- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-27
- Bylos Nr.
- 1A-68-519-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00042-2010-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- K. K.
- Nukentėjusysis
- D. K.
- Advokatai
- Vaidotas Rutavičius, Edvardas Krūvelis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-12-20 nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 164 str. – viešaisiais darbais 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant kiekvieną mėnesį neatlygintinai dirbti po 15 (penkiolika) valandų visuomenės labui, iš viso neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų visuomenės labui.
Priteista iš K. K. 1000,00 Lt (vienas tūkstantis litų) nukentėjusiajai D. K. advokato paslaugoms apmokėti.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-05-17 nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neįvykdyta bausmė pakeista kita bausme – 10 MGL (1300 Lt) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. K. nuteistas už tai, kad vengia pareigos išlaikyti vaikus, o būtent: jis būdamas darbingas ir sveikas, laikotarpiu nuo 2008-12-01 iki 2009-04-14, nuo 2009-07-15 iki 2009-10-14, nuo 2009-11-09 iki 2010-01-21 vengia pareigos, pagal 2002-04-22 Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą „Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo“ ir 2004-03-10 šio sprendimo pakeitimą sumažinti priteisto išlaikymo dydį iki 550 litų kiekvienam vaikui kas mėnesį, išlaikyti vaikus V. K., gim. 1992 m. rugsėjo 19 d., D. K., gim. 1995 m. birželio 28 d., ir mokėti lėšas vaikų išlaikymui po 550 litų kas mėnesį kiekvienam vaikui, D. K. naudai iki dukrų V. K. pilnametystės (2010-09-19) ir D. K. pilnametystės (2013-06-28), bei neteikė dukroms V. ir D. kitos būtinos materialinės paramos, dėl to alimentų įsiskolinimas 2010-01-21 sudaro 14 300 litų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis K. K. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-12-20 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Taip pat prašo priteisti iš D. K. jo naudai visas jo turėtas proceso išlaidas.
Skunde nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tik tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Tačiau, pasak apelianto, teismas klaidingai nurodo, kad vengimas išlaikyti vaikus tiesiogiai nesiejamas su pareigos nevykdymo piktybiškumu. Nuteistasis, grįsdamas savo argumentus pasitelkia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2006-02-14 nutartį Nr. 2K-129/2006, kurioje LAT yra išaiškinęs, kad baudžiamas tik piktybinis vengimas išlaikyti vaikus. Tai reiškia, kad baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaikus nepakanka nustatyti tyčią, bet būtina nustatyti ir tyčios formą – piktybiškumą. Taip pat nurodo, kad LAT 2007-02-13 nutartyje Nr. 2K-65/2007, kurią mini ir teismas ginčijamame nuosprendyje, bet ja ne visiškai vadovaujasi, yra išaiškinęs, kad piktybinis vengimas išlaikyti vaiką yra sąmoningas tokios pareigos nevykdymas. Pagal Lietuvių kalbos žodyną „sąmoningas" reiškia iš anksto apgalvotas ir tyčia daromas. Todėl, nuteistojo nuomone, baudžiamajai atsakomybei taikyti už vengimą išlaikyti vaikus būtina nustatyti tik tiesioginę tyčią ir jos tikslą – išlaikymas nesuteikiamas siekiant, kad vaikai išlaikymo negautų, o to nenustačius baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 164 str. yra negalima. Teigia, kad teismas nenustatė jo veiksmuose piktybiškumo, tačiau kažkodėl teigia, kad jis sąmoningai neteikė išlaikymo vaikams. Iš to apeliantas daro išvadą, kad teismas pats sau prieštarauja ir sąvokai „sąmoningai" suteikia kitą prasmę, nei jos tikroji prasmė – piktybiškumas. Taip pat nurodo, jog teismas net nenurodo, kuo tas sąmoningumas pasireiškia, tik nurodo, kad tai ne piktybiškumas, nes, teismo nuomone, tai nėra būtina šio nusikaltimo sudėčiai. Tai, nuteistojo teigimu, patvirtina ir toks teismo teiginys, kad jis nebūtų kaltas dėl vengimo išlaikyti vaikus, jei antstoliui, kuris vykdė išlaikymo įsiskolinimą, būtų pats pranešęs apie darbovietės pasikeitimą. Nurodo, kad iš bylos medžiagos bei iš byloje apklausto antstolės padėjėjo parodymų