Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkaujantis ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,

2024 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo W. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas W. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 13 d. sprendimą Nr.24S145184 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2024 m. kovo 5 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Leidimas laikinai gyventi įteiktas 2024 m. kovo 21 d. per išorės paslaugų teikėją Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Akcentuojama, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas susitarus su UAB „Autokaravanas“ dėl darbo joje tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju. Su bendrove buvo susitarta, kad pareiškėjui bus mokama Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga, ją mokant vieną kartą per mėnesį. Taigi pareiškėjas turėjo teisę gauti leidimą laikinai gyventi šalyje ir atvykti į Lietuvą Įstatymo nuostatų pagrindu.

Pareiškėjas baigė Motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programą pradinei kvalifikacijai įgyti skubos tvarka, turėjo reikiamos kvalifikacijos vairuotojo pažymėjimą, todėl buvo pasirengęs dirbti bendrovėje. Tačiau atvykus į UAB „Autokaravanas“, jam buvo pareikšta, kad darbo nėra, dėl šios priežasties pareiškėjas pradėjo ieškoti kito darbdavio ir šiuo metu jį yra susiradęs .

Tokiu būdu, pareiškėjas, atvykęs į šalį tikslu dirbti UAB „Autokaravanas“, joje darbo ir darbo užmokesčio ne dėl savo kaltės negavo. Tačiau jis turėjo savo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje. Kita vertus, pareiškėjas turėjo darbo teisinius santykius su bendrove, taigi pareiškėjas turi teisę į darbo užmokestį, kurią jis gins Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatyta tvarka.

Pažymima, kad Sprendimas sukelia labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą.

Akcentuojama, kad Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta, jog “Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, o 46 straipsnyje įtvirtinta, kad „Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastabas ir iniciatyvą. Valstybės reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei<...>“, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas nurodo, kad „<...>sprendimo administracinio mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus“, o principas dėl atsakomybės už priimtus sprendimus nurodo, kad „<...>viešojo administravimo subjektas, vykdydamas administracinį reglamentavimą ar priimdamas administracinius sprendimus, turi prisiimti atsakomybę už administracinio reglamentavimo ar priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius“.

Priimdamas skundžiamą sprendimą Migracijos departamentas, neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo ne dėl savo kaltės.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigiama, kad pareiškėjas 2023 m. gruodžio 27 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje (UAB „Autokaravanas“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju). Išnagrinėjus prašymą, pareiškėjui darbo pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760339256, galiojęs nuo 2024 m. kovo 5 d. iki 2026 m. kovo 5 d.

2024 m. kovo 12 d. Bendrovė pateikė pranešimą, kad pareiškėjas neatvyko dirbti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemos (toliau – ir Sodra) duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas neįdarbintas. Įstatymo 50 str. nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 str. 1 d. nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nesudaroma darbo sutartis su užsieniečiu. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, priėmė ginčijamą sprendimą pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, nesudaryta darbo sutartis.

Skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent darbo tikslu. Nustačius anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, atsirado imperatyvus pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi.

Jeigu pareiškėjas, kaip nurodo skunde, susirado naują darbdavį, jis turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka teikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, tačiau tai neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Migracijos departamentas laikosi pozicijos, jog minėtos aplinkybes įrodo, kad jis priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, neturėjo diskrecijos teisės nepanaikinti pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp proceso šalių kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birelio 13 d. sprendimo Nr. Nr.24S145184, kuriuo nuspręsta panaikinti W. K. 2024 m. kovo 5 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai reglamentuojami Įstatymo 40 straipsnyje. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šiuo atveju pareiškėjui 2024 m. kovo 5 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (t. y. nepateikė Departamentu prašymo leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją).

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Departamentas išnagrinėja dokumentus dėl Leidimo panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų Leidimo panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti Leidimą (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. gruodžio 21 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Bendrovėje ir jam bus mokamas ne mažesnis nei 1386,7 Eur darbo užmokestis. Departamentas įvertinęs minėtą pareiškėjo prašymą, nusprendė jį tenkinti ir išdavė pareiškėjui Leidimą Nr. 760339256. Minėtas Leidimas pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), galiojo iki 2026 m. kovo 5 d.

