- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-14
- Bylos Nr.
- 2A-2399-527/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-00632-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Rūta Palubinskaitė, Jolita Cirulienė
- Atsakovas
- L. D.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mokilizingas“
- Trečiasis asmuo
- M. D.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės (pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Palubinskaitės ir Egidijaus Tamašausko, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės L. D. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1281-374/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mokilizingas“ ieškinį atsakovei L. D. dėl skolos priteisimo (trečiasis asmuo M. D.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 1 510,81 Eur skolą, 137,58 Eur delspinigius, 50 Eur žyminį mokestį, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad šalys 2012-10-23 sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. PFM21 023RLPA dėl 3 900 Lt paskolos atsakovei suteikimo. Pagal sutartį už naudojimąsi paskola atsakovė įsipareigojo ieškovei mokėti fiksuotas 21,84 % metines palūkanas, taip pat 0,05 proc. dydžio delspinigius, jeigu sutarties sąlygos yra vykdomos netinkamai. Suteiktą paskolą kartu su palūkanomis atsakovė įsipareigojo grąžinti dalimis, mokėdama kas mėnesį sutarties grafike nurodytas mėnesines įmokas. Kadangi atsakovė nesilaikė sutarties mokėjimų grafiko sąlygų, t. y. kas mėnesį nemokėjo jame nurodytų eilinių įmokų, sutartis su atsakove 2013-04-24 buvo nutraukta, ieškovė pareikalavo grąžinti visą suteiktą paskolą kartu su palūkanomis ir sutarties mokesčiu anksčiau numatytojo termino, tačiau atsakovė šio reikalavimo neįvykdė. Ieškovė 2015-01-14 su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą, tačiau buvo gauti atsakovės prieštaravimai, kuriuose atsakovė nurodė, jog sutartis buvo sudaryta neva jai apie tai nieko nežinant. Susisiekus su ikiteisminį tyrimą Nr. 64-1-00282-13 atlikusiais pareigūnais paaiškėjo, jog priešingai, nei nurodo atsakovė, nors sutartį pasirašė trečiasis asmuo, tačiau ji buvo sudaryta atsakovei apie tai žinant ir jai dalyvaujant sutarties sudarymo metu. Remiantis CK 1.70 str. 1 dalimi, sutartis laikoma sudaryta per atstovą atsakovei išreiškus valią tokį sandorį sudaryti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015-08-10 sprendimu (b. l. 63–64) ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 1 510,81 Eur skolą, 137,58 Eur delspinigius, 50 Eur žyminį mokestį bei valstybei 3,12 Eur teismo turėtas pašto išlaidas. Teismas nurodė, kad nors atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, teigė, jog paskolą paėmė jos dukra M. D., tačiau šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė (b. l. 24). Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo, kuriame pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas M. D. (D.), Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės 2014-06-05 nutarimu buvo nutrauktas nenustačius M. D. veikoje nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 2 d., 300 str. 1 d., požymių (b. l. 11–12). Minėtame nutarime konstatuota aplinkybė, kad atsakovė L. D. pripažino, kad jos akivaizdoje ir jai sutikus sutartyje pasirašė dukra M. D.. Kitų įrodymų atsakovė nepateikė. Teismas sprendė, kad atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie ieškinio nepagrįstumą. Pagal Sutartį už naudojimąsi paskola atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei fiksuotas 21,84 proc. palūkanas, o taip pat 0,05 proc. dydžio delspinigius, jeigu sutarties sąlygos yra vykdomos netinkamai (b. l. 4–5), į ką atsižvelgęs į tai, teismas šią ieškinio šioje dalį laikė pagrįsta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė apeliaciniame skunde (b. l. 68–69) prašo panaikinti teismo 2015-08-10 sprendimą ir perduoti civilinę bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui; išreikalauti iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus duomenis, ar atsakovei 2015 metais paskirtas advokatas teikti antrinę teisinę pagalbą Marijampolės rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-1281-374/2015. Su teismo sprendimu atsakovė nesutinka, nes neatskleista bylos esmė. Sprendime konstatuota, kad CK 6.38 straipsnio tvarka prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir per nustatytus terminus, tačiau per mažai dėmesio skirta motyvacijai, susijusiai su sutarties sudarymu, pasirašymu ir vykdymu, su atsakovės tinkamu atstovavimu teisme, ginant jos teises ir teisėtus interesus. Nuo 2003 metų atsakovė serga psichikos sutrikimo ligomis, nuo 2005 metų ji tapo neįgali būtent dėl psichiką destabilizuojančių ligų, todėl pirmiausia teismas turėjo išspręsti, ar ji dėl psichikos sveikatos sutrikimų yra veiksni ir gali atstovauti savo interesams teisme. Teismas to nepadarė pažeisdamas CPK 51 straipsnio normas, numatančias teisę vesti bylą ir per atstovą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra neįgali, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2005-01-20 Nr. X-78) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atsakovė