matyti, jog antstolė jam nebuvo išaiškinusi jo pareigų, nebuvo įspėjusi apie gresiančias pasekmes, netgi nesiteikė nė vieno karto jo iškviesti ar paklausti raštu apie tai, kodėl nebeatliekami atskaitymai išlaikymui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir LR CPK) 634 str. 2 d. antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 str. 1 d., be kita ko, nustatyta, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. LR CPK 654 str. nurodyta, kad antstolis, priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, gali išsikviesti skolininką, išaiškinti jam teises ir pareigas, įteikti raginimą įvykdyti sprendimą. Nors šioje normoje nėra įsakmiai nurodyta pareiga antstoliui išaiškinti skolininkui jo teises ir pareigas, tačiau tokią antstolio pareigą nurodo kitos teisės normos, bei jo pareigos, numatytos LR CPK 634 str. 2 d.. LR CPK 656 str. 6 p. yra nurodyta, kad raginime įvykdyti sprendimą turi būti raštu išaiškintos skolininko teisės ir pareigos. Kadangi pagal LR CPK 661 str. 2 d. bylose dėl išlaikymo išieškojimo raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas, tai antstolis privalo skolininkui raštu išaiškinti jo teises ir pareigas arba išsikvietęs jį, arba išsiųsdamas jam raštu jo teisių ir pareigų išaiškinimą. Tokią išvadą suponuoja ir vėliau priimti 2005-10-27 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos pakeitimai, nes 2009-03-30 redakcijoje buvo patvirtinta nauja redakcija patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti redakcija, kurio formoje jau aiškiai surašytos visos skolininko teisės ir pareigos, o pačios vykdymo instrukcijos 3 p. 4 pastraipa išdėstyta nauja redakcija, kur įsakmiai nurodyta, kad antstolis privalo išsiųsti skolininkui patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti su jame raštu išaiškintomis skolininko teisėmis ir pareigomis. Taigi nurodo, kad pagal vykdomosios bylos duomenis pareigos jam nebuvo išaiškintos, tarp jų ir pareiga informuoti antstolį apie darbovietės pasikeitimus. Nurodo, kad nors pagal LR CPK 742 str. 1 d. jam ir numatyta pareiga pranešti antstoliui apie darbovietės pasikeitimus, tačiau teigia, kad jis šios pareigos neįvykdė ne iš piktavališkumo, o dėl paties antstolio aplaidumo ir antstolio pareigų nevykdymo, ir tai leidžia teigti, kad jis šios pareigos neįvykdė dėl svarbių priežasčių. Todėl mano, kad jo nepranešimo antstoliui apie darbovietės pasikeitimus negalima laikyti aplinkybe, patvirtinančia jo piktybiškumą neteikiant išlaikymo. Be to, nurodo, kad už LR CPK 742 str. 1 d. numatytos pareigos neįvykdymą be svarbių priežasčių pagal LR CPK 742 str. 2 d. išieškotojo ar antstolio pareiškimu teismas gali paskirti baudą, o jam tokia bauda skirta nebuvo, nes nei išieškotoja, nei antstolė dėl to į teismą nesikreipė, kas leidžia daryti išvadą, kad jis tokios pareigos neįvykdė dėl svarbių priežasčių. Nurodo, kad, teismo nuomone, jo pranešimas antstoliui apie darbovietės pasikeitimus šalintų jo atsakomybę pagal jam inkriminuotą veiką, tai nepranešimas dėl svarbių priežasčių privalo sukelti tokias pat pasekmes, t. y. šalinti jo atsakomybę pagal jam inkriminuotą veiką, nes tokią išvadą suponuoja LR CPK 742 str. 2 d. Teigia, kad jis, žinodamas, kad išlaikymą vaikams iš jo pajamų išskaičiuoja antstolis, pagrįstai tikėjosi, kad antstolis, būdamas viešasis subjektas, tinkamai vykdys savo pareigas, pats savo iniciatyva rinks duomenis apie jo darbo vietą, patikrins jo gaunamas pajamas, juolab kad jos, iš bylos pateiktų duomenų jam buvo pervedamos į sąskaitą, apie kurią antstolis žinojo, ir tai matyti iš vykdomosios bylos medžiagos (vykd. b. 8, 13, 14 lapai), o negalėdamas tokių duomenų gauti, pareikalaus iš jo juos pateikti, išsikvies jį aplinkybėms ir priežastims paaiškinti, jei išlaikymas jam nebepervedamas. Teigia, kad antstolis ne tik pats savo pareigų neįvykdė visiškai, bet ir sutrukdė jam vykdyti pareigas išlaikyti vaikus. Todėl šios aplinkybės, nuteistojo nuomone, ne tik parodo, kad išlaikymas vaikams nebuvo sumokėtas ne iš piktybiškumo, bet ir parodo svarbias priežastis, dėl ko išlaikymas nebuvo suteiktas, ir tai pagal LAT praktiką irgi