Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir M. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-01-13 nuosprendžio, kuriuo:

- A. B. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 metams, o pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. - laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams, šios bausmės vykdymą BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 5 p. pagrindu atidedant 1 metams 6 mėnesiams bei įpareigojant A. B. atsiprašyti nukentėjusiųjų G. K. ir Ž. S., ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą.

- M. B. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 8 mėnesiams, o pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. - laisvės atėmimas 10 mėnesių; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių, šios bausmės vykdymą BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 5 p. pagrindu atidedant 1 metams bei įpareigojant M. B. atsiprašyti nukentėjusiojo G. K., bei tęsti darbą.

Be to, šiuo nuosprendžiu iš A. B. ir M. B. priteista solidariai G. K. 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir iš kiekvieno po 13,71 Eur proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. ir M. B. nuteisti už tai, kad jie 2015 m. sausio 16 d. apie 21.40 val., veikdami bendrininkų grupėje, Panevėžio rajone, Ramygalos seniūnijoje, Ramygalos miestelyje, viešoje vietoje – Laisvės gatvėje, prie pastate Nr. x esančios UAB „Š“ priklausančios parduotuvės, gatvėje esančių aplinkinių akivaizdoje, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusiuosius G. K. ir Ž. S., tyčia pažeidė viešąją tvarką – A. B. iš chuliganiškų paskatų dešinės rankos kumščiu smūgiavo vieną smūgį G. K. į veidą, tačiau nepataikė, nes Ž. S. visu kūnu užstojo G. K., pargriaudamas pastarąjį ant šaligatvio ir kūno priekiu užgriūdamas ant G. K., po ko A. B. tęsdamas nusikalstamus veiksmus, sudavė kojomis gulinčiam nugara ant šaligatvio grindinio nukentėjusiajam G. K. vieną smūgį į kairę ausį, vieną smūgį į kaklą, minėtų smūgių sudavimu sukeldamas fizinį skausmą nukentėjusiajam G. K., sudavė koja vieną smūgį pastarajam į nugaros kairę pusę, tuo padarydamas nugaros kairės pusės minkštųjų audinių sumušimą – kūno sužalojimą, nežymiai sutrikdžiusį nukentėjusiojo G. K. sveikatą, bei gulinčiam ant G. K. nukentėjusiajam Ž. S. sudavė kojomis vieną smūgį į dešinę ranką, tuo sukeldamas fizinį skausmą, vieną smūgį į dešinį šoną, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, bei sudavė koja vieną smūgį į nosį, tuo pačiu metu M. B. kojomis sudavė gulinčiam nukentėjusiajam Ž. S. vieną smūgį į nosį, du smūgius į kitas galvos vietas, vieną smūgį į kairę ranką, bei vieną smūgį į kairį šoną, smūgio į kairę ranką sudavimu padarant sužalojimą, nežymiai sutrikdžiusį Ž. S. sveikatą, o smūgio į kairį šoną sudavimu sukeliant fizinį skausmą Ž. S., bendrais veiksmais, aukščiau minėtų A. B. smūgio koja į nosį Ž. S. sudavimu ir M. B. aukščiau nurodytais smūgiais: vieno smūgio koja į veidą, dviejų smūgių kojomis į įvairias galvos vietas Ž. S. sudavimu, padarė nosies kaulų lūžį, galvos smegenų sukrėtimą – kūno sužalojimus, nesunkiai sutrikdžiusius nukentėjusiojo Ž. S. sveikatą, tokiu būdu nusikalstamais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė tenkinti jų ginamųjų apeliacinius skundus, o prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d., ginčija savo kaltę bei įrodymų vertinimą, o nuteistasis M. B. nesutinka su BK 38, 40 str. netaikymu jo atžvilgiu, kritikuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą nuteisiant A. B. bei teismo nustatytas nukentėjusiųjų sužalojimų padarymo aplinkybes. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinių skundų argumentus visos bylos apimtyje, nenustatė pagrindo apeliacinių skundų tenkinimui.

Apeliantai skunduose iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, tačiau šie jų argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, yra susiję su pačių faktų peržiūrėjimu ir subjektyviu apeliantų interpretuojamos jų visumos vertinimu. Nuteistųjų nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įvykio aplinkybes dėl A. B. dalyvavimo inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme bei nukentėjusiesiems nustatytų sužalojimų padarymo aplinkybių, tačiau tokie jų argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu nuteistųjų skunduose pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Nuteistasis A. B. tvirtina, jog inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų G. K. ir Ž. S., taip pat liudytojų R. G., E. S. parodymais, specialistų išvadomis bei kitais bylos duomenimis, iš kurių galima spręsti, kad A. B., veikdamas kartu su M. B. bendrininkų grupėje kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nesunkiai sutrikdė Ž. S. sveikatą, nežymiai sutrikdė G. K. sveikatą ir taip pat sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl kaltę ginčijančiam apeliantui A. B., nuteistam pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį dėl to nėra jokio pagrindo.

Byloje nustatyta, kad A. B. kartu su M. B. 2015-01-16 apie 21.40 val. naudojo fizinį smurtą G. K. ir Ž. S. atžvilgiu. Nors A. B. neigia smurtavęs prieš šiuos asmenis, tą antrina su juo kartu buvęs kitas nuteistasis M. B. bei teigia jokių smūