- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-05-26
- Bylos Nr.
- 1A-303-593/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12704-2020-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- M. K.
- Nukentėjusysis
- D. K.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjos advokatės K. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant viso bausmės atlikimo laikotarpiu tęsti mokslą, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.
Vadovaujantis BK 71 straipsniu, M. K. paskirta 10 (dešimties) MGL dydžio, t. y. 500 Eur (penkių šimtų eurų) įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad M. K. padarė D. K. kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine.
Nukentėjusiojo D. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš M. K. priteista 400 Eur (keturi šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, taip pat nukentėjusiajam iš M. K. priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) turėtų išlaidų teisinei atstovo pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. M. K. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. kovo 25 d., apie 20.30 val., apsaugos poste, esančiame prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), tarpusavio žodinio konflikto su D. K. metu, tyčia suduodamas jam ne mažiau trijų smūgių į galvos sritį, padarė odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, kaktos sumušimą ir taip mušdamas nukentėjusįjį D. K. sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. K. gynėja advokatė K. R. prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesant nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties. D. K. civilinį ieškinį atmesti.
2.1. Skunde advokatė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino šių įrodymų visumos, lakoniškai ir formaliai padarė bendro pobūdžio nemotyvuotas išvadas, kurios nėra neginčijamai patvirtintos baudžiamosios bylos įrodymų bei duomenų visuma, todėl nepagrįstai nusprendė, kad M. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje.
2.2. Nuteistojo gynėjos teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai netaikė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principo ir nepagrįstai vadovavosi išskirtinai nukentėjusiojo nenuosekliais parodymais. Nukentėjusysis pripažino, jog įvykio metu buvo neblaivus ir nepamena visų įvykio aplinkybių. Skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą D. K. nurodė, kad jam iš nosies bėga kraujas, tačiau 2021 m. sausio 14 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis pakeitė savo nuomonę ir paaiškino, kad kraujas jam bėgo iš lūpos. D. K. teigė, jog kraują nusivalė su ranka, tačiau nė vienas liudytojas nematė kraujo nei ant nukentėjusiojo kūno, nei ant jo drabužių. Nukentėjusiojo parodymai, jog neva kaltinamasis jam iškvietė greitąją pagalbą, prieštarauja byloje esančiai rašytinei medžiagai, iš kurios matyti, kad pats nukentėjusysis išsikvietė greitąją pagalbą, tik teismo posėdžio metu kelis kartus paklausus apie greitosios kvietimą, nukentėjusysis patvirtino, jog ją išsikvietė pats. Advokatė pažymi ir tai, jog po įvykio nukentėjusysis atsisakė vykti į ligoninę, todėl kyla pagrįstas klausimas, ar iš tiesų jis patyrė kokių nors sužalojimų. Be to, nukentėjusysis į policijos pareigūnus su pareiškimu kreipėsi tik po kelių dienų įkalbėtas draugų, kas rodo, jog D. K. nėra nukentėjusysis, vienintelis jo tikslas yra finansiškai pasipelnyti ir ,,pamokyti“ nuteistąjį, kad šis jo nesulaikytų apsivogus parduotuvėje arba „nepastebėtų“ jo vagiant. Galimas dalykas, jog dėl girtumo negalėdamas prisiminti įvykio aplinkybių, nukentėjusysis neprisiminė ir kaip susižalojo akį bei lūpą. Taigi, šie kaltinimą neva pagrindžiantys įrodymai, t. y. pagrįstų abejonių keliantys nukentėjusiojo parodymai dėl jam sukelto fizinio skausmo ir sužalojimų aplinkybių, vertintini kaip nepakankami M. K. kaltei įrodyti, tuo tarpu visi neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai.
2.3. Skundo autorė atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto paneigia byloje esantys liudytojų parodymai, kadangi nė vienas liudytojas, kuris buvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu, nepatvirtino, kad būtent M. K. padarė sužalojimus nukentėjusiajam. Apylinkės teismas plačiau nevertino nuteistojo bei liudytojų L. S., V. E. ir R. A. parodymų, išsamiai neargumentavo, kodėl M. K. paaiškinimai atmestini kaip nepagrįsti, o liudytojų – vertintini kaip įrodantys apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog liudytojos vienodai teigė po įvykio mačiusios sužalotą nukentėjusiojo lūpą: R. A. nurodė mačiusi šašą, V. E. – nežymų įbrėžimą, o L. S. – pakraujavimą virš lūpos, kurį apibūdino kaip šviežiai pakrešėjusį kraują. Teismo vertinimu, šie įrodymai neva patvirtina, jog sužalojimas atsirado praėjus neilgam laiko tarpui iki atvykstant pareigūnams, tačiau teismas neatkreipė dėmesio, jog R. A. negalėjo matyti nukentėjusiojo lūpos prieš įvykį, kadangi šis buvo su kauke. Tą patvirtina tiek byloje esanti vaizdo medžiaga, tiek ir liudytojų parodymai. Teismas liudytojos R. A. parodymus pagrįstai vertino kaip patikimus, tačiau iš šios liudytojos parodymų teismas negalėjo padaryti išvados, kad nukentėjusysis į parduotuvę neatėjo jau susižalojęs, o sužalojimas „atsirado praėjus neilgam laiko tarpui iki atvykstant pareigūnams“.
