Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. atstovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-517-524/2006 pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovams A. T. , R. Š. dėl nekilnojamųjų daiktų mainų sandorio pripažinimo negaliojančiu, pažeistų teisių gynimo, nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus pripažinimo. Tretysis asmuo notaras Romualdas Stankaitis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės atstovo paduotą apeliacinį skundą teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą.

Atsakovei A. T. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė dalis žemės sklypo ir buto gyvenamajame name J. Š. g. 11-6/Jūros takas 6-6, Palangos m. 2006 m. sausio 13 d. atsakovė per notarą pateikė ieškovei pranešimą apie tai, kad ji ketina parduoti jai priklausančias žemės sklypo dalį ir visą buto dalį už 140 000 Lt (b. l. 14-15). Šiuo pranešimu atsakovė prašė ieškovės ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos per notarą pareikšti savo norą pasinaudoti bendraturčio pirmenybės teise pirkti parduodamą žemės sklypo ir buto dalį arba pranešti apie atsisakymą pirkti. 2006 m. vasario 13 d. ieškovė per notarą pateikė atsakovei pranešimą apie tai, kad priima atsakovės pasiūlymą pirkti visą žemės sklypo ir buto dalį (b. l. 16), tačiau atsakovė šiuos daiktus 2006 m. vasario 1 d. mainų sutartimi jau buvo perleidusi atsakovui R. Š. (b. l. 43-44). Ieškovės atstovo nuomone, atsakovės A. T. pranešimas dėl ketinimo parduoti bendrąja nuosavybe esančio turto dalį laikytinas oferta - pasiūlymu sudaryti sutartį (CK 6.167 str.). Kadangi atsakovės pranešime buvo nurodytas terminas, per kurį ieškovė turėjo pateikti atsakymą dėl pageidavimo pasinaudoti pirmenybės teise pirkti parduodamą turto dalį arba atsisakyti šios teisės, ieškovės atstovo teigimu, atsakovė buvo pateikusi neatšaukiamą ofertą. Kadangi ieškovė pareiškė atsakovei, jog priima pasiūlymą pirkti parduodamą turto dalį, t. y. akceptavo atsakovės ofertą, ieškovės atstovo teigimu, atsakovės parduodamos turto dalies pirkimo-pardavimo sutartis laikytina sudaryta nuo to momento, kada atsakovė gavo ieškovės akceptą (CK 6.181 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės A. T. pranešimas apie ketinimą parduoti jai priklausančią bendro turto dalį negali būti suvokiamas kaip oferta CK 6.167-6.171 straipsnių prasme.

CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka realizuojama bendraturčių pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe. Šioje įstatymo normoje imperatyvia forma įtvirtinta dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjo pareiga raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bedraturčiui. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai turi būti pranešama per notarą (CK 4.79 str. 2 d. ). Gavę tokį pranešimą kiti bendraturčiai gali pasinaudoti pirmenybės teise pirkti parduodamą bendrosios nuosavybės dalį tomis sąlygomis, kurios buvo nurodytos pardavėjo pranešime. Aiškinant CK 4.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos turinį darytina išvada, kad įstatymo leidėjas įtvirtino bendraturčio pareigą pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį tais atvejais, kai ketinama parduoti ne bedraturčiui. Jeigu bendrosios nuosavybės dalį ketinama parduoti vienam iš bendraturčių, apie tai pranešti kitiems bendrabučiams neprivaloma. Be to, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog pranešimas apie ketinimą parduoti bendro turto dalį turi būti suprantamas kaip pardavėjo pasiūlymas kitam bendraturčiui pirkti bendro turto dalį. Kaip jau minėta, įstatyme numatytas toks privalomas pranešimas kitiems bendratučiams turi būti atliekamas tais atvejais, kai ketinama parduoti turtą ne bendraturčiui, todėl teisiškai nepagrįstu laikytinas teiginys, kad tokiu pranešimu įgyvendinamas CK 6.162 ir 6.167 straipsniuose apibūdintas pasiūlymas sudaryti sutartį. Ieškovės atstovo apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad šioje byloje turėtų būti taikoma klasikinė ofertos ir akcepto, kaip sutarčių sudarymo elementų, įgyvendinimo taisyklė yra teisiškai nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškinio reikalavimas ieškovės atsakymo į atsakovės pranešimą dėl ketinimo parduoti turtą pagrindu pripažinti tarp šalių sudarytą nekilnojamojo turto dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pirkimo-pardavimo sutartį yra neparemtas įstatyme numatytais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad patikslinto ieškinio reikalavimai, susiję su nuosavybės teisės pagal pirkimo-pardavimo sandorį ieškovei pripažinimu į atsakovei A. T. priklausiusią bendro turto dalį (patikslinto ieškinio reikalavimų 3-5 punktai), yra nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, kad atsakovė, pateikusi ieškovei, kaip bendraturtei, pranešimą apie ketinimą parduoti bendro turto dalį, nebegalėjo sudaryti kitos sutarties dėl to paties nekilnojamojo turto iki nesuėjo atsakymo į šį pranešimą pateikimo terminas, prieštarauja daiktinės nuosavybės teisės prigimčiai ir esmei. Nuosavybės teisė į daiktus yra absoliuti (CK 4.20 str.). Civiliniai teisiniai santykiai yra reglamentuojami ir turi būti grindžiami vadovaujantis nuosavybės teisės, kaip absoliučios teisės, neliečiamumo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., CK 1.2 str. 1 d.). Nuosavybės neliečiamumas reiškia, kad savininko teisių laisvai disponuoti savo nuosavybe apribojimai ar suvaržymai galimi tik paties savininko valia, įstatymo nustatytais atvejais arba teismo sprendimu. Įstatymas niekaip nevaržo turto, esančio bendrąja nuosavybe, savininko teisės pakeisti savo valią dėl jam priklausančios turto dalies perleidimo būdo po to, kai jis pranešė kitiems bendraturčiams apie ketinimą perleisti šią turto dalį pirkimo-pardavimo sandoriu. Nei įstatymu, nei teismo sprendimu nebuvo suvaržyta ar apribota atsakovės A. T. teisė pakeisti valią dėl savo dalies bendrojoje nuosavybėje perleidimo būdo, t. y. vietoje ketinimo parduoti jai priklausančią nekilnojamųjų daiktų dalį, perduoti ją mainais į kitą daiktą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytais argumentais, jog teiginys, kad atsakovė A. T. negalėjo pakeisti valios dėl turto perleidimo būdo bei privalėjo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, prieštarauja tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, tiek konstitucinei asmens nuosavybės teisei, nes negalima versti asmenį perleisti savo nuosavybę prieš valią.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nebuvo įrodytas ginčijamos mainų sutarties apsimestinumo faktas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti, jog mainų sutartis buvo apsimestinis sandoris, juo siekiant pridengti kitą, t. y. pirkimo-pardavimo faktinį sandorį. Įrodinėdamas apsimestinio mainų sandorio aplinkybes ieškovės atstovas, be kita ko, nurodė, kad mainų sutartimi buvo užfiksuotas dviejų sutarčių sudarymas vienu metu – abi sutarties šalys ir pirko, ir pardavė. Pasak ieškovės atstovo, atsakovas R. Š. nupirko, o atsakovė A. T. pardavė ginčo nekilnojamuosius daiktus, nors to negalėjo daryti iki nesibaigė terminas atsakyti į ieškovei per notarą įteiktą pranešimą apie ketinimą parduoti tuos daiktus. Ieškovės atstovo teigimu, atsakovė A. T. buto pirkimo-pardavimo sutartį galėjo sudaryti ir be atsakovo R. Š. įsikišimo. Šių ir kitų skunde nurodytų aplinkybių visuma, pasak ieškovės atstovo, patvirtina, kad mainų sandoriu buvo pridengtas ginčo daiktų pardavimas atsakovui R. Š. . Su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti.

