Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-10-23 · Administracinė byla Nr. eI3-1585-764/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-10-23
Bylos Nr.
eI3-1585-764/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04137-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Egidija Puzinskaitė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
Atsakovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas
RUAB "Windex Group"
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-1585-764/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04137-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

sekretoriaujant Irenai Mialdunienei,dalyvaujant atsakovės atstovui Aleksejui Bugajui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Windex group“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – RUAB) „Windex group“ elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (23.3-08 E) RNA-29011 (toliau – Skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. spalio 24 d. prašymą (toliau – Prašymas).

Paaiškina, kad nevengia vykdyti jai priklausančių mokestinių prievolių, tačiau pradėjus restruktūrizacijos procesą bei siekiant suvaldyti prastą finansinę padėtį, buvo būtina rasti naujus partnerius arba sudaryti naujas sutartis su esamais partneriais. Teigia, kad gavus restruktūrizuojamos įmonės statusą, keli partneriai nutraukė bendradarbiavimą su ja, todėl buvo prarastos pajamos. Nurodo, kad dėl įgyto statuso jai yra sudėtingiau pritraukti naujus darbuotojus, todėl buvo dedamos pastangos, siekiant išlaikyti esamus darbuotojus. Pažymi, kad skundo rengimo metu jos finansinė padėtis stabilizuota, todėl mano, jog bus galima sėkmingai dengti įsiskolinimą bei mokėti esamus mokesčius. Pareiškėja pažymi dar ir tai, kad Prašyme nurodytos įmokos yra mokamos pagal pateiktą grafiką ir turimas įsiskolinimas yra nuosekliai mažinamas.

Šalies argumentai

Pareiškėja teigia, kad Inspekcija visiškai nevertino jos pridėtų dokumentų ir duomenų, kurie vienareikšmiškai patvirtina, jog jos finansinė padėtis leis ateityje įvykdyti mokestines prievoles. Pareiškėja nesutinka su Skundžiamame sprendime išdėstyta nuomone, kad jos prašymas nevertinamas vien dėl to, jog ji turi restruktūrizuojamos įmonės statusą ir mano, kad tokia Inspekcijos pozicija prieštarauja aktualiai teismų praktikai.

Mano, kad Inspekcija netinkamai interpretavo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (toliau – MAĮ) ir Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. 1K-293 redakcija) (toliau – Taisyklės). Nurodo, kad Taisyklėse nėra numatyta draudimo sutaryti mokestines paskolos sutartis su restruktūrizuojamos įmonės statusą turinčiais juridiniais asmenimis, todėl akivaizdu, kad Inspekcija nepagrįstai nevertino jos pateiktų duomenų ir netenkino jos prašymo. Atsižvelgia į tai, kad Inspekcija nepasisakė dėl pareiškėjos pateiktų duomenų ir, dėl pareiškėjai nežinomų priežasčių, netinkamai interpretavo įstatymų ir poįstatyminių aktų numatytą reglamentavimą, toks Inspekcijos sprendimas negali būti laikomas kaip atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) keliamus reikalavimus.

Apibendrindama pareiškėja nurodo, kad Skundžiamas sprendimas turi būti naikintinas ir jai suteikiama teisė sumokėti susidariusį įsiskolinimą dalimis, iki 2020 m. kovo 31 d. Pabrėžia, kad toks atsiskaitymo būdas yra žymiai efektyvesnis, nei nurodymas apmokėti sutartą mokestį iš karto, kas šiuo metu pareiškėjai neįmanoma, nes sumokėjus visą sumą pareiškėjai grėstų bankrotas. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad susidariusios mokestinės nepriemokos suma yra labai didelė ir visos sumos sumokėjimas yra finansiškai nepakeliamas. Pareiškėja nurodo, jog visos įmokos bus atliekamos laiku.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėja (pareiškėjos atstovas) nedalyvavo. Apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovė Inspekcija atsiliepime nurodė, jog su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad priimdama Skundžiamą sprendimą neišdėstyti einamųjų mokesčių įsiskolinimo dengimo pagal grafiką, vertino tai, kad nei MAĮ, nei Taisyklės nenumato galimybės Inspekcijai atidėti ar išdėstyti mokesčio mokėtojo, kuriam yra iškelta restruktūrizavimo byla, mokestinės nepriemokos mokėjimą, kol nėra pabaigta arba nutraukta restruktūrizavimo byla.

