Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 286 straipsnyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. vasario 25 d., apie 04.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, organizme esant ne mažiau nei 2,26 prom. alkoholio, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus aps. VPK Patrulių rinktinės 1-os kuopos 2-ojo būrio vyriausiajam patruliui E. S. ir vyriausiajam patruliui D. V. jį sulaikius, išvedus ir pasodinus į tarnybinį automobilį „Skoda Yeti“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris stovėjo Laisvės pr. 115, Vilniuje, namo kieme, atsigulęs ant tarnybinio automobilio galinės sėdynės, kojomis spardė vidines automobilio dureles, vyriausiajam patruliui D. V. bandant jį sutramdyti, jis pastarajam (D. V.) koja spyrė į ranką, taip sukeldamas D. V. fizinį skausmą bei tokiu būdu pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam pareigūnui. Šiais savo veiksmais J. J. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje.

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

Baudžiamojo proceso įstatymas nustato, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis). Pagal teismų praktiką, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Nagrinėjamoje byloje J. J. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje. Nors kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė kaltę pripažįstantis iš dalies, o teisme neigė nusikaltęs, tačiau iš viso proceso metu duotų pastarojo parodymų turinio matyti, jog kaltinamasis kaltinimui reikšmingas aplinkybes iš esmės aiškino tapačiai – buvo stipriai neblaivus, jautėsi apsvaigęs, įvykio aplinkybių beveik neatsimena, išskyrus tam tikrus momentus. Atgamina vaizdą nuo tada, kai automobilyje spardėsi, buvo pasodintas, o kai pasodino, suprato, jog tai policijos automobilis, pamatė, kad jį pasodino policijos pareigūnas. Neneigia, jog galėjo atlikti visus veiksmus, kokius nurodė apklausti pareigūnai, tą vakarą elgėsi neadekvačiai, buvo visiškai girtas. Jei nukentėjusysis nurodo, kad jam buvo įspirta, jis to neneigia, sprendžiant pagal jo elgesį tą naktį, galėjo taip padaryti, tiki, jog įspyrus į ranką, pareigūnui galėjo skaudėti, tačiau kategoriškai tvirtina, jog tai buvo nesąmoningas veiksmas, jis tuo metu nesuvokė savo elgesio, nesuvokė, kur yra ir tikrai neturėjo jokio tikslo pasipriešinti pareigūnui, sukelti jam fizinį skausmą (b. l. 53, 112-116). Iš tokių parodymų galima suprasti, jog kaltinamasis neneigia, kad jo elgesys ir veiksmai buvo būtent tokie, kokius nurodė nukentėjusysis ir liudytojas. Kaltinamajam nekilo abejonių dėl policijos pareigūnų nurodytų aplinkybių, pastarasis neigė tik viena – tikslo pasipriešinti buvimą, tikindamas jo veiksmuose nebuvus jokios tyčios.

BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, jog kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-321/2009, Nr. 2K-324/2013). Taigi, atsižvelgiant į tai, jog byloje analizuojamas nusikaltimas gali būti padaromas vienintele kaltės forma – tiesiogine tyčia, būtina įvertinti, kaip kaltinamasis suvokė savo veiksmus, kilusią situaciją, ar išties siekė pasipriešinti pareigūnui. Tokiam įvertimui neabejotinai reikšmingi, asmenų, susijusių su įvykiu, parodymai.