2.4. Advokatės nuomone, nebuvo pašalintos abejonės dėl liudytojos L. S. parodymų patikimumo, kadangi, lyginant su jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jie nėra visiškai nuoseklūs. Nors L. S. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog virš nukentėjusiojo lūpos buvo pakrešėjęs pakraujavimas, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apie jokį pakraujavimą neužsiminė, tik nurodė, jog virš viršutinės nukentėjusiojo lūpos buvo įbrėžimas. Kaip teigė pati liudytoja teisiamojo posėdžio metu, ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai buvo tikslesni, o tai sudaro pagrindą abejoti teismo posėdyje nurodytų aplinkybių patikimumu, kadangi ji „prisiminė“ įvykį geriau praėjus beveik metams. Be to, liudytoja paaiškino, kad atvykti į įvykio vietą užtruko iki 5 minučių, todėl, jei nukentėjusysis būtų kraujavęs, tiek atvykę policijos pareigūnai, tiek kiti asmenys būtų pastebėję kraują, jo dėmes ant nukentėjusiojo drabužių, tačiau jokio kraujo nematė nei liudytojais apklausti apsaugos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai L. S. ir V. V., nei kiti liudytojai.
2.5. Nuteistojo gynėja nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog „nesant jokių duomenų apie kitas kaktos sužalojimo aplinkybes prieš šį įvykį ar po jo, darytina išvada, jog byloje taip pat nustatyta ir įrodyta, kad D. K. kaktos sumušimas taip pat buvo padarytas neteisėtais M. K. veiksmais, t. y. suduodant smūgį kumščiu kaltinime nurodytomis vietos ir laiko aplinkybėmis“. Ši išvada visiškai paneigia nekaltumo prezumpciją, kadangi kaltinamasis turėjo įrodyti, kad nukentėjusysis susižalojo prieš tai, o ne valstybinis kaltintojas įrodė, jog tokie sužalojimai įvyko būtent dėl M. K. veiksmų. Pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų ir to, jog nukentėjusysis įvykio metu buvo su kepure, ką nurodė ir jis pats. Kepurei esant su snapeliu, sunku įsivaizduoti, kaip buvo įmanoma sužaloti D. K. kaktą. Be to, sužalojimų kaktos srityje nukentėjusysis nenurodė nei skambindamas Bendrojo pagalbos centro telefonu, nei jį apžiūrėjusiai paramedikei. Liudytoja V. E., apžiūrėjusi nukentėjusįjį, paaiškino, kad jis pašoko net nuo lengvo prisilietimo prie jo kūno, nors akivaizdu, jog nuo tokio prisilietimo negalėjo kilti skausmas, kas sudaro pagrindą manyti, jog patirtus sužalojimus nukentėjusysis išsigalvojo ir juos imitavo. Pagrindiniai nusiskundimai, kuriuos išreiškė D. K. paramedikei, buvo skausmas krūtinės srityje, nors skambindamas Bendruoju pagalbos telefonu tokių aplinkybių jis nenurodė. Taigi, nukentėjusiojo nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai bei elgesys leidžia manyti, jog jis pats susipainiojo savo mele, o tokie parodymai negali būti vertinami kaip kaltinamojo kaltę pagrindžiantys duomenys.
2.6. Advokatė pažymi, kad nuteistasis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme. Jis kategoriškai neigė naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir šie jo parodymai jokiais objektyviais duomenimis nėra paneigti. Kaip apklausų metu nurodė M. K., po sulaikymo D. K. pasidarė agresyvus ir ėmė jam grasinti, kad bus blogai, nes iškvies policiją. Tai aiškiai rodo, jog nukentėjusysis nuteistąjį apkalba, savo grasinimus D. K. realizavo. Pirmosios instancijos teismas išskirtinę reikšmę suteikė įvykio vietoje buvusio neblaivaus ir įvykio aplinkybių neprisimenančio (tą jis patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu) nukentėjusiojo parodymams, tačiau nei byloje esantys rašytiniai įrodymai, nei liudytojų, nukentėjusiojo parodymai objektyviai nepatvirtina fakto, jog apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
2.7. Skundo autorė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteista 400 Eur neturtinės žalos suma. Kadangi M. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties, todėl civilinis ieškinys negalėjo būti tenkinamas. Be to, apylinkės teismo priteista neturtinės žalos suma yra per didelė ir nepagrįsta, neatitinkanti teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų bei suformuotos teismų praktikos. Nukentėjusysis nei civiliniame ieškinyje, nei iki įrodymų tyrimo pabaigos niekaip nepagrindė, kaip jam pasireiškė neturtinė žala, taip pat nepateikė jokių objektyvių medicinos įstaigos duomenų, leidžiančių spręsti, kad dėl neva jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos jam yra pakrikę nervai, dažnai jaučiama baimė ir depresija, todėl neaišku kokiais įrodymais remdamasis pirmosios instancijos teismas nustatė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Sukėlus žmogui skausmą ar nežymiai sutrikdžius jam sveikatą, panašaus pobūdžio bylose priteisiamos mažesnės piniginės sumos, t. y. nuo 150 iki 350 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267/2013; 2K-563/2014; 2K-299-648/2015 ir kt.).
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokuroras prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. K. gynėjos advokatės K. R. apeliacinis skundas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
5. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.
6. Įstatymų leidėjo yra įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus, svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.
7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų, pripažindamas M. K. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nesilaikė. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados nėra pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, neatsižvelgta ir neįvertintos visos bylos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog M. K. tyčia savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam D. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau tokia išvada padaryta neįvertinus visų reikšmingų bylai aplinkybių, prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų.
