- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-31
- Bylos Nr.
- e2S-354-357/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-31-3-00368-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- M. K.
- Atsakovas
- I. T.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo dienos atsakovei I. T., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. K. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (iki ieškinio padavimo), kuriuo prašė: 1. nustatyti nepilnamečio K. K. gyvenamąją vietą su tėvu M. K.; 2. priteisti nepilnamečiui sūnui K. K. laikiną išlaikymą iš motinos I. T. po 300 Eur mėnesinių periodinių išmokų; 3. uždrausti I. T. išvežti sūnų K. K. iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo; 4. nustatyti laikiną I. T. bendravimo tvarką su sūnumi, išdėstytą prašyme.
Atsiliepimas
2. Atsakovė I. T. su prašymu nesutiko ir prašė bylą nutraukti, nes ji neteisminga Lietuvos teismams.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmai 2023 m. kovo 28 d. nutartimi ieškovo M. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies. Nustatė nepilnamečio K. K. laikiną gyvenamąją vietą su tėvu M. K. iki bus priimtas teismo sprendimas. Paskyrė nepilnamečiui K. K. ad hoc globėją, kuris jį atstovaus sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo, bendravimo su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų ir kitus su nepilnamečio interesais susijusius klausimus. Įpareigoti vaiko teisių apsaugos instituciją parinkti K. K. ad hoc globėją. Nustatė laikiną atsakovės I. T. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi K. K. tvarką iki teismo sprendimo priėmimo dienos, pagal kurią atsakovė turi teisę matytis su sūnumis vieną kartą per mėnesį nuo dviejų iki septynių dienų, šalims iš anksto suderinus konkrečią datą; susitikimai vyks Lietuvoje; turi teisę kasdien susisiekti su vaiku, neribojant bendravimo telefonu ar kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis, laiko. Likusioje dalyje ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Nustatė ieškovui 14 (keturiolikos) dienų terminą nuo mediacijos pabaigos dienos, pateikti ieškinį.
4. Teismas, remdamasis 2022 m. rugpjūčio 1 d. taikomo 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo, 15 straipsniu, sprendė, kad turi jurisdikciją šiuo atveju nagrinėti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Teismas nepilnamečio K. K. gyvenamąją vietą, atsižvelgiant į anksčiau faktines bylos aplinkybes, išvadą teikiančios institucijos poziciją, nustatė su tėvu M. K., tačiau esamai situacijai sureguliuoti, teismo vertinimu, reikalinga pritaikyti originalaus pobūdžio apsaugos priemonę, t. y. tenkinat atsakovės atstovo prašymą skirti nepilnamečiui K. K. ad hoc globėją. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant prašymą galima ad hoc globėjo kandidatūra nebuvo pateikta, teismas vaiko teisių apsaugos instituciją įpareigojo jį parinkti. Teismo vertinimu, draudimas atsakovei išsivežti nepilnametį šalių vaiką iš Lietuvos Respublikos teritorijos šioje bylos nagrinėjimo stadijoje būtų perteklinis. Teismas nurodė, kad ieškovas prašyme ir teismo posėdžio metu plačiau aplinkybių, jog egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovė išveš sūnų nuolat gyventi į kitą užsienio valstybę, nenurodė. Atsakovės elgesys, teismo vertinimu, rodo priešingai, kilus konfliktinei situacijai, ji laikėsi vaiko teisių apsaugos institucijos rekomendacijų, prievartiniais ar neteisėtais būdais sūnaus išsivežti nebandė. Nesant duomenų, kad nepilnamečio K. K. motina I. T. neprisideda prie vaiko aprūpinimo, neteikia jam materialinio išlaikymo, prašymą dėl laikino išlaikymo nepilnamečiui šalių sūnui priteisimo teismas atmetė. Teismas nustatė ieškovo nurodytą motinos bendravimo su K. K. tvarka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
