Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės ( kolegijos pirmininkės ), Artūro Šumsko, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui, nukentėjusiajam D. V., išteisintajam J. J., jo gynėjui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Žydrūno Katkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo

J. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, panaikintos. Asmens dokumentai – asmens tapatybės kortelė (duomenys neskelbtini), išduota 2014-04-01 Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyboje (19), ir asmens pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2016-12-16 Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyboje (19), grąžinti J. J. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2017 m. vasario 25 d. apie 04.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, organizme esant ne mažiau nei 2,26 prom. alkoholio, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus aps. VPK Patrulių rinktinės 1-os kuopos 2-ojo būrio vyriausiajam patruliui E. S. ir vyriausiajam patruliui D. V. jį sulaikius, išvedus ir pasodinus į tarnybinį automobilį „Skoda Yeti“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris stovėjo Laisvės pr. 115, Vilniuje, namo kieme, atsigulęs ant tarnybinio automobilio galinės sėdynės, kojomis spardė vidines automobilio dureles, vyriausiajam patruliui D. V. bandant jį sutramdyti, jis pastarajam (D. V.) koja spyrė į ranką, taip sukeldamas D. V. fizinį skausmą, bei tokiu būdu pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam pareigūnui. Šiais savo veiksmais J. J. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroras Žydrūnas Katkevičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo J. J. būtų pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, ir jam paskirti 30 MGL dydžio baudą. Taip pat į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką, t. y. 1 parą.