Žemesnės instancijos teismas
8. M. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2020 m. kovo 25 d., apie 20.30 val., apsaugos poste, esančiame prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), tarpusavio žodinio konflikto su D. K. metu, tyčia suduodamas jam ne mažiau trijų smūgių į galvos sritį, padarė kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, kaktos sumušimą ir taip mušdamas nukentėjusįjį D. K. sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
9. M. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, savo kaltės nepripažino ir paaiškino, kad 2020 m. kovo 25 d., stebėdamas vaizdo kameras apsaugos poste, pastebėjo vyriškį, kuris pasiėmė dešrų ir praėjo pro kasas už jas nesusimokėjęs. Jis užblokavo duris, pasakė tam vyriškiui, kad šis įvykdė vagystę, todėl iškvietė policiją ir nusivedė šį į apsaugos postą. Apsaugos poste vyriškis prašė nekviesti policijos, tačiau jis atsisakė tai padaryti, liepė šiam atiduoti dešras. Tuo metu jie sėdėjo vienas priešais kitą. Nukentėjusysis į tokį jo atsakymą sureagavo labai agresyviai, pradėjo švaistytis, mosikuoti dešromis, jis prašė vyriškio atsisėsti, pastarasis įvykdė nurodymą. Tuo metu jis pildė dokumentus ir iškvietė saugos tarnybos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus. Vyriškis supyko ir pradėjo grasinti, kad dabar jis, t. y. kaltinamasis, susimokės, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio, nes pažeidėjai dažnai taip elgiasi – grasina iškviesti policiją ir pranešti, kad juos sumušė. Nukentėjusysis taip pat jam grasino, kad palauks po darbo, papjaus, jei jo nepaleis. Kai atvažiavo „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, nukentėjusįjį paliko su jais, pats ėjo tikrinti prekių kainų, iškvietė policiją. Darė taip, kaip ir kiekvieną kartą pagavus vagį. Atvykę medikai patikrino nukentėjusįjį, jokių sužalojimų nerado. Atvykusiems policijos pareigūnams jis paaiškino, kad sulaikė vagį, pateikė pareiškimą, paaiškino pareigūnams, kad nukentėjusysis supyko dėl to, kad jis šiam iškvietė policiją, todėl paskambino ir pranešė, jog neva buvo sumuštas. Kraujosruvą nukentėjusiojo akyje jis pastebėjo dar prieš vedantis šį į apsaugos postą, o po to, kai nukentėjusysis nusiėmė kaukę, pamatė ir šašą lūpoje. Jis nukentėjusiojo nemušė, smūgių nesudavė. Mano, kad nukentėjusysis jį apkalba įkalbėtas draugo. Po šio įvykio praėjus savaitei laiko tas pats nukentėjusysis vėl buvo sulaikytas apsivogęs ir vėl, būdamas neblaivus, kvietė policiją ir greitąją, tačiau medikai jokių sužalojimų nerado, nukentėjusįjį išsivežė policija, ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Civilinio ieškinio nesutinka atlyginti (2 t., b. l. 31–32).
10. Nukentėjusysis D. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad galimai 2020 m. kovo 25 d. vakare ėjo į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ – kaimynė prašė palydėti jos vaiką. Parduotuvėje už striukės užsikišo dešrų ir jį sulaikė kaltinamasis, nusivedė į apsaugos darbuotojų patalpą, abu atsisėdo, tarp jų kilo ginčas. Kaltinamasis pradėjo jį įžeidinėti, sakė, kad jis vagis. Jis šiam atsakė, kad ne tavo reikalas, ir prasidėjo smūgiai. Kaltinamasis jam sudavė ne mažiau trijų smūgių kumščiu į veidą ir iš kojos (kelio) į šoną. Jis sakė kaltinamajam, kad už tokius veiksmus praras darbą. Nepamena, kas kvietė greitąją pagalbą. Tuo metu, kai buvo suduoti smūgiai, kaltinamasis stovėjo, o jis sėdėjo. Kaltinamasis prakirto jam viršutinę lūpą. Bėgo kraujas. Tai matė ir pareigūnai, ir apsaugos darbuotojai. Jis kraują valėsi ranka. Kai jam smūgiavo, jis nesigynė, pagalbos nekvietė, tik pradėjo garsiau kalbėti, nes apsaugos darbuotojai stovėjo už durų. Durys buvo uždarytos. Smūgiavimo metu apsaugos darbuotojai jau buvo atvykę. Kai kaltinamasis atidarė duris, apsaugos darbuotojai sakė, ką šis daro, matė, kad jis buvo kraujuotas. Kitą dieną jis pats nuvažiavo į ligoninę, kur jam atliko ekspertizę, po to parašė pareiškimą policijai. Po šio įvykio iki vykimo į ligoninę jokių konfliktų su kitais asmenimis neturėjo, nugriuvęs nebuvo. Jam galvą skaudėjo gal dvi, tris dienas, buvo prakirsta lūpa, akyje buvo kraujosruva. Dėl to jautė fizinį ir moralinį skausmą. Kurį laiką vengė lankytis toje parduotuvėje. Dėl šio įvykio jam pablogėjo atmintis, jaučia baimę, kad toks incidentas vėl gali pasikartoti. Palaiko savo pareikštą civilinį ieškinį (1 t., b. l. 187–188).
