Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos, Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2024 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 straipsnį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 1 metų 4 mėnesių 17 dienų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2024 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – 3 mėnesiai laisvės atėmimo ir skirta galutinė subendrinta 1 metų 7 mėnesių 17 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. P. nuteistas už tai, kad, atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) atviro tipo laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), pagal (duomenys neskelbtini) viršininko 2024 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintą „Dėl leidimo nuteistajam S. P., laisvės atėmimo bausmę atliekančiam atviro tipo bausmės atlikimo vietoje, parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar aplankyti Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančius artimuosius suteikimo“, 2024 m. birželio 7 d. 20.34 val. būdamas laikinai išleistas į namus, adresu (duomenys neskelbtini) ir turėdamas pareigą nustatytu laiku, t. y. iki 2024 m. birželio 9 d. 21.00 val. sugrįžti į įkalinimo įstaigą, be svarbios priežasties nesugrįžo, iki kol 2024 m. birželio 10 d. 00.50 val., adresu (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. P. atžvilgiu, padarė išvadą, kad byloje yra surinkta pakankamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą bausmės atlikimo metu, pataisos įstaigos charakterizuojamas neigiamai, nustatyta viena baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir viena baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad S. P. į kalėjimą negrįžo nuo 2024 m. birželio 9 d. iki 2024 m. birželio 10 d., buvo paskelbta jo paieška, į kalėjimą jis buvo pristatytas tik jį sulaikius policijos pareigūnams.

3. Nuteistasis S. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują sprendimą – sumažinti paskirtą bausmę.

3.1. Skunde nurodo, kad paskirta bausmė neatitinka teismų praktikos analogiškose bylose, nes paprastai už veikų, numatytų BK 242 straipsnyje, slapstantis ir keliant realų pavojų (šiuo atveju to nebuvo), skiriamos 4 mėnesių ir mažesnės bausmės. Bausmė neproporcinga ir neteisinga padarytos veikos atžvilgiu, kadangi pavėlavo vos kelias valandas, buvo savo namuose, nesislapstė ir nekėlė pavojaus.

3.2. Skunde pažymi, kad nuosprendyje minima aplinkybė, kad veiką padarė būdamas recidyvistu, neatitinka tikrovės, nes nėra pripažintas recidyvistu. Teisėjas padarė klaidą, tuo neteisėtai ir nepagrįstai pablogindamas jo charakteristiką. Vien dėl šios klaidos priimtas nuosprendis naikintinas, nes yra neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas remiantis tikrovės neatitinkančiais faktiniais duomenimis.

3.3. Nuteistojo teigimu, vertinant jo charakteristiką, neatsižvelgta į tai, kad iš paskirtos 7 metų 8 mėnesių bausmės iki BK 242 straipsnio veikos visą bausmę iki tol atlikinėjo atviro tipo kalėjime, neturėjo galiojančių nuobaudų ir buvo padaręs vos vieną pažeidimą bausmės atlikimo pradžioje, kuomet dar nežinojo visko apie tvarką. Turi sukūręs šeimą, du vaikus, visi jie laukia jo laisvėje. Iš nuosprendžio akivaizdu, kad bausmės dydį labiausiai nulėmė ne veika, o jo praeitis. Pagal tai darytina išvada, kad yra baudžiamas du kartus už savo praeities klaidas, už kurias jau atlieka paskirtas bausmes. Tai pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnį, tad priimtas nuosprendis prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis S. P. ir jo gynėjas advokatas Darius Karabinas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė Ramunė Šulskienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

5. Nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nėra keliami kaltės ar nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimai, nesutinkama tik su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

7. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam S. P. paskirta bausmė padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės kontekste nelaikytina aiškiai per griežta ar neatitinkančia proporcingumo, protingumo principų reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių naujų ir pirmosios instancijos teismui nežinomų aplinkybių, sudarančių pagrindą paskirti apeliantui švelnesnę bausmę.

8. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, pataisos įstaigos charakterizuojamas neigiamai, bausmės atlikimo metu vieną kartą baustas drausmine tvarka. Apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis S. P. į kalėjimą negrįžo nuo 2024 m. birželio 9 d. iki 2024 m. birželio 10 d., buvo paskelbta jo paieška ir į kalėjimą jis buvo pristatytas tik sulaikius policijos pareigūnams. Pirmosios instancijos teismas baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstama veika padaryta būnant recidyvistu. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 242 straipsnyje, padarymą yra numatęs alternatyvias bausmes: baudą arba laisvės atėmimą iki 2 metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas S. P. skyrė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. griežčiausią straipsnio dispozicijoje numatytą bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį, nei bausmės vidurkis. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis pilnai prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo, davė parodymus, todėl tai leido atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažinti 1/3. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam S. P. bausmės rūšį ir dydį, įsigilino į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas.

9. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), kadangi ši aplinkybė neatitinka tikrovės, jis nėra pripažintas recidyvistu. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pažymėtina, kad vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuojant bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017).

10. BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktyje nustatyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Bylos duomenimis S. P., be kita ko, teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2 veikos) ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, 64¹ straipsniu, jam paskirta galutinė subendrinta 7 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Skundžiamu nuosprendžiu naują tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 242 straipsnyje, S. P. padarė 2024 m. birželio 9 d., t. y. neišnykus teistumui pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį. Duomenų, kad minėtas teistumas būtų panaikintas anksčiau įstatymų nustatyta tvarka, nėra. Taigi, nustačius nuteistojo S. P. nusikaltimų recidyvą (BK 27 straipsnis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, kad veiką padarė būdamas recidyvistas.

11. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat akcentuoja, kad paskirta bausmė neatitinka teismų praktikos analogiškose bylose, nes paprastai už inkriminuojamos veikos padarymą, slapstantis ir keliant realų pavojų, skiriamos 4 mėnesių ir mažesnės bausmės. Atsakydamas į šį argumentą apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir viešieji interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioriteto. Pažymėtina, kad individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2013, 2K-213-719/2020). Taigi, esminis dalykas, parenkant kaltininkui bausmę, yra jos individualizavimas, todėl nusikaltimo sunkumas ir jo pobūdis nėra vienintelė bausmės skyrimui svarbi aplinkybė, ji vertinama kartu su kitomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės bausmės skyrimui. Vien tai, kad kitam asmeniui už panašaus pobūdžio nusikaltimą buvo paskirta švelnesnė bausmė, nereiškia, kad buvo pažeistos bausmės skyrimą reglamentuojančios nuostatos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus bei pagrįstai S. P. už jo padarytą nusikaltimą skyrė sankcijos minimumui artimą laisvės atėmimo bausmę. Paskirta bausmė nuteistojo asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kontekste nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.

12. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pavėlavo grįžti į įkalinimo įstaigą vos kelias valandas, buvo savo namuose, nesislapstė ir nekėlė pavojaus. Atsakydamas į šį argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 242 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, pakanka to, kad nuteistas asmuo nustatytu laiku negrįžtų į laisvės atėmimo vietą atlikti laisvės atėmimo bausmės. Vien tai, kad nuteistasis S. P. kelias valandas vėlavo grįžti į laisvės atėmimo vietų įstaigą, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės ir nemažina veikos pavojingumo. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad nuvyko į draugo bernvakarį ir prisigėrė, grįžęs į namus miegojo, kol jį pažadino policijos pareigūnai. Šios aplinkybės rodo itin neatsakingą nuteistojo požiūrį ir nepateisintą laisvės atėmimo vietų įstaigos parodytą pasitikėjimą, suteikiant teisę jam išvykti už kalėjimo ribų. Akivaizdu, kad nuteistasis iš savo klaidų nepasimoko, atsainiai ir ciniškai žiūri į bausmės atlikimo tvarką, probacijos sąlygas, kadangi praeityje jis eilę kartų šiurkščiai pažeidė probacijos sąlygas lygtinio paleidimo metu (intensyvios priežiūros sąlygų pažeidimai, išvykimas į užsienio valstybes, nepanešus Probacijos tarnybai, administracinių nusižengimų darymas) ir buvo pasiųstas atlikti paskirtos ir neatliktos bausmės pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis į laisvės atėmimo vietų įstaigą buvo grąžintas tik policijos pareigūnų pagalba, apsvaigęs nuo alkoholio, nors puikiai žinojo gresiančias pasekmes už negrįžimą laiku į laisvės atėmimo vietų įstaigą ar alkoholio vartojimą, prieš grįžtant į kalėjimą.

13. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad iki nusikalstamos veikos padarymo bausmę atlikinėjo atviro tipo kalėjime, neturėjo galiojančių nuobaudų, buvo padaręs vieną pažeidimą bausmės atlikimo pradžioje, turi sukūręs šeimą, du vaikus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šias aplinkybes, apibūdinančias nuteistąjį, nėra pagrindo laikyti išimtinėmis ar rodančiomis mažesnį nuteistojo pavojingumą. Pažymėtina, kad šeimos turėjimas, bausmės atlikimas atviro tipo kalėjime – yra gana dažnos ir įprastos baudžiamosiose bylose. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes jau atsižvelgė skirdamas bausmę, nustatydamas jos rūšį. Vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvados, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123-697/2021). Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad nuteistasis S. P. iki inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo buvo tris kartus teistas, (duomenys neskelbtini) kalėjimo charakterizuojamas neigiamai, bausmės atlikimo metu vieną kartą baustas drausmine tvarka. Taigi, akivaizdu, kad ankstesni teistumai ir paskirtos bausmės teigiamos įtakos nuteistajam nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam S. P. paskirta bausmė yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai, jo asmenybei bei nėra nepagrįstai apsunkinanti nuteistojo teisinę padėtį. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, kurios, teismo vertinimu, galėtų būti laikomos išskirtinėmis ir suponuojančiomis į nuteistajam paskirtos bausmės švelninimą. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta objektyvių argumentų, kurie paneigtų teismo išvadą dėl bausmės rūšies ir dydžio, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir nuteistajam S. P. paskirti švelnesnę bausmę.

14. Kauno apygardos teisme 2024 m. lapkričio 4 d. buvo gautas nuteistojo S. P. prašymas leisti likusią bausmės dalį atlikti namuose su intensyvia priežiūra pagal BK 75 straipsnį. Pažymėtina, kad subjektams, turintiems teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžius ir nutartis apeliacine tvarka, nenumatyta teisė paduotą apeliacinį skundą pakeisti ar papildyti naujais argumentais. Tai, kad pagal BPK apeliantai neturi teisės pakeisti ar papildyti paduotų apeliacinių skundų, o gali juos tik atšaukti, akcentuojama ir kasacinės instancijos teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494/2011, 2K-162-303/2017). Atsižvelgiant į tai, nuteistojo prašymas nenagrinėtinas.

15. Kauno apygardos teisme gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. lapkričio 5 d., lapkričio 13 d. pažymos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kuriose nurodyta, kad S. P. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidas sudaro 166,67 Eur. Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atveju). Nagrinėjamu atveju procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo procese buvo būtinas. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis, nuteistasis S. P. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, nedirba, savo vardu registruoto turto neturi, kitų duomenų apie jo turtą ir pajamas byloje nėra, todėl iš jo nepriteistinos valstybės turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo S. P..

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.