Apelianto vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.) dėl žemiau skunde nurodomų argumentų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį J. J. atžvilgiu, vertindamas ištirtų įrodymų visumą, nepagrįstai neįžvelgė J. J. veikoje kaltės (subjektyviosios pusės požymio – kaltės, t. y. tiesioginės tyčios) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 str., padarymo ir jį nepagrįstai išteisino. Apelianto teigimu, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė iš esmės paties kaltinamojo nesuvokimu aplinkybių dėl alkoholio įtakos, tačiau bylos duomenys pagrindžia, kad J. J. tyčia pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam pareigūnui.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog teismas, ištyręs surinktus įrodymus, neturi pakankamo pagrindo daryti kategorišką ir abejonių nekeliančią išvadą, kad kaltinamasis turėjo aiškų tikslą pasipriešinti viešojo administravimo funkcijas atliekančiam pareigūnui ir laiko nesant surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 str., prieštarauja šios nusikalstamos veikos sampratai bei teismų praktikai. Apeliantas nurodo, kad kaltinamojo veiksmai priešinantis policijos pareigūnams buvo ne vienkartinis veiksmas, ne reakcija į pareigūnų veiksmus, tai truko tam tikrą laiką, uniformuoti policijos pareigūnai nuo pat įvykių pradžios jam buvo matomi, spyris, sukėlęs nukentėjusiajam fizinį skausmą, buvo tyčinis veiksmas – veiksmai, atitinkantys BK 286 str. dispozicijoje nurodytą požymį – pasipriešinimą valstybės tarnautojui panaudojant fizinį smurtą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, jog D. V. ir E. S. vykdė savo pareigą, o jų reikalavimai J. J. buvo privalomi. Nenustatyta, kad policijos pareigūnai būtų veikę pažeisdami Policijos veiklos įstatymo reikalavimus, o prieš J. J. pareigūnų panaudota fizinė prievarta (kurią policijos pareigūnams leidžiama naudoti PVĮ 23, 24 straipsniuose numatytais atvejais) buvo atsakas į J. J. neteisėtus veiksmus, nes jis, kaip nustatyta, pradėjo priešintis policijos pareigūnams. Apelianto vertinimu, iš ištirtos medžiagos galima daryti pagrįstą išvadą, kad pasipriešinimas policijos pareigūnų atliekamiems veiksmams buvo padarytas aktyviais veiksmais. Iš bylos duomenų matyti, kad J. J. veiksmai buvo itin intensyvūs, nes jis pabėgo iš buto, išbėgęs į kiemą, atsistojo į kovinę padėtį, sugniaužęs kumščius užsimojo prieš policijos pareigūną, stangrino raumenis bandant uždėti antrankius, vengė sulaikymo, o pasodintas į tarnybinį policijos automobilį, kaltinamasis atsigulęs ant galinės sėdynės pradėjo spardyti dureles, spyrė pareigūnui į ranką. Policijos įstaigoje J. J. buvo nustatytas girtumas. Iš bylos duomenų matyti, kad J. J. buvo žinomas nukentėjusiojo statusas – policijos pareigūnai vilkėjo uniformas ir jis suprato, jog nevykdo teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų. Pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes matyti, kad policijos pareigūnai atliko teisėtus veiksmus, jų nurodymai J. J. buvo privalomi ir turėjo būti besąlygiškai vykdomi. Dėl aukščiau nurodytų argumentų, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo visomis baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o darė vienpusiškas, nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai išteisino J. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 str., padarymo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Ž. Katkevičius pateikė prašymą pakeisti kaltinimą teisme, J. J. kaltinant tuo, kad jis 2017 m. vasario 25 d. apie 4.30 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal iškvietimą atvykus Vilniaus aps. VPK Patrulių rinktinės 1-os kuopos 2-ojo būrio vyriausiajam patruliui E. S. ir vyriausiajam patruliui D. V., jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vengdamas sulaikymo staiga išbėgo iš buto, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų sustoti, išbėgęs į namo kiemą atsistojo į kovinę stovėseną priešais uniformuotus policijos pareigūnus, sugniaužęs kumščius rankomis užsimojo prieš policijos pareigūnus, o pareigūnams bandant jį sulaikyti ir pargriovus jį ant žemės, aktyviai priešinosi stangrindamas raumenis ir neleisdamas pareigūnams uždėti jam antrankius, po ko pasodintas į tarnybinį policijos automobilį „Škoda Yeti“, v. n. (duomenys neskelbtini) jis atsigulė ant galinės sėdynės, spardė tarnybinio automobilio dureles, o vyriausiajam patruliui D. V. pareikalavus nusiraminti ir įspėjus, kad bus panaudotas elektrošokas, jis, gulėdamas ant sėdynės tęsė spardymą, o bandant jį sutramdyti, jis D. V. koja tyčia spyrė į ranką, taip sukeldamas nukentėjusiajam D. V. fizinį skausmą bei tokiu būdu pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekantiems policijos pareigūnams, kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Ž. Katkevičius prašė skundą tenkinti, išteisintasis J. J., jo gynėjas advokatas V. Dziegoraičius prašė skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Žydrūno Katkevičiaus apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų nepakanka J. J. kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, pagrįsti. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta.

Iš byloje pateikto kaltinimo matyti, kad J. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis, panaudodamas ir grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojams. Vilniaus miesto apylinkės teismas savo nuosprendį, kuriuo J. J. išteisintas pagal BK 286 straipsnį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, motyvavo tuo, jog nėra pakankamo pagrindo daryti kategorišką ir abejonių nekeliančią išvadą, jog kaltinamasis turėjo aiškų tikslą pasipriešinti viešojo administravimo funkcijas atliekančiam pareigūnui. Teismas pripažino, jog pastarojo atlikti veiksmai (spardant vidines tarnybini automobilio duris, nereaguojant į reikalavimus apsiraminti ir galiausiai koja įspiriant pareigūnui) neabejotinai yra nepateisinami, tačiau teismas pažymėjo, kad tai savaime nereiškia, kad kaltinamasis juos atliko turėdamas aiškų tikslą – pasipriešinti jį pasodinti ant sėdynės bandančiam policijos pareigūnui D. V., ir būtent taip norėjo elgtis. Teismas konstatavo, kad tokie jo veiksmai nesudaro BK 286 straipsnio dispozicijoje numatytos nusikaltimo subjektyviosios pusės.

Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, o pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-195-693/2017). Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu bei po jo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2011).

Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro teiginiu, jog byloje esantys duomenys įrodo, kad J. J. atlikti veiksmai atitinka BK 286 straipsnio numatyto nusikaltimo sudėtį. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 286 straipsnį kilti būtina įrodyti, jog J. J. tyčiniais smurtiniais veiksmais trukdė policijos pareigūnams D. V. ir E. S. atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės išsiaiškinant šias faktines bylos aplinkybes bei juos įvertinęs, konstatuoja, jog nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių jog J. J. pasipriešino policijos pareigūnams kaltinime nurodytais veiksmais.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, įvertinęs apeliacinės instancijos teisme apklaustų J. J. parodymus ir liudytojų E. V. ir E. S. parodymus, daro išvadą, kad J. J. veiksmai, kaip kad staigus išbėgimas iš buto, nepaklusimas policijos pareigūnui sustoti, atsistojimas į kovinę padėtį, rankų iškėlimas, artinimasis prie pareigūno, neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, sudėties, kadangi fizinio smurto šių veiksmų atlikimo metu išteisintasis J. J. nenaudojo, taip pat negrasino jo tuoj pat panaudoti ir fizinio skausmo nei nukentėjusiajam D. V., nei liudytojui E. S., nesukėlė. Pagal teismų praktiką, pasipriešinimu smurtu pripažįstami tyčiniai aktyvūs kaltininko veiksmai, kai jis prieš nukentėjusįjį panaudoja bet kokį neteisėtą tiesioginį poveikį (fizinį, mechaninį, cheminį, biologinį), kuris sukelia žmogui skausmą ar atitinkamų padarinių, pavyzdžiui, nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-287/2011, 2K-218/2014 ir kt.). Smurtas prieš valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį subjektą gali pasireikšti tyčiniu smūgių sudavimu, kankinimu, surišimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pavyzdžiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais – veidą), smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K–439/2013, 2K-229/2014, 2K- 67/2014, 2K-69-976/2015). Aukštesnės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju išteisintojo J. J. veiksmai savo pobūdžiu nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, už kuriuos atsiranda baudžiamoji atsakomybė.