11. Liudytoja L. S., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad ji yra policijos pareigūnė, 2020 m. kovo mėnesį vyko į iškvietimą dėl to, kad asmenį sumušė apsaugos darbuotojas. Atvykus, juos pasitiko kaltinamasis ir nukentėjusysis. Po kelių minučių atvyko ir medikai. Pas nukentėjusįjį matėsi sužalojimai: akyje kraujosruva, pakraujavimas virš lūpos – šviežiai pakrešėjęs kraujas. Iškvietimai buvo du – kaltinamojo ir nukentėjusiojo. Ji pasikalbėjo su abiem. Nukentėjusysis nurodė, kad įvykdė vagystę, jį nusivedė į kambariuką, ten įvyko žodinis konfliktas ir jis buvo sumuštas. Kaltinamasis nei prisipažino, nei neigė savo kaltę. Jis sakė, kad jį provokavo, bet nenurodė, ar sudavė nukentėjusiajam. Ikiteisminio tyrimo metu jos nurodytas įbrėžimas ant nukentėjusiojo lūpos tai yra pakrešėjęs kraujas. Kraujo lašų nematė. Nukentėjusysis atsisakė vykti su medikais į gydymo įstaigą, taip pat atsisakė rašyti pareiškimą (1 t., b. l. 188).
12. Liudytoja V. E., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad ji dirba greitosios medicinos pagalbos skyriuje. Vyko į iškvietimą J. pr. esančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“. Kvietė sužalotas asmuo. Apžiūrėjus nukentėjusįjį, sužalojimų nenustatė. Buvo pasiūlyta vykti į gydymo įstaigą, tačiau nukentėjusysis atsisakė. Jis buvo labai grubus, teigė, kad jį sumušė apsaugos darbuotojas. Buvo stebimas nežymus įbrėžimas virš lūpos. Asmuo skundėsi krūtinės skausmu, net nuo lengvo prisilietimo jis pašoko, nors akivaizdu, jog nuo tokio prisilietimo skausmo negalėjo būti. Lūpa nebuvo praskelta, tai buvo smulkus įbrėžimas. Kraujas iš žaizdos nebėgo, kraujo žymių ant nukentėjusiojo nebuvo. Jis buvo neblaivus ir į ligoninę vykti atsisakė. Guzo, hematomų, kraujosruvų, žaizdų nebuvo. Asmuo buvo agresyvus, atsisakė pasirašyti po medicininiais dokumentais (2 t., b. l. 15).
13. Liudytoja R. A., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad ji dirba parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), kasininke, kaltinamasis yra apsaugos darbuotojas. Prieš metus laiko, kovo pabaigoje, jos darbo metu buvo sulaikytas apsivogęs asmuo. Tą asmenį ji žino kaip nuolatinį vagį. Jis susimokėjo pas ją už kažkokią smulkmeną, išėjo pro kasą ir buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo. Tas asmuo buvo pakankamai aukšto ūgio, su kepure, kauke, galimai kairėje akyje, akies obuolyje, buvo kraujosruva. Po to tą patį asmenį ji matė, kai šis jau išeidinėjo iš parduotuvės po sulaikymo, tada buvo be kaukės, ant lūpos buvo šašas, kraujo nematė. Tas pats asmuo šiais metais pas ją iš kasos pavogė 5 loterijos bilietus (2 t., b. l. 30–31).
14. Liudytojas L. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad jis dirba apsaugos darbuotoju. Pamena, kad dirbo su kolega greitojo reagavimo ekipaže „(duomenys neskelbtini)“, kai buvo nuspaustas užpuolimo mygtukas J. pr. esančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“. Atvykus jį su kolega pasitiko apsaugos darbuotojas M. K. ir paprašė pabūti, kol šis pildys dokumentus. M. K. pats iškvietė policiją. Jis su kolega saugojo sulaikytą asmenį, t. y. jis su kolega buvo prie apsaugos darbuotojų patalpos, o kaltinamasis su nukentėjusiuoju buvo šios patalpos viduje. Durys buvo atidarytos. Girdėjo žodinį konfliktą, tačiau, kas ir ką sakė, nepamena. Atsimena, jog nukentėjusysis vartojo necenzūrinius žodžius. Atvykus policijai, M. K. perdavė sulaikytą asmenį pareigūnams, o jis su kolega išvažiavo. Nepamena, ar įvykio metu nukentėjusysis buvo sužalotas, ar kuo nors skundėsi (2 t., b. l. 16).
15. Liudytojas V. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad jis dirba apsaugos darbuotoju greitojo reagavimo ekipaže „(duomenys neskelbtini)“. Atvyksta, kai apsaugos darbuotojai paspaudžia pagalbos mygtuką. Buvo įvykis, kai atvažiavus į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, jo su kolega paprašė palaukti policijos, nes buvo sulaikytas vagystę iš parduotuvės įvykdęs asmuo, tačiau tiksliau aplinkybių nepamena. Ar ant nukentėjusiojo matėsi kokių nors sužalojimų, taip pat neprisimena (2 t., b. l. 16–17).
