Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025-03-09 sprendimo Nr. 25S65622, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvą 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja, 2024-12-04 pildydama Migracijos departamento Klausimyną, nurodė, kad 2007–2020 m. dirbo OAO „(duomenys neskelbtini).

2025-02-14 Migracijos departamentas gavo VSD išvadą Nr. 18-1815, kurioje nurodyta, kad VSD atliko asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir VSD vertina, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir, vadovaudamasis UTPĮ 133 str. 5 d., prašo šiam asmeniui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.

Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė 2025-03-09 sprendimą Nr. 25S65622 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus (Sprendimas).

Pareiškėja, nesutikdama su 2025-03-09 Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Tvarkos aprašo 79 punktas numato, kad VSD, turėdamas duomenų, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o policija ar Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau Migracijos departamentas 2025-03-01 sprendimu Nr. 25S59848 atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Pareiškėja minėto sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2020-12-09 nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Byloje nustatyta, jog pareiškėjos atžvilgiu VSD 2024-02-14 Migracijos departamentui pateikė išvadą Nr. 18-1815, apie atliktą asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Išvadoje nurodyta, kad Baltarusijos Respublikos pil. A. H., 2024-12-04 pildydama Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimyną, nurodė, kad 2007–2020 m. dirbo OAO „(duomenys neskelbtini). Viešųjų šaltinių duomenimis, „(duomenys neskelbtini) yra valstybės valdoma įmonė ir viena didžiausių kalio karbonato gamintojų pasaulyje. Atitinkamai, ji yra didelis A. L. režimo pajamų ir užsienio valiutos šaltinis. Įmonei nuo 2022-06-03 taikomos ES sankcijos. „(duomenys neskelbtini) vadovybė palaiko glaudžius ryšius su A. L. ir jo aplinka: „(duomenys neskelbtini) vadovas I. G. yra režimui ištikimas asmuo – jis yra Baltarusijos Respublikos Tarybos (aukštųjų Baltarusijos parlamento rūmų) narys. Remiantis viešųjų šaltinių informacija, I. G. taip pat turi asmeninių ryšių su Lukašenkų šeima – yra V. L. (A. L. sūnaus) dukros krikštatėvis. 2020 m. prezidento rinkimų kampanijos metu I. G. buvo A. L. patikėtinis. „(duomenys neskelbtini), organizuodama veiklą, įgyvendina A. L. režimo strategiją ir palaiko režimo vykdomas represijas. Remiantis viešųjų šaltinių informacija, įmonėje „(duomenys neskelbtini) buvo persekiojami režimui oponuojantys asmenys. Darbuotojų teigimu, įmonės vadovybė ir Baltarusijos žvalgybos struktūros vykdė represijas prieš streikuojančius darbuotojus. Keliasdešimt „Belaruskalij“ darbuotojų buvo areštuoti Baltarusijos jėgos struktūrų ir vėliau nubausti piniginėmis ir arešto bausmėmis – pačių „Belaruskalij“ darbuotojų teigimu, administracinės ir baudžiamosios bylos buvo iškeltos 80 įmonėje dirbusių žmonių. Kai kurie iš jų buvo paleisti tik po dviejų mėnesių įkalinimo. Iš viso mažiausiai 50 (pačių darbuotojų teigimu, daugiau nei 120) protestuose dalyvavusių „(duomenys neskelbtini)darbuotojų buvo atleisti iš darbo. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos pil. A. H., dirbdama Baltarusijos Respublikos valstybės valdomoje įmonėje „Belaruskalij“, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose (įmonėse, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. H. periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, A. H. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Vertinant byloje surinktą medžiagą, VSD išvadą, teismo nuomone, Migracijos departamentas iš esmės turėjo pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, nes VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Toks vertinimas darytinas, atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. VSD išvadoje, įvertinusi pareiškėjos darbinę veiklą Baltarusijos Respublikos valstybės valdomoje įmonėje „(duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sukeliančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, vertinančios galinčią kilti (kylančią) grėsmę valstybės saugumui, pateikta informacija. Tai, kad pareiškėja „(duomenys neskelbtini) dirbo 2007–2020 metais, savaime nereiškia, jog grėsmė dėl pareiškėjos ryšių su buvusia darboviete yra išnykusi, neaktuali ir nereikšminga, sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą. Pažymėtina, kad sprendžiant šį klausimą, atliekamas iš esmės tik perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, kurio metu vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, siekiant nustatyti, ar pagrįsta manyti, jog užsieniečio darbas Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teismas daro išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022-09-22 nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Pareiškėja skunde nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai įvertino pareiškėjos individualią situaciją, neatliko jokių aktyvių veiksmų tam, kad būtų priimtas argumentuotas sprendimas, iš esmės rėmėsi tik VSD išvada.

Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjos argumentais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas vertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadas, kurios yra grindžiamos ir VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija, tačiau taip pat vertino ir kitas aplinkybes, nagrinėjo pareiškėjos socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas surinko jam prieinamus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD išvada, t. y. buvo atliktas individualus jo (pareiškėjo) situacijos visapusiškas vertinimas. 2025-02-19 per MIGRIS komunikaciją buvo paprašyta, kad pareiškėja išsamiai papasakotų kokios buvo pareigos „(duomenys neskelbtini), kokios buvo darbo funkcijos, dėl kokių priežasčių pasirinko šį darbą ir kodėl nutraukė darbinius santykius, pareiškėjos prašyta pateikti darbo knygelę. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad vertinant asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad asmuo jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, neturi, pareiškėjos sutuoktinis ir du nepilnamečiai vaikai yra Baltarusijos piliečiai ir jų gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje, pareiškėjai nebuvo išduota nei Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, pareiškėja niekada darbinių santykių su Lietuvos Respublikos darbdaviu neturėjo ir šiuo metu neturi. Pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja atvyko turėdama Vokietijos išduotą Šengeno vizą, šios vizos galutinis tikslas – Vokietija, Lietuva – tranzito maršruto pirmoji valstybė, 2022–2024 m. periodiškai vyko iš Baltarusijos į Lietuvą (fiksuota 29 sienos kirtimai), atvyksta beveik kiekvieną mėnesį ir būna apie 1–3 d.

Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog jos visa šeima yra opozicinių pažiūrų, nepalaiko karo, agresyvios politikos, Baltarusijos diktatoriaus, būtent dėl šitų priežasčių pareiškėja kartu su visa šeima nutarė kraustytis į Lietuvą, nepaneigia VSD ir Migracijos departamento nustatyto fakto dėl pareiškėjo galimos grėsmės nacionaliniam saugumui.

LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjos grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Pažymėtina, jog Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. (Žr. 2012-06-12 sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006-10-18 sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus). EŽTT savo praktikoje pripažino, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisinamas bent vienu EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje išvardintu tikslu, t. y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Pagal EŽTT praktiką, EŽTK 8 straipsnyje, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (Žr. 2012-06-12 sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006-10-18 sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su VSD nurodytais argumentais, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Pažymėtina, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turimais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Teismas pažymi, kad ginčai dėl atitinkamų Migracijos departamento sprendimų, kurie priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti. Pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota bylose, kuriose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje. Nors nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimas iš esmės yra grindžiamas VSD išvadoje pateikta informacija ir joje nurodytu pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimu, tačiau iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas atliko savarankišką Sprendimui priimti aktualių ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimą, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėją, kad ši pateiktu paaiškinimus dėl jos pareigų, funkcijų, darbo pradžios ir pabaigos priežastis ir pan., be to, nagrinėjamu atveju buvo nustatyti pareiškėjos sienos kirtimai, kurie padidina rizikas dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, taip pat vertino pareiškėjos individualią situaciją (nenustatė pareiškėjo šeiminių, socialinių ryšių su Lietuvos Respublika).

Migracijos departamentas, taikydamas pareiškėjai 5 metų draudimo atvykti į Lietuvą terminą, laikėsi Kriterijų vertinimo tvarkos devintajame skirsnyje įtvirtintų sąlygų ir terminų. Teismas pažymi, jog Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte numatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Taigi, atsakovo Sprendimu pareiškėjai nustatytas 5 metų terminas yra pusę termino trumpesnis, nei nustatytas Tvarkoje, todėl laikytinas pagrįstu, protingu ir proporcingu nagrinėjamoje situacijoje, pareiškėjai neturint šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis.

Teismas taip pat atkreipia pareiškėjos dėmesį, kad jai neuždrausta kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu dėl taikyto draudimo atvykti į Lietuvą termino sutrumpinimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame sprendime faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvą 5 metus, atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento sprendimą.

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Netenkinus skundo reikalavimo, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 8 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132-133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. H. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.