- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-17
- Bylos Nr.
- I1-520-428/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02188-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos įstaiga), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2).
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu panašiai nurodė, kad bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje drausmės grupėje 4 patalpoje nuo 2016-08-20 iki 2016-12-20, 7 kameroje nuo 2018-07-25 iki 2018-11-25, 6 kameroje nuo 2019-05-28 iki 2019-07-20. Kamerose teko kalėti dar su 8 nuteistaisiais, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Plotą mažino kameroje buvęs sanitarinis mazgas. Kameroje nebuvo radijo taško bei stalo valgymui. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, dvasines kančias.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą (b. l. 9–15) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašo teismo taikyti senaties terminą. Taip pat nurodė, jog dėl dalies analogiškų reikalavimų (2 būrio 7 gyvenamosios patalpos, ginčo laikotarpis nuo 2017-06-07 iki 2019-05-20) yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-7729-422/2019, todėl dėl minėtų aplinkybių turėtų būti šioje byloje nenagrinėjamas skundas. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas nebuvo laikomas kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupėje, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas patalpose. Įstaiga užtikrina tinkamą patalpų aprūpinimą inventoriumi. Stalas patalpoje yra. Pirmojo sektoriaus gyvenamosiose patalpose radijo taškai įrengti, nuteistųjų sugadinti taškai iš karto tvarkomi arba keičiami naujais. Skundų dėl radijo taškų gedimo ar stalo trūkumo negauta.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę drausmės grupėje laikotarpyje nuo 2016-08-20 iki 2016-12-20, nuo 2018-07-25 iki 2018-11-25, nuo 2019-05-28 iki 2019-07-20.
Atsakovė 2019-10-23 pažymoje Nr. 61-4359 (b. l. 19) pažymėjo, jog drausmės grupėje pareiškėjas buvo laikotarpiu nuo 2016-09-16 iki 2017-04-16, nuo 2018-07-20 iki 2018-11-20 ir nuo 2019-05-23 iki 2019-07-20. Pareiškėjas jokių prieštaravimų dėl atsakovės atstovės pateiktų duomenų nepateikė, todėl teismas vadovausis atsakovės pažymoje nurodytais duomenimis dėl pareiškėjo buvimo laikotarpio drausmės grupėje.
Atsakovės atstovė prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pataisos įstaigoje pradžios (2015-08-28), nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2019-10-03 (b. l. 3). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį nuo 2016-09-16 iki 2016-10-02 yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė nepatogumų, psichologinių kančių, emocinę depresiją. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus ir nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog, gavęs atsakovės atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Šioms aplinkybėmis, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2016-09-16 iki 2016-10-02 taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos. Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos drausmės grupėje nuo 2016-10-03.
Atsakovė teigia, jog dėl dalies analogiškų reikalavimų (2 būrio 7 gyvenamosios patalpos, ginčo laikotarpis nuo 2017-06-07 iki 2019-05-20) yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-7729-422/2019, todėl dėl minėtų aplinkybių turėtų būti šioje byloje nenagrinėjamas skundas. Tačiau iš administracinės bylos Nr. I1-235-422/2020 priimto 2020-02-27 sprendimo matyti, jog jis priimtas dėl kitų pareiškėjo aplinkybių ir joje nebuvo vertinamos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo buvimu drausmės grupėje bei kitomis nurodytomis šiame skunde aplinkybėmis (radijo taško ir stalo nebuvimu).