Taigi nukentėjusiuoju pripažintas ir teisme apklaustas D. V. parodė, jog atvykus pagal iškvietimą kaltinamąjį rado miegantį (bent jau taip atrodė) vonioje (gulėjo ant pilvo, veidu į grindis). Bandė jį žadinti, tačiau pastarasis nereagavo, pranešėja paaiškino, kad jis labai girtas, bute viskas buvo išdaužyta, mėtėsi šukės. Jam nuėjus su pranešėja į kitą kambarį, vaikinas staiga išbėgo iš buto, kolega E. S. jį nusivijo, šaukdamas „stok, policija“. Kieme kaltinamasis atsistojo į kovinę padėtį, iškėlė rankas, dėl ko E. S. panaudojo ašarines dujas. Atbėgęs padėjo kolegai sulaikyti vaikiną. Nors šis nesidavė ir muistėsi, tačiau visgi pavyko uždėti antrankius, po to nuvedė į tarnybinį automobilį. Jame sulaikytasis kažką šaukė, o po to atsigulė ant sėdynės ir ėmė spardyti automobilio vidaus apdailos plastatmasę. Jis liepė šiam nusiraminti, bet jaunuolis nereagavo. D. V. buvo priverstas išlipti, nuėjo iki automobilio galo, atidarė dureles, norėdamas kaltinamąjį pasodinti, kad šis nebesispardytų, tačiau pastarasis jam koja įspyrė į ranką (b. l. 112-116). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis aplinkybes aiškino iš esmės tapačiai, išskyrus dalį, susijusią su įvykiais bute, t. y. teigė, jog ant grindų gulėjęs jaunuolis buvo stipriai neblaivus, nesiorientavo aplinkoje, šaukė, daužė kumščiu į grindis. Jam priėjus ir papurčius, vaikinas atsisuko, pradėjo mojuotis rankomis, buvo matyti, kad jis nesupranta, kas vyksta, o po to staiga pašoko, koridoriuje pastūmė jo porininką ir išbėgęs į laiptinę ėmė bėgti lauk (b. l. 19). Teismui perskaičius tokius parodymus nukentėjusysis pažymėjo, kad ankstesni jo parodymai visgi yra teisingesni, išskyrus tai, kad vaikinas išbėgo tik tuomet, kai jis su pranešėja nuėjo į kitą kambarį. Liudytojas E. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad atvykę kaltinamąjį rado miegantį vonioje, pažadintas nesiorientavo, buvo matyti, kad yra stipriai apgirtęs, tačiau po to atsipeikėjo, pareigūnai prisistatė, paaiškino atvykimo pagrindą, kaltinamasis savo ruožtu nurodė draugės nemušęs. E. S. stovint su kaltinamuoju prie durų, šis staiga išbėgo iš buto, į reikalavimus sustoti nereagavo, lauke užėmė kovinę stovėseną, sugniaužė kumščius, užsimojo, dėl ko prieš pastarąjį buvo panaudotos ašarinės dujos (į veidą, akis), J. J. paguldytas ant žemės (tam jis priešinosi, stangrino raumenis), jam uždėti antrankiai, po ko su kolega nuvedė sulaikytąjį į tarnybinį automobilį (ar šis sutiko pats sėstis, ar buvo pasodintas prievarta, liudytojas neatsiminė) (b. l. 122-127). Lyginant E. S. teisme duotus parodymus su tais, kuriuos šis davė ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad pastarojo nurodytos aplinkybės, kaip kaltinamasis elgėsi pareigūnams atvykus, taip pat kiek skiriasi, tačiau liudytojas pažymėjo, kad aplinkybes visgi geriau atsiminė apklausiamas ikiteisminiame tyrime ir prašė vadovautis jo ankstesniais parodymais, išskyrus tai, kad pokalbis su kaltinamuoju tikrai vyko, jis sakėsi draugės nemušęs, atsimena, kad abu su kaltinamuoju stovėjo prie durų, kai šis netikėtai išbėgo (b. l. 122-127). Taigi, nepaisant tam tikrų nesutapimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų, taip pat jų pačių nurodytų aplinkybių skirtingais proceso etapais, yra pakankamas pagrindas manyti, jog kaltinamasis elgėsi neleistinai – atvykus uniformuotiems pareigūnams išbėgo iš buto, į reikalavimus sustoti nereagavo, lauke atsistojo į kovinę stovėseną (sugniauždamas kumščius, pritraukdamas rankas ir užsimodamas), bandant uždėti antrankius, stangrino raumenis, pasodintas į automobilį spardė vidinę dalį, į reikalavimus apsiraminti nereagavo, o galiausiai, kaip parodė D. V., bandant iš gulimos padėties pasodinti, įspyrė pastarajam į ranką. Tokie veiksmai atitinka BK 286 straipsnyje numatytus objektyviuosius požymius. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju J. J. pareikštas kaltinimas yra dėl vieno konkretaus veiksmo – atsigulęs ant tarnybinio automobilio galinės sėdynės, kojomis spardė vidines automobilio dureles, vyriausiajam patruliui D. V. bandant jį sutramdyti, jis šiam koja spyrė į ranką, taip sukeldamas fizinį skausmą. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo D. V. parodymais, jog kaltinamasis elgėsi būtent taip, kaip nurodyta kaltinime, to iš esmės neneigia ir pats kaltinamasis, patvirtindamas, kad tokia situacija pilnai galėjo būti. Visgi darant išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo asmens veiksmuose būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Būtent dėl pastarųjų nagrinėjamu atveju ir kyla pagrįstos abejonės.