5. Atskiruoju skundu ieškovas M. K. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. gegužės 25 d. nutartį dalyje, kuria netenkinti ieškovo reikalavimai dėl laikinųjų apsaugos priemonės taikymo iki ieškinio pareiškimo: 1) uždrausti atsakovei I. T. išvežti nepilnametį sūnų K. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo; 2) priteisti iš atsakovės I. T. laikiną išlaikymą nepilnamečiam sūnui K. K. po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoju paskirti jo tėvą M. K., a. k. (duomenys neskelbtini), ir minėtus reikalavimus tenkinti. Priimti apelianto pateiktą nutarimą leisti įgaliotam atstovui dalyvauti procese ir (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos pažymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Byloje pateikti duomenys apie atsakovės elgesį, jos neatsižvelgimas į vaiko norą gyventi Lietuvoje, yra priešingas nepilnamečio vaiko teisėms ir interesams ir pažeidžia visas vaiko teises gyventi savo gimtinėje, kalbėti savo lietuvių kalba, t. y. ta, kurią jis mokėsi nuo gimimo ir kuria geriausiai bendrauja, bendrauti su vaikais lietuvių kalba, lankyti mokyklą, kurią jau lankė, pažįsta jos aplinką, mokytojus, gyventi su tėvu ir bendrauti su seneliais, kurie jį ne vienerius metus augino, prižiūrėjo, globojo ir rūpinosi. Atsakovei išvežus vaiką į užsienį, jis būtų atskirtas nuo tėvo ir jam įprastos, saugios gyvenimo aplinkos. Todėl, atsižvelgiant į prioritetiškai ginamas nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, pagrįstai manytina, jog draudimas atsakovei išvežti vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo buvo ir yra būtinas ir atitiks vaiko interesus.
5.2. Pagal laikiną bendravimo tvarką, ji gali atvykti ir bendrauti su vaiku Lietuvoje, ir atsižvelgiant į tai, kad ji melavo apie tai, kad vaikas nenorėjo ir nesakė jai, kad nori gyventi Lietuvoje, į tai, kad galimai buvo pavartotas smurtas vaiko atžvilgiu ir todėl pradėtas ikiteisminis tyrimas, į tai, kad atsakovės sugyventinis konflikto metu nurodė, kad jis „užkas“ ieškovą, kas rodo galimai jo smurtinį ar chuliganišką elgesį, būtina vaiką apsaugoti, nes kitu atveju, atsakovė, kad ir yra nurodyta laikina vaiko gyvenamoji vieta su ieškovu, tačiau realiai jai nesutrukdytų pasiimti vaiką ir išsivežti jį, nes pasienio punktuose pasieniečiai tokių dokumentų, kaip tėvo rašytinio sutikimo nereikalautų pateikti. O pritaikius draudimą, galimai toks draudimas būtų ir duomenų bazėje, siekiant išsivežti vaiką iš Lietuvos.
Atsiliepimas
5.3. Atsakovė iš esmės nesutiko su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Jokio tarpusavio klausimo sprendimo apie išlaikymą nepilnamečiam, nustačius jo laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu, nebuvo, todėl nesant jokio šalių susitarimo, vaiko gyvenamąją vietą nustačius su ieškovu, atsakovė gali iš vis neteikti išlaikymo, arba gali teikti ne tiek, kad patenkintų vaiko poreikius bei atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką.
6. Atsakovė I. T. atsiliepimo į ieškovo atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Dėl naujų įrodymų
8. Ieškovas pateikė naujus įrodymus. CPK 314 straipsnis numato dvi išimtis iš bendro naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus priimti ir kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas paminėtas proceso teisės nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir kt.). Jeigu įrodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).
9. Apeliacinės instancijos teismas priima ieškovo naujus įrodymus, tačiau dėl jų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo įvertinimui.
Dėl skundo argumentų
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino dalies ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. dėl draudimo atsakovei išvežti sūnų iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo bei išlaikymo vaikui priteisimo.
11. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnyje ,,Laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms.
12. Kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71- 687/2020) yra išaiškinęs, kad šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus.
13. Pagal CK 3.65 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės taikomos iki bus priimtas teismo sprendimas dėl ginčo esmės. Teismui priėmus sprendimą dėl ginčo esmės, laikinoji apsaugos priemonė lieka galioti, kol įsiteisės teismo sprendimas. Įstatymu nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, todėl priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės teismas, atsižvelgdamas į konkrečias faktines bylos aplinkybes, laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimą gali išspręsti kitaip, negu nustatyta CK 3.65 straipsnio 1 dalyje, kai reikia – nuspręsti dėl jų taikymo iki bus įvykdytas teismo sprendimas ar pan.
