Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjos dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėja savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėja nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėja nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jai nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikoma sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (1 t., 56-70 b. l.), iš kurių matosi, kad 2017 m. gruodžio 14 d. patikrinimo metu buvo patikrinta pareiškėjos laikymo kamera Nr. 81, kurioje pareiškėja buvo laikoma 2018 m. sausio-kovo mėn., nustatyta, kad patalpos tvarkingos, pelėsio nėra, galimybė išvėdinti patalpas per langus sudaryta. Kamera Nr. 81 buvo tikrinama ir 2018 m. kovo 19 d., nustatyta, kad šioje kameroje lempos naudojamos su gaubtais (1 t., 64-65 b. l.), taigi atliktų patikrinimų rezultatai paneigia pareiškėjos teiginius dėl šalčio, pelėsio ir išdaužytų langų kameroje Nr. 81. 2018 m. vasario 13 d. patikrinta kamera Nr. 35, kurioje pareiškėja buvo laikoma 2018 m. balandžio mėn., patikrinimo akte užfiksuota, kad dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, vizualiai matomo pelėsio nėra, galimybė išvėdinti patalpas per langus sudaryta. Kamera Nr. 35 buvo tikrinama ir 2018 m. kovo 19 d. bei 2018 m. balandžio 23 d., nustatyta, kad lempos naudojamos su gaubtais, oro temperatūra 2018-04-23 patikrinimo metu taip pat atitiko reikalavimus (1 t., 64-65, 66-67 b. l.), taigi patikrinimų rezultatai paneigė pareiškėjos teiginius dėl per žemos šios kameros temperatūros, per didelės drėgmės ir pelėsio. 2018 m. vasario 13 d. buvo patikrinta ir pareiškėjos laikymo kamera Nr. 75, kurioje pareiškėja buvo laikoma 2017 m. gruodžio – 2018 m. sausio mėn., patikrinimo akte užfiksuota, kad dirbtinė apšvieta šioje kameroje išmatuota 149±24 lx, t. y., neatitiko nustatyto 200 lx ribinio dydžio (higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimas) (1 t., 62-63 b. l.), taigi pasitvirtino pareiškėjos teiginys dėl per mažo šios kameros apšvietimo, tačiau atlikto patikrinimo metu buvo atlikti tik dirbtinės apšvietos matavimai, nebuvo tikrinama nei patalpos temperatūra, nei drėgmė, nepasisakyta dėl pelėsio buvimo (nebuvimo). 2018 m. balandžio 23 d. buvo patikrinta kamera Nr. 71, kurioje pareiškėja buvo laikoma 2018 m. sausio – vasario mėn., ir kamera Nr. 108, kurioje pareiškėja buvo laikoma 2018 m. sausio, vasario, balandžio ir gegužės mėn., santykinės drėgmės rodikliai šiose kamerose atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 71 nustatyta oro temperatūra žemesnė kaip 18°C (pažeidžiamas HN 134:2015 16 punktas), galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, dirbtinė apšvieta abejose kamerose neatitiko higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus, kameroje Nr. 71 ant sienų ir lubų yra vizualiai matomų pelėsių (pažeidžiamas HN 134:2015 39 punktas). Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2017 metais atliktus remonto darbus (1 t., 44-46 b. l.) matosi, kad 2017 metais kameros, kuriose buvo laikoma pareiškėja nebuvo remontuojamos. Atsakovas nepateikė jokių duomenų dėl pareiškėjos gyvenamųjų kamerų Nr. 70 ir 107 atitikimo higienos normos reikalavimams, taip pat dėl kameros Nr. 75 temperatūros, drėgmės, pelėsio, o pareiškėja nurodė, kad kamera Nr. 70 neremontuota, joje buvo šalta, per daug ryškus apšvietimas, kameroje Nr. 107 pelėsis, kameroje Nr. 75 šalta, drėgna, pelėsis. Pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėja kamerose Nr. 75 ir Nr. 71 buvo laikoma pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio gyvenamųjų patalpų dirbtinę apšvietą, 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, bei 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, kameroje Nr. 70, pažeidžiant higienos normos 16 punkto, ir kameroje Nr. 107, pažeidžiant higienos normos 39 punkto reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Nurodytos higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėja nurodo, kad kameros buvo vėdinamos per langus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas.

