Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-11-18 · Administracinė byla Nr. eI2-16802-983/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-11-18
Bylos Nr.
eI2-16802-983/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05546-2024-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Asta Adamonytė Šipkauskienė, Sigita Fomičiova, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas
S. G.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-16802-983/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05546-2024-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. (S. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. G. (S. G.) su skundu kreipėsi į Regionų administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 24S218406 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, jog ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) 2024 m. vasario 26 d. atvyko į šalį. Jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

Nurodo, kad atsakovas 2024 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą Nr. 24S86925, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi.

Teigia, jog su Bendrove buvo susitarta, kad bus mokamas vieną kartą per mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas ir komandiruotpinigiai, todėl turėjo teisę atvykti į Lietuvą ir dirbti Bendrovėje. Taigi turėjo pagrindą kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir atvykti į šalį Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) nuostatų pagrindu.

Pažymi, kad turi reikalingus dokumentus darbui šalyje, t. y. baigė vairavimo mokyklą ir gavo profesinio mokymo diplomą, gavo vairuotojo kortelę, turi vairuotojo pažymėjimą.

Pastebi, jog Bendrovė nesuteikė darbo, todėl ne dėl jo kaltės jis negavo darbo užmokesčio, tačiau jis turėjo santaupų iš kurių gyveno. Kita vertus, turi teisę reikalauti iš darbdavio sumokėti žadėtą darbo užmokestį, tačiau tai yra darbo sutarties vykdymo teisiniai santykiai reguliuojami Darbo kodekso nuostatų.

Tvirtina, jog nepanaikinus Sprendimo, jis patirs neigiamas pasekmes, žalą, t. y. negalės atvykti į Lietuvos Respubliką bei į kitas Europos Sąjungos šalis, o tai paveiks darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą. Atsakovas priimdamas Sprendimą, turėtų įvertinti tokio Sprendimo pasekmes asmeniui.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, jog ginčijamas Sprendimas priimtas, nes pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Pareiškėjas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi apskundė, o 2024 m. birželio 17 d. buvo priimtas teismo sprendimas byloje eI2-8736-780/2024, atmesti pareiškėjo skundą. Šis teismo sprendimas nebuvo skundžiamas, taigi sprendimas yra įsiteisėjęs. Pareiškėjo argumentai susiję su leidimo laikinai gyventi panaikinimu šioje byloje nėra teisiškai reikšmingi.

Atsakovas nustatė, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neįsidarbino), taip pat, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarkos aprašas) 14 punktą, pareiškėjui nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas bei atitinka Kriterijų vertinimo tvarkos apraše įtvirtintus kriterijus.

Teigia, jog draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.

Teigia, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 24S218406 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog Migracijos departamentas 2024 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui 2023 m. lapkričio 6 d. išduotą leidimą laikinai gyventi, nes atsakovas nustatė, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir darbo sutartis su juo nesudaryta.

Pareiškėjas Migracijos departamento 2024 m. kovo 26 d. sprendimą apskundė, tačiau Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-8736-780/2024 atmetė pareiškėjo skundą. Minėtas teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimas įsiteisėjo.

Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, 2024 m. rugsėjo 26 d. priėmė sprendimą Nr. 24S218406, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); įtraukė į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu kreipėsi į Regionų administracinį teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog su Bendrove buvo susitarta, kad bus mokamas vieną kartą per mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas ir komandiruotpinigiai, todėl turėjo teisę atvykti į Lietuvą ir dirbti Bendrovėje. Taip pat nurodo, jog turi reikalingus dokumentus darbui šalyje, t. y. baigė vairavimo mokyklą ir gavo profesinio mokymo diplomą, gavo vairuotojo kortelę, turi vairuotojo pažymėjimą. Šiuo atveju, Bendrovė nesuteikė darbo, todėl nesant jo kaltės jis negavo darbo užmokesčio.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su leidimo laikinai gyventi panaikinimu, pažymi, jog jie nėra susiję su šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Migracijos departamentas 2024 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui 2023 m. lapkričio 6 d. išduotą leidimą laikinai gyventi. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog pareiškėjas 2024 m. kovo 26 d. sprendimą apskundė, tačiau Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-8736-780/2024 atmetė pareiškėjo skundą. Šis teismo sprendimas nebuvo skundžiamas, taigi sprendimas yra įsiteisėjęs, kas reiškia, jog pareiškėjas su 2024 m. birželio 17 d. teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo sutiko.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3.2 papunkčiai). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) vertindamas aptarto reglamentavimo turinį, yra pažymėjęs, jog vien tai, kad užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu tokiu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Aptartas reglamentavimas suteikia Migracijos departamentui diskreciją spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo. Ne tik užsieniečiui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvą trukmė, bet ir Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Atlikdamas šį vertinimą, Migracijos departamentas taip pat turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus, vadovaujantis ir laikantis konstitucinio atsakingo valdymo principo bei viešojo administravimo principų (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024).