Mainų sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutarties taisyklės, kiek jos neprieštarauja CK šeštosios knygos XXIV skyriaus normoms, reglamentuojančioms mainų santykius, ir mainų esmei (CK 6.432 straipsnio 2 d.). Mainai ir pirkimas-pardavimas nėra tapatūs sandoriai. Mainų esmė yra apsikeitimas daiktais. Sudarant mainų sutartį sutampa sutarties šalių ketinimai perleisti turimą daiktą, tuo pačiu įsigyjant kitą daiktą, kurį turi antroji sutarties šalis. Sudarant mainų sutartį paprastai sutaupoma laiko ir lėšų, nei sudarant dvi pirkimo-pardavimo sutartis. Šalių susitarimą už perleidžiamą daiktą gauti kitą daiktą gali lemti infliacija, įgyjamo daikto ypatybių priimtinumas ir kitos objektyvaus bei subjektyvaus pobūdžio priežastys. Mainų sandorio sudarymas yra aktualus tais atvejais, kai sandorio šalių pagrindinis siekis – ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2005, procesinio sprendimo kategorija 42.5; 42.6; 52.3, „Teismų praktika“ Nr. 23, p.146-155). Šioje byloje nustatyta, kad buvo mainomi nekilnojamieji daiktai: dalis buto daugiabučiame gyvenamajame name bei atitinkama teisė į dalį bendro žemės sklypo išmainyti į butą, t. y. mainyti individualiais požymiais apibrėžti nekilnojamieji daiktai. Atsakovė A. T. , perleisdama jai nuosavybės teise priklausančio turto dalį, kaip atlyginimą už jį pasirinko ne turto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet nusprendė įsigyti kitą konkretų daiktą – atskirą butą. Atsakovės A. T. procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad turto mainų sandoris jai buvo naudingesnis, nei anksčiau planuojamas turto pardavimas, nes atsakovė sutaupė lėšų, išvengė papildomų dokumentų forminimo išlaidų, atsirandančių sudarant du atskirus sandorius, neturėjo rūpesčių ieškant kito buto. Atsakovė taip pat nurodė, kad sudaryti mainų sandorį skatino ir tai, kad dėl didėjančių nekilnojamojo turto kainų ji ėmusi baimintis už gautą pardavus turtą pinigų sumą nebeįstengsianti įsigyti kito jai priimtino gyvenamojo būsto (b. l. 52-54, 119-120, 182-184). Šios atsakovės nurodytos aplinkybės, paskatinusios ją apsispręsti dėl mainų sandorio sudarymo, nėra paneigtos ar nuginčytos. CK 4.79 straipsnis, nustatantis bendrosios nuosavybės dalies perleidimo specialiąsias sąlygas, kitiems bendraturčiams suteikia pirmenybės teisę šią dalį įgyti tik tais atvejais, kai jis turi galimybę pasiūlyti tas pačias sandorio sąlygas. Neabejotina, kad ieškovė neturėjo galimybės A. T. pasiūlyti tokių pat sandorio sąlygų, kokios buvo sulygtos su atsakovu R. Š. , nes negalėjo pasiūlyti A. T. jos ketinamo įgyti buto. Dėl šios priežasties atsakovei A. T. neatsirado prievolė vykdyti CK 4.79 straipsnio 2 dalies įpareigojimo pranešti bendraturčiui apie pasikeitusį ketinimą perleisti savo bendrosios nuosavybės dalį mainų sandorio pagrindu.

Byloje pasitvirtino, kad po ginčo mainų sandorio sudarymo atsakovė A. T. ne tik įregistravo nuosavybės teisę į mainais iš atsakovo R. Š. įgytą butą (b. l. 87), bet ir faktiškai persikėlė į šį butą, jame gyvena. Šios aplinkybės liudija, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog byloje nebuvo įrodytas faktas apie apsimestinės mainų sutarties sudarymą, kuria būtų dengiamas atsakovės A. T. turto pardavimo atsakovui R. Š. sandoris.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis konstatuota, kad ginčijamas mainų sandoris nepažeidžia viešosios tvarkos normų ir geros moralės principų. Jau minėta, kad neegzistavo įstatymu ar teismo sprendimu nustatyti kokie nors apribojimai atsakovei A. T. laisvai disponuoti nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teise po to, kai ji informavo bendraturtį apie ketinimą parduoti tuos daiktus kitam asmeniui (ne bendraturčiui), atsakovės valia pakeisti apsisprendimą dėl šių daiktų perleidimo būdo nebuvo suvaržyta. Apsisprendusi pakeisti daiktų perleidimo būdą ir nutarusi juos perleisti mainų sutartimi, atsakovė neprivalėjo apie šį perleidimo būdą pranešti ieškovei ar kitiems perleidžiamos žemės sklypo ir buto dalies bendraturčiams. Atsakovų veiksmai nebuvo draudžiami įstatymo ir neprieštaravo teisės aktų reikalavimams, teisės normos, reguliuojančios bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo teisinius santykius, jų subjektų teises ir pareigas, nebuvo pažeistos, neįrodyta, kad ginčijamas mainų sandoris būtų apsimestinis. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijamas mainų sandoris sudarytas pažeidžiant viešąją tvarką ar gerą moralę. Atsakovės valinių veiksmų pakeisti anksčiau planuotą turto perleidimo būdą sąžiningumas ar nesąžiningumas galėtų būti vertinamas nebent tiek, kiek tai sietina su asmens moralinės pareigos supratimu operatyviai pranešti bendraturčiams, o konkrečiu atveju – ieškovei apie tai, kad dėl apsisprendimo perleisti nuosavybės dalį mainų sutartimi nebegalioja raštiškas pranešimas dėl ankstesnio ketinimo juos parduoti. Tačiau atsakovės sąžiningumo vertinimas šiuo aspektu neduoda pagrindo ginčijamą sandorį laikyti ydingu ieškovės nurodytais teisiniais pagrindais.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Atmetus ieškovės atstovo apeliacinį skundą, iš ieškovės priteistinos atsakovams advokato teisinės pagalbos išlaidos pagal apeliacinės instancijos teismui pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus (b. l. 190-193).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. B. advokato teisinės pagalbos išlaidas: atsakovei A. T. – 2360 Lt, atsakovui R. Š. - 2360 Lt.

Priteisti iš ieškovės J. B. į valstybės biudžetą 12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.