Pareiškėja nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankami užtikrinta kultūros, sporto, kūrybos ir kt. renginiai, negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose. Atsakovas į bylą pateikė 2018-05-22 Šiaulių TI socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-962 (1 t., 109 b. l.), kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, įstaigoje veikia biblioteka, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę pagal kiekvieną savaitę tvirtinamą grafiką, R. K. buvo suteikta galimybė išeiti į treniruoklių salę bei dalyvauti įvairiuose sportiniuose, kultūriniuose renginiuose. Į bylą pateikta ir Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (1 t., 158-162 b. l.) bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtinti Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai (1 t., 109-157 b. l.), iš kurių matosi, kad suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitę vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, teniso salę, krepšinio aikštelę, žaidimų kambarį), tame tarpe ir tų kamerų, kuriose buvo laikoma pareiškėja. Pareiškėja nenurodo, kad ji prašė, bet jai nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

Pareiškėja nurodo, kad Šiaulių TI kamerose nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, norint pasikviesti prižiūrėtoją tenka ilgai belsti į duris. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 p. numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nurodo, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso (1 t., 47 b. l.), byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pati pareiškėja), kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjai būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, jos teiginiai dėl neužtikrintos galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku abstraktūs, nesusieti su ja pačia, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, jog pareiškėjai dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

Pareiškėja skunde nurodo, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja CPT nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normos reikalavimų, stogo konstrukcijoje yra asbesto, kuris padarė neigiamą įtaką jos sveikatai. LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 buvo nustatyta vienos valandos, o 2017-11-22 įsakymu Nr. 1/01-358 ir 2018-04-16 įsakymu Nr. 1/01-130 - dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso 73-75 straipsnių nustatyta tvarka (1 t., 97-99 b. l.), Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis (1 t., 100 b. l.), bendras jų plotas 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m.), atsakovas nurodo, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas patikrinimo metu konstatavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, valomi kasdien ŠTI vadovo nustatyta tvarka, sumontuoti lietaus nutekėjimo vamzdžiai (1 t., 52-53 b. l.). Pareiškėja skunde nurodo, kad turėjo galimybę tik vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, nors 2017-11-22 įsakymu Nr. 1/01-358 suimtiesiems nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė, Bausmių vykdymo kodeksas nuteistiesiems numato dar ilgesnę pasivaikščiojimo trukmę, atsakovas šio pareiškėjos teiginio nepaneigė, todėl laikytina, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei vieną valandą. Pareiškėjos teiginiai dėl asbesto buvimo deklaratyvūs, pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad mano, jog stogo konstrukcijoje gali būti asbesto, o atsakovas atsiliepime nurodė, kad asbesto pastato konstrukcijoje nėra, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės pareiškėja galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėja nurodo, kad nebuvo sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti asmeninius rūbus, kamerose nėra įrengta džiovyklų rūbams džiauti. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 p. nurodyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę. Į bylą pateiktas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012-10-31 įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtintas Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas bei 2012-11-20 įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintas Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas bei 2015-11-02 tvarkos aprašo papildymas (1 t., 101-108 b. l.), kur nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė yra skalbiama Šiaulių TI skalbykloje nemokamai, ne dažniau kaip kartą per savaitę pagal asmeninių skalbinių surinkimo grafiką; viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, viršutiniai skalbiniai skalbti priimami kartą per mėnesį pagal surinkimo grafiką; jeigu suimtasis (nuteistasis) neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, patikrinus sąskaitą ir nustačius, kad pinigų neturi ne trumpiau kaip tris mėnesius, viršutiniai rūbai skalbiami įstaigos skalbykloje. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atlikto patikrinimo metu konstatavo, kad Šiaulių TI laikomi asmenys turi teisę naudotis mokamomis skalbimo paslaugomis, asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių centralizuotam skalbimui sudaryta sutartis su skalbykla UAB „Juvidė“ (1 t., 56-58 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo pareiškėja kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jos asmeninius drabužius ar patalynę, kad pareiškėja neturėjo pinigų asmeninėje sąskaitoje, todėl pareiškėjos skundas dalyje dėl to, jog jai nebuvo sudarytos sąlygos skalbti asmeninius drabužius, atmestinas kaip nepagrįstas. Teisinis reglamentavimas nenumato džiovyklų įrengimo kamerose, todėl pareiškėjos pretenzijos dėl džiovyklų nebuvimo taip pat atmestinos.