Žemesnės instancijos teismas

Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas vertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir nustatęs, kad asmeniui 2023 m. lapkričio 6 d. darbo Bendrovėje pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, bet Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenimis, pareiškėjas Lietuvoje niekada nedirbo, priėjo prie išvados, jog pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Parinkdamas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį atsakovas Sprendime rėmėsi Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu bei įvertino nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y., jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neįsidarbino), į tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas vertina, jog jame yra pateikti motyvai, kuriais grindžiamas draudimo atvykti į Lietuvą pagrįstumas bei šio draudimo laikotarpis. Papildomai pažymėtina, kad Migracijos departamento 2024 m. kovo 26 d. sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimtas, be kita ko, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, taigi, nagrinėjamu atveju tenkinama Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte įtvirtinta sąlyga dėl 3 metų draudimo atvykti laikotarpio nustatymo. Pareiškėjas nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių Migracijos departamento atliktą nustatytų aplinkybių vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas, kuriomis grindžiamas pareiškėjui pritaikytas draudimas 3 metus atvykti į Lietuvą bei jo proporcingumas.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, jog nepanaikinus Sprendimo jis negalės atvykti į Lietuvą, o tai paveiks jo darbinę veiklą ir asmeninį gyvenimą, tačiau viena vertus, kaip jau minėta, pareiškėjo atveju tenkinama Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte įtvirtinta sąlyga dėl 3 metų draudimo atvykti laikotarpio nustatymo. Kita vertus, LVAT praktikoje yra išaiškinta, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Šiuo atveju, pareiškėjas nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl Sprendimo dalis, kuria uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvą 3 metų laikotarpiui, teismo nuomone, yra pagrįsta ir teisėta.

Skundžiamu Sprendimu taip pat nuspręsta į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas priimtas, be kita ko, vadovaujantis 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB)Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Taisyklių 15 punktu.

Taisyklių 15 punkte, be kita ko, nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas), 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į centrinę Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

SIS reglamento 21 straipsnio „Proporcingumas“ 1 dalyje nustatyta, kad, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Prieš įvedant perspėjimą valstybės narės turi užtikrinti, kad bus surinkti minimalūs duomenys (SIS reglamento 22 straipsnis), patikrinti perspėjimų suderinamumą (SIS reglamento 23 straipsnis).

SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte, be kita ko, nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Šio straipsnio 2 dalies c punkte nurodytos situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas perspėjimo įvedimą į SIS motyvavo tuo, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, nustačius, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Remdamasis tuo, atsakovas padarė išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinęs tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, atsakovas sprendė, kad asmens duomenys teiktini SIS.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvesti į SIS, nes, prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. liepos 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024 įvertinęs SIS II reglamento, galiojusio iki 2023 m. kovo 7 d., ir SIS reglamento 21 ir 24 straipsnių turinį, yra nurodęs, kad, nepaisant reglamentavimo skirtumų, tiek SIS II reglamente, tiek SIS reglamente nustatytas tas pats reikalavimas dėl proporcingumo ir individualaus vertinimo, todėl sprendžiant dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS pagal SIS reglamento nuostatas išlieka aktualūs LVAT išplėstinės kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 pateikti išaiškinimai, susiję su šiuo reikalavimu, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 išaiškino, kad prieš į SIS įvedant perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju – Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Atitinkamai LVAT apibendrino, kad Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai.

Aptarus nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teismą daro išvadą, kad skundžiamo Sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS negali būti laikoma teisėta. Pirma, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kuriame būtų konstatuota, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024). Antra, skundžiamame Sprendime nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis pagrįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 24S218406 dalis dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS yra neteisėta, nes neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Dėl to Migracijos departamento Sprendimo dalis įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi yra naikinama (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atkreiptinas dėmesys, jog būtent tokios praktikos analogiškose bylose laikosi ir LVAT (žr. pvz., 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjo skundas patenkinamas iš dalies, todėl sprendžiamas jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Pareiškėjas prašo teismo priteisti jo naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė įrodymus tik dėl 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl priteisiama 11,25 Eur (atsižvelgiant į tai, kad tenkinama 50 proc. pareiškėjo skundo).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. G. (S. G.) skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 24S218406 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Kitą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 24S218406 dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui S. G. (S. G.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 11,25 Eur (vienuolika eurų ir 25 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė ŠipkauskienėSigita FomičiovaGediminas Užubalis