savo interesus turėjo ginti per valstybės paskirtą advokatą, tačiau ji tokia teise nepasinaudojo ne dėl savo valios, o dėl to, kad jai nebuvo tinkamai išaiškinta galimybė pasinaudoti tokia teise, kai ji dėl ligos visiškai nesuprato civilinio proceso ir jame dalyvavo netinkamai. Nurodytoje įstatymo normoje pasakyta, kad iš valstybės lėšų apmokamo advokato pagalba gali naudotis visais atvejais neįgalūs asmenys ar jų globėjai. Neoficialiais duomenimis, atsakovei buvo paskirtas advokatas. Kad atsakovės dalyvavimas procese buvo formalus, matyti iš bylos medžiagos ir galima spręsti pagal tai, kad ji nesugebėjo pareikšti priešieškinio byloje ir apginti kitų savo teisių, kai šiuo atveju buvo būtina ginčyti sandorį, sudarytą fizinio asmens, kuris sandorio sudarymo momentu nesuprato savo veiksmų ir negebėjo jų valdyti (CK 84 str.). Trečiasis asmuo M. D. prisipažino, kad sandorį pasirašė ji, todėl akivaizdu, kad teismui turėjo kilti abejonė dėl sandorio teisėtumo ir privalu buvo ypatingai tirti visas aplinkybes, susijusias su šia byla, tačiau teismas to nepadarė, pažeisdamas CPK 176, 178, 183 ir 185 straipsnius. Nors atsakovė nurodo, kad dukra pasirašė jos akivaizdoje, tačiau išsiaiškinus aplinkybes, susijusias su atsakovės negalia, buvo būtina tirti aplinkybę, ar ji aiškiai suprato sutarties sudarymo aplinkybes ir pasekmes. Prie apeliacinio skundo pateikiami medicininiai dokumentai, pagrindžiantys neįgalumą, tačiau jie pateikiami tik teismui, atsižvelgiant į tai, kad duomenys, susiję su apeliantės sveikatos būkle, diagnoze, negali ir neturi būti paviešinti.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą (b. l. 78–79) prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015-08-10 sprendimo rezoliucinėje dalyje per klaidą nepriteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą (1 648,39 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi ieškinys buvo tenkintas visiškai, rašymo apsirikimas turi būti ištaisytas. Teismas teisingai taikė materialinės ir proceso teisės normas, tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes. Vien aplinkybė, kad apeliantė neturėjo atstovo, nesudaro pagrindo priimti naujus įrodymus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Teismo posėdis pirmojoje instancijoje vyko žodinio proceso tvarka dalyvaujant atsakovei. Teismo posėdžio pradžioje šalims išaiškinamos jų teisės ir pareigos (CPK 158 str.). Apeliantė galėjo pateikti teismui žodinius paaiškinimus ar prašymą skirti papildomo laiko atstovui susirasti ir reikalingiems įrodymams pateikti. Tiek teismas, tiek ieškovė neturėjo jokio pagrindo suabejoti apeliantės veiksnumu. Apeliantė pati dalyvavo sutarties pasirašyme, ikiteisminiame tyrime ir teismo posėdyje, kurio metu buvo aiškiai išdėstytos šalių teisės ir pareigos. Apeliantė, nuolat pateikdama skirtingas sutarties sudarymo aplinkybes, tik bando išsisukti nuo įsipareigojimų vykdymo. Marijampolės apylinkės prokuratūros 2014-06-05 nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo aiškiai nurodyta, kad sutartis buvo pasirašyta laisva L. D. ir M. D. (D.) suderinta valia. Sutartis pasirašyta apeliantei žinant ir dalyvaujant pasirašymo procese. Apeliantė suprato, kaip reikia ginti savo teises teisme, kadangi ieškovei pateikus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, pateikė laiku ir tinkamą procesinį dokumentą – prieštaravimą, o ieškovei kreipusis su ieškiniu, pateikė atsiliepimą į jį, dalyvavo bylos nagrinėjime. Teismui priėmus nepalankų apeliantei sprendimą, suprato, kad turi teisę pateikti apeliacinį skundą, ir jį pateikė. Byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad apeliantė, sudarydama sutartį su ieškove, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Apeliantė, gavusi paskolą, ją panaudojo, t. y. iš įvykusio sandorio turėjo materialinę naudą. Ar apeliantė paskolą panaudojo savo, ar trečiojo asmens naudai, neturi reikšmės ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Ž. T. Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai taikė materialines ir proceso teisės normas, tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantė teigia, kad teismas pirmiausiai turėjo išspręsti klausimą, ar ji dėl psichikos sveikatos sutrikimų yra veiksni ir gali atstovauti savo interesus teisme. Tačiau, kolegijos nuomone, byloje pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, kurie būtų davę pagrindą teismui suabejoti veiksnumu apeliantės, kuri pati dalyvavo Sutarties pasirašyme, ikiteisminiame tyrime bei teismo posėdyje, kurio metu buvo aiškiai išdėstytos šalių teisės ir pareigos. Kolegijos nuomone, yra visiškai tikėtina, jog apeliantė, nuolat pateikdama skirtingas Sutarties sudarymo aplinkybes, tokiu būdu tik bando išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Marijampolės apylinkės prokuratūros 2014-06-05 nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo aiškiai nurodyta, kad Sutartis buvo pasirašyta laisva L. D. (apeliantės) ir M. D. (D.) suderinta valia. Sutartis pasirašyta apeliantei žinant ir dalyvaujant pasirašymo procese. Vadovaujantis CK 1.70 straipsnio 1 dalimi, Sutartis laikoma sudaryta per atstovą.