šalina baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 164 str. Nurodo, jog teismas visiškai nemotyvuoja, kodėl jo nežinojimas, kad turi pranešti apie gaunamą ligos pašalpą, nedarbo draudimo išmoką, nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės. Taip pat nurodo, kad jo nežinojimas buvo lemtas antstolio pareigų nevykdymu, ir tai yra svarbios priežastys ir šalina jo baudžiamąją atsakomybę. Teigia, kad teismas taip pat nurodo, kad aplinkybė, jog antstolis, sužinojęs apie jo įsidarbinimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ (sužinojo 2009-11-21) ne iš karto į darbovietę išsiuntė vykdomąjį raštą (išsiuntė tik 2010-01-21) nepašalina jo pareigos teikti vaikams išlaikymą. Taigi nuteistasis teigia, kad išlaikymas nebuvo suteiktas ne dėl jo piktybiškumo, o dėl antstolio aplaidumo vykdant savo pareigas, o tai šalina jo baudžiamąją atsakomybę. Nurodo, jog pareiga teikti išlaikymą neišnyksta nepriklausomai nuo priežasčių, dėl ko ji nevykdoma, tačiau baudžiamoji atsakomybė už šios pareigos nevykdymą atsiranda tik tuo atveju, jei ji nevykdoma piktybiškai. Tokie teismo aiškinimai, pasak apelianto, leidžia suprasti, kad teismas nusprendė taikyti baudžiamąją atsakomybę už išlaikymo nesuteikimą ne tik tuo atveju, kai tai daro piktybiškai, bet ir tuo atveju, kai daroma nepiktybiškai, dėl svarbių priežasčių. Taip pat nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad vengimas išlaikyti nesiejamas su neveikimo sistemingumu ir nurodo, kad visų pirma, tiesioginė tyčia, kuri būtina nustatyti nusikaltimui pagal LR BK 164 str., pasireiškia tik veikimu, o ne neveikimu (LR BK 15 str. 2 d. 1 p.), antra, sistemingumas yra būtina sąlyga nustatant veikos piktybiškumą, nes tik sistemingai atliekami veiksmai gali būti laikomi piktybiškais.
Nurodo, jog kaltinamajame akte jis buvo kaltinamas, kad vengia pareigos išlaikyti vaikus būdamas darbingas ir sveikas, taigi teigia, kad jis netgi nebuvo kaltinamas, kad vengia išlaikyti vaikus piktybiškai, nebuvo nurodyta, kuo pasireiškia jo piktybiškumas, tačiau teismas, nors ir nepagrįstai, bet pripažino jį kaltu, kad jis vengė išlaikyti vaikus piktybiškai. Taip pat nurodo, kad jis nebuvo kaltinamas, jog vengia išlaikyti vaikus gaudamas pajamas. Nuteistojo teigimu, teismas jį pripažino kaltu, kad jis vengia išlaikyti vaikus gaudamas pajamas. Tai, apelianto nuomone, reiškia, kad teismas viršijo bylos nagrinėjimo ribas ir pripažino jį kaltu net ir dėl to, dėl ko jis nebuvo kaltinamas. Kadangi teismas negalėjo viršyti kaltinimo ribų, tai, apelianto nuomone, pagal pateikto jam kaltinimo apimtį nebuvo jokio pagrindo jį pripažinti kaltu. Visų pirma dėl to, kad jis netgi nebuvo kaltinamas piktybiniu vengimu išlaikyti vaikus, o atsakomybė pagal LR BK 164 str. galima tik esant piktybiniam vengimui išlaikyti vaikus. Antra, jis buvo kaltinamas, kad nuo 2008-12-01 iki 2009-04-14 vengė išlaikyti vaikus, nes buvo sveikas ir darbingas, tačiau jis laikotarpiu nuo 2008-12-01 iki 2009-02-04 buvo nedarbingas ir gydėsi, o nuo 2009-02-05 iki 2009-04-14, nors ir buvo darbingas, tačiau nesiregistravo darbo biržoje ir neieškojo kito darbo dėl to, kad bylinėjosi su buvusiu darbdaviu ir siekė būti sugrąžintas į ankstesnį darbą, o ne dėl to, kad neteiktų vaikams išlaikymo, o tai, apelianto teigimu, teismų praktikoje pripažįstama svarbiomis priežastimis, dėl ko išlaikymas neteikiamas, o tai šalina baudžiamąją atsakomybę. Trečia, jis buvo kaltinamas kad nuo 2009-07-15 iki 2009-10-14 būdamas sveikas ir darbingas neteikė išlaikymo vaikams, tačiau tuo laikotarpiu jis buvo registruotas darbo biržoje ir ieškojo darbo, o tai teismų praktikoje irgi pripažįstama svarbiomis priežastimis, dėl ko išlaikymas neteikiamas, ir tai šalina baudžiamąją atsakomybę. Ketvirta, jis buvo kaltinamas kad nuo 2009-11-09 iki 2010-01-21 būdamas sveikas ir darbingas neteikė išlaikymo vaikams, tačiau tuo laikotarpiu jis pradėjo dirbti, antstolis tokius duomenis turėjo, tačiau be jokių priežasčių nesiuntė vykdomojo rašto į jo darbovietę, dėl to ir buvo uždelstas išlaikymo išskaičiavimas iš jo darbo užmokesčio, todėl teigia, jog jo kaltės, kad išlaikymas buvo pradėtas skaičiuoti pavėluotai, t. y. tik po pusantro mėnesio, nėra, o yra tik antstolio kaltė. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neteisingai nustatė jo gaunamas pajamas. Teismas jo gautas pajamas nustatė pagal VSDFV pažymą, tačiau minėtoje pažymoje yra nurodytos ne jo gautos pajamos, o pajamos, nuo kurių buvo apskaičiuojamos VSD įmokos, tai nėra tapatu. Taigi teigia, kad visos jo gautos pajamos jam buvo pervedamos į sąskaitą, tarp jų ir ligos pašalpa, todėl tik pagal įplaukas į sąskaitą laikotarpiu nuo 2008-12-01 iki 2009-02-28, pagal Darbo biržos pažymą apie išmokėtą bedarbio pašalpą, pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėtą darbo užmokestį 2009 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais, bei 2010 m. sausio mėn. bei atsižvelgiant į tai kad darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2009-11-09 iki 2010-01-21 jam buvo išmokėtas tik už 2009 m. lapkričio ir gruodžio mėn., galima spręsti apie jo gautas pajamas laikotarpiu nuo 2008-12-01 iki 2009-04-14, nuo 2009-07-15 iki 2009-10-14 ir nuo 2009-11 -09 iki 2010-01-21. Taip pat atkreipia dėmesį ir į kitus procesinius pažeidimus, kurie buvo padaryti nagrinėjant šią bylą. Byloje nukentėjusiąja pripažinta išieškotoja vykdomojoje byloje D. K.. Pagal LR BPK 28 str. 1 d. nukentėjusiuoju gali būti pripažįstamas tik fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta žala. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 3.203 str. nuostatas išlaikymas vaikui yra jo turtas, nepriklausomai nuo to, kad jį uzufrukto teisėmis tvarko D. K., kaip išieškotoja (LR CK 3.185 str. ld., 3.190 str.). Todėl teigia, kad vengiant išlaikyti vaikus yra daroma žala ne vaikų turto uzufrukto tvarkytojui, o patiems vaikams. Todėl, pasak nuteistojo, nukentėjusiąja šioje byloje turėjo būti pripažinta ne D. K., o V. K. ir D. K., o D. K. šioje byloje galėjo būti tik liudytoja. Pagal LR BPK 55 str. 3 d. atstovas negali atstovauti vietoj liudytojo, o tik kartu su juo, todėl advokatas Edvardas Krūvelis negalėjo būti šioje byloje nukentėjusiųjų atstovu, nes neturėjo įgaliiojimų atstovauti nei V. K., nei D. K., o galėjo būti tik liudytojos D. K. atstovu. Todėl, apelianto teigimu, jo paaiškinimais teismas negalėjo byloje vadovautis. Dėl tos pačios priežasties teismas negalėjo vadovautis ir D. K. parodymais, nes ji asmeniškai nebuvo teisme apklausta, o atstovas teisme gali duoti paaiškinimus tik už nukentėjusįjį, bet ne už liudytoją. Dėl šių priežasčių teismas, net jei ir būtų pagrindas jį pripažinti kaltu šioje byloje, negalėjo D. K. naudai priteisti advokato pagalbos išlaidų, nes pagal LR BPK 106 str. 2 d. atlyginamos tik nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo, bet ne liudytojo, advokato pagalbos išlaidos. Kadangi procesas šioje byloje buvo pradėtas pagal D. K. pareiškimą, tai, remiantis LR BPK 105 str. 6 d., teismas gali nuspręsti iš jos priteisti jo naudai jo turėtas proceso išlaidas.
Atsiliepimu į nuteistojo K. K. apeliacinį skundą nukentėjusioji D. K. prašo nuteistojo K. K. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-12-20 nuosprendį. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su nuteistojo apeliaciniu skundu ir teigia, kad tai, jog apeliantas piktybiškai vengė išlaikyti vaikus, esant įsigaliojusiam teismo sprendimui, aiškia matyti iš byloje surinktų duomenų bei faktinių aplinkybių. Taip pat nurodo, kad nuteistojo kaltinimai antstoliui, kad neva tai antstolis kaltas dėl savo funkcijų neatlikimo, neatitinka elementarios logikos. Taip pat nurodo, kad nei nuteistojo nedarbingumas, nei teisminiai procesai negali daryti įtakos jo konstitucinei pareigai skirti išlaikymą vaikams. Nukentėjusioji teigia, jog apeliantas savo, kaip tėvo, pareigos nevykdė sąmoningai. D. K. teigimu, teismas visiškai pagrįstai pripažino ją nukentėjusiąja ir priteisė iš apelianto atstovavimo išlaidas. Nurodo, jog nuteistasis savo skunde nenurodo konkrečių baudžiamojo ir (ar) baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ir teigia, kad abstraktūs apelianto samprotavimai apie įstatymų pažeidimus negali būti apeliacinio skundo pagrindas.