Pareiškėja nurodo, kad kamerose nebuvo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus, dviem savaitėms būdavo skiriama pusė rulonėlio, kurio neužtekdavo.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančia teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. IR-139 redakcija patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), pagal kurį pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam nuteistajam, kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas, dantų pasta, dantų šepetėlis ir dezodorantas), o jeigu asmuo su savimi turi ne visas nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi; vėliau higienos reikmenys išduodami tik nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant rašytiniam jų prašymui; laikoma, kad asmuo yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo aprūpinti jį higienos reikmenimis pateikimo dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ar išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą; tais atvejais, kai nuteistasis nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15 priede „Suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ nurodyta, kad suimtieji gali įsigyti ir turėti įvairių higienos priemonių, tame tarpe ir tualetinio popieriaus. Pareiškėja nenurodo, kad ji buvo nemoki ir raštu prašė išduoti jai tualetinį popierių, tačiau to nebuvo padaryta, iš įrašų pareiškėjos asmeninėje sąskaitoje matosi, kad tualetinis popierius jai buvo išduotas - 2017-11-08 – 4 vnt., 2018-01-31 – 4 vnt. (1 t., 51 b. l.), todėl pareiškėjos pretenzijos dėl tualetinio popieriaus trūkumo atmestinos, kaip nepagrįstos.

Pareiškėja nurodo, kad nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, tačiau nepateikia pakankamai duomenų, įrodančių, kad sanitariniai mazgai konkrečiose pareiškėjos laikymo kamerose jos laikymo metu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (1 t., 38-39 b. l.) matosi tik iš kokios medžiagos pagaminta sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija ir jos aukštis, tačiau nesimato, kokiu būdu įėjimas į sanitarinio mazgo zoną atitvertas nuo likusios kameros erdvės. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad tik kamerose Nr. 70 ir 71 buvo durys į sanitarinius mazgus, o kameroje Nr. 107 – užuolaidos, kitose kamerose nebuvo nei durų, nei užuolaidų. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2017-10-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2204-575/2017, 2017-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2459-442/2017 ir kt.), įvertinus, kad pareiškėjos laikymo kameros buvo nedidelės (nuo 735 iki 15,81 kv. m.), kamerose buvo laikoma ir po 4 asmenis, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo (išskyrus kamerą Nr. 35, kurioje pareiškėja buvo laikoma viena, bei kamerą Nr. 108, kai pareiškėja joje buvo laikoma viena), kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėja galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.

Pareiškėja nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems Šiaulių TI krata atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, kratos metu ji buvo priversta dėti savo rūbus į purvinas voneles, karantino kamerose šalta, kaip ir kratų patalpose. Sanitariniai mazgai laikino sulaikymo kamerose neatitverti, nebuvo privatumo.

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros (tame tarpe ir atliekamų kratų) vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“ (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151-157 punktuose nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata - tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos.

Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad bendro naudojimo vietos, kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai buvo tikrinami tik 2018 m. vasario 13 d. patikrinimo metu, patikrinimo akte (1 t., 59-61 b. l.) užfiksuota, kad kratos patalpose naudojamas inventorius (vonelės) švarus, taigi patikrinimo akte užfiksuoti patikrinimų duomenys paneigia pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl nešvarių vonelių, be to, patikrinimo metu higienos normos pažeidimų dėl patalpų temperatūros kratų patalpose nenustatyta. Pareiškėjos teiginiai dėl asmens ir daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, nepagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, pareiškėja skunde tik nurodė, jog krata atliekama antisanitarinėmis sąlygomis ir ji buvo priversta dėti daiktus į purvinas voneles, tačiau nenurodė, kad būtent jos apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis, kada tai buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjai atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI jos krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ar higienos normos reikalavimus, ir dėl to pareiškėja galėjo patirti neturtinę žalą.

Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras – TLK, esančias administraciniame pastate, o įforminus dokumentus ir atlikus kratas bei patikrinus daiktus, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras, tačiau moterims bei nepilnamečiams taikoma išimtis – jie po minėtų veiksmų iš karto paskirstomi į kameras, t.y., į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras netalpinami. Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad trumpalaikio laikymo kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, taigi teisinis reglamentavimas dėl sanitarinių mazgų įrengimo laikino sulaikymo patalpose įsakmiai nenumato, kad jie turi būti visiškai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės. Atsakovas nepateikia duomenų, kiek kartų ir į kokias trumpalaikio laikymo kameras buvo patalpinta pareiškėja, tačiau iš 2018-05-23 pažymos Nr. 60/09-18936 galima spręsti, kad pareiškėja į Šiaulių TI atvyko tik keturis kartus per 173 dienas, todėl jos galimai patirti trumpalaikiai nežymūs nepatogumai laikino laikymo kamerose negalėjo sukelti tokių pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala.

Pareiškėja nurodo, kad Šiaulių TI dažnai nebūna karšto vandens ir nebūna sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Pareiškėja pati patvirtina, kad kartą per savaitę jai buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, visuomenės sveikatos centras higienos normos pažeidimų dėl naudojimosi dušu nenustatė, nurodė, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims galimybė nusiprausti duše pagal įstaigoje nustatytą tvarką sudaroma ne rečiau kaip kartą per savaitę (1 t., 56-58 b. l.), todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu.

Pareiškėja nurodo, kad kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, blakių, administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai nebuvo atliekama savalaikiai arba tik po daugkartinių prašymų. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu vertino ir pareiškėjų skunduose nurodytus faktus dėl kenkėjų buvimo kamerose, taip pat nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimo, naikinimo vykdymą, buvo nustatyta, kad kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, vedamas kenkėjų kontrolės stebėjimų, darbų atlikimo žurnalas, profilaktiniai darbai atliekami periodiškai (1 t., 56-58, 68-70 b. l.). Taigi byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjos teiginius, kad įstaigos administracija nesiėmė priemonių parazitų ir graužikų naikinimui, byloje nėra duomenų, kad pareiškėja dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jos laikymo kamerose atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija ir dezinsekcija jos prašymu nebuvo atlikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.

Pareiškėja nurodo, kad maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas, nebuvo kaloringas ir skanus, dienos maisto davinio vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, maistas nebuvo sveriamas, todėl neatitiko nustatyto kiekio. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą, riebalų – 72 g, baltymų – 72 g, angliavandenių 334 g. LR suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (redakcija, galiojanti nuo 2015-07-20, toliau – Taisyklės). Taisyklių 5 punkte numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, 6 punkte nurodyti asmenų maitinimo valgiaraščiai, 7 punkte nurodoma, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjai Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi, pareiškėja tokių duomenų taip pat nepateikia, dėl netinkamo maitinimo nesiskundė. Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba, tikrindama asmenų skundus dėl neužtikrinamų fiziologinių mitybos normų, išduodamo maisto kokybės Šiaulių TI, dėl jo energetinės vertės, esminių teisės aktų pažeidimų nenustatė (1 t., 71-84 b. l.), taigi nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų ir maitinimo tvarkos laikymosi.

Pareiškėja nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo jos sveikata, ne vieną kartą teko kreiptis į medikus pagalbos. Iš įrašų pareiškėjos asmens sveikatos istorijoje (1 t., 163 b. l.) matosi, kad pareiškėja buvimo Šiaulių TI laikotarpiu ne kartą skundėsi galvos skausmu, nemiga, baime, nerimu, padidintu jautrumu, bėrimu, peršalimu, rėmeniu, buvo konsultuojama medikų, gydoma vaistais, ir ta aplinkybė, kad ji visą buvimo izoliatoriuje laikotarpį pastoviai turėjo sveikatos problemų, leidžia daryti išvadą, jog būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjos sveikatos pablogėjimą ir jai objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų, konkrečiai – higienos normos reikalavimus atitinkančių kamerų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.