16. Specialistė M. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, patvirtino byloje esančią specialisto išvadą ir paaiškino, kad tyrimas atliktas tik pagal medicininius dokumentus, paties asmens ji neapžiūrėjo. Kraujosruva akies obuolyje atsirado dėl kontakto su riboto paviršiaus daiktu, tai gali būti kumštis. Smūgiuojant kumščiu, gali atsirasti kraujosruva akyje ir nebūti mėlynės aplink akį. Kraujosruva akyje gali atsirasti ne iš karto, o praėjus kuriam laikui po kontakto. Lūpos sumušimą įvertino kaip nubrozdinimą, nes greitosios medicinos pagalbos dokumente buvo nurodyta kaip įbrėžimas, tačiau tokio termino „įbrėžimas“ nėra. Kaktos sumušimu medicininiuose dokumentuose greičiausiai galėjo būti įvardintas patinimas, o tai medicinos ekspertai vertina kaip sumušimą (2 t., b. l. 15–16).
17. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 1028/2020(02) nustatyta, kad D. K. konstatuota kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, odos nubrozdinimas viršutinėje lūpoje ir kaktos sumušimas. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, trimis ar daugiau trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytais laiku bei aplinkybėmis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimų visuma griuvimui nebūdinga (1 t., b. l. 47).
18. 2020 m. kovo 30 d. protokolu-pareiškimu nustatyta, kad D. K. pranešė apie tai, jog 2020 m. kovo 25 d., apie 19-20 val., parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), po to kai jį sulaikė dėl pagrobtų prekių, apsaugos poste buvo sumuštas apsaugos darbuotojo, kuris sudavė ne mažiau šešių smūgių į galvą, taip sukeldamas fizinį skausmą. Ar sudavė į kitas vietas, nepamena, nes buvo vartojęs alkoholio (1 t., b. l. 13–15).
19. Policijos registruojamų įvykių suvestine nustatyta, kad 2020 m. kovo 25 d., apie 20.42 val., D. K. telefonu pranešė apie tai, kad prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ jį sumušė apsaugos darbuotojas, kraujuoja iš nosies. Tą pačią dieną, 20.40 val. M. K. telefonu pranešė, kad prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ sulaikė agresyviai besielgiantį vyriškį, kuris rėkavo, puolė pranešėją (1 t., b. l. 36–39).
20. 2020 m. liepos 10 d. kitų objektų apžiūros protokolu nustatyta, kad buvo apžiūrėtas Bendrajam pagalbos centrui pateiktas kompaktinis diskas su D. K. skambučio įrašu, padaryta stenograma, iš kurios matyti, kad 2020 m. kovo 25 d., 20.35 val., D. K., paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą, pranešė, kad jį parduotuvėje ,,(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), sumušė apsaugos darbuotojas, sutrenkė jam galvą, kraujuoja iš nosies, skauda, svaigsta galva (1 t., b. l. 70–71).
21. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortele nustatyta, kad 2020 m. kovo 25 d., 20.30 val., D. K. apsivogus parduotuvėje, šis buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo M. K.. Nukentėjusysis teigė, jog apsaugos darbuotojas kojomis spyrė jam į dešinį šoną, kumščiu sudavė į veidą. Apžiūrimas atsisakė, stebimas įbrėžimas virš lūpos (1 t., b. l. 51–52).
22. VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės paciento pirminės apžiūros medicininiu dokumentu nustatyta, kad 2020 m. kovo 26 d., 11.49 val., kreipėsi D. K., kuris nurodė, jog vakar jį sumušė parduotuvės apsaugos darbuotojas. Konstatuota objektyvi būklė: kaktoje kairėje sumušimas, dešinėje kirstinė žaizda lūpoje (1 t., b. l. 53–54).
23. 2020 m. balandžio 23 d. kitų objektų apžiūros protokolu nustatyta, kad buvo apžiūrėtas kompaktinis diskas su prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo kamerų įrašais, kuriuose užfiksuota, kaip nukentėjusysis, vilkintis tamsios spalvos striukę, ant galvos užsidėjęs kepurę su snapeliu, medicininę veido kaukę, kasoje moka už prekes, vėliau išeina iš parduotuvės (1 t., b. l. 58–66).
24. Išdėstytų įrodymų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad M. K. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagal minėto straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, sprendžiant dėl asmens kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, remiantis byloje esančiais įrodymais, turi būti nustatyta, kad būtent jo neteisėti veiksmai (mušimas ar kitoks smurtavimas) sukėlė nukentėjusiam fizinį skausmą, nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
25. Nagrinėjamu atveju tiesioginių 2020 m. kovo 25 d. įvykio liudytojų nėra, t. y. nei vienas pašalinis asmuo nematė, kas konkrečiai vyko parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), apsaugos darbuotojo patalpoje (poste), į kurią buvo nuvestas nukentėjusysis D. K., aplinkybių, susijusių su galimai įvykdyta vagyste iš parduotuvės, išsiaiškinimui. Apsaugos postas incidento metu nebuvo filmuojamas (1 t., b. l. 57). Esant tokiai situacijai, itin svarbu kuo detaliau įvertinti tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo parodymus, neteikiant nei vienam iš jų išskirtinės, prioritetinės reikšmės.