Teismo posėdžių metu nuteistojo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad K. K. yra nuteistas pagrįstai, kadangi baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tada, kai kaltininkas turi pareigą išlaikyti vaiką, to sąmoningai nevykdo. 2000 metų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje esanti norma dėl vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja pareigos nevykdymo su piktybiškumu, tačiau šio nusikaltimo sudėties buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas, vengia išlaikyti vaiką. Kaltininkas teigė, kad kaltinime nenurodyta, jog jis piktybiškai vengė išlaikyti vaikus, tačiau teismas savarankiškai negalėjo nustatyti šių požymių. Pagal LAT praktiką, sąvokos „piktybinis“ ir „sąmoningas“ yra tapačios. Mano, kad darbingumas sietinas tik su asmens galimybe uždirbti. Viena iš nemokėjimo priežasčių gali būti nedarbingumas, arba įtraukimas į darbo biržą, tačiau iš bylos matosi, kad K. K. gavo nedarbo pašalpą iš darbo biržos. Mano, kad pinigų K. K. turėjo, tačiau vaikų išlaikymui nemokėjo. Taip pat mano, kad K. K. apie prievolę išlaikyti vaikus žinojo, pats nurodė, kad neturėjo darbo, kad pinigų jam reikėjo gydimuisi. Jis suprato, kad sąmoningai nemokėjo išlaikymo vaikams. Jis žinojo, kad jam reikia išlaikyti vaikus, tačiau sąmoningai to vengė. Išlaikymas priteistas vaikams, todėl jų motina yra nukentėjusioji. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. numatytos veikos objektas yra vaiko teisė į jo materialinį išlaikymą. 2002-04-22 Mažeikių teismo sprendimu buvo priteistas išlaikymas Keršyčių naudai. Mano, kad D. K. pagrįstai pripažinta nukentėjusiąja, nes ji negavo jai priteistų lėšų vaikų išlaikymui.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismo netirtų įrodymų, surinktų ikiteisminio tyrimo metu, tyrimo atnaujinimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pradėtas nedalyvaujant nuteistajam K. K.. Tokį sprendimą teismas priėmė remdamasis tuo, kad K. K. dalyvavimas teismo posėdyje yra negalimas dėl objektyvių aplinkybių, t. y. jis dirba ir gyvena užsienyje. Be to, pažymėtina, jog K. K. interesų atstovavimas yra tinkamai užtikrintas teismo posėdyje dalyvaujant gynėjui advokatui V. Rutavičiui (advokato orderis, 1 t., 116 b. l.; pinigų priėmimo kvitai, 2 t., 8; 104 b. l.). Pažymėtina, jog nuteistajam teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo suteikta paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokolu, tačiau pats K. K. tokia teise atsisakė pasinaudoti (1 t., 94 b. l.).
Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad vengimas išlaikyti vaikus tiesiogiai nesiejamas su pareigos nevykdymo piktybiškumu, mano, jog tam, kad būtų galima asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 164 str., būtina nustatyti tyčios formą – piktybiškumą. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad teismų praktikoje jau išaiškinta, jog baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad 1961 m. LR BK 125 straipsnio dispozicijoje buvo kalbama apie piktybinį tėvo ar motinos vengimą mokėti lėšas vaikams išlaikyti. 2000 m. LR BK 164 straipsnio, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką, dispozicijoje sąvokos „piktybinis“ nėra. Sąvokos „piktybinis“ ir „sąmoningas“, kurias vartoja pirmosios instancijos teismas, apibūdindamas nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 164 straipsnyje, subjektyviosios pusės požymius, šiuo atveju laikytinos iš esmės tapačiomis, nes piktybinis vengimas išlaikyti vaiką – tai sąmoningas, žinant apie savo pareigą pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, tokios pareigos nevykdymas. Taigi atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal LR BK 164 straipsnį iškyla tik tuo atveju, jeigu kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65/2007). Kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 164 straipsnį nešalina. Baudžiamojon atsakomybėn asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių (LAT nutartis Nr. 2K-491/2005). Tokiomis svarbiomis minėtos pareigos nevykdymo priežastimis gali būti laikomos: visuotinė bedarbystė, nedarbingumas dėl ligos, sunki finansinė padėtis šeimoje. Tačiau jei asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, apsimeta sergąs ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti priteistą išlaikymą, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-124/2008, Nr. 2K-65/2007). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad K. K., žinodamas apie savo pareigą mokėti lėšas dviem dukterims išlaikyti iki pilnametystės, sąmoningai vengė išlaikyti vaikus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, o pagal Konstitucijos 39 straipsnio nuostatas nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 straipsnyje numatyta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia. Baudžiamas tik sąmoningas vengimas išlaikyti savo vaikus, esant įsigaliojusiam teismo sprendimui mokėti nustatyto dydžio išlaikymą savo vaikui ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, tą pareigą privalo vykdyti tiksliai ir be išlygų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog apeliantas, žinodamas apie pareigą mokėti išlaikymą savo vaikams, nustatytą 2002-04-22 Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu, kuriuo iš K. K. buvo priteistas jo vaikų išlaikymas – V. K., gimusios (duomenys neskelbtini) ir D. K., gimusios (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 750 litų kiekvienai kas mėnesį nuo 2002-04-05 iki jų pilnametystės D. K., naudai (1 t., 12–13 b. l.), kuris Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004-03-10 sprendimu buvo sumažintas iki 550 litų kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaikų pilnametystės (1 t., 6–9 b. l.), tyčia šios pareigos nevykdė. Aplinkybė, jog nuteistasis vengė teikti vaikams išlaikymą, patikimai nustatyta remiantis LR BPK įtvirtinta tvarka surinktais ir įvertintais įrodymais.
