Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Artūro Šumsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 2 (dviejų) metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš A. J. priteista: nukentėjusiajam A. P. 44 Eur, Vilniaus teritorinei ligonių kasai 156,47 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 210,53 Eur turtinei žalai atlyginti.

Be to, iš A. J. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos naudai priteista 2 143,77 Eur turėtų išlaidų dėl A. J. konvojavimo iš Vokietijos į Lietuvos Respubliką pagal 2017-05-24 Lietuvos Respublikos išduotą EAO.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008). Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi bei padėjo atskleisti visas nusikalstamo sveikos aplinkybes, pažymėtina, kad pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, Nr. 2K-163/2014). Nors A. J. teismo posėdyje nurodė, kad pripažįsta kaltinimą, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad A. J. prisipažino tik sudavęs A. P. smūgį, tačiau nepaaiškino, kodėl sudavė nukentėjusiajam, taip pat nepripažino užvaldęs jo daiktus, nepaaiškino aplinkybių, nurodytų kaltinime, taip pat tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. J. duoti parodymai yra skirtingi, apeliantas stengėsi sumenkinti savo vaidmenį, padarė pagrįstą išvadą, kad toks pripažinimas nėra nuoširdus ir negali būti vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad jis (A. J.) pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą EAO Vokietijos įkalinimo įstaigoje buvo įkalintas 2 mėnesius, tačiau pirmosios instancijos teismas, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę nepagrįstai įskaitė tik 1 mėnesį, pažymėtina, kad A. J. Vokietijoje buvo sulaikytas už jos teritorijoje padarytą nusikaltimą – vagystę sunkinančiomis aplinkybėmis (t.2, b.l. 84). Iš byloje esančio Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos 2017-08-07 rašto Nr. PN/3605/23/LT/17 matyti, kad A. J. pagal EAO Vokietijoje buvo sulaikytas 2017-06-27 ir laikomas iki jo perdavimo Lietuvos Respublikai. (t.2, b.l. 88). Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos 2017-07-26 rašto matyti, kad 2017-07-21 A. J. Vokietijoje perduotas Lietuvos policijos pareigūnams ir atvežtas į Lietuvą (t.2, b.l. 89). Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 66 ir 65 straipsniais, į paskirtą A. J. bausmę pagrįstai įskaitė laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2016-07-21 iki 2016-07-22, ir nuo 2017-06-27 iki 2017-10-19, todėl šioje dalyje apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.Dėl nuteistojo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamo, skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad A. J. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008), kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d., ir paskirti jam švelnesnę bausmę.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylai aplinkybes – padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – A. J. padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.), kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, taip pat A. J. asmenybę charakterizuojančius duomenis – 10 kartų teistas už nusikaltimus nuosavybei, iš jų – 2 kartus už smurtinio pobūdžio nusikaltimus (plėšimus), baustas administracine tvarka, nedirba, darbo biržoje neregistruotas, naują smurtinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, kas rodo, kad nuteistasis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, pagrįstai paskyrė A. J. realią dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, nėra aiškiai per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, dar labiau bausmę švelninti nėra įstatyminio pagrindo. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.