2024 m. kovo 12 d. Bendrovė pateikė pranešimą, kad pareiškėjas, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p pagrindu, neatvyko dirbti. Atsakovas patikrinęs SODRA informacinėje sistemoje esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas su Bendrove darbo sutarties nesudarė, jokių duomenų apie jo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje nėra fiksuota. Patikrinus VSAT IS duomenis, duomenų apie užsieniečio Lietuvos Respublikos sienos kirtimus nerasta.

Įvertinus tai, Migracijos departamentas vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta), priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.

Atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu, t. y. iki 2026 m. kovo 5 d. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato.

Pastebėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus (kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidaujantis pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, pateikia Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją). Minėto teisinio reglamentavimo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos prašyme išduoti Leidimą, o pakeisti darbdavį ar darbo funkcijas galėjo tik turėdamas Departamento sutikimą. Teikdamas prašymą išduoti Leidimą ir jame pažymėdamas varnele atitinkamą sąlygą, pareiškėjas patvirtino, kad jam yra žinoma, jog jis turi informuoti atsakovą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo. Pareiškėjas, nesudarydamas darbo sutarties su Bendrove, neinformavo Departamento apie pasikeitusias aplinkybes.

Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, privalėjo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jis baigė Motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programą pradinei kvalifikacijai įgyti skubos tvarka, turėjo reikiamos kvalifikacijos vairuotojo pažymėjimą, todėl buvo pasirengęs dirbti Bendrovėje, tokius teiginius vertina kaip deklaratyvius pareiškėjo samprotavimus, kurie negali niekaip paneigti nei atsakovo, nei teismo padarytos išvados, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje.

Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).

Vienas iš ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindų yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Iš byloje teikiamų duomenų nustatyta, kad Bendrovė, darbo sutarties su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nesudarė.

Įstatymo 50 straipsnio (Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai) 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Kaip ir anksčiau minėta, pareiškėjas prašyme išduoti Leidimą darbui Bendrovėje nurodė, kad jo gaunamos pajamos iš darbo santykių (reguliarios) bus 1 386 Eur, tačiau faktiškai bendrovėje nebuvo įdarbintas, taigi savo ketinimų neįvykdė, reguliarių pajamų negavo. Atitinkamai Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur, nes pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje. Todėl atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, jog turėjo asmeninių santaupų ir jos buvo jo pragyvenimo šaltinis, tačiau jokių duomenų, kurie patvirtintų šiuos teiginius nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Kita vertus, šie duomenys nėra aktualūs ginčui, kadangi vertinamos gautos pajamos iš tos veiklos, kuriai yra išduotas Leidimas. Šiuo atveju tokių pajamų pareiškėjas iš vis negavo.

LVAT formuojamoje teismų praktikoje yra aiškiai nurodyta, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje. byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį adm. byloje Nr. eA-2476-821/2022).

Teismo įsitikinimu, Departamentas iki Sprendimo priėmimo išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, teisėtai ir pagrįstai, nustatė, jog Bendrovėje pareiškėjas nebuvo įdarbintas, negavo pajamų iš darbo santykių, kurių pagrindu jam buvo išduotas Leidimas, todėl, neatitikdamas Leidimo išdavimui Įstatyme nustatyto pagrindo bei sąlygų, pareiškėjas pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas. Tam, kad būtų panaikintas Leidimas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, Departamentui pakanka nustatyti faktą, dėl kurio ginčo šioje byloje nėra, kad pareiškėjas neįsidarbino ir negauna reguliarių pajamų.

LVAT praktikoje yra pripažįstama, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-442/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1131-442/2024; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Teismas daro išvadą, kad Departamentas Sprendime pakankamai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 24S145184 neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo W. K. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo jo naudai iš Migracijos departamento priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir jis atmetamas. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo W. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.