14. Pagal teismų praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose lemia jų specifika – yra būtina apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus ir šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms. Kitaip tariant, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama laikinai sureguliuoti situaciją, tam, kad, kol dar nėra išnagrinėtas ginčas iš esmės, būtų apsaugoti vaiko interesai ir užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.
15. Pažymėtina, kad teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ginčo iš esmės neišsprendžia. Nuolatinė šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, skyrium gyvenančių tėvų bendravimo su vaiku tvarka, išlaikymo dydis bus nustatyti tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir teismui priėmus sprendimą, t. y. kai bus išsiaiškintos visos teisingam ginčo išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, išklausytos šalys, liudytojai, bus gautos ir įvertintos specialistų išvados.
16. CPK 145 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad teismas išimtinais atvejais gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę: draudimą išvežti vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo.
17. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad draudimas atsakovei išsivežti nepilnametį šalių vaiką iš Lietuvos Respublikos teritorijos šioje bylos nagrinėjimo stadijoje būtų perteklinis, kadangi ieškovas nepateikė teismui konkrečių duomenų, galinčių patvirtinti grėsmę, kad atsakovė išveš sūnų nuolat gyventi į kitą užsienio valstybę. Ieškovo nurodomos faktinės aplinkybės, kad atsakovė išsivežė vaiką į (duomenys neskelbtini), jam prašant leisti gyventi Lietuvoje, neįrodo, kad atsakovė planuotų vaiką išvežti esant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, kuriomis vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, t. y. ieškovu. Pažymėtina, kad vien ieškovo nurodoma teorinė galimybė atsakovei išvežti vaiką į (duomenys neskelbtini) bendravimo su vaiku Lietuvoje metu, nėra pakankama tokio masto laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė neteisėtais veiksmais ketintų vaiką išvežti į užsienį. Esant aptartoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo uždrausti atsakovei išsivežti sūnų iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo.
18. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 1 dalis). Vaikų išlaikymas (išlaikymo teikimo tvarka, forma ir dydis) pirmiausia yra tėvų susitarimo reikalas (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.193 straipsnis). Tėvams nesusitarus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ar nevykdant pareigos išlaikyti savo vaiką, yra galimas teisminės valdžios įsikišimas į šią tėvų ir vaikų turtinių teisinių santykių sritį, t. y. teismas gali priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą (CK 3.194 straipsnis).
19. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu ir užtikrinti, kad vaiko teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo, yra laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas). Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir, sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai.
20. Teismas, nustatęs laikiną vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu netenkino ieškovo prašymo dėl 300 Eur dydžio laikino išlaikymo vaikui priteisimo iš atsakovės, nurodydamas, kad byloje nėra duomenų, kad vaiko motina I. T. neprisideda prie vaiko aprūpinimo, neteikia jam materialinio išlaikymo. Atsakovė į bylą yra pateikusi 2022 m. rugpjūčio 16 d. Susitarimą dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, patvirtintą Pakruojo rajono 1-ojo notarų biuro, kuriuo šalys susitarė, kad kiekvienas iš tėvų vaiko išlaikymui skirs po 150 Eur sumą, ieškovas įsipareigojo atsakovei vaiko išlaikymui kiekvieną mėnesį pervesti 150 Eur sumą. Atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų apie vaiko poreikių padidėjimą, dėl ko būtų pagrindas keisti šalių abipusiu sutarimu nustatytą vaiko išlaikymui būtiną sumą. Įvertinus aplinkybę, kad ieškovas nepateikė teismui jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog atsakovė neteiks arba neteikia vaikui išlaikymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį ieškovo prašymą atmetė.
21. Ieškovo kartu su atskiruoju skundu teikiami įrodymai ((duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato veiklos skyriaus 2023 m. gegužės 2 d. nutarimas Leisti įgaliotam atstovui dalyvauti procese, (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos 2023 m. balandžio 20 d. pažyma „Apie K. K. mokymosi pasiekimus“, (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos 2023 m. balandžio 20 d. raštas „Dėl charakteristikos apie K. K. pateikimo“) neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties pagrįstumo vertinimui, todėl dėl šių įrodymų teismas plačiau nepasisako.
22. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
23. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo juos priėmimo dienos.