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu kaltinamasis buvo stipriai neblaivus, ką rodo tiek rašytiniai bylos duomenys (alkotesterio kvito šaknelėje užfiksuotas 2,26 prom. girtumas), tiek tą patvirtino policijos pareigūnai D. V. ir E. S., galiausiai ir pats kaltinamasis. Nustatyta, jog pastarasis elgėsi neadekvačiai, nesiorientavo aplinkoje, anot nukentėjusiojo D. V., su kaltinamuoju nebuvo įmanoma susišnekėti, šis tik kažką nesuprantamai rėkė, nerišliai šūkavo, atrodė, kad yra psichiškai nesveikas. Nors teisme liudytojas E. S. nurodė kiek kitokias aplinkybes, tikindamas, jog J. J., kuris nors ir buvo neblaivus, kalbėjosi su juo, nurodė nesmurtavęs prieš savo draugę, tačiau liudytojas nebuvo užtikrintas, pastarasis tokių aplinkybių nenurodė nei tarnybiniame pranešime, nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, dėl ko jomis besąlygiškai remtis negalima. Galiausiai jos neatitinka ir D. V. parodymų. Kita vertus, tiek ta aplinkybė, jog kaltinamasis atvykus pareigūnams pabėgo iš buto, tiek tai, kad nereagavo į reikalavimą sustoti, o kieme atliko veiksmus, rodančius pastarojo nusiteikimą priešintis, nėra tiesiogiai susiję su kaltinimu, kuriame yra inkriminuotas konkretus neteisėtas veiksmas – bandant sutramdyti, kad nespardytų automobilio vidinės dalies, koja spyrė D. V. į ranką, taip sukeldamas fizinį skausmą. Ankstesnės aplinkybės gali būti analizuotinos bendrame kontekste, sprendžiant, kiek jos yra susijusios su kaltės turiniu, tačiau svarbiausia nustatyti, ar spirdamas nukentėjusiajam kaltinamasis suvokė tokio savo veiksmo pobūdį. Nagrinėjamu atveju neabejotinai reikšmingomis laikytinos aplinkybės, apibūdinančios kaltinamojo būseną. Kaip minėta, pastarasis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (jam nustatytas pakankamai didelis girtumas), elgėsi neadekvačiai, buvo praradęs orientaciją, iki pareigūnams atvykstant ne tik išdaužė namuose daiktus, bet ir bandė šokti per langą. Pareigūnams atvykus taip pat elgėsi neadekvačiai, nukentėjusiojo D. V. teigimu, nebuvo įmanoma su juo susikalbėti, pastarasis į nieką nereagavo, tik kažką nesuprantamai šūkavo, rėkdamas ne savo balsu. Analizuojant kaltinimui reikšmingas aplinkybes matyti, jog pasodintas į tarnybinį policijos automobilį kaltinamasis netrukus pradėjo spardyti vidines duris, tą darė atsigulęs ant galinės sėdynės, spardymas tęsėsi apie 3-5 min., nukentėjusysis (analizuotinu momentu aplinkybes matė išskirtinai tik jis) prašė nusiraminti, tačiau kaltinamasis nereagavo, toliau gulėjo ir spardėsi, dėl ko D. V. nusprendė nueiti atidaryti duris, apraminti ir pasodinti. Visgi atidarius galines duris, situacija išliko tokia pati ir nukentėjusiajam pasilenkus, siekiant kaltinamąjį pasodinti, šis jam įspyrė į ranką (b. l. 112-116). Kaip matyti, kaltinamojo, kurio būsena buvo aiškiai neadekvati, veiksmai, jam spardant duris, tęsėsi kurį laiką. Nukentėjusysis D. V. reikalavimus apsiraminti išsakė ne kartą, t. y. sėdėdamas automobilio priekyje vis prašė, jog kaltinamasis nurimtų, bandė užmegzti pokalbį, tačiau kaltinamasis tik toliau kažką neaiškaus rėkė ir spardėsi. D. V. atidarius dureles, kaltinamojo elgesys išliko nė kiek nepakitęs – šis, gulėdamas ant sėdynės, nepakeldamas galvos, toliau spardėsi, ir nukentėjusiajam priartėjus, koja pataikė į ranką. Teismas išdėstytas aplinkybes laiko reikšmingomis. Kaip matyti, kaltinamojo veiksmai D. V. sėdint automobilio priekyje ir po to, kai šis atidarė dureles, išlieka analogiški, taip pat pažymėtina, jog kaltinamasis inkriminuojamų veiksmus atliko gulėdamas, nukentėjusiajam priėjus galvos nepakėlė, be to, kaip matyti, prieš tai jam į akis buvo pripurkšta dujų. Tokia situacija leidžia abejoti, jog kaltinamasis suprato, kad pareigūnas bando jį pasodinti ir tam norėjo pasipriešinti, spirdamas koja. Atkreiptinas dėmesys, jog bylos nagrinėjimo metu pats nukentėjusysis D. V. pripažino, jog kaltinamasis jam galėjo įspirti netyčia, kadangi spardydamasis gulėjo, atidarius dureles iš gulimos padėties nepasikėlė, jo galva buvo toliau nei kojos, prie kurių atsistojo nukentėjusysis, be to, kaltinamasis buvo stipriai apgirtęs ir aiškiai neadekvatus. Be to, pats spyris nebuvo stiprus, į medikus nesikreipė, iš pradžių apie jį net nenurodė fiksuodamas įvykio aplinkybes (b. l. 112-116). Pats kaltinamasis J. J. parodė aplinkybes atsimenantis tik nuo to momento, kai pareigūnas automobilyje jį pasodino. Iš bylos medžiagos matyti, jog kaltinamajam įspyrus prieš jį buvo panaudotas elektrošokas, galimai po ko J. J. atsikvošėjo, matyti, kad pradėjo reaguoti į aplinką ir netrukus pristatytas į komisariatą jis jau ėmė bendrauti, buvo galima susikalbėti. Tokia aplinkybė nepaneigia, jog kaltinamasis J. J. įvykio aplinkybių išties neatsiminė, juo labiau, tuo metu negalėjo jų įvertinti.

