- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-22
- Bylos Nr.
- e2A-663-516/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00002-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Dalia Kačinskienė, Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- J. M., O. M., G. M.
- Atsakovas
- I. S., L. J., A. V., B. D., A. K., R. J.
- Trečiasis asmuo
- notarė R
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. M., O. M. ir G. M., atsakovės I. S. ir atsakovės L. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-594-601/2017 pagal ieškovų J. M., G. M. ir O. M. ieškinį atsakovams I. S., L. J., A. V., B. D., A. K. ir R. J. (tretieji asmenys – notarė R. M., Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, G. N., T. N., J. K., M. K. ir R. B.) dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkėjo teisių perkėlimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai J. M., O. M. ir G. M. kreipėsi į teismą, prašydami: pripažinti I. S. ir L. J. sudarytą 2015 m. lapkričio 6 d. mainų sutartį, pagal kurią L. J. išmainė 187/1680 dalį 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio dalies vertė 1 403 Eur, į I. S. priklausančias 187/532 dalis žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio dalies vertė 1 642 Eur, pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau – ir Mainų sutartis);perkelti J. M. I. S. pirkėjo teises ir pareigas pagal 2015 m. lapkričio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatyti, kad L. J. pardavė, o J. M. pirko 187/1680 dalį 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), už 1 403 Eur;priteisti iš J. M. atsakovei I. S. 1 403 Eur sumą;teismui laikant, kad J. M. turi teisę įgyti sklypą tik kaip besiribojančio žemės sklypo savininkas – perkelti pirkimo teises visiems ieškovams lygiomis dalimis, nustatant, kad L. J. pardavė, o J. M., O. M. ir G. M. pirko 187/1680 dalis lygiomis dalimis 16,8000 ha žemės sklypo už 1 403 Eur ir priteisti iš ieškovų lygiomis dalimis I. S. 1 403 Eur sumą;perkelti ieškovui J. M. pirkėjo teises ir pareigas pagal 2015 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatyti, kad A. V., B. D., A. K., R. J. pardavė, o J. M. pirko 1493/1680 dalį 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), už 64 946 Eur sumą;priteisti iš J. M. atsakovei I. S. 64 946 Eur sumą;teismui laikant, kad J. M. turi teisę įgyti sklypą tik kaip besiribojančio žemės sklypo savininkas – perkelti visiems ieškovams lygiomis dalimis pirkėjo teises ir pareigas pagal 2015 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatyti, kad J. M., O. M., G. M. pirko lygiomis dalimis 1493/1680 dalį minėto 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo už 64 946 Eur sumą bei priteisti iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovei I. S. 64 946 Eur sumą;priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovai nurodė, kad jie yra susiję asmenys, viena šeima, todėl jiems nėra svarbu, kurio vardu būtų perkeltos žemės sklypo (16,8 ha) pirkėjo teisės. Atsižvelgiant į tai, kad J. M. buvo ginčo žemės sklypo dalies naudotojas ir jam priklausantis sklypas besiriboja su ginčo sklypu, jis reiškia reikalavimą perkelti pirkimo teises jam. Tačiau, įvertindami aplinkybę, kad jo žemės naudojimo teisė pasibaigė iki ginčo sutarčių sudarymo ir teismui laikant, jog jis turi teisę įgyti žemės sklypą pirmumo teise tik kaip besiribojančio žemės sklypo savininkas, prašoma perkelti pirkimo teises visiems ieškovams lygiomis dalimis.Ieškovai paaiškino, kad G. M. ir O. M. nuosavybės teise priklauso trys žemės ūkio paskirties žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), o J. M. priklauso 2,370 ha ploto žemės sklypas, kurie ribojasi su atsakovams priklausančiu 16,8 ha žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovai ūkininkauja, deklaruoja pasėlius. 2015 m. rugsėjo mėn. ieškovas J. M. (kaip dalies žemės naudotojas) gavo 2015 m. rugsėjo 15 d. Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – ir NŽT) raštą, kuriuo buvo informuotas, kad atsakovai (A. V., B. D., A. K., R. J., L. J.) pateikė pranešimą apie parduodamą jiems priklausantį 16,8 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas). J. M. buvo dalies šios žemės nuomininkas. J. M. sutiko pirkti šią žemę ir pateikė NŽT sutikimą. 2015 m. spalio 19 d. ieškovas gavo NŽT atsakymą, kuriame buvo nurodyta, jog jis įrašytas į 2015 m. spalio 16 d. pažymą „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui“ ir laukė tolimesnės informacijos, kada bus galima įforminti pirkimo–pardavimo sandorį. Tačiau daugiau jokių pranešimų dėl ginčo žemės sklypo negavo. Ieškovai G. M. ir O. M., nepaisant to, kad turi sklypus, kurie ribojasi su parduodamu sklypu, jokio pranešimo apie parduodamą žemę iš viso negavo, nors turėjo ir turi pirmenybės teisę pirkti šį sklypą pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Žemės įsigijimo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį.Ieškovai nurodė, kad 2015 m. gruodžio mėn. pradžioje jie atsitiktinai sužinojo, jog ginčo žemės sklypas, kurį J. M. buvo sutikęs nupirkti iš atsakovų, jau yra perleistas kitam asmeniui, t. y. 2015 m. lapkričio 6 d., tarp atsakovės L. J., kuriai priklausė 187/1680 dalis ginčo žemės sklypo, ir atsakovės I. S., buvo sudaryta Mainų sutartis, o 2015 m. lapkričio 17 d. atsakovų A. V., B. D., A. K., R. J. ir atsakovės I. S. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovai perleido visą likusį ginčo žemės sklypą tai pačiai I. S.. Ieškovai mano, kad atsakovė L. J., Mainų sutartimi perleisdama savo turimą mažą dalį ginčo žemės sklypo (187/1680) atsakovei I. S., sudarė apsimestinį sandorį, kuriuo siekė, jog I. S., pažeisdama Žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, apeidama ieškovų turimą pirmumo teisę įsigyti ginčo žemės sklypą iš atsakovų (A. V., B. D., A. K., R. J.), įsigytų visą ginčo žemės sklypą. Sudarant Mainų sutartį, atsakovių I. S. ir L. J. (kaip ir kitų atsakovų) tikroji valia buvo sudaryti viso ginčo žemės sklypo turto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau tokiu atveju atsakovai A. V., B. D., A. K., R. J., L. J., parduodami ginčo žemės sklypą, kuris ribojasi su ieškovų sklypais, būtų privalėję pranešti ieškovams apie pirmenybės teisę įgyti sklypą ir parduoti sklypą. Ieškovui J. M. išreiškus norą pirkti ginčo žemės sklypą, buvo sugalvotas mechanizmas, kaip neparduoti šio sklypo ieškovams. Dviejų sutarčių per trumpą laiką sudarymas (iš pradžių sudarant mainų sutartį, o po to pirkimo–pardavimo), bei Mainų sutartimi sklypo mažo ploto dalies perleidimas, žvelgiant objektyviai, yra atsakovams ekonomiškai visiškai nenaudingas ir neatitinka mainų sutarties vieno iš tikslų – sutaupant laiko ir lėšų sudaryti ne dvi pirkimo–pardavimo sutartis, bet vieną mainų sutartį. Akivaizdu, kad mainų sutarties pagrindu I. S. įgijus mažą dalį ginčo žemės sklypo (187/1680 dalis), ji taip pat tapo žemės sklypo bendraturte su atsakovais, ir tapus našaus, didelio ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo bendraturte, atsakovė įgijo pirmenybės teisę ieškovų atžvilgiu tapti ir ginčo žemės sklypo savininke.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisdamas iš ieškovų atsakovei I. S. po 200 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovei L. J. po 333 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovams A. V., B. D., A. K. ir R. J. po 133 Eur bylinėjimosi išlaidų; bei po 10 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.Teismas nustatė, kad ieškovai yra su ginčo žemės sklypu besiribojančių žemės ūkio paskirties sklypų savininkai. Ieškovas J. M. buvo (iki 2015 m. spalio 26 d.) dalies (1,87 ha) ginčo žemės sklypo naudotojas (atitinkantis Žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą). Tačiau ginčo žemės sklypas (jo dalis) iki 2015 m. spalio 26 d. (kol ieškovas J. M. buvo dalies šios žemės naudotojas) niekam nebuvo perleistas.Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog Mainų sutartis yra apsimestinis sandoris. Teismo vertinimu, byloje nepateikta įrodymų, kad L. J. valia buvo parduoti, o ne mainyti (ir išlaikyti) turimą žemės sklypą. Vien tai, kad, sudarius Mainų sutartį, atsakovė I. S. įgijo pirmumo teisę prieš ieškovus įsigyti ginčo žemės sklypą, negali būti pagrindu Mainų sutartį laikyti apsimestiniu sandoriu. Teismas nurodė, kad vertindamas Mainų sutarties sudarymo teisėtumą, jis, be kita ko, atsižvelgė į tai, jog įstatymas (ar kiti teisės aktai) nenumato draudimo atsakovei L. J. sudaryti savo turimos ginčo žemės sklypo dalies (1,87 ha) perleidimą mainų sutarties pagrindu. Žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnyje numatyti ribojimai (nustatoma pirmumo teisė) yra susiję su žemės pardavimu, bet ne su žemės mainais, o Mainų sutartis sudaryta dėl visos L. J. turimos ginčo žemės sklypo dalies (1,87 ha), o ne dėl šios žemės dalies, t. y. dėl to paties dalyko (dėl tos pačios žemės), tarp tų pačių šalių buvo vienintelis sandoris – Mainų sutartis (pardavimo nebuvo). Pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp atsakovės I. S. ir kitų atsakovų (ne atsakovės L. J.), o sudarius Mainų sutartį, nepasikeitė aukštesnę pirmumo teisę turinčių asmenų skaičius, pasikeitė tik asmuo. Be to, teismas pastebėjo, kad atsakovė L. J. naudojasi Mainų sutartimi įsigytu žemės sklypu, kas, teismo vertinimu, patvirtina jos valią (norą) turėti (išlaikyti) žemę natūra, o ne parduoti turimą žemę, kaip to siekė kiti atsakovai.Teismas pažymėjo, kad galima daryti prielaidą, jog tokiu būdu (sudarant mainų sutartį su vienu ginčo žemės sklypo bendrasavininku – įsigyjant jo žemės sklypą) I. S. siekė įsigyti visą ginčo žemės sklypą, tačiau tokie jos veiksmai nėra prieštaraujantys įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatoms. Žemės įsigijimo įstatymas, nustatantis privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimo pirmumo eilę tam tikriems asmenims, nedraudžia šios žemės savininkams sudarinėti kitus sandorius (kaip mainų, dovanojimo ir pan.), neatsižvelgiant į nustatytą pirmumo eilę. Be to, teismo vertinimu, ieškovų motyvai dėl Mainų sutarties ekonominio nenaudingumo atsakovams, nėra pagrįsti, nes I. S. šis sandoris leido tapti ginčo žemės sklypo bendraturčiu ir įsigyti visą ginčo žemės sklypą, o atsakovei L. J. – leido įsigyti žemę jai patogesnėje vietoje bei išlaikyti žemę natūra (jos neparduodant), ko ji, kaip ūkininkaujanti, ir siekė.Teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą (sprendžiamas nesudėtingas, nereikalaujantis specialių žinių, ginčas), į advokatų darbo ir laiko sąnaudas ir kitas aplinkybes, I. S. prašomą priteisti iš ieškovų 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino iki 600 Eur, atsakovų A. V., B. D., A. K. ir R. J. prašomą priteisti 2 000 Eur sumą sumažino iki 400 Eur, o atsakovės L. J. prašomą priteisti iš ieškovų 1 500 Eur sumą, įvertinęs ir tai, kad jos pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo nepagrįstas (atmestas), sumažino iki 1 000 Eur.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovai J. M., G. M. ir O. M. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas pripažino, kad Mainų sandorio sudarymo tikslas buvo I. S. tapti žemės sklypo bendraturte ir taip įgyti visą sklypą, tačiau dėl nesuvokiamų priežasčių, teismo vertinimu, tokie veiksmai neprieštarauja Žemės įsigijimo įstatymo nuostatoms. Teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir proceso teisės normas. Teismas išvadas darė vadovaudamasis ne byloje surinktų įrodymų visuma, o pavieniais įrodymais. Teismo argumentai dėl Mainų sutarties yra prieštaringi ir sunkiai paaiškinami. Nors, teismo nuomone, byloje neįrodytos aplinkybės, kad Mainų sutartis yra apsimestinis sandoris, tačiau teismas kartu nurodo, jog I. S., sudarydama sutartį, siekė įsigyti visą ginčo žemės sklypą. Taigi teismas pripažino, kad I. S. iš tiesų turėjo tikslą ir valią įsigyti visą ginčo sklypą, taigi netiesiogiai pripažino, jog Mainų sutartis buvo tik būdas pridengti tikrąjį sandorį, tačiau, priešingai teismų praktikai ir protingumo, teisingumo principams, šio sandorio nevertino apsimestiniu. Atsakovė L. J., sudarydama ginčo Mainų sutartį, siekė ne perduoti savo turimą sklypo dalį tam, kad įgytų nuosavybės teisę į kito žemės ūkio paskirties sklypo dalį, bet pridengti 2015 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria likę atsakovai perleido visą sklypą I. S. ir taip išvengė ieškovų pirmenybės teisės pirkti sklypą.Teismas nevertino, kad pačių atsakovų parodymais byloje nustatyta, jog visi atsakovai dar 2015 m. birželio mėn. sutarė visą ginčo žemės sklypą parduoti ir tai patikėjo padaryti L. J.. Apie jokią mainų sutartį kiti atsakovai net nežinojo. Teismas nevertino, kad A. V. nurodė, jog dar 2015 m. liepos mėn. ji žinojo, kad būsima žemės sklypo pirkėja bus I. S., o ne ieškovai. A. V. teismui parodė, kad jai buvo nesmagu, jog ketino parduoti sklypą I. S., o ne ieškovams. Pati L. J., nagrinėjant bylą, pateikė skirtingas versijas, dėl ko sudarė Mainų sutartį. Atsiliepime į ieškinį ji tvirtino, kad sudarė Mainų sutartį, nes J. M. nesusiekė su ja dėl žemės sklypo pirkimo, tačiau teismo posėdžio metu pateikė kardinaliai kitą sutarties sudarymo versiją, jog jos valia pasikeitė 2015 m. rugsėjo mėn., per porą dienų nuo NŽT pranešimo dėl sklypo pardavimo, ir ji nusprendė, kad nenori parduoti žemės sklypo dalies, o nori išsaugoti žemę ir vykdyti ūkinę veiklą. L. J. versija, kad ieškovas nesusisiekė su ja, paneigta bylos medžiaga, nes tiek atsakovai, tiek ieškovai teismo posėdžio metu teigė, kad M. nuo 2014 iki 2015 m. lapkričio mėn. skambino asmeniškai atsakovams ir prašė parduoti sklypą. Be to, L. J., kaip NŽT darbuotojai, buvo žinoma, kad NŽT parengus 2015 m. spalio 16 d. pažymą ir joje nurodžius, jog atsakovai turi parduoti sklypą J. M., ieškovui nebereikėjo ieškoti atsakovės ar derėtis dėl žemės sklypo kainos, nes pagal reguliavimą sklypas parduodamas pranešime nurodyta kaina. Pagal visuotinai žinomą praktiką vizitą pas notarą užsako padavėjai, taigi galutinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą organizuoti turėjo atsakovai, o ne ieškovai. Atsakovės versija dėl jos valios pasikeitimo ir noro vykdyti ūkinę veiklą, neįtikėtina ir nelogiška dar ir dėl to, kad L. J. galėjo pati vykdyti ūkinę veiklą daug metų jos 1,87 ha ginčo žemės sklypo dalyje, tačiau to nedarė, o žemę nuomojo J. M.. Neįtikėtina ir versija, kad eilinio dalykinio apsilankymo NŽT metu, J. J. tiesiog paėmė ir pasiūlė tik iš matymo pažįstamai I. S. mainytis turimomis žemės sklypo dalimis, tuo labiau, kai I. S. patvirtino, kad sudarė Mainų sutartį net neapžiūrėjusi ketinamos mainytis sklypo dalies. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl oficialių rašytinių įrodymų bei NŽT nustatytų faktų, kurie patvirtina ieškinio pagrįstumą. Dar 2015 m. spalio 16 d., prieš atsakovėms sudarant Mainų sutartį, NŽT atsakovams parengė pažymą, kuria atsakovai buvo įpareigoti sklypą parduoti J. M., kaip ginčo žemės sklypo naudotojui. Nors žemės savininkai pranešime atitinkamiems subjektams apie žemės ūkio paskirties sklypo pardavimą privalo nurodyti to sklypo naudotoją, atsakovų L. J., A. K., B. D., R. J. ir A. V. 2015 m. rugsėjo 9 d. pranešime dėl sprendimo parduoti ginčo sklypą apie sklypo naudotojus nebuvo nurodyta. NŽT savo iniciatyva patikrinusi ketinamos parduoti žemės duomenis ir nustačiusi, kad J. M. yra naudotojas, 2015 m. rugsėjo 15 d. informavo J. M. apie parduodamą sklypą. NŽT gavusi ieškovo sutikimą pirkti sklypą ir nustačiusi, kad jis yra tinkamas subjektas pirkti šį sklypą, ne tik parengė minėtą 2015 m. spalio 16 d. pažymą atsakovams, bet ir 2015 m. spalio 19 d. raštu informavo ieškovą, kad jis įrašytas į pažymą. Tačiau atsakovai neįvykdė įpareigojimo ir sklypo ieškovui nepardavė. Vėliausioji ginčo sklypo nuomos sutartis su atsakovu A. K. įregistruota iki 2015 m. lapkričio 10 d., kas paneigia teismo išvadą dėl ieškovo nebuvimo žemės naudotoju sandorio sudarymo metu. Be to, atsakovų pranešimas apie sprendimą parduoti žemę pateiktas dar 2015 m. rugsėjo 9 d., t. y ieškovui dar būnant naudotoju. Net ir vertinant, kad žemės sklypo naudotojo pirmumo teisė buvo pasibaigusi, visi ieškovai turėjo pirmumo teisę įsigyti sklypą kaip su parduodamu sklypu besiribuojančių sklypų savininkai.Teismas nevertino ypatingai trumpo laiko tarpo, per kurį ginčo žemė išmainyta bei parduota bei Mainų sandorių ekonominio nenaudingumo. Ginčo mainų sutartis neatitinka mainų sutarties vieno iš tikslų – sutaupant lėšų ir laiko sudaryti ne du pirkimo–pardavimo sandorius, bet vieną mainų sandorį. Atsakovės viena kitai perleido nedidelės vertės ir ploto atitinkamų žemės sklypų dalis. Abi atsakovės patvirtino, kad yra ūkininkės ir ūkinei veiklai vykdyti joms reikia daug žemių, tačiau apsimainydamos žemių dalimis, atsakovės neįgijo daugiau žemių, nes turimų žemių plotai nepadidėjo. I. S. parodymai, kad ji nesutiktų parduoti likusios žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies atsakovei L. J., patvirtina, kad mainai pastarajai buvo nenaudingi, nes tik 187/532 žemės sklype vykdyti pelningą ūkinę veiklą (auginti kukurūzus) yra neįmanoma. Be to, I. S. prieš sandorį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), valdė viena, o dabar turi bendraturtę L. J., kas apsunkina žemės valdymą. I. S. mainų sandoris galėjo būti naudingas tik tuo atveju, jei ji įgytų visą ginčo žemės sklypą, kas, nepraėjus dviem savaitėms, ir įvyko. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad joks protingas asmuo dėl keleto kilometrų trumpesnio atstumo nesutiktų manytis žemės sklypų dalimis.Teismas nevertino L. J. elgesio. J. J., kuriai kiti atsakovai patikėjo parduoti visą žemės sklypą, patektame NŽT pranešime apie sprendimą parduoti sklypą, nenurodė J. M., kaip naudotojo, ir kitų ieškovų, kaip besiribojančių sklypų savininkų, nors šių duomenų nurodymas buvo privalomas, o atsakovė dirba NŽT ir jai šis įpareigojimas tikrai žinomas. Pati L. J. patvirtino, kad pasiėmusi NŽT 2015 m. spalio 16 d. pažymą, kurioje nurodytas įpareigojimas parduoti žemę ieškovui, nesusisiekė su ieškovu bei neinformavo kitų sklypo bendraturčių apie ieškovo sutikimą pirkti žemę, tačiau ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama perleisti I. S. sklypą: pasiūlė mainytis sklypais, surado notarę, užsakė vizitą pas ją, po mažiau nei dviejų savaičių pasiūlė I. S. pirkti visą sklypą, vėl užsakė vizitą pas notarę, visus atsakovus informavo apie pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo vietą ir laiką. Visi atsakovai, išskyrus pačią L. J., patvirtino, kad detalizuotas žemės sklypo pažymas pas notarą užsakė ir vizitų pas notarę datą ir laiką pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, derino būtent L. J., nors ji jau buvo išmainiusi jai priklausiusią dalį ir su parduodamu sklypu neturėjo būti susijusi. Visi atsakovai ir ieškovai patvirtino, kad J. M. daug metų naudojosi visu žemės sklypu, įskaitant ir atsakovei L. J. priklausančia sklypo dalimi, už naudojimąsi žeme kiekvienais metais buvo mokamas nuomos mokestis. Žemės sklype nuo 2004 metų nepertraukiami buvo ganomi J. M. galvijai, dėl to L. J. turėjo žinoti, kokia veikla vykdoma jai priklausančiame sklype, tuo labiau, kad ji yra giminaitė su kitais sklypo savininkais, jai buvo patikėta tvarkyti žemės pardavimo reikalus. Todėl melagingi atsakovės teiginiai, kad ji nežinojo apie galiojančias žemės nuomos sutartis, sudarytas su J. M..Teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias apsimestinius sandorius, ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009, esant panašiai faktinei situacijai, suformuota praktika dėl mainų sandorio pripažinimo apsimestiniu, kuri priešinga skundžiamam sprendimui.Teismas netinkamai aiškino ir taikė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatas, nukrypo nuo aiškios ir nuoseklios kasacinio teismo praktikos, suformuotos bylose dėl pirmenybės teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemę taikymo. Teismų praktikoje konstatavus, kad šalys, sudarytu dovanojimo, mainų ar kitu sandoriu iš tiesų siekė kitų tikslų, t. y. išvengti įstatyme nustatytos pirmumo teisės įsigyti nekilnojamąjį turtą, tokie sandoriai pripažįstami apsimestiniais, taigi pirmosios instancijos teismo argumentai, kad įstatymas nedraudžia šios žemės savininkams sudarinėti kitus sandorius ir jo 5 straipsnyje numatyti ribojimai (nustatoma pirmumo teisė) yra susiję su žemės pardavimu, bet ne su žemės mainais, yra visiškai nepagrįsti, prieštarauja teismų praktikai ir paties įstatymo paskirčiai ir tikslui.Atsakovė I. S. apeliaciniame skunde prašo iš Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti teiginį „galima daryti prielaidą, kad tokiu būdu (sudarant mainų sutartį su vienu ginčo žemės sklypo bendrasavininku – įsigyjant jo žemės sklypą) atsakovė I. S. siekė įsigyti visą ginčo žemės sklypą, tačiau tokie jos veiksmai (mainų sutarties sudarymas, siekiant įgyti pirmumo teisę prieš kitus asmenis) nėra prieštaraujantys įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatoms“. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Teismo prielaida apie Mainų sutarties sudarymą, atsakovei I. S. siekiant įgyti visą ginčo žemės sklypą, nėra pagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais, neparemta faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovės I. S. ir L. J. yra ūkininkės, jų pajamų šaltinis yra nuosavybės teise turimi ir dirbami žemės sklypai. Mainų sutartis realizavo I. S. valią įsigyti savo nuosavybėn žemės sklypą, esantį greta jau turimų ir dirbamų žemės sklypų. I. S. buvo žinomas tik vienas L. J. ketinimas – pageidavimas naudotis žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalimi, turėtąjį sklypą išmainant į esantį patogesnėje atsakovei vietoje. L. J. gyvena (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, todėl jai buvo patogiau turėti žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) savivaldybėje. Taigi Mainų sandoris atitiko tikrąją jo šalių valią.Nei procesiniuose dokumentuose, nei teismui duotuose paaiškinimuose Mainų sutarties šalys mainų tikslu nebuvo nurodę I. S. siekio įsigyti visą žemės sklypą. Kadangi kiti sklypo savininkai norėjo parduoti savo sklypą, o L. J. – ne, savo žemės daliai natūra išsaugoti bei sklypui arčiau namų įsigyti, ji pasiūlė I. S. turimais sklypais apsimainyti. Pasiūlymas atitiko I. S. ketinimą įsigyti sklypą, kuris būtų arčiau jos turimų kitų žemės sklypų ir ūkinių pastatų. Tik po Mainų sandorio I. S. buvo pasiūlyta nusipirkti kitų atsakovų valdomą sklypo dalį. Teismo prielaida dėl I. S. siekio įsigyti visą ginčo sklypą nemotyvuota ir nepagrįsta, todėl turi būti pašalinta.Atsakovė L. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų – priteisti iš ieškovų atsakovei L. J. lygiomis dalimis po 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio nuostatomis ir neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius bei kriterijus dėl išlaidų dydžio priteisimo. Apeliantė pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 3 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nurodė, kad už atsiliepimo į ieškinį surašymą atsakovė patyrė tik 300 Eur dydžio išlaidas, nors 2016 m. birželio 30 d. prašyme buvo nurodyta 1 500 Eur suma. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad apeliantė patyrė 300 Eur išlaidas už 2016 m. vasario 11 d. atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą. Išlaidų už atskirojo skundo surašymą priteisimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės.Už prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą surašymą atsakovė patyrė 500 Eur išlaidas. Vien tai, kad prašymas buvo atmestas, nepaneigia atsakovės teisės į visų patirtų išlaidų atlyginimą. Nėra nustatyta, kad atsakovė, įgyvendindama CPK 42 straipsnyje numatytas teises ir pateikdama minėtą prašymą, veikė netinkamai, piktnaudžiaudama procesu, todėl, atmetus ieškinį, turi būti priteistos ir jos išlaidos už šio prašymo parengimą.Ieškiniu buvo reiškiami net 5 reikalavimai, byla yra didelės apimties, joje dalyvavo net 11 proceso dalyvių, nagrinėjamas vyko ne viename posėdyje, buvo keliami teisės klausimai, reikalaujantys specialiųjų teisinių žinių apie žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, ginčas buvo grindžiamas kelių teisės šakų teisės normomis, įvertinant būtinybę žinoti kompleksiškai kasacinio teismo praktiką. Atsakovei teko rinkti įrodymus, paneigiančius ieškinio reikalavimus, taigi byla buvo sudėtinga. Ši byla gali būti vertinama kaip reikalaujanti daug advokato laiko ir darbo sąnaudų. Atskirų procesinių veiksmų atlikimo įkainiai neviršijo Rekomendacijose nurodytų dydžiu, taigi atsakovei priteista per maža patirtų išlaidų dalis, taip buvo paneigti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.Ieškovai J. M., O. M. ir G. M. atsiliepime į atsakovių apeliacinius skundus prašo I. S. ir L. J. skundus atmesti ir tenkinti ieškovų apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Atsakovė L. J. nepateikė duomenų, kad būtų patyrusi 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pagal esančius byloje dokumentus jos bylinėjimosi išlaidos sudarė 1 500 Eur, taigi teismas pagrįstai pasisakė tik dėl 1 500 Eur.Prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo ne tik netenkintas teismo, bet ir visiškai nepagrįstas, jame nebuvo nei vieno motyvo, sudarančio pagrindą abejoti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nuostatų atitikimu Konstitucijai. Pati atsakovė ar jos atstovė inicijavo šio prašymo surašymą, todėl visos su tuo susijusios išlaidos susidarė išimtinai dėl atsakovės kaltės ir nėra pagrindo jų priteisti iš ieškovų. Kita vertus, ieškovai buvo įpareigoti pateikti į jį atsiliepimą, buvo atidėtas teismo posėdis ir užvilkintas bylos nagrinėjimas, taigi dėl atsakovės veiksmų didesnes išlaidas patyrė ne tik ji, bet ir ieškovai.Atsakovė netinkamai interpretuoja Rekomendacijas. Atsakovės argumentai nesudaro pagrindo laikyti bylą sudėtinga. Teisinės žinios byloje nėra specialiosios žinios, kaip nurodo atsakovė, o tėra būtinos ir privalomos, dėl kurių ir kreipiamasi teisinės pagalbos į advokatus. Advokato laikas analizuojant kasacinio teismo praktiką, neapsprendžia nei bylos sudėtingumo, nei leidžia nepagrįstai didinti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinio teismo praktikos žinojimas ir taikymas yra advokato kompetencija, kuri reikalinga taikyti ir išmanyti kiekvienoje byloje, taigi jeigu atsakovės atstovė pateikė išlaidas už teismų praktikos paiešką ir gilinimąsi į teisės aktus, tai yra išimtinai jų susitarimas, ir tokios išlaidos negali būti išieškotos iš kitų šalių.Atsakovė I. S. atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi iš esmės analogiški atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentai.Atsakovė I. S. atsiliepime į atsakovės L. J. apeliacinį skundą prašo šį skundą, remiantis pačios L. J. išdėstytais argumentais, tenkinti.Atsakovai A. V., B. D., A. K. ir R. J. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o atsakovių apeliacinius skundus tenkinti. Atsakovė L. J. atsiliepime į ieškovų ir atsakovės I. S. apeliacinius skundus prašo ieškovų skundą atmesti, o I. S. skundą patenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:2015 m. rugsėjo 9 d. atsakovų, atstovaujamų L. J., pranešime NŽT apie ketinimą parduoti žemės sklypą nebuvo nurodyta, kad sklypas yra naudojamas kokių nors asmenų, nes L. J. jokios galiojančios nuomos sutarties nebuvo sudariusi. Tik ji, kaip bendraturčių atstovė, buvo NŽT informuota apie tai, kad J. M. išreiškė valią pirkti sklypą, kiti bendrasavininkiai informuoti nebuvo. Tačiau dar neturint jokių duomenų apie J. M. pageidavimą pirkti žemę, atsakovės L. J. ir I. S. maždaug per porą dienų po 2015 m. rugsėjo 9 d. susitarė apsimainyti joms priklausančių žemės sklypų dalimis, todėl 2015 m. lapkričio 6 d. buvo sudaryta Mainų sutartis. Teismo prielaida apie Mainų sutarties sudarymą, atsakovei I. S. siekiant įsigyti visą ginčo sklypą, nėra pagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais bei neparemta faktinėmis bylos aplinkybėmis. Nenustatyta jokių aplinkybių, kad L. J. valia nebuvo perleisti dalį žemės sklypo vienoje vietoje ir įgyti žemės sklypo dalį arčiau namų.Apeliantai nurodydami, jų nuomone, prieštaringas atsakovų pozicijas dėl ginčo sandorių sudarymo, neatkreipia dėmesio, kad tik I. S. ir L. J. buvo Mainų sutarties šalys, todėl tik jų paaiškinimai atskleidžia tikrąją sandorio šalių valią mainyti turimas žemės sklypų dalis. Apeliantų minimi atsakovės A. V. parodymai, kad jau 2015 m. liepos mėnesį ji žinojo, jog būsimas sklypo pirkėjas bus I. S., prieštarauja kitų proceso dalyvių paaiškinimams, todėl ne veltui teismas jų nevertino.Atsakovės paaiškinimai nėra prieštaringi. Atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodomas sakinys, kad kadangi ieškovas nesusisiekė su atsakove L. J. ir nepatvirtino savo ketinimų pirkti sklypą, atsakovė su I. S. susitarė apsimainyti joms priklausančiomis sklypų dalimis, turi būti vertinamas visame procesinio dokumento kontekste, iš kurio akivaizdu, jog atsakovė norėjo paaiškinti, kad jai net nebuvo žinoma, jog žemės sklypas yra naudojamas kokių nors asmenų, todėl pakeisdama valią dėl sklypo perleidimo L. J. net nežinojo, kad turėtų kam nors apie tokį valios pakeitimą pranešti – o jeigu su ja būtų susisiekęs J. M., ji būtų supratusi, jog egzistuoja naudotojas, kuris nori sklypą pirkti. Taigi, atsakovė niekada nebuvo nurodžiusi pozicijos, kad nusprendė sudaryti Mainų sandorį tik dėl to, jog su ja nesusisiekė J. M.. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-154/2007 buvo išaiškinta, kad įstatymas niekaip nevaržo turto, esančio bendrąja nuosavybe, savininko teisės pakeisti savo valią dėl jam priklausančios turto dalies perleidimo būdo po to, kai jis pranešė kitiems bendraturčiams apie ketinimą perleisti šią turto dalį pirkimo–pardavimo sandoriu, ir pakeitus minėtą valią šį turtą išmainyti. Taigi, pripažintina, kad tikroji Mainų sutarties šalių valia buvo sandorio metu gauti ne pinigus, o konkretų individualiais požymiais apibrėžtą daiktą, ir šis L. J. valios pasikeitimas negali būti vertinamas jos nenaudai.Teismas priėmė teisingą sprendimą, nes ieškovai net ginčo sandorių sudarymo metu neatitiko specialiajame įstatyme keliamų reikalavimų, taikomų įgyjant žemės ūkio paskirties žemę. O. M. neturi teisės reikalauti jai perkelti pirkėjo teises, nes ji neturi teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypo (nėra pateikta jokių įrodymų, kad ji ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius 10 metų iki žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos būtų vykdžiusi žemės ūkio veiklą ir būtų deklaravusi žemės ūkio naudmenas ir pasėlius). Ji tokią teisę turėtų tik kaip trečios eilės pirmumo teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turintis asmuo (asmuo, nuosavybės teise turintis sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties sklypu), todėl šia teise galėtų pasinaudoti tik jeigu kiti besiribojančių žemės sklypų savininkai neišreikštų tokio paties ketinimo. G. M. taip pat neturi pirmumo teisės įsigyti gretimą žemės sklypą dėl to, kad nėra pateikęs rašytinių įrodymų, jog iki 2015 m. rugsėjo mėn. būtų ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius 10 metų vykdęs žemės ūkio veiklą ir būtų deklaravęs žemės ūkio naudmenas ir pasėlius Kaip ir ieškovė, jis turėtų teisę įsigyti žemės sklypą tik kaip trečios eilės pirmumo teisę turintis asmuo. J. M. nuo 2015 m. spalio 27 d. neturi pirmumo teisės antrąją eile įsigyti ginčo žemės sklypą, nes nuo 2015 m. spalio 26 d. baigėsi terminuotos žemės sklypo dalių nuomos sutartys. Ieškovas visiškai nepagrįstai teigia, kad nuomos sutartis su juo buvo įregistruota iki 2015 m. lapkričio 6 d., nes minėtą dieną tik buvo panaikinta žyma apie nuomos sutartis, bet nuomos sutartys buvo terminuotos ir pasibaigus nuomos terminui 2015 m. spalio 26 d. neterminuotomis netapo. Ginčo situacijoje protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus atitiktų toks aiškinimas, kad ieškovui J. M. išduota pažyma apie pirmumo teisę pirkti žemės sklypą galiojo tik iki 2015 m. spalio 26 d., kuomet baigėsi terminuotos žemės sklypo dalių nuomos sutartys, ir jis prarado pirmumo teisę pirkti sklypą kaip jo naudotojas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Apeliantų J. M., G. M. ir O. M. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias apsimestinius sandorius bei žemės ūkio paskirties žemės įgijimo pirmumo teisę, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ginčo klausimu ir tokiu būdu, iš esmės pats pripažinęs, kad Mainų sandorio tikslas buvo I. S. tapti ginčo žemės sklypo bendraturte ir taip įgyti visą sklypą, vis dėlto nepagrįstai konstatavo, jog Mainų sutarties apsimestinumas šioje byloje neįrodytas bei nepagrįstai vertino, kad tokie I. S. ir L. J. veiksmai neprieštarauja Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nuostatoms.Apeliantė I. S. savo skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo prielaida, jog Mainų sutartis buvo sudaryta I. S. siekiant įgyti visą ginčo sklypą, nepagrįsta jokiais įrodymais, todėl turi būti pašalinta. Savo ruožtu apeliantė L. J. ginčija tik sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teigdama, kad teismas neįvertino visų bylos nagrinėjimo metu jos patirtų išlaidų bei nepagrįstai nepriteisė išlaidų, turėtų prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą parengti.Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, šia eilės tvarka turi: 1) žemės sklypo bendraturčiai – CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) parduodamo žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (sutartis) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus; 3) asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus.To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą praneša pasirinktam notarui arba NŽT teritoriniam padaliniui pagal parduodamo žemės sklypo buvimo vietą. Pranešime apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą žemės savininkas privalo nurodyti žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotoją (naudotojus), jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypą naudoja kitas asmuo, ir pardavimo sąlygas. Asmenys savo sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti NŽT teritoriniam padaliniui ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos (4 dalis). NŽT teritorinis padalinys, gavęs rašytinį sutikimą (sprendimą) pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo termino, per kurį asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, galėjo pateikti sutikimą jį pirkti, pasibaigimo dienos išduoda pažymą žemės sklypo pardavėjui, kad šis žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas šiame straipsnyje nustatyta tvarka pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, analizuojant Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nustatytą reguliavimą ir jo tikslus, jau buvo išaiškinta, kad tokia įstatyme įtvirtinta garantija žemės ūkio paskirties žemės bendraturčiams ar naudotojams tuo pačiu yra suvaržymas žemės sklypo savininkui. Žemės savininko subjektinės teisės, t. y. teisė valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti, gali būti ribojamos įstatymais dėl būtino visuomenės intereso, turimo daikto pobūdžio arba savininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2014). Tiek Žemės įstatyme, tiek kituose įstatymuose (Civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme) įtvirtintos pirmenybės teisės įsigyti žemę prigimtis yra analogiška. Įstatymų leidėjas, nustatydamas pirmenybės teisę, visais atvejais siekia tų pačių tikslų – užtikrinti tų asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu labiau nei visi kiti tretieji asmenys ir kurių interesams šio turto pardavimas gali turėti tiesioginę įtaką, teisių apsaugą bei galimybę ateityje jas tinkamai įgyvendinti. Tokia pirmenybės teisė yra įstatymo suteikta garantija, suteikianti pagrįstą bendraturčio, pastatų savininko ar žemės naudotojo (nuomininko) teisinių ir ekonominių interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-611/2016; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014; 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007).Byloje nustatyta ir šalys to neginčija, kad atsakovai A. V., B. D., A. K., R. J. ir L. J. buvo ginčo žemės sklypo (16,8 ha), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Ieškovai yra su ginčo žemės sklypu besiribojančių žemės ūkio paskirties sklypų savininkai, o J. M. dar ir buvo didžiosios ginčo sklypo dalies (net 14,93 ha) naudotojas (nuomos sutartys, sudarytos su A. V. bei R. J. galiojo iki 2015 m. balandžio 19 d. ir atitinkamai iki 2015 m. balandžio 12 d., o su B. D. ir su A. K. 2010 m. spalio 26 d. J. M. sudarytos nuomos sutartys galiojo iki 2015 m. spalio 26 d., tačiau tik viena iš pastarųjų dviejų (sudaryta su A. K.), buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, kaip to reikalauja Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Atsakovai taip pat neginčija tos aplinkybės, kad 2015 m. rugsėjo 9 d. jie pateikė NŽT pranešimą apie sprendimą parduoti 16,8 ha ginčo žemės sklypą, nurodydami 4350 Eur už 1 ha kainą. Pastebėtina, kad 2015 m. rugsėjo 9 d. pranešime apie parduodamą žemę nebuvo nurodytas šios žemės naudotojas J. M., kaip to reikalauja Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis. NŽT, pati patikrinusi ginčo žemės sklypo duomenis, susijusius su galimais žemės naudotojais, 2015 m. rugsėjo 15 d. pranešimu „Dėl parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo“ informavo ieškovą J. M., kad atsakovai L. J., R. J., B. D., A. K. ir A. V. pateikė pranešimą dėl parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo bei išaiškino ieškovui, jog jis (J. M.) pagal 2010 m. spalio 26 d. nuomos sutartį Nr. 08, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre, yra vienas iš asmenų, turinčių pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties sklypą. 2015 m. spalio 6 d. NŽT buvo gautas J. M. sutikimas pirkti sklypą, todėl tarnyba, patikrinusi ir nustačiusi, kad J. M. atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus, 2015 m. spalio 16 d. parengė pažymą Nr. l 0PAŽ-652-(14.10.33) „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui“, kurioje nurodė, jog atsakovai turi parduoti ginčo žemės sklypą J. M. (rašte, be kita ko, nurodytas ieškovo adresas, telefono numeris) bei 2015 m. spalio 19 d. raštu „Dėl gauto sutikimo pirkti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą“ informavo patį J. M. apie tai, kad jis yra įrašytas į 2015 m. spalio 16 d. pažymą. 2015 m. lapkričio 6 d. atsakovė L. J. ir atsakovė I. S. sudarė ginčijamą Mainų sutartį, pagal kurią atsakovė I. S. L. J. perdavė jai nuosavybės teise priklausančias 187/532 dalis (1,87 ha) žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), mainais į L. J. asmeninės nuosavybės teise priklausančias 187/1680 dalis (1,87 ha) ginčo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). 2015 m. lapkričio 17 d. atsakovai A. V., B. D., A. K., R. J. ir atsakovė I. S. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai pardavė savo turimas ginčo žemės sklypo dalis atsakovei I. S., kuri tapo viso 16,8 ha ginčo žemės sklypo savininke.Apeliantų įsitikinimu, 2015 m. lapkričio 6 d. mainų sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas tik tam, kad atsakovė I. S. galėtų tapti ginčo žemės sklypo bendraturte ir taip įgyti visą 16,8 ha sklypą, apeinant ieškovų pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus turimas pirmumo teises į šį sklypą. Atsakovių I. S. ir L. J. teigimu, Mainų sutartis nėra apsimestinė, nes L. J. norėjo išlaikyti žemę, todėl mainų sandorio pagrindu įgijo jai patogesnėje vietoje esantį sklypą, o I. S., gavusi L. J. turėtą žemės sklypo dalį, realizavo savo norą įgyti žemės šalia jos jau turimų ir dirbamų žemės sklypų.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, inter alia šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, bei įvertinusi nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sutinka su ieškovų apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kad šiuo atveju byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama mainų sutarties apsimestinumui, siekiant nesąžiningai sudaryti sąlygas atsakovei I. S. įgyti asmeninės nuosavybės teise visą ginčo žemės sklypą (16,8 ha), konstatuoti.Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tai reiškia, kad sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią.Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009, kt.).Mainų sandorio sudarymas yra aktualus tais atvejais, kai sandorio šalių pagrindinis siekis – ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2005; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009). Kaip jau minėta, tiek atsakovai A. V., B. D., A. K. ir R. J., tiek ir pati atsakovė L. J. 2015 m. rugsėjo 9 d. pateikė NŽT pranešimą, kuriuo jie išreiškė savo valią parduoti 16,8 ha žemės sklypą. Nepaisant to, kad L. J., kuriai, kaip paaiškino visi kiti atsakovai, buvo pavesta tvarkyti visus su ginčo žemės sklypo pardavimu susijusius reikalus, pati dirba viename iš NŽT skyrių ir žino (turi žinoti) Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme įtvirtintą žemės ūkio paskirties pardavimo tvarką, pastaroji pranešime nepaminėjo ieškovo J. M., kaip ginčo žemės sklypo dalies naudotojo. Nors L. J. teigia, kad J. M. panešime nenurodė dėl to, kad su ja asmeniškai pastarasis ieškovas jokių nuomos sutarčių nebuvo sudaręs ir ji apie ieškovo santykius su kitais atsakovais neva nieko nežinojo, pastebėtina, kad teismo posėdžio metu pati atsakovė L. J. paminėjo, jog dar 2015 m. vasarą ji skambino M. dėl sklypo pardavimo, be to, 2004 m. rugpjūčio 24 d. dovanojimo sutartyje, kuria J. K. padovanojo L. K. (dabartinei J.) ginčo sklypo dalį (kuri vėliau buvo perleista I. S. mainų sutarties pagrindu), buvo aiškiai nurodyta, kad yra sudarytos nuomos sutartys su J. M. ir, nors jos galiojo tik iki 2009 m. balandžio 20 ir 29 dienų bei vėliau raštu nebuvo pratęstos, J. M. banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad dar 2015 metais būtent L. J. buvo pervestas žemės nuomos mokestis už 2013 ir 2014 metus, taigi, akivaizdu, kad atsakovė negalėjo nežinoti apie J. M. naudojimąsi ginčo sklypu, tuo labiau, kad, kaip teisingai pastebėjo ieškovai, L. J. yra kitų ginčo žemės sklypo bendraturčių giminaitė, kuriai buvo patikėti visi su sklypo pardavimu susiję reikalai.Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad net ir gavusi NŽT 2015 m. spalio 16 d. pažymą, kurioje buvo nurodytas įpareigojimas parduoti sklypą būtent J. M., atsakovė L. J., kaip ji pati pripažįsta atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą, kitų bendraturčių apie J. M. sutikimą pirkti sklypą už jų nurodytą kainą ir NŽT išduotą pažymą neinformavo, o ir su pačiu J. M. nesusisiekė. Nors atsakovė L. J. aiškina, kad su atsakove I. S. ji susitarė apsimainyti sklypais, dar neturėdama jokių duomenų apie J. M. pageidavimą pirkti žemę, per porą dienų po 2015 m. rugsėjo 9 d. pranešimo pateikimo, pažymėtina, jog atsakovė niekaip nepaaiškina, kodėl tokiu atveju pati Mainų sutartis buvo sudaryta tik 2015 m. lapkričio 6 d., t. y. praėjus beveik 2 mėnesiams nuo neva įvykusio žodinio susitarimo, kai jau pasibaigė paskutinės J. M. sudarytos nuomos sutarties galiojimo terminas. Kita vertus, atsiliepime į ieškinį atsakovė L. J. dėstė šiek tiek kitokią versiją – kad „kadangi ieškovas nesusiekė su atsakove L. J. ir nepatvirtino savo ketinimų pirkti žemės sklypą, atsakovė su I. S. susitarė apsimainyti joms priklausančiomis žemės sklypų dalimis“. Nors atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė teigia, kad pirmiau nurodytu teiginiu ji tik bandė paaiškinti, jog jai apskritai nebuvo žinoma apie kitų asmenų sklypo naudojimą ir ji nežinojo, kad turėtų kam nors pranešti apie savo valios parduoti sklypą pasikeitimą, atkreiptinas dėmesys, jog, kaip jau minėta, apie valios pasikeitimą atsakovė nepranešė ieškovui net ir gavusi NŽT pažymą dėl įpareigojimo sudaryti sutartį su J. M..Atsakovės L. J. pozicijos prieštaringumą ir atsakovių I. S. bei L. J. nesąžiningumą, siekiant sudaryti I. S. sąlygas įgyti visą ginčo žemės sklypą, apeinant ieškovų, visų pirma J. M., turimą pirmumo teisę, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir kitų byloje apklaustų atsakovų paaiškinimai. Antai, atsakovė A. V. teismo posėdyje paaiškino, kad dar 2015 m. liepą sužinojo, jog L. J. nori parduoti sklypą I. S., todėl paskambino J. M. žmonai, siekdama paklausti, ar M. ketina pirkti žemę. Kadangi M. buvo ligoninėje, ji pažadėjo atskambinti, tačiau to nepadarė, o aplinkybės, kad M. nebegyvena kartu su J. M., A. V., kaip ji nurodė, nežinojo. Nors atsakovė L. J. akcentuoja, kad šiais parodymais negalima vadovautis, nes atsakovių tikrąją valią dėl ginčo sandorių ir, visų pirma, dėl Mainų sutarties, gali atskleisti tik pačių Mainos sutarties šalių (t. y. I. S. ir L. J.) paaiškinimai, pastebėtina, kad ir pačių Mainų sutartį sudariusių atsakovių argumentai nėra nuoseklūs ir kelia pagrįstas abejones dėl jų nurodomos versijos teisingumo. Antai, atsiliepime į ieškinį I. S. dėstė, kad po Mainų sutarties sudarymo kitų ginčo žemės sklypo dalių savininkai, sužinoję apie naują bendraturtę, patys susisiekė su I. S. ir pasiūlė jai pirkti likusią dalį sklypo. Tačiau teismo posėdžių metu nei vienas iš atsakovų (kitų bendraturčių) tokių aplinkybių nepatvirtino, priešingai, B. D. nurodė, kad nieko apie mainus nežinojo, sužinojo tik atėjusi pas notarą forminti pirkimo–pardavimo sutarties, o A. K. paaiškino, jog pirkėją surado L. J., o jis tik atvykęs pas notarą sužinojo, kad perka ne M., be to, ir pati I. S. vėliau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pakeitė savo pirminius paaiškinimus, teigdama, jog L. J. pasiūlė jai įgyti ir likusią sklypo dalį, tačiau neigdama, kad valia įgyti visą sklypą buvo susiformavusi dar prieš Mainų sutarties sudarymą.