Apylinkės teismas nustatė, kad K. K., žinodamas, jog pagal teismo sprendimą jis turi mokėti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams V. K. ir D. K., vengė tokios pareigos ir priteisto išlaikymo nemokėjo, laikotarpiais nuo 2008-12-01 iki 2009-04-14, nuo 2009-07-15 iki 2009-10-14, nuo 2009-11-09 iki 2010-01-21, dėl ko 2010-01-21 susidarė 14 300 Lt skola.
Šias nustatytas aplinkybes teismas grindė: Mažeikių rajono apylinkės teismo 2002-04-22 sprendimu (1 t., 12–13 b. l.), Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004-03-10 sprendimu (1 t., 6–9 b. l.), 2010-01-21 antstolės Elenos Miliauskienės pažyma (1 t., 5 b. l.), 2010-02-05 VSDFV Mažeikių skyriaus pranešimu (1 t., 15 b. l.), 2010-02-05 VSDFV Mažeikių skyriaus pažyma (1 t., 18 b. l.), 2010-05-27 Klaipėdos miesto (rajono) darbo biržos pažyma (1 t., 46 b. l.).
Įstatymas numato, kad vengimas išlaikyti vaiką yra ir tiesioginis atsisakymas mokėti alimentus, ir šios pareigos nevykdymas arba jos vykdymas tik iš dalies – mokant mažiau negu nustatyta teismo sprendimu. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Bylos medžiaga nustatyta, kad K. K. sąmoningai nevykdė savo pareigos, tai yra, nusikalto tiesiogine tyčia, nes sąmoningai nemokėdamas savo vaikams išlaikymo suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo.
Netinkamas tėvų pareigos išlaikyti nepilnamečiam vaikui vykdymas yra pateisinamas tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais. Visais kitais atvejais tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą jie privalo tai daryti. Pagal teismų praktiką nėra nusikaltimo, kai asmuo, iš kurio priteisti alimentai savo vaikui išlaikyti, šios pareigos nevykdo dėl pateisinamų priežasčių – nedirba dėl ligos, mokymosi, bedarbystės, t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų priežasčių. Jeigu asmuo dirba, gauna bedarbio pašalpą ar ligos pašalpą, arba apgaulės būdu apskritai vengia mokėti alimentus, arba iš dalies, t. y. galėdamas įvykdyti teismo sprendimą jo nevykdo, jis atsako už vengimą išlaikyti vaikus. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas nemokėjo alimentų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad jis sirgo sunkia nepagydoma liga ar buvo kitos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkės, o priešingai, byloje yra duomenų, kad nuteistasis gavo ligos pašalpą, dirbo, gavo bedarbio išmokas, tačiau pinigų, priteistų teismo sprendimu vaikų išlaikymui, nedavė. Visa tai rodo, kad K. K. objektyviai turėjo galimybę, tačiau tyčia išlaikymo dukroms neteikė, dėl to yra kaltas. Tokie jo veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto LR BK 164 straipsnyje, sudėtį.
Vienas iš esminių apelianto skundo argumentų, kad išlaikymo dukroms jis neteikė dėl objektyvių priežasčių: žinodamas, kad išlaikymą vaikams iš jo pajamų išskaičiuoja antstolis, tikėjosi, kad antstolis, būdamas viešasis subjektas, tinkamai vykdys savo pareigas, pats, savo iniciatyva rinks duomenis, patikrins jo gaunamas pajamas, negalėdamas tokių duomenų gauti, pareikalaus iš jo juos pateikti, išsikvies jį pasiaiškinti aplinkybėms ir priežastims, jei nebepervedami pinigai vaikų išlaikymui, todėl teigia, kad antstolis ne tik pats savo pareigų neįvykdė visiškai, bet ir sutrukdė jam vykdyti pareigas išlaikyti vaikus; laikotarpiu nuo 2008-12-01 iki 2009-02-04 buvo nedarbingas ir gydėsi, o nuo 2009-02-05 iki 2009-04-14, nors ir buvo darbingas, tačiau nesiregistravo darbo biržoje ir neieškojo kito darbo dėl to, kad bylinėjosi su buvusiu darbdaviu ir siekė būti sugrąžintas į ankstesnį darbą, laikotarpiu nuo 2009-07-15 iki 2009-10-14 buvo registruotas darbo biržoje ir ieškojo darbo, laikotarpiu nuo 2009-11-09 iki 2010-01-21 jis pradėjo dirbti, antstolis tokius duomenis turėjo, tačiau be jokių priežasčių nesiuntė vykdomojo rašto į jo darbovietę, dėl to ir buvo uždelstas išlaikymo išskaičiavimas iš jo darbo užmokesčio.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės, kad jis kaltinime nurodytais laikotarpiais vengė pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo dukterims išlaikyti. Apelianto skundo argumentai, dėl ko jis savo dukroms negalėjo mokėti teismo priteisto išlaikymo, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Byloje nėra jokių duomenų, kurie būtų pakankami pripažinti, jog teismo sprendimo išlaikyti vaikus nuteistasis nevykdė dėl objektyvių priežasčių.