Ištyręs surinktus įrodymus, teismas neturi pakankamo pagrindo daryti kategorišką ir abejonių nekeliančią išvadą, jog kaltinamasis turėjo aiškų tikslą pasipriešinti viešojo administravimo funkcijas atliekančiam pareigūnui. Pastarojo atlikti veiksmai (spardant vidines tarnybinio automobilio duris, nereaguojant į reikalavimus apsiraminti ir galiausiai koja įspiriant pareigūnui) neabejotinai yra nepateisinami, tačiau tai savaime nereiškia, kad kaltinamasis juos atliko turėdamas aiškų tikslą – pasipriešinti jį pasodinti ant sėdynės bandančiam policijos pareigūnui D. V. ir būtent taip norėjo elgtis. Dėl išdėstytų argumentų, taip pat išnaudojus procesines priemones reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, laikytina nesant surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, todėl, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, J. J. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisintinas. Pažymėtina, jog toks teismo sprendimas neužkerta prokurorui kelio spręsti klausimą dėl administracinės atsakomybės už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą (nereaguojant į teisėtą reikalavimą apsiraminti, nespardyti automobilio durų) taikymo.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam J. J. buvo paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų (asmens tapatybės kortelės ir paso) paėmimas (b. l. 54, 56). Nesant juridinio pagrindo ir būtinumo tolesniam taikymui, nurodytos kardomosios priemonės naikintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalimi 1 punktu, 304 – 308 straipsniais,

nusprendžia:

J. J. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą, , panaikinti. Asmens dokumentus - asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2014-04-01 Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyboje (19), ir asmens pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2016-12-16 Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyboje (19), grąžinti J. J. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.