Inspekcija mano, kad ji pagrįstai atsisakė išdėstyti einamųjų mokesčių įsiskolinimą, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Skundžiamą sprendimą ir įpareigoti Inspekciją iš naujo nagrinėti pareiškėjos Prašymą.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (23.3-08 E) RNA-29011 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovę pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. spalio 24 d. prašymą dėl einamųjų mokesčių įsiskolinimo dengimo pagal grafiką, pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1204-39/2019 iškėlė UAB „Windex group“ restruktūrizavimo bylą. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. kovo 14 d. Ta pačia nutartimi restruktūrizavimo administratoriumi paskirta UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Kauno apygardos teismo nutartimis patvirtintas bendrovės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašas bendrai 1 301 074,36 Eur sumai. Pagal Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 2 d. priimtą nutartį Inspekcijos finansinis reikalavimas yra 90 344,14 Eur, iš jų 36 539,92 Eur patvirtintas kaip pirmos eilės kreditoriaus reikalavimas, 53 804,22 Eur patvirtintas kaip antros eilės kreditoriaus reikalavimas.

2019 m. rugpjūčio 14 d. įvyko pirmasis RUAB „Windex group“ kreditorių susirinkimas, kuriame balsų dauguma buvo nuspręsta pritarti restruktūrizavimo plano projektui. Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1204-39/2019 patvirtino RUAB „Windex group“ restruktūrizavimo planą ketverių metų laikotarpiui.

Inspekcija 2019 m. spalio 16 d. raštu Nr. (23.28-08-1E) RNA-25893 kreipėsi į RUAB „Windex group“ ir nurodė nedelsiant sumokėti einamųjų mokėjimų įsiskolinimą (97 174,73 Eur) bei užtikrinti savalaikį deklaruojamų mokesčių mokėjimą į valstybės biudžetą. RUAB „Windex group“ einamųjų įmokų įsiskolinimo nesumokėjo.

Pareiškėja 2019 m. spalio 24 d. raštu Nr.S-19-35 Inspekcijai pateikė prašymą Nr. S-19-35 dėl einamųjų mokesčių įsiskolinimo dengimo pagal grafiką.

Inspekcija 2019 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. (23.28-08E) RNA-29011 informavo, kad prašymui tenkinti neturi teisinio pagrindo. RUAB „Windex group“ prašo panaikinti Inspekcijos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (23.3-08 E) RNA-29011.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ) ir Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas (toliau – ĮRĮ).

Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja MAĮ 88 straipsnis ir Taisyklės. Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Minėtų Taisyklių 47 punkte numatyta, kad mokesčių administratorius priima sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, jeigu mokesčių mokėtojui iškeliama bankroto arba restruktūrizavimo byla.

MAĮ 94 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir jų pagrindu priimtuose lydimuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose įmonių restruktūrizavimo ar bankroto procedūras, gali būti nustatomos specialiosios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, taip pat jos įvykdymo būdai bei pasibaigimo pagrindai. Tokiais atvejais šis įstatymas taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja minėti įstatymai.

ĮRĮ 1 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad restruktūrizavimo metu įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonės veiklą, įmonės kreditorių reikalavimų (jų dalies) atsisakymą, prievolių vykdymo terminų atidėjimą, privalomųjų įmokų mokėjimą, taikomos tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip. ĮRĮ 8 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad restruktūrizuojama įmonė moka visas einamąsias įmokas.

ĮRĮ 2 straipsnio 6 dalis paaiškina, kad restruktūrizuojamos įmonės einamosios įmokos tai visi įmonės ūkinei komercinei veiklai užtikrinti reikalingi mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias, kurios mokamos įmonės restruktūrizavimo metu, pradedant nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Minėto straipsnio 8 dalyje paaiškinama, kad privalomosios įmokos yra Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų nustatyti mokesčiai ir įmokos.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra pažymėjęs, kad naujosios įmonės prievolės, kurios ĮRĮ įvardytos kaip „einamosios įmokos“, turi būti vykdomos bendra tvarka (ĮRĮ 8 straipsnio 4 punktas) ir restruktūrizuojamos įmonės statusas nesuteikia skolininkui jokių privilegijų. Jei įmonė nepajėgi mokėti einamųjų įmokų, ji negali būti restruktūrizuojama, nes ji ne gerina, o blogina savo padėtį (dėl nesumokėtų einamųjų įmokų atsiranda kreditorių naujų reikalavimų). Dėl to pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimas teisme įstatymo nustatyta apimtimi varžo kreditorių teisę išieškoti skolas iš restruktūrizuojamos įmonės, restruktūrizavimo bylos iškėlimas taip pat suvaržo restruktūrizuojamos įmonės teises atsiskaityti su senaisiais kreditoriais (išskyrus gavus teismo leidimą – ĮRĮ 8 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 3 dalis), tačiau niekaip nesuvaržo restruktūrizuojamos įmonės teisės mokėti einamąsias įmokas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016).

Pareiškėja skunde nurodė, kad Inspekcija visiškai nevertino jos pridėtų dokumentų ir duomenų, kurie patvirtina, jog jos finansinė padėtis ateityje leis įvykdyti mokestines prievoles. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Inspekcija tinkamai įvertino ir pritaikė aukščiau minėtus įstatymus. Kadangi pareiškėjos įmonė yra restruktūrizuojama, remiantis MAĮ 94 straipsniu, jai galėjo būti nustatytos specialios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, įvykdymo būdai bei pagrindai. ĮRĮ restruktūrizuojamoms įmonėms nenustato jokių privilegijų mokėti einamuosius mokesčius, priešingai ĮRĮ 8 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad restruktūrizuojama įmonė moka visas einamąsias įmokas. Taigi Inspekcijai nėra suteikta diskrecija pratęsti mokėjimo terminus.

Svarbi aplinkybė ir ta, kad Skundžiamame sprendime Inspekcija nurodė, kad po jos 2019 m. spalio 16 d. raštu Nr. (23.28-08E) RNA-25893 pateikto raginimo sumokėti einamųjų mokesčių įsiskolinimą (97 174,73 Eur) naujai deklaruota gyventojų pajamų mokesčio prievolė (už 2019 m. spalio mėnesį) nėra pilnai sumokėta (deklaruota 10 662,74 Eur, o sumokėta 10 000 Eur). Pareiškėja skunde nurodė, kad visos įmokos bus atliekamos laiku, tačiau net po raginimo sumokėti, ji nevisiškai sumokėjo GPM prievolę už 2019 m. spalio mėnesį. Taigi kaip matyti, pareiškėja net ir po raginimo nevykdė prievolės tinkamai mokėti einamuosius mokesčius, todėl minėti pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad Inspekcija Skundžiamame sprendime nesilaikė VAĮ 8 straipsnyje keliamų reikalavimų. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje, formuodamas VAĮ taikymo praktiką, ne kartą yra akcentavęs, jog visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, VAĮ nustatyti reikalavimai, inter alia (lot. be kita ko), šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, reiškiančio, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, 2017 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018).

LVAT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-607-556/2016, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1028-556/2018). Viešojo administravimo subjektai savo veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2016 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-813-556/2016, 2016 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1210-822/2016). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012, 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2017 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017, 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013, 2015 m. sausio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-112-858/2015). Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-131-822/2017). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (LVAT 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016, 2018 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018). VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (LVAT 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2957-520/2016, 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018)

Teisėjų kolegija nustatė, jog Skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Skundžiamas sprendimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Inspekcija tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Windex group“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Egidija PuzinskaitėRasa Ragulskytė-MarkovienėEglė Žulytė-Janulionienė