie tai nustatyta tvarka ir terminais duomenis perdavė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Departamentui, Lietuvos transporto saugos administracijos Paslaugų departamentui. Iš šių institucijų nebuvo gauta jokių pastabų dėl trečiosios šalies piliečių įdarbinimo, viskas vyko pagal galiojančius atitinkamų teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas pažymi, kad nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, ėmėsi pakankamai konkrečių veiksmų, įgyvendinti savo kaip darbdavio pareigas, jokios žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams padaryta nebuvo, visi mokesčiai sumokėti, visi formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, jokios darbuotojų teisės, pažeistos nebuvo, jokių nusiskundimų iš darbuotojų nėra gauta. Pareiškėjas turėjo leidimą dirbti, o vien formalaus leidimo dirbti konkrečioje Bendrovėje nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės, jokiu būdu negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą. Šiuo atveju formalaus reikalavimo nesilaikymas daro didelį poveikį asmenims, visiškai nesusijusiems su nusižengimo padarymu.
Pareiškėjas akcentuoja, kad skundžiamu Sprendimu nuobauda Bendrovės vadovui paskirta dėl jo padaryto administracinio nusižengimo. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys, šiuo konkrečiu atveju darbdaviu yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas. Pareiškėjas tvirtina, kad jam kilo neigiamos pasekmės, nors Įstatymas nenumato galimybės taikyti tokias poveikio priemones tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas ne pats darbdavys, o kiti darbdavio atstovai (juridinio asmens vadovas ar kitas kolegialus atstovavimo organas), todėl pažeisti teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai.
Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjant administracinės nuobaudos skyrimo bylą Bendrovės vadovui nebuvo įtraukti suinteresuoti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms nutarimas turi tiesioginę įtaką. Nutarimo priėmimas lėmė tai, kad pareiškėjas neteko teisės gyventi ir dirbti Lietuvoje.
Pareiškėjo įsitikinimu, leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas pažeidžia proporcingumo principą keliais aspektais. Bendrovėje dirba 60 vairuotojų, iš kurių 53 yra užsieniečiai, atvykę iš trečiųjų valstybių. Vairuotojų specialybė Lietuvoje yra įtraukta į deficitinių specialybių sąrašą, todėl darytina išvada, jog panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje asmenims, šiuo metu dirbantiems Bendrovėje, ji greičiausiai neras kitų darbuotojų (vairuotojų) Lietuvoje, kuriais galėtų pakeisti darbuotojus, kuriems leidimai bus panaikinti. Dėl šios priežasties Bendrovė nebegalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, (paskolos, lizingo sutartys, išperkamosios nuomos sutartys ir kt.), o dėl esamų darbuotojų netekimo nebeišgalės jų vykdyti. Departamento sprendimai, paremti formalaus nusižengimo padarymu, dėl kurio niekam žala nebuvo padaryta, lems Bendrovės nemokumą, dėl ko žala kils ir tretiesiems asmenims.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje 2020 m. kovo 19 d. sprendimu buvo išduotas tuo pagrindu, jog pareiškėjas ketino dirbti UAB „Norlida“. Departamentas nustatė, kad Bendrovės direktorius D. V. pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tokiu būdu padarydamas administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (Nelegalus darbas). Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje jam paskirta administracinė nuobauda (1 000 eurų bauda, kuri buvo sumokėta 2020 m. rugsėjo 10 d.). Pareiškėjo darbdavį patraukus administracinėn atsakomybėn atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu priėmė ginčijamą Sprendimą.
Departamentas pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo gautas iki nubaudžiant Bendrovės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, todėl pareiškėjas atvykdamas dirbti į Lietuvą negalėjo tikėtis, kad leidimas jam bus panaikintas dėl trečiųjų asmenų veiksmų, nepagrįsti. Paaiškina, kad Įstatyme nėra įtvirtina, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir/ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir/ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Tai, kad administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus yra tik fiziniai asmenys (ANK 2 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju Bendrovės vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir esant panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, atitinkamai Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl ginčijamas Sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių.
Departamentas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad darbdavio įvykdytas pažeidimas formalus. Pažymi, kad pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek Bendrovės atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas Departamento Sprendimu nėra baudžiamas už Bendrovės direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą, ginčijamas Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad nuobauda už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta ne Bendrovei (darbdaviui), bet Bendrovės vadovui, todėl negali būti taikomas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis. Departamentas pažymi, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys (ANK 2 str. 1 d.). Šiuo atveju Bendrovės vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra Bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjo minima aplinkybė, kad administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui, nepaneigia ginčijamo Sprendimo teisinio pagrindo.
Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog Sprendimas prieštarauja proporcingumo principui. Pažymi, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog Departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Trečiasis suinteresuotas asmuo privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Atsakovas pažymi, jog Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 50U-05110 ,,Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo”, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas J. V. (Y. V.) yra Ukrainos pilietis.
2020 m. vasario 17 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje UAB „Norlida“, Departamento Telšių skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Departamento Telšių skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2020 m. kovo 18 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. 2020 m. kovo 19 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7511711, galiojantis iki 2022 m. kovo 19 d.
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu UAB „Norlida“ direktorius D. V. buvo pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje ir skyrė jam 1 000 Eur baudą. Minėtas teismas nustatė, jog Bendrovės vadovas, pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes žinodamas, kad užsieniečiui (Baltarusijos Respublikos piliečiui) nėra išduotas leidimas dirbti Bendrovėje, jį įdarbino ir leido dirbti nuo 2020 m. gegužės 28 d. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Bendrovės vadovas nutarimo neskundė, baudą sumokėjo 2020 m. rugsėjo 10 d.
Žemesnės instancijos teismas
2020 m. spalio 21 d. Departamentas priėmė sprendimą, kuriuo remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali teisės akto redakcija galiojusi nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio, 1 dalies 19 punkto a papunktis nustato, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiškose bylose aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019).
Kaip minėta, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, t. y. UAB „Norlita“ vadovą pripažinus kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje ir paskyrus jam 1 000 Eur baudą (Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimas priimtas administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020; nutarimas įsiteisėjęs).
Pareikėjo teigimu, atsakovas Departamentas nepagrįstai ginčijamą sprendimą grindė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu (leidimas laikinai gyventi Lietuvoje naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys), kadangi šiuo konkrečiu atveju darbdaviu yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas, kuris iš esmė niekada nebuvo asmenų grupės narių darbdaviu. Tačiau iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad D. V., būdamas Bendrovės vadovu, nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, t. y. Bendrovės vadovas veikė ne pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors pareiškėjas Bendrovėje dirbo teisėtai ir apie jo įdarbinimą buvo tinkamai ir laiku pranešta VSDFV teritoriniam skyriui, tačiau Bendrovės vadovui pažeidus teisės aktų imperatyvius reikalavimus ir padarius administracinį nusižengimą, Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės kilo ir pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog D. V. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas ir nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Iš 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo turinio akivaizdu, jog D. V. administracinė atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį kilo kaip darbdaviui (tuometiniam Bendrovės vadovui) už nelegaliai dirbantį asmenį. Šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu kilusiom neigiamom teisinėm pasekmėm neturi įtakos faktas, jog Bendrovės vadovas, kuriam paskirta aukščiau minėta administracinė nuobauda vėliau pasikeitė, todėl ginčijamame Sprendime Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatyto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindo nekeičia. Aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas dar prieš tai, kai Bendrovės vadovas nebuvo baustas už administracinį nusižengimą, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės ir nepažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principo bei teisingumo ir protingumo kriterijų.
Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad jis ir jo darbdavys neatliko neteisėtų veiksmų, dėl nesutvarkytų dokumentų kalta UAB „Megadarbas LT“. Iš 2020 m. rugpjūčio 18 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teismo nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-520-1139/2020 matyti, kad UAB „Norlida“ dirbo Baltarusijos Respublikos pilietis S. K., su juo buvo sudaryta darbo sutartis, apie šio asmens įdarbinimą informuota Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, jis turėjo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, suteikiantį teisę dirbti UAB „Furitas“, o ne UAB „Norlida“. D. V. teismui patvirtino, kad iki galo dokumentai nebuvo sutvarkyti. Nurodė, kad 2020 m. gegužės 25 d. UAB „Norlida“ Migracijos departamentui pateikė tarpininkavimo raštą, o likusius dokumentus turėjo paruošti ir pateikti migracijos departamentui UAB „Megadarbas‘, tačiau ji to nepadarė. Teismas konstatavo, kad Baltarusijos pilietis S. K. UAB „Norlida“ pradėjo dirbti turėdamas kitos įmonės leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kad UAB „Norlida“ vadovas D. V., neįsitikinęs, kad dokumentai yra sutvarkyti, išsiuntė Baltarusijos pilietį S. K. į komandiruotę, t. y. S. K. realiai pradėjo dirbti UAB „Norlida“, nors nebuvo išduotas leidimas S. K. dirbti jų įmonėje. Teismas konstatavo, kad D. V., žinodamas, kad nėra išduotas leidimas S. K. dirbti UAB „Norlida“, įdarbino S. K. ir leido jam dirbti nuo 2020 m. gegužės 28 d. ir taip pažeidė Įstatymo 62 straipsnio 2² dalies reikalavimus, kadangi neturėjo leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Taigi, UAB „Norlida“ atliko neteisėtus veiksmus, veikdama per savo vadovą D. V., tai nustatyta įsiteisėjusiu 2020 m. rugpjūčio 18 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teismo nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-520-1139/2020. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Teismas pažymi, jog tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės remiasi savo nuomone, subjektyviu darbdavio sąvokos interpretavimu, kuriuos paneigia anksčiau minėtų ginčui aktualių teisės normų sisteminis vertinimas, atitinkantis suformuotą nuoseklią teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, LVAT yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 str. prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019).
Pareiškėjo skundo argumentai dėl Bendrovės vadovo padaryto pažeidimo formalaus pobūdžio, paskirtos administracinės nuobaudos pagrįstumo, pareiškėjo neįtraukimo į administracinio nusižengimo nagrinėjimą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Bendrovės vadovas, nesutikdamas su nutarimu, kuriuo jam paskirta administracinė nuobauda dėl nelegalaus darbo, turėjo teisę ANK nustatyta tvarka ir terminais teikti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjęs. Aplinkybės dėl kurių Bendrovės vadovas nutarimo neskundė ginčijamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi.
Pažymėtina, jog taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių, teisingumo ir proporcingumo principus. Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Nagrinėjamu atveju išnyko būtina sąlyga išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl leidimas ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas. Atkreiptinas dėmesys, kad Sprendimas nevaržo pareiškėjo galimybių teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas ir pagrindus.
Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad Sprendimas Bendrovei sukelia neigiamas pasekmes, kadangi kyla veiklos sutrikimai, apsunkintas finansinių įsipareigojimų vykdymas, kai dėl vieno formalaus pažeidimo taikomos net kelios itin griežtos sankcijos, nepagrįsti. Pažymėtina tai, administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų. Konstitucinis principas non bis in idem (dvigubo baudimo draudimas) nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn. Departamento Sprendimas nėra atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas. Be to, leidimo laikinai gyventi panaikinimas nelaikytinas nei pareiškėjo, nei Bendrovės nubaudimu. Tai, kad panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jo darbdavys (Bendrovė) galbūt patirs ar patiria tam tikrus nepatogumus ir apsunkinimus, susijusius su veiklos organizavimo ar finansinių įsipareigojimų vykdymu, yra pačios Bendrovės vadovo administracinio nusižengimo padarymo pasekmė, lėmusi Departamento pareigą priimti ginčijamą Sprendimą.
Taigi, teisėjų kolegija, konstatuoja, jog Departamentas, nustatęs Bendrovės, kurioje dirba pareiškėjas, nelegalaus darbo faktą, kuris pasireiškė juridinio asmens vadovo nubaudimu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. V. (Y. V.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.