26. M. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad 2020 m. kovo 25 d. vykdė tarnybą apsaugos poste, stebėjo parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ įrengtas vaizdo stebėjimo kameras. Pamatė vyrą, imantį dešras, dar kažkokią smulkmeną, už kurią susimokėjo, tačiau už dešras neatsiskaitė. Supratęs, kad buvo įvykdyta vagystė, jis užblokavo išėjimo duris, iškvietė apsaugą ir policiją. Klientas buvo agresyvus, grasino, kad su juo susidoros, tačiau jokio fizinio kontakto nebuvo. Nukentėjusysis buvo susinervinęs, mosikavo dešromis, tačiau jo nelietė. Bendraujant su vyriškiu, jis matė pastarojo kraujosruvą akyje, tačiau nelabai kreipė į tai dėmesį. Nukentėjusysis pats išsikvietė greitąją medicinos pagalbą, teigdamas, jog buvo sumuštas, tačiau atvykę medikai jokių sužalojimų nerado (2 t., b. l. 31–32). Šie parodymai atitinka jo pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 113–114). M. K. tyrėjai nuosekliai pasakojo, jog incidento metu tiesiog vykdė savo tarnybines pareigas, t. y. pagal nustatytą tvarką reagavo į užfiksuotą vagystės iš parduotuvės faktą. Per vaizdo stebėjimo kameras jis aiškiai matė, kaip D. K. kišosi sau už drabužių dešras, todėl buvo objektyvus pagrindas šį asmenį sulaikyti. Jis, paspausdamas mygtuką, operatyviai užblokavo išėjimo iš parduotuvės duris ir, paspausdamas kitą mygtuką, iškvietė papildomos apsaugos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus. Pastarieji yra kviečiami tam, kad prižiūrėtų sulaikytąjį asmenį, kol bus pildomi reikiami dokumentai ir atvyks policijos ekipažas. Nukentėjusysis atidavė dešras ir prašėsi paleidžiamas, tačiau jis nesutiko to padaryti, todėl pastarasis supyko, pasidarė agresyvus, pradėjo grasinti. Jis matė, kad vyriškis turi senų sužalojimų akies ir lūpos srityse. Kiek žino, atvykę medicinos darbuotojai naujų sužalojimų nenustatė, todėl teigia, kad yra apkalbamas.
27. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuos M. K. parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga. Liudytoja L. S. (į įvykio vietą atvykusi policijos pareigūnė) ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad nukentėjusysis jai skundėsi, jog buvo sumuštas apsaugos darbuotojo. Jam skaudėjo krūtinę ties šonkauliais, akies vidinėje dalyje matė kraujosruvą, taip pat buvo įbrėžimas virš jo viršutinės lūpos, tačiau medikų pagalbos vyriškis atsisakė, taip pat nesutiko rašyti pareiškimą (1 t., b. l. 26–27). Teisiamojo posėdžio metu L. S. patikslino, kad įbrėžimas virš lūpos buvo su kraujo pakrešėjimu, tačiau bėgančio kraujo ji nematė (1 t., b. l. 188). Parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ kasininke dirbanti liudytoja R. A. pirmosios instancijos teisme taip pat neigė mačiusi ant nukentėjusiojo veido ar kitos kūno vietos kraują. Priėjęs prie kasos, D. K. dėvėjo medicininę apsaugos kaukę, todėl ji matė tik pamuštą akį (raudoną kraujosruvą), vėliau, kai šis buvo sulaikytas ir išėjo iš apsaugos posto, ji matė ant lūpos šašą, nes vyriškis jau buvo be kaukės (2 t., b. l. 30–31). Jokių neseniai naudoto smurto žymių nepastebėjo ir į įvykio vietą atvykusi greitosios medicinos pagalbos darbuotoja – liudytoja V. E.. Ji pažymėjo, kad medikų pagalbos kvietėsi pats nukentėjusysis, tačiau apžiūros metu jis buvo grubus bei agresyvus. Ji matė nežymų įbrėžimą virš lūpos, tačiau šio smulkaus sužalojimo nereikėjo siūti, be to, lūpa nekraujavo. Vyriškis taip pat skundėsi krūtinės skausmu, tačiau nesileido pilnai apžiūrimas, nuo nedidelio prisilietimo jis pašoko, tokiu būdu imituodamas skausmą. Teigti, kad įbrėžimas virš lūpos atsirado būtent įvykio dieną, ji negalėjo (1 t., b. l. 31–32, 2 t., b. l. 15). Jokių smurtinių veiksmų naudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu neprisiminė ir greitojo reagavimo ekipažo „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai L. S. ir V. V. (2 t., b. l. 16–17).
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. K. veiksmai, atlikti nedelsiant kviečiant pagalbą (pastiprinimą), t. y. saugos tarnybos darbuotojų ir policijos iškvietimas, tik patvirtina, kad jo tikslas buvo sulaikyti agresyviai besielgiantį, vagystę įvykdžiusį parduotuvės klientą ir perduoti šį teisėsaugos institucijų žinion, o ne pastarąjį fiziškai „paauklėti“ ar „pamokyti“. Jei nuteistasis iš tiesų būtų naudojęs smurtą sulaikyto asmens atžvilgiu, jam nebūtų tikslinga kviesti pašalinius asmenis, kurie galėtų paliudyti smurtavimo aplinkybę. Tačiau M. K. nieko neslėpė ir elgėsi pagal nustatytą tvarką, t. y. jis tinkamai atliko savo pareigas – nebijodamas jam reiškiamų grasinimų susidoroti bei atkeršyti, jis užpildė reikiamus dokumentus ir, nepaisydamas sulaikytojo nepasitekinimo, perdavė D. K. policijos pareigūnams tolesniam aplinkybių aiškinimuisi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą, būtina atsižvelgti į tai, kad įvykio metu jis buvo akivaizdžiai neblaivus (nors konkretus neblaivumo laipsnis alkotesteriu nebuvo nustatytas, tačiau šią aplinkybę paliudijo tiek nuteistasis, tiek į iškvietimą atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, girtumo fakto neneigė ir pats D. K.), be to, jis padarė teisės pažeidimą, į kurį principingai sureagavo būtent M. K., todėl visiškai natūralu, jog nukentėjusysis buvo piktas dėl nuteistojo veiksmų, kas galimai ir nulėmė, jog pastarąjį jis apkaltino smurto panaudojimu.
