Kauno apylinkės teismo sprendimas

Ieškinyje nurodyta, kad T. J. su Ž. J. 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė Skolos pirkimo - pardavimo sutartį (toliau – Sutartis) . Pagal šią Sutartį Ž. J. įsigijo 208 503, 19 Lt dydžio UAB „Togri“ skolą T. J.. Ž. J. už perkamą skolą T. J. įsipareigojo sumokėti 100 Lt kainą. UAB „Togri“ 2009-2014 metų laikotarpiu išmokėjo Ž. J. visą skolą, kurią jis buvo įgijęs pagal Sutartį, t. y. 208 503, 19 Lt. 2017 m. spalio 5 d. UAB „Togri“ pateikė pretenziją Ž. J., kurioje nurodė, kad UAB „Togri“ išmokėdama 208 503, 19 Lt Ž. J. privalėjo išskaičiuoti 15 procentų dydžio gyventojų pajamų mokestį iš atitinkamos sumos ir pervesti šį mokestį į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. UAB „Togri“ paprašė Ž. J. grąžinti bendrovei 15 procentų gyventojų pajamų mokesčio dydžio sumą apskaičiuotą nuo jam išmokėtos 208 503, 19 Lt sumos, tačiau Ž. J. atsisakė tai padaryti. Taip pat pažymėtina, kad Ž. J. nieko neatsakė į jam pateiktą pretenziją. Pažymėtina, kad 2018 m. sausio 29 d. UAB „Togri“ pateikė pakartotinę pretenziją Ž. J., tačiau jis atsisakė tenkinti ir pakartotinę pretenziją.

Iš byloje pateiktų dokumentų nustatyta, kad UAB „Togri“ direktorius nuo bendrovės įregistravimo dienos t. y. nuo 2007 m. liepos 17 d. iki 2012 m. spalio 29 d. buvo T. J. ir akcininku nuo 2007 m. liepos 17 d. iki 2007 m. gruodžio 17 d. 2008 m. gruodžio 31 d. Skolos pirkimo - pardavimo sutartimi T. J. pardavė Ž. J. UAB „Togri“ 208 503,19 Lt dydžio skolą (el. byla, 1 tomo, b. l. 6). Didžiosios knygos sąskaitų aktyvumo išraše minėta skola dalimis išmokėta Ž. J. ( el. byla, 1 tomo, b. l. 7). 2016 m. birželio 15 d. UAB „Togri“ gautas raštas Nr. 13.4.-38-2)R-3832 iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, kad UAB „Togri“ jau nuo 2009 m. sausio 30 d. išmokėdama sumas turėjo apskaičiuoti 15 procentų pajamų mokestį (el. byla, 1 tomo, b. l. 31). 2017 m. spalio 9 d. UAB „Togri“ mokėjimo nurodymu Nr. 2907 išmokėjo valstybinei mokesčių inspekcijai, nurodydama įmokos kodą – 1411- 3 128 Eur ( el. byla, 1 tomo, 44). 2017 m. spalio 5 d. ir 2018 m. sausio 29 d. išsiųstos atsakovui pretenzijos sumokėti 9 049,32 Eur sumą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktą raštą (el. byla, 1 tomo, b. l. 8).

Byloje kilęs ginčas tarp ieškovės ir atsakovo dėl sumokėto gyventojų pajamų mokesčio grąžinimo. Ieškovė pareiškė ieškinį nurodydama ieškinio pagrindu tą aplinkybę, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo dėl to, kad gavo pajamas pagal sandorį, kurios buvo apmokestintos. Ginčo, kad minėta pinigų suma atsakovui Ž. J. buvo išmokėta nėra.

Ieškovė reiškia ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.237-6.242 straipsnio pagrindu. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas, kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, taikomas tada, kai yra šios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008; kt.). Aiškinant šio civilinės teisės instituto prigimtį ir taikymo sąlygas, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.2 straipsnis). CK 6.237- 6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų - niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos. Šios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės daro jį panašų į civilinių teisių gynimo būdą. Dėl šios priežasties, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas tiesiog kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas.

Remiantis aukščiau išdėstytu, nepagrįsto praturtėjo institutas šiuo atveju negali būti taikomas, nes pinigai atsakovui buvo išmokėti sutarties pagrindu. Nepagrįstu praturtėjimas būtų tuo atveju, jei asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo būtų įgijęs tai, ko jis negalėjo gauti ir neturėjo gauti, tuomet privalėtų grąžinti tai asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta ( CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Ši pareiga atsirastų asmeniui ir tuo atveju, jei pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyktų paskiau ( CK 6.237 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje, ieškovė vadovaudamasi 2008 m. gruodžio 31 d. Skolos pirkimo - pardavimo sutartimi 2017 m. spalio 9 d. sumokėjo į valstybės biudžetą 3 128 Eur gyventojų pajamų mokestį už atsakovą. Taigi, šiuo atveju, kai asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Esminė pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą sąlyga yra prašomo išreikalauti turto įgijimo teisinio pagrindo nebuvimas, t. y. negalimumas pateisinti daikto ar pinigų gavimą nei įstatymu, nei sandoriu.