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės, redakcija galiojusi ginčo laikotarpiu), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 11¹ punkte nėra reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma drausmės grupės patalpose, tačiau teismo vertinimu, pagal savo pobūdį drausmės grupės patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, todėl, vadovaujantis įstatymo analogija, tokių patalpų vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma turėtų būti 3,6 kv. m.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 18–21), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu 2 būrio (drausmės grupėje) patalpose buvo nuo 2016-10-03 iki 2017-01-16 4 brigadoje (plotas – 30,80 kv. m, 9 miegamosios vietos, faktinis nuteistųjų skaičius – 8, vienam asmeniui teko 3,42 kv. m (faktiškai 3,85 kv. m) ploto), nuo 2018-07-20 iki 2018-11-20 7 brigadoje (plotas – 30,65 kv. m, 9 miegamosios vietos, faktinis nuteistųjų skaičius – 7, vienam asmeniui teko 3,40 kv. m (faktiškai 4,38 kv. m) ploto), nuo 2019-05-23 iki 2019-07-20 6 brigadoje (plotas – 20,48 kv. m, 6 miegamosios vietos, faktinis nuteistųjų skaičius – 6, vienam asmeniui teko 3,41 kv. m ploto).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo laikomas kameroje su 8 nuteistaisiais, tačiau nenurodė kuriuo tiksliai laikotarpiu, nenurodė asmenų vardų, pavardžių, nedetalizavo kurioje patalpoje buvo su 8 nuteistaisiais. Teismo posėdžio metu nurodė, jog 4 kameroje buvo 9 miegamosios vietos 2016 m. pradžioje, tačiau pareiškėjas minėtoje patalpoje buvo nuo 2016-09-16 iki 2017-01-16 ir tiksliai nenurodė, kuriuo laikotarpiu gyveno 9 asmenys. Posėdžio metu nurodė, jog 6 kameroje buvo 6 nuteistieji, tokius skaičius nurodė ir atsakovės atstovė. Taip pat teigia, jog 7 kameroje buvo 9 asmenys, tačiau taipogi savo argumentų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas teismui nepateikė tikslių duomenų apie kartu su juo kamerose (4 ir 7) buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis (pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, nepaaiškino, kiek lovų buvo konkrečiose kamerose bei ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos ir pan.). Šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovės atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose buvusį faktinį nuteistųjų skaičių ginčo laikotarpiu. Todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę drausmės grupės 2 būrio 4 ir 7 patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu.
Tačiau konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2019-05-23 iki 2019-07-20 (apie 2 mėnesius) nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto 6 patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą nurodytu laikotarpiu ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016-10-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Pareiškėjas teigia, jog patalpose nebuvo stalo ir radijo taško. Teismo posėdžio metu nurodė, jog stalo nebuvo tik 4 kameroje apie dvi savaites, vėliau jis buvo atneštas. Pabrėžė, jog stalai buvo per maži.
Žemesnės instancijos teismas
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), 13.10. papunktyje numatyta, jog gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema.
Atsakovė pateikė teismui duomenis (b. l. 20–21, 36–46, 49–54), jog radijo taškai patalpose yra įrengti bei nurodė, jog sugadinti radijo taškai nedelsiant tvarkomi arba keičiami. Skundų dėl radijo taškų neveikimo Pataisos įstaiga negavo. Tačiau duomenų apie tai, ar radijo taškas ginčo laikotarpiu veikė, byloje nebuvo pateikta. Byloje nėra ir duomenų, jog pareiškėjas dėl minėto pažeidimo būtų kreipęsis į administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo pasinaudoti radijo taškais yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuoti. Todėl teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų apimtį, šiuo atveju negali pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Normos), 10.2 punkte nustatyta, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose įrengiamas stalas. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš stalo nebuvimo iki Normų įsigaliojimo, t. y. nuo 2017-01-01 iki 2017-01-16, pažymėtina, kad šiuo laikotarpiu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nustatytas reikalavimas laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose įrengti stalą. Laikotarpiu nuo 2016-10-03 iki 2016-12-31 Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017-01-01), numatė, jog kameroje turi būti stalas.
Pateiktose atsakovės nuotraukose (b. l. 43–44, 53) matyti, jog patalpose yra pritvirtinti prie grindų stalai. Teisės aktai nenumato kokio dydžio turi būti įrengiami stalai. Taip pat pabrėžtina, jog pareiškėjas dėl stalo nebuvimo į administraciją nesikreipė. Todėl pareiškėjo argumentai kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs atmestini.
Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs. Atsakovas pateiktoje pažymoje (b. l. 22) nurodė, jog pareiškėjas į psichologus nesikreipė, duomenų apie sveikatos sutrikimus nepateikta. Teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neužtikrinant pareiškėjo teisės į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamąjį plotą laikotarpiu nuo 2019-05-23 iki 2019-07-20 gyvenant pareiškėjui drausmės grupės 2 būrio 6 brigadoje (apie 2 mėnesius teko vienam nuteistajam 3,41 kv. m gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje, trūko 0,19 kv. m ploto) bei nenustačius kitų pažeidimų, konstatuotina, jog jis patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tokie pažeidimai sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytos pažeidimo trukmės ir pažeidimo pobūdžio pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovės suma yra 200 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. L. (gim. (duomenys neskelbtini) ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.