29. Analizuojant nukentėjusiojo parodymus, matyti, kad jis nesugebėjo tiksliai įvardyti nei į kurias kūno vietas jam neva sudavė M. K., nei kokiu būdu sužalojimai buvo padaryti. Protokolą-pareiškimą (1 t., b. l. 13) dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos D. K. pateikė tik 2020 m. kovo 30 d., t. y. nuo įvykio praėjus daugiau nei keturioms paroms. Šiame pareiškime nukentėjusysis nurodė, kad jam rankos kumščiais buvo suduota ne mažiau šešių smūgių į galvos sritį. Apie spyrius kojomis ar keliais nieko neminima, taip pat nenurodoma, jog buvo sumušta krūtinės sritis, nors būtent jos skausmu, be kita ko, D. K. skundėsi greitosios medicinos pagalbos darbuotojai V. E. ir policijos pareigūnei L. S.. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis patikslino, jog smūgių sudavimo į galvos sritį metu jam buvo praskelta lūpa (1 t., b. l. 18). Sužalojimų nei krūtinės, nei akies ar kaktos srityse nenurodė. Pirmosios instancijos teisme D. K. pateikė naują sužalojimų mechanizmo versiją, t. y. aiškino, kad jam M. K. smūgiavo ne tik kumščiais, tačiau ir spyrė vieną kartą koja į šoną, toliau apklausos metu detalizavo, jog smūgis buvo suduotas ne pėda, bet keliu. Be to, D. K., reaguodamas į specialisto išvadą Nr. G 1028/2020 (02), kuria konstatuota, jog jam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti trimis ar daugiau trauminiais poveikiais, pažymėjo, jog nuteistasis jam į veidą smūgiavo daugiau nei tris kartus, nors iš pradžių pasakojo apie mažiausiai šešis smūgius. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis taip pat akcentavo, jog iš lūpos jam bėgo kraujas ir jis šį kraują valėsi ranka, tačiau, šiame nuosprendyje jau minėta, kad nei vienas liudytojas minėtos aplinkybės nepatvirtino, t. y. niekas nematė kraujo nei ant nukentėjusiojo veido, nei ant jo drabužių. Apeliaciniame skunde advokatė pagrįstai atkreipia dėmesį, kad skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą D. K. atsiliepusiai darbuotojai aiškino, jog jį sumušė apsaugos darbuotojas ir kraujas jam bėga iš nosies, todėl reikia kviesti policiją ir greitąją (1 t., b. l. 70–71), t. y. buvo nurodyta, jog dėl neva suduotų smūgių buvo sužalota nosis, nors netrukus atvykusiems medikams rodytos visiškai kitos neva sužalotos kūno vietos.
30. Iš aptartų parodymų matyti, kad nukentėjusysis painiojosi juos duodamas ir derino prie jau surinktos bylos medžiagos. Tokie nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai, nesant juos pagrindžiančių kitų objektyvių įrodymų, negali pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Atkreiptinas dėmesys, kad D. K. painiojosi duodamas parodymus ne tik apie jam padarytus sužalojimus bei jų padarymo mechanizmą, bet ir apie kitų asmenų veiksmus įvykio metu. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis aiškino, kad atvykę papildomi apsaugos darbuotojai liko stovėti parduotuvės salėje, o jis su M. K. dviese buvo apsaugos kambario poste, kurio durys buvo uždarytos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme D. K., siekdamas sustiprinti savo parodymų įtaigumą, nurodė, jog nuteistasis paliko praviras apsaugos posto patalpos duris ir kiti apsauginiai matė, kas vyksta, taip pat matė ir kraujuotą jo lūpą, nors liudytojai L. S. ir V. V. to nepatvirtino. L. S. pažymėjo tik tai, kad girdėjo žodinį konfliktą tarp apsaugos darbuotojo M. K. ir pastarojo sulaikyto asmens, tačiau jokių smurtinių veiksmų nepastebėjo. Abu liudytojai neprisiminė jokių akivaizdžių sužalojimų ant sulaikytojo veido.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra reikšmingi duomenys, užfiksuoti 2020 m. kovo 25 d. kvietimo kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 51–52), kurioje aprašyta D. K. sveikatos būklė iš karto po neva smurtu pasibaigusio konflikto su parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotoju. Šiame medicininiame dokumente pažymėta tik tai, kad yra stebimas įbrėžimas virš lūpos, detalios apžiūros bei pagalbos D. K. atsisakė. Joks kraujavimas nei iš nosies, nei iš lūpos nėra nurodytas, tuo tarpu teigti, kad nežymus lūpos įbrėžimas atsirado būtent po konflikto su M. K., šiam apsaugos poste suduodant smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą, nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad į parduotuvę D. K. užėjo ir jos viduje vaikščiojo dėvėdamas medicininę veido kaukę, todėl iš byloje esančių vaizdo įrašų nematyti jo veido (konkrečiai lūpos) būklės iki incidento. Vis dėlto, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šis smulkus įbrėžimas atsirado dar iki nukentėjusiajam ateinant į parduotuvę, kadangi liudytoja R. A. nurodė, jog D. K. išeinant be veido kaukės iš apsaugos darbuotojo posto, ant šio lūpos matė šašą, t. y. darinį, kuris nesusiformuoja iš karto po smūgio sudavimo, o tik praėjus kuriam laikui. Nors L. S. pirmosios instancijos teisme teigė, kad, jos nuomone, kraujas ant D. K. lūpos buvo šviežiai pakrešėjęs, tačiau tos pačios apklausos metu ji pažymėjo, jog ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė visas aplinkybes, nes buvo praėję mažiau laiko nuo įvykio, tuo tarpu pirminės apklausos metu ji nurodė mačiusi tik įbrėžimą virš viršutinės lūpos, jokio pakraujavimo, patinimo ar pan. ji neužfiksavo.