Pagal CK 246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko (veikimo ar neveikimo) rezultatu. CK 6.248 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininko kaltė – preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi teisine prasme žala yra tik tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių ieškovas nebūtų patyręs, jeigu atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai gali sukelti įvairius teisinius padarinius. Vienas tokių padarinių – žala. Žalos padarymas neteisėtais veiksmais yra juridinių faktų sudėtis, sukelianti teisines pasekmes, t. y. neteisėtais veiksmais padarius žalą, tarp šalių susiklosto nauji teisiniai santykiai – santykiai dėl žalos atlyginimo. Žala yra viena būtinų prievolės dėl žalos atlyginimo, t. y. deliktinės civilinės atsakomybės, atsiradimo sąlygų.

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 9 053,66 Eur sumą 2008 m. gruodžio 31 d. skolos pirkimo - pardavimo sandorio pagrindu, kuriuo remiantis atsakovui buvo išmokėta 208 503, 19 Lt suma. Nuo minėtos sumos bendrovė turėjo ir privalėjo išskaičiuoti ir pervesti į valstybės biudžetą 15 procentų dydžio gyventojų pajamų mokestį, kuris yra lygus 9 053,66 Eur.

Ieškovė nurodė, kad ji kaip juridinis asmuo yra įpareigota pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas mokėti mokesčius. Atsižvelgiant į tai, ieškovė Valstybinei mokesčių inspekcijai turėjo apskaičiuoti ir sumokėti pajamų mokestį nuo išmokų, išmokėtų atsakovui laikotarpiu nuo 2011 metų, kadangi šis mokestis gali būti apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, todėl bendrovė 2017 m. spalio 9 d. sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai 3 128 Eur gyventojų pajamų mokestį, mokėjimo nurodyme nurodydama įmokos kodą - 1411 (t. y. Gyventojų pajamų mokestis nuo gyventojams su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusių A klasės išmokų). Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė neturėjo prievolės mokėti mokestį, nes nebuvo jokio Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo, o į bylą pateikti inspekcijos raštai yra tik informacinio pobūdžio, kurie nėra prievolė sumokėti gyventojų pajamų mokestį. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 23 straipsnio 1 dalį nustatyta, kad išmokas, kurios priskiriamos A klasės pajamoms privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į valstybės biudžetą išskaičiuojantis asmuo. Įstatyme nustatyta išskaičiuojančio asmens prievolė išskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį iš gyventojo (šiuo atveju iš atsakovo) ir jį sumokėti į valstybės biudžetą. Taigi, UAB „Togri“ išmokėdama 208 503, 19 Lt Ž. J. privalėjo išskaičiuoti 15 procentų dydžio gyventojų pajamų mokestį iš atitinkamos sumos ir pervesti šį mokestį į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, tačiau to laiku neatliko. Kaip nurodyta 2016 m. birželio 15 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos rašte Nr. (13.4.-38-2) R-3832 jau nuo 2009 m. sausio 30 d. UAB „Togri“ išmokėdama pirmąją išmoką nuo 30 794 Lt turėjo išskaičiuoti pajamų mokestį. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatas mokestis gali būti apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Atsižvelgiant į tai, UAB „Togri“ turi sumokėti pajamų mokestį nuo išmokų išmokėtų Ž. J. laikotarpiu nuo 2011 metų. Nesutiktina su atsakovo atstovės nuomone, kad ieškovė pajamų mokestį turėjo mokėti pagal Valstybinės mokesčių priimtą sprendimą, kadangi ieškovė, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punkto bei 81 straipsnio 1 dalies nuostatas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Kitaip tariant, ieškovė mokesčius privalėjo mokėti ne dėl deklaracijų teisingo ar neteisingo užpildymo, tačiau dėl to, kad to reikalauja mokesčių įstatymai. Be to, ieškovei kaip juridiniam asmeniui yra įstatymo nustatyta pareiga mokėti mokesčius, bei keliami didesni atidumo, rūpestingumo jo veikloje reikalavimai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. UAB „Moduva ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-112/2008; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Transgesta Servis“ v. K. B., P. B., N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-69/2010; kt.), todėl bendrovė neturi laukti kol bus priimtas atitinkamas Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas dėl privalomo mokesčio sumokėjimo. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovės pateiktas išrašas iš Didžiosios knygos, neatitinka įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų, kadangi nenurodyta nei kokios tai bendrovės knygos išrašai, nėra parašų, todėl prašo teismo jais nesivadovauti. Teismas pažymi, kad atsakovo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino faktą, kad atsakovas iš UAB „Togri“ pinigus gavo ir dėl išmokėtų pinigų sumos ginčo byloje nėra, todėl teismas dėl šio įrodymo nepasisako.