Visų pirma, faktiniai bylos duomenys tvirtina, kad K. K. yra sveikas ir darbingas (byloje nėra jokių duomenų dėl prastos nuteistojo sveikatos būklės ar nedarbingumo). Kaip matyti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2010-03-02 pažymos apie K. K. valstybinį socialinį draudimą, jis nuo 2008-10-01 iki 2010-01-31 yra iš viso gavęs pajamų 31915,45 Lt (iš AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ (nuo kurių buvo atskaityti mokesčiai), taip pat gavo ligos pašalpą bei nedarbingumo draudimo išmokas) (1 t., 18 b. l.). Iš kitos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus pažymos matyti, jog K. K. iki 2009-02-05 dirbo AB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2009-11-09 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., 15 b. l.). Iš pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (1 t., 91 b. l.) matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ K. K. už darbą laikotarpiu nuo 2009-11 iki 2010-01 išmokėjo 4364,57 Lt. Iš byloje esančių Klaipėdos miesto (rajono) darbo biržos pažymų matyti, kad K. K. buvo registruotas darbo biržoje nuo 2009-04-14 iki 2010-02-12, nuo 2009-07-15 iki 2009-10-14 gavo bedarbio pašalpą, iš viso 3124, 80 Lt (1 t., 43–46 b. l.). Taigi, iš paminėtų aplinkybių matyti, kad laikotarpiais nuo 2008-12-01 iki 2009-04-14, nuo 2009-07-15 iki 2009-10-14, nuo 2009-11-09 iki 2010-01-21 K. K. turėjo pajamų, tačiau išlaikymo savo vaikams neteikė. Nors apeliantas skunde atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jo gaunamas pajamas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju tiksli gautų pajamų suma nėra reikšminga. Teismas pabrėžia, jog tam, kad būtų galima veiką inkriminuoti pagal LR BK 164 str., svarbu nustatyti, ar asmuo apskritai gavo pajamų, o jas gavęs – sąmoningai nemokėjo pinigų vaikų išlaikymui. Pažymėtina, jog būtent tokios aplinkybės ir buvo nustatytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Argumentas, kad antstolis dėl savo pareigų neįvykdymo sutrukdė jam vykdyti pareigas – išlaikyti vaikus, yra nepagrįstas. Visų pirma paminėtina tai, kad K. K., gaudamas tiek ligos pašalpą, tiek bedarbio pašalpą, tiek darbo užmokestį ir matydamas, kad iš jo nevykdomi išskaičiavimai, nei į darbovietės administraciją, nei į antstolį nesikreipė, su nukentėjusiąja nesusisiekė bei virš metų laiko šiuo klausimu visiškai nesidomėjo. O tai, kad nuteistasis savo pareigą mokėti vaikams išlaikymą apeliaciniame skunde „perkelia“ antstoliui, teigdamas, kad jis tikėjosi, jog antstolis rinks duomenis apie jo darbo vietą, patikrins jo gaunamas pajamas, o negalėdamas tokių duomenų gauti, pareikalaus iš jo juos pateikti, išsikvies jį pasiaiškinti aplinkybėms ir priežastims, jei nebepervedami pinigai vaikų išlaikymui, iš to būtų daroma išvada, kad nuteistasis nežinojo, jog antstolis nebenuskaičiuoja iš jo gaunamų pajamų išlaikymo jo nepilnamečiams vaikams, paneigia paties apelianto parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pagarsinti apeliaciniame teisme, kai jis buvo apklausiamas įtariamuoju (1 t., 78, 82–83 b. l.). 2010-02-23 įtariamojo apklausos metu K. K. parodė, kad alimentų nebemokėjo nuo 2008-12-01, nes tuo metu turėjo nedarbingumo pažymėjimą, reikėjo pinigų jam pačiam gydytis, ir nebuvo galimybės mokėti. Nuo 2009-02-05 jis neteko darbo, todėl alimentų dukrų išlaikymui jam nebuvo iš kur mokėti. Nuo 2009-02-05 iki 2009-11-09 jis neturėjo darbo, o nuo 2009-11-09 įsidarbino į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir žinojo, kad jam reikės mokėti alimentus (1 t., 78 b. l.). 