32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiajam kitą dieną, t. y. nepraėjus ir parai laiko, kreipusis į gydymo įstaigą, buvo nustatytas sumušimas kaktos kairėje pusėje. Duomenų, kad iki šio įvykio ar po jo D. K. būtų buvusi sumušta kakta, nėra, todėl padaryta išvada, jog šis sumušimas taip pat buvo padarytas neteisėtais M. K. veiksmais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada yra grįsta ne objektyviais bylos duomenimis, o prielaida, kuo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusysis įbrėžimą virš lūpos ir kraujosruvą akyje jau turėjo ateidamas į parduotuvę, todėl nėra logiška sumušimą kaktos srityje vertinti atskirai, būtent kaip M. K. smurtinių veiksmų padarinį. Be to, jau minėta, kad detalesnės medicininės apžiūros iš karto po incidento D. K. atsisakė, todėl negalima kategoriškai atmesti versijos, jog jis galėjo susižaloti po įvykio apsaugos poste, t. y. tos pačios dienos vakarą ar kitos dienos rytą. Iš nekaltumo prezumpcijos kylantis in dubio pro reo principas numato, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Šiuo atveju yra išnaudotos visos galimybės, siekiant nustatyti, kada ir kaip nukentėjusysis susižalojo, ar buvo sužalotas, tačiau iš esmės paties nukentėjusiojo parodymų prieštaringumas neleidžia tiksliai atkurti visos įvykių eigos, o kitų duomenų, patvirtinančių M. K. smurtinius veiksmus byloje nėra.
33. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad D. K., pareikšdamas 750 Eur civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, jog po 2020 m. kovo 25 d. patirto smurto jautėsi pažemintas ir labai išsigandęs, jo bendravimo galimybės buvo apsunkintos dėl gilių emocinių išgyvenimų, jis vengia aktyvaus socialinio gyvenimo, mažiau pasitiki savimi (1 t., b. l. 178–181). Tačiau bylos medžiaga liudija, kad šie neva patirti neigiami išgyvenimai nesutrukdė nukentėjusiajam ir toliau lankytis prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, vogti prekes iš parduotuvės bei kelti skandalus dėl nebūtų dalykų. M. K. patvirtino, jog D. K., būdamas neblaivus, po savaitės ar dviejų nuo nagrinėjamo incidento vėl buvo sulaikytas toje pačioje parduotuvėje, bandantis išsinešti prekes, už pastarąsias nesumokėjęs. Po 2020 m. kovo 25 d. įvykio jis ir toliau beveik kasdien buvo sulaikomas vagiantis prekes įvairiuose miestuose esančiose parduotuvėse. (duomenys neskelbtini) esančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ D. K. buvo pakartotinai sulaikytas 2020 m. balandžio 2 d., kas visiškai atitinka M. K. duotus parodymus apie nukentėjusiojo piktybiškumą. 2020 m. balandžio 11 d. nukentėjusysis yra baustas už tai, kad necenzūriniais žodžiais iškeikė „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotoją, o 2020 m. lapkričio 27 d. šioje parduotuvėje vėl įvykdė vagystę. Šie duomenys patvirtina, jog 2020 m. kovo 25 d. įvykio metu jokia neturtinė žala, priešingai, nei nurodoma civiliniame ieškinyje (2 t., b. l. 179–181), D. K. nepadaryta, kas taip pat sudaro pagrindą nukentėjusiojo parodymus dėl prieš jį pavartoto smurto vertinti kaip nepatikimus.
34. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl M. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo M. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).
35. D. K. apylinkės teismui pateikė 750 eurų civilinį ieškinį, taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 178–181). Kadangi apeliacinės instancijos teismas M. K. išteisina, todėl nukentėjusiojo civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog priteisti nukentėjusiajam jo turėtas išlaidas už civilinio ieškinio parengimą ir atstovavimą teisme (500 Eur) pagrindo nėra, kadangi M. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
36. Daiktinių įrodymų klausimas spręstinas vadovaujantis BPK 94 straipsnio nuostatomis, t. y. kompaktiniai diskai, esantys byloje (1 t., b. l. 66, 72) – paliktini saugoti prie bylos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
nuteistojo M. K. gynėjos advokatės K. R. apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
M. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiojo D. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Nukentėjusiojo D. K. patirtų bylinėjimosi išlaidų teisinei atstovo pagalbai apmokėti iš M. K. neišieškoti.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinius diskus, esančius byloje (1 t., b. l. 66, 72), palikti saugoti prie bylos.
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.