Taip pat aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad J. J. spyrį koja į pareigūną, kurio metu įvyko kontaktas su nukentėjusiojo E. V. ranka, atliko tiesiogine tyčia, t. y. kad jis suvokė, jog naudoja fizinį smurtą, priešindamasis policijos pareigūnams, ir nori taip veikti. Tokią teismo išvadą suponuoja tai, jog byloje nėra surinkta akivaizdžių įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti. Nagrinėjamu atveju neabejotinai reikšmingomis laikytinos aplinkybės, minėtos apibūdinant kaltinamojo būseną: pastarais buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (jam nustatytas pakankamai didelis girtumas), elgėsi neadekvačiai, buvo praradęs orientaciją, iki pareigūnams atvykstant ne tik išdaužė namuose daiktus, bet ir bandė šokti per langą. Atvykus pareigūnams, J. J. taip pat elgėsi neadekvačiai, nukentėjusiojo D. V. teigimu, nebuvo įmanoma su šiuo susikalbėti, pastarasis į nieką nereagavo, tik kažką nesuprantamai šūkavo, rėkdamas ne savo balstu. Pasodintas į tarnybinį policijos automobilį, kaltinamasis netrukus pradėjo spardyti vidines duris, tą darė atsigulęs ant galinės sėdynės, spardymas tęsėsi apie 3-5 min., nukentėjusysis D. V. prašė nusiraminti, tačiau kaltinamasis nereagavo, toliau gulėjo ir spardėsi, dėl ko D. V. nusprendė nueiti atidaryti duris, apraminti sulaikytąjį ir pasodinti. Atidarius galines duris, situacija išliko tokia pati. J. J., gulėdamas ant sėdynės, nepakeldamas galvos, toliau spardėsi ir nukentėjusiajam pasilenkus, siekiant kaltinamąjį pasodinti, J. J. įspyrė į ranką (b. l. 112-116). Atkreiptinas dėmesys, kad J. J. inkriminuojamus veiksmus atliko gulėdamas, nukentėjusiajam priėjus galvos nepakėlė, be to, kaip matyti, prieš tai jam į akis buvo pripurkšta dujų. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tokia situacija leidžia abejoti, jog kaltinamasis suprato, kad pareigūnas bando jį pasodinti, ir tam norėjo pasipriešinti, spirdamas koja. Bylos nagrinėjimo metu pats nukentėjusysis D. V. pripažino, jog J. J. jam galėjo įspirti netyčia, kadangi spardydamasis gulėjo, atidarius dureles iš gulimos padėties nepasikėlė, jo galva buvo toliau nei kojos, prie kurių atsistojo nukentėjusysis, be to, kaltinamasis buvo stipriai ir aiškiai neadekvatus. Teismo manymu, išteisintojo J. J. veiksmai pasireiškė kaip natūralus neblaivaus asmens protestas ir spontaniška neadekvati reakcija į įvykio metu susiklosčiusią situaciją. Tai nukentėjusysis ir liudytojas patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Spyris nebuvo stiprus, į medikus nukentėjusysis nesikreipė, iš pradžių apie spyrį net nenurodė fiksuodamas įvykio aplinkybes (b. l. 10). Taip pat nukentėjusysis apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad išteisintasis J. J. nepuolė kumščiais. Teigė, kad J. J. su pareigūnais normaliai bendrauti pradėjo privažiavus prie policijos komisariato, tada jau paklausė, kur jį atvežė. Išteisintasis J. J. bylos nagrinėjimo metu parodė, kad aplinkybes atsimenantis tik nuo to momento, kai pareigūnas automobilyje jį pasodino. Išteisintasis taip pat nurodė, kad jis neneigia, jog įspyrė, kaip nurodė nukentėjusysis, nes sprendžiant pagal jo elgesį tą naktį, galėjo taip padaryti, tačiau kategoriškai tvirtinta, jog tai buvo nesąmoningas veiksmas, jis tuo metu nesuvokė savo elgesio, nesuvokė, kur yra ir tikrai neturėjo jokio tikslo pasipriešinti pareigūnui, sukelti jam fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos tesimo posėdyje išteisintasis nurodė, kad automobilio duris spardė, tačiau nesuvokė to, jog spardo būtent policijos automobilio duris.

Pažymima, jog baudžiamoji atsakomybė yra galima tik tuomet, kai veika padaroma viena iš įstatyme numatytų kaltės formų – tyčia arba dėl neatsargumo. Tai reiškia, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jeigu jis suvokė pavojingą veiksmų pobūdį arba nors ir nesuvokė, bet turėjo ir galėjo jį suvokti. Todėl, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, reikia nustatyti, ar kaltininko veika atitinka tą kaltės formą, kuri numatyta BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, numatančioje baudžiamąją atsakomybę už konkrečią veiką.

Esant tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad konstatuoti J. J. kaltumą dėl BK 286 straipsnyje reglamentuotos nusikalstamos veikos padarymo remiantis objektyvia ir patikima bylos medžiaga negalima. Vadovaujantis teismų praktika, apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti grindžiamos objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis. Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, yra pamatinė, taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą, kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis. Įvertinus aukščiau nurodytų ir išanalizuotų liudytojų parodymų bei rašytinės bylos medžiagos įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog bylos duomenys neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog kaltinamasis J. J. sąmoningai siekė panaudoti fizinį smurtą prieš pareigūnus, t. y. neįrodytas kryptingo fizinio smurto panaudojimas, siekiant pasipriešinti pareigūnams, todėl jis pagrįstai buvo išteisintas. Pažymėtina ir tai, kad konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) Šiuo konkrečiu atveju matyti, kad J. J. veika ( teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymas ) galėtų būti vertinama kaip administracinis nusižengimas, ir jo atžvilgiu galėtų būti taikomos Administracinių nusižengimų kodekse numatytos nuobaudos.

Apibendrinus visą kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, priėmė teisingą sprendimą, t.y. išteisinamąjį nuosprendį, nes J. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, požymių, todėl tenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendį skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuroro Žydrūno Katkevičiaus apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.