2010-06-03 įtariamojo apklausos metu K. K. parodė ta pačias aplinkybes bei parodė tai, kad nuo 2009-11-09 iki 2010-01-21 jis nemokėjo alimentų, nes buvo priimtas bandomajam laikotarpiui į UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., 82–83 b. l.). Iš šių paminėtų aplinkybių seka, kad K. K. žinojo, kad jam reikia mokėti alimentus, tačiau sąmoningai nevykdė šios savo pareigos – išlaikyti savo vaikus, nors žinojo, kad reikia, ir buvo pajėgus tai daryti. Be to, pažymėtina, jog tokia apelianto pozicija akivaizdžiai rodo, kad jis atsisakė savanoriškai vykdyti teismo sprendimu nustatytą pareigą išlaikyti savo vaikus, kadangi antstolio pareiga yra pagal ieškovo pateikiamą vykdomąjį raštą priverstinai užtikrinti tinkamą teismo sprendimo įvykdymą tada, kai teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo to savarankiškai nedaro.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad nukentėjusiaisiais šioje byloje turėjo būti pripažinti ne D. K., o V. K. ir D. K., o D. K. šioje byloje galėjo būti tik liudytoja, ir dėl to negalėjo D. K. naudai priteisti advokato pagalbos išlaidų, atmestinas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir LR BPK) 28 str. 1 d., nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta nukentėjusiąja (1 t., b. l. 36). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, bei į tai, kad dėl to, jog nuteistasis K. K. nevykdė savo kaip tėvo pareigos (LR CK 3.192 str.) materialiai išlaikyti nepilnametes dukteris, nukentėjo ir vaikų motina D. K., nes būtent 2002-04-22 Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu lėšos dukrų V. K. ir D. K. išlaikymui buvo priteistos D. K. naudai iki dukterų pilnametystės. Taigi vaikams negavus išlaikymo, motina ne tik negavo lėšų jų išlaikymui, bet ir vykdė ne tik savo, bet ir tėvo pareigą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir LR BPK 106 str. 2 d., apylinkės teismas visiškai pagrįstai priteisė iš K. K. 1000,00 Lt nukentėjusiajai D. K. advokato paslaugoms apmokėti, kadangi ji, kaip nukentėjusioji, pagrįstai byloje naudojosi LR BPK 55 str. 1 d. numatyta teise turėti įgaliotą atstovą. O tai, kad nukentėjusiomis nebuvo pripažintos V. K. ir D. K., esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui neturi, nuteistojo teisių į gynybą nesuvaržė.
Apeliantas skunde nurodo, jog kaltinamajame akte jis nebuvo kaltinamas, kad piktybiškai vengia pareigos išlaikyti vaikus būdamas darbingas ir sveikas, tačiau teismas pripažino jį kaltu, kad jis vengė išlaikyti vaikus piktybiškai, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliantas nuteistas už tai, kad būdamas darbingas ir sveikas, ir turėdamas turtines galimybes, sąmoningai, be pateisinamų priežasčių vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaikus, o sąvoka – piktybiškumas, apibūdinant nuteistojo padarytą veiką, nei kaltinamajame akte (1 t., 96–98 b. l.), nei apylinkės teismo nuosprendyje (2 t., 80–82 b. l.) neminima. Skunde taip pat nurodoma, jog kaltinamojo akto ribos buvo išplėstos, teismui konstatuojant, kad K. K. vengė išlaikyti vaikus gaudamas pajamas, nors kaltinamajame akte buvo inkriminuota „būdamas sveikas ir darbingas“. Iš esmės, tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pagal LR BK 164 str., nebūtina nustatyti, jog jis yra sveikas, darbingas, ar gaunantis pajamas. Tačiau šios aplinkybės gali būti reikšmingos nustatant priežastis, kodėl asmuo nevykdo savo pareigų, ir ar tos priežastys yra objektyvios. Šiuo atveju buvo nustatyta, jog net ir tuo atveju, kai K. K. buvo nedarbingas dėl ligos, jis gavo nedarbingumo pašalpą, t. y. turėjo pajamų, todėl jo nedarbingumas nelaikytas objektyvia priežastimi, pateisinančia pareigos išlaikyti vaikus nevykdymą. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, orientavosi į kaltinimo formuluotę ir taip vykdė LR BPK 255 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl nuteistojo teiginys, kad teismas viršijo bylos nagrinėjimo ribas ir pripažino jį kaltu net ir dėl to, dėl ko jis nebuvo kaltinamas, atmestinas.
Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo K. K. veiką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta visiškai, todėl darytina išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, dėl ko nėra pagrindo jo keisti ar naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,
nutaria:
Nuteistojo K. K. apeliacinį skundą atmesti.