Apeliantė, teigdama, jog ji dėl psichikos sveikatos sutrikimų negalėjo savęs tinkamai atstovauti teisme, su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus ir prašo juos priimti į bylą ir vertinti. Kolegija pažymi, jog, vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė pateikdama naujus įrodymus tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui nurodo, kad jų negalėjo pateikti anksčiau, nes neturėjo atstovo ir nesuprato civilinio proceso. Pažymėtina, kad teismas, vykdydamas teisingumą, privalo būti nepriklausomas ir nešališkas (CPK 21 str.), o rinkti įrodymus savo iniciatyva gali tik įstatymų numatytais atvejais (CPK 179 str.). Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, t. y. kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 ir 178 str.). Vien tai, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme neturėjo atstovo, kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo priimti naujus įrodymus, pateiktus tik apeliacinės instancijos tvarka. Teismo posėdis pirmojoje instancijoje vyko žodinio proceso tvarka dalyvaujant atsakovei. Vadovaujantis CPK 158 straipsniu, teismo posėdžio pradžioje šalims išaiškinamos jų teisės ir pareigos. Apeliantė galėjo pateikti teismui žodinius paaiškinimus ar prašymą skirti papildomai laiko atstovui susirasti ir reikalingiems įrodymams pateikti. Kadangi su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir nenustatyta, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po teismo sprendimo priėmimo, kolegija atsisako priimti ir vertinti su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus – medicinos dokumento išrašą, neįgaliojo pažymėjimą ir darbingumo lygio pažymą. Be to, kolegija visiškai pritaria ieškovei, jog net ir priėmus apeliantės pateiktus naujus įrodymus nebūtų pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kadangi net naujai pateikti įrodymai neduoda pagrindo abejoti atsakovę tiek sandorio sudarymo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu negalėjus suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.
Apeliantė nurodo, kad jos dalyvavimas procese buvo formalus, kas matyti iš bylos medžiagos, taip pat, kad pati apeliantė negalėjo apginti savo teisių. Kaip teisingai nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad apeliantės dalyvavimas procese buvo tik formalus. Akivaizdu, jog apeliantė suprato, kaip reikia ginti savo teises teisme, kadangi, nesutikdama su dėl teismo įsakymu, pateikė laiku ir tinkamą procesinį dokumentą – prieštaravimą, o, nesutikdama su ieškiniu, pateikė atsiliepimą į jį, dalyvavo bylos nagrinėjime. Teismui priėmus nepalankų apeliantui sprendimą, suprato, kad turi teisę pateikti apeliacinį skundą ir jį pateikė. Visus šiuos veiksmus, kaip teigiama apeliaciniame skunde, apeliantė atliko pati be atstovo. Dėl šių priežasčių ir kolegijai nekyla jokios abejonės, kad apeliantė suprato visas savo teises, tarp jų ir teisę bylą vesti per atstovą.
Apeliantė visiškai nepagrįstai teigia, kad tiek Sutarties sudarymo, tiek civilinės bylos nagrinėjimo metu nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti. CK 1.89 straipsnis numato, kad fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Šiuo atveju kolegija neturi jokių duomenų, kad apeliantė būtų kreipusis į teismą dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia. Be to, byloje pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta jokių duomenų apie tai, kad apeliantė, sudarydamas Sutartį su ieškove, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Pažymėtina, jog apeliantė pati patvirtino Sutarties sudarymą, sumokėdama pagal Sutartį tris mokėjimus, t. y. iš dalies įvykdė Sutarties sąlygas. Apeliantė pripažino Sutarties sudarymą bei suprato, kad pagal Sutartį įsipareigojimus prisiėmė būtent ji, todėl ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą tenka jai.
Pažymėtina, kad apeliantė yra pilnametis ir veiksnus asmuo. Apeliantė gautą paskolą panaudojo, t. y. iš Sandorio turėjo materialinę naudą. Tai, kam paskola buvo panaudota (apeliantės ar jos dukters (trečiojo asmens) naudai, neturi reikšmės ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kiekvieno civilinių teisinių santykių, taip pat ir apeliantės, imperatyvi pareiga yra sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais vykdyti laisva valia prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.38 str. 1 d.).
Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.