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, L. J. ir I. S. versiją dėl pastarųjų tikrojo noro sudaryti būtent Mainų sutartį ir įgyti tik konkrečias žemės sklypų dalis, kuriomis jos apsikeitė, ir paaiškinimus dėl neva tik vėliau atsiradusios I. S. valios įgyti ir likusias 16,8 žemės sklypo dalis, paneigia ir pačios Mainų sutarties naudingumo, jos sudarymo padarinių analizė. Antai, L. J. teigimu, ji siekė išlaikyti žemę tam, kad galėtų ūkininkauti žemėje, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, iki ginčo sandorio sudarymo jokios ūkinės veiklos savo turėtoje dalyje (1,87 ha) atsakovė nevykdė, sklypas buvo apaugęs ilgamete pieva, kurioje, be kita ko, ganėsi ieškovo gyvuliai. Nors atsakovė aiškina, kad iš I. S. įgytas tokio paties dydžio sklypas (1,87 ha) yra arčiau jos namų, t. y. neva patogesnėje atsakovei ir jos vyrui ūkininkauti vietoje, kadangi atsakovė L. J. gyvena (duomenys neskelbtini), o įgytas iš I. S. sklypas taip pat yra (duomenys neskelbtini), tik (duomenys neskelbtini), pažymėtina, kad viešai prieinamais kelių ir atstumų duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), atstumas nuo (duomenys neskelbtini) kaimo, esančio (duomenys neskelbtini), iki (duomenys neskelbtini) kaimo, (duomenys neskelbtini), kuriame atsakovė turėjo sklypo dalį kartu su kitais šios bylos atsakovais, sudaro apie 30 km, kai tuo tarpu nuo (duomenys neskelbtini) kaimo iki (duomenys neskelbtini) kaimo, esančių nors ir toje pat (duomenys neskelbtini), sudaro apie 24,5 km. Taigi, akivaizdu, kad apsikeitimas sklypų dalimis nesudarė atsakovei L. J. sąlygų turėti žemę prie pat namų, savo ruožtu 5 km skirtumo ypatingą naudingumą šiuo konkrečiu atveju, ypač atsižvelgus į tai, kad pagal pačių atsakovių pateiktas UAB „Lituko ir Ko“ parengtas sklypų dalių vertinimo ataskaitas L. J. turėto ir perleisto I. S. sklypo našumo balas (43,1) yra net didesnis nei jos iš I. S. įgyto sklypo našumo balas (33,5), atsakovė niekaip nepagrindė, tik deklaratyviai teigdama, kad norėjo išsaugoti žemės ūkio paskirties žemę. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju negalima pripažinti, kad L. J. įgytas sklypas pasižymėjo tokiomis išskirtinėmis individualiomis savybėmis, kurios galėtų paaiškinti jos elgesį aptartoje situacijoje, t. y. jo interesą įsigyti būtent šį konkretų sklypą Mainų sutarties pagrindu.Neįtikinami ir I. S. argumentai, kad turėdama (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise visą 5,32 ha žemės sklypą, ji, tik dėl žemės sklypo 1,87 ha dalies (o ne viso 16,8 ha sklypo) įgijimo (duomenys neskelbtini), nusprendė išmainyti dalį savo 5,32 ha sklypo L. J., taip įgydama bendraturtę, kas, kaip žinoma, visada apsunkina bet kokio turto, taigi ir žemės, valdymą. Nors atsakovė I. S. akcentuoja, kad ji, kaip ūkininkė, turi žemių ir (duomenys neskelbtini), todėl neva Mainų sutartimi realizavo savo valią įsigyti sklypą šalia kitų jos turimų sklypų ir ten esančių ūkinių pastatų, pastebėtina, jog jokios objektyvios būtinybės turėti papildomą tik 1,87 ha sklypo dalį būtent (duomenys neskelbtini), tuo labiau, įtikinimai pateisinančios 5,32 ha sklypo ((duomenys neskelbtini)) nuosavybės ir valdymo pakeitimą iš asmeninio į bendrąjį dalinį, atsakovė aiškiai neįvardino. Iš visos byloje esančių įrodymų visumos, inter alia aplinkybės, kad I. S. iki ginčo Mainų sutarties sudarymo jau buvo įgijusi nuosavybės teises į 75,3758 ha žemės ūkio paskirties žemes, akivaizdu, jog, kaip faktiškai pripažino ir pats pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, Mainų sandoris I. S. buvo reikalingas ne dėl L. J. valdytos sklypo dalies, šios dalies individualių požymių, kaip tokių, o siekiant įgyti pirmumo teisę prieš kitus asmenis ir tapti kur kas didesnio bei ieškovės I. S., kaip ūkininkės, kurios veiklai, kaip ji pati nurodė, būtina daug žemių, reikalingo 16,8 ha sklypo savininke, kas ir buvo realizuota jau 2015 m. lapkričio 17 d., sudarius su likusiais ginčo žemės sklypo bendraturčiais pirkimo–pardavimo sandorį. Nors, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nei Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas, nei kiti teisės aktai, iš esmės nedraudžia žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininkui sudaryti mainų sutartį, visais atvejais būtina vertinti, ar tokio sandorio sudarymas tikrai atitinka šių asmenų vidinę valią, ar šios asmens teisės sudaryti atitinkamą sandorį realizavimas nėra pagrįstas siekiu apeiti, pažeisti kitų asmenų teises, išvengti jam nepalankaus teisinio reguliavimo. Kasacinio teismo praktikoje jau buvo ne kartą išaiškinta, kad sutarčių laisvės principas, kitos teisės normos, užtikrinančios savininko teisę laisvai disponuoti nuosavybės teise priklausančiu daiktu ar jo dalimi, suteikia savininkui galimybę pasirinkti už perleidžiamą turtą pageidaujamo gauti atlyginimo rūšį, tačiau savininkas, naudodamasis nurodyta teise, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. CK 1.5 straipsnis įpareigoja civilinių teisinių santykių subjektus įgyvendinant savo teises, taip pat nustatant tarpusavio teises ir pareigas tuo atveju, kai to nedraudžia įstatymas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus. Sandoris, kurio tikslas ir sudarymo aplinkybės nurodytų principų akivaizdžiai neatitinka, negali būti pripažintas teisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009). Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad I. S. veiksmai (mainų sutarties sudarymas, siekiant įgyti pirmumo teisę prieš kitus asmenis) nėra prieštaraujantys įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatoms.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai I. S. su kitais atsakovais dėl ginčo žemės sklypo sudarytus sandorius (mainų ir, vėliau, pirkimo–pardavimo sutartį) vertino ir aiškino iš esmės izoliuotai, akcentuodamas, kad L. J. išmainė visą (o ne, pavyzdžiui, ½) jos turimo sklypo dalį, pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovės I. S. ir kitų atsakovų (ne atsakovės L. J.), ir sudarius Mainų sutartį, nepasikeitė aukštesnę pirmumo teisę turinčių asmenų skaičius įsigyti ginčo žemės sklypą prieš ieškovus, o ne kartu abu per trumpą laiką sudarytus sandorius, be kita ko ignoruodamas sutarčių sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius (L. J. giminystę su kitais bendraturčiais ir jai pavestą užduotį pasirūpinti sklypo pardavimu), šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo, nors šiuo atveju tik taip galėjo būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu, todėl priėmė iš esmės neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kad byloje nebuvo įrodytas 2015 m. lapkričio 6 d. Mainų sutarties apsimestinumas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovų ieškinys tenkintinas.Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos (Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 8 dalis).Kadangi, apibendrinus pirmiau išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, konstatuotina, kad Mainų sandorio šalių veiksmai neatitiko šios sutarties paskirties bei esmės, Mainų sutartis pripažintina apsimestiniu sandoriu, kuriuo siekiama pridengti kitus sandorius – žemės ūkio paskirties žemės sklypų dalių pirkimo–pardavimo sandorius, taip išvengiant ieškovų pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus turimų pirmumo teisių įsigyti ginčo sklypą. Atsižvelgiant į tai, 2015 m. lapkričio 6 d. Mainų sutartis kvalifikuotina pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal kurią L. J. pardavė 187/1680 dalis 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), I. S., o atsakovė I. S. pardavė 187/532 dalis žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atsakovei L. J..Kadangi pranešimas apie norą parduoti ginčo žemės sklypą (16,8 ha) NŽT buvo paduotas dar galiojant J. M. su A. K. sudarytai Nuomos sutarčiai, ieškovas J. M. savo sutikimą pirkti žemės sklypą išreiškė nepraleidęs Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme nustatytų terminų ir NŽT buvo informuotas apie jo įrašymą į pažymą (taigi ir atitikimą Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies reikalavimams) bei atsakovų prievolę parduoti jam ginčo turtą, o nuo 2015 m. spalio 16 d. NŽT pažymos gavimo iki ginčijamų sutarčių sudarymo praėjo pakankamai trumpas laikas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju vien dėl tos priežasties, jog pirmoji ginčijama sutartis buvo sudaryta po 10 dienų nuo nuomos sutarties termino pasibaigimo, nesudaro pagrindo atsisakyti ginti J. M., kaip žemės sklypo naudotojo, pirmumo teisės, nes priešingas aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarytų sąlygas turto savininkams piktnaudžiauti, iš pradžių sukuriant žemės naudotojui pagrįstą lūkestį, kad turtas bus parduotas būtent jam, o vėliau, išlaukus porą dienų, sudarant sandorius su kitais asmenimis, taip iš esmės pažeidžiant paties Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo tikslus. Todėl šiuo atveju J. M. teisės, įvertinus ir tai, kad ieškovai pateikė įrodymus, pagrindžiančius jų finansinį pajėgumą sumokėti visą žemės sklypo kainą, turi būti ginamos, perkeliant jam pirkėjos I. S. teises ir pareigas pagal pirmiau nurodytą 2015 m. lapkričio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį, o taip pat atitinkamai ir pagal 2015 m. lapkričio 17 d. I. S. ir A. V., B. D., A. K., R. J. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią I. S. buvo įgijusi likusią 1493/1680 dalį 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), už 64 946 Eur sumą.Akcentuotina, kad nors ieškovas J. M. prašė, perkėlus jam pirkėjo teises ir pareigas pagal 2015 m. lapkričio 6 d. sutartį, įpareigoti jį sumokėti atsakovei I. S. už 187/1680 dalis ginčo žemės sklypo tik 1403 Eur sumą, nurodytą Mainų sutartyje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokios sumos priteisimas I. S. už 1,87 ha bendro 16,8 ha sklypo, kurį pats ieškovas savo sutikime, siųstame NŽT, sutiko pirkti 4350 Eur už 1 ha kaina, dalį, neatitiktų ne tik pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo instituto taikymo tikslų, bet ir pamatinių teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų. Kaip matyti iš 2015 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, A. K., turėjęs tapataus dydžio to paties sklypo dalį (187/1680), už savo dalį iš I. S. gavo 8 135 Eur sumą, kas būtent ir sudaro 4350 Eur už 1 ha (4350 x 1,87). Byloje atsakovės pateikta UAB „Lituko ir Ko“ 2016 m. gegužės 5 d. ginčo žemės sklypo dalies, kuria Mainų sutarties pagrindu įgijo I. S., rinkos vertės nustatymo ataskaita, kurioje nustatyta 8000 Eur ginčo sklypo dalies vertė, taip pat pagrindžia atsakovų pranešime NŽT ir 2015 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos kainos proporcingumą, protingumą, todėl šiuo atveju vien tik ta aplinkybė, kad atsakovės I. S. ir L. J., mainydamosios sklypų dalimis, sutartyje nurodė netikslią, registre masinio vertinimo būdu nustatytą sklypų dalių kainą, nesuteikia pagrindo ieškovui, kuris tuo atveju, jei jo pirmumo teisė nebūtų pažeista įgytų visą sklypą būtent už 4350 Eur / ha kainą, nepagrįstai praturtėti I. S. sąskaita. Atsižvelgiant į tai, ieškovas J. M. įpareigotinas sumokėti atsakovei I. S. iš viso 73 081 Eur (8 135 + 64 946) sumą už jam perleistas nuosavybės teises į 16,8 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi sprendžiant dėl ieškovų apeliacinio skundo pagrįstumo iš esmės buvo pasisakyta ir dėl atsakovės I. S. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pakartotinai jie nebeanalizuojami, konstatuojant, kad atsakovės I. S. skundas atmestinas. Taip pat teisinės reikšmės nebeturi ir atsakovės L. J. apeliacinio skundo dėl netinkamai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų argumentų analizė, nes, tenkinus ieškovų skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovės L. J. bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, apskritai jai iš ieškovų nepriteistinos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovai pirmosios instancijos teisme sumokėjo 1 725 Eur žyminį mokestį, taip pat patyrė 2 000 Eur išlaidų advokato pagalbai, iš kurių 100 Eur –advokatės konsultacijos, susipažinimas su dokumentais, bylos atidavimas teismui, 1200 Eur – ieškinio, patikslinto ieškinio surašymas, 300 Eur – atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymas ir 400 Eur – atstovavimas byloje.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcijos aktualios atitinkamo procesinio dokumento parengimo arba atstovavimo teismo posėdyje momentu) nuostatomis, konstatuoja, kad ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina visa ieškovų pirmosios instancijos teisme patirta bylinėjimosi išlaidų suma – t. y. kiekvienas atsakovas (I. S., L. J., A. V., B. D., A. K. ir R. J.) kiekvienam iš ieškovų (J. M., O. M. ir G. M.) turi sumokėti po 206,94 Eur.Iš atsakovų taip pat priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei (CPK 96 straipsnis), kurias sudaro 30 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl iš kiekvieno atsakovo į valstybės biudžetą priteistina po 5 Eur.Tenkinus ieškovų apeliacinį skundą ir atmetus atsakovių I. S. ir L. J. skundus, ieškovams iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinas ir išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.Kadangi įrodymų, patvirtinančių išlaidų advokato pagalbai apmokėti patyrimo apeliacinės instancijos teisme faktą bei dydį ieškovai į bylą nepateikė, ieškovams atlygintina tik apeliacinės instancijos teisme primokėta 699 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą suma, priteisiant kiekvienam ieškovui (J. M., O. M. ir G. M.) iš kiekvieno atsakovo (I. S., L. J., A. V., B. D., A. K. ir R. J.) po 38,83 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti.
Pripažinti 2015 m. lapkričio 6 d. mainų sutartį, pagal kurią L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) išmainė 187/1680 dalį 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), į I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančias 187/532 dalis žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartimi.
Perkelti ieškovui J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) pirkėjo teises ir pareigas pagal 2015 m. lapkričio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatyti, kad L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) pardavė, o J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) pirko 187/1680 dalį 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), už 8 135 Eur (aštuonis tūkstančius šimtą trisdešimt penkis eurus).
Perkelti ieškovui J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) pirkėjo teises ir pareigas pagal 2015 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgijo iš A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) B. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. J. (duomenys neskelbtini) 1493/1680 dalis 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir nustatyti, kad A. V., B. D., A. K. ir R. J. pardavė, o J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) pirko 1493/1680 dalį 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), už 64 946 Eur (šešiasdešimt keturis tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt šešis eurus).
Priteisti iš ieškovo J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 73 081 Eur (septyniasdešimti tris tūkstančius aštuoniasdešimt vieną eurą).
Sprendimą siųsti valstybės įmonei Registrų centrui.
Priteisti J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) B. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 206,94 Eur (du šimtus šešis eurus 94 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) B. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 206,94 Eur (du šimtus šešis eurus 94 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti O. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) B. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 206,94 Eur (du šimtus šešis eurus 94 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) B. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 38,83 Eur (trisdešimt aštuonis eurus 83 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) B. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 38,83 Eur (trisdešimt aštuonis eurus 83 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti O. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) B. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 38,83 Eur (trisdešimt aštuonis eurus 83 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovų A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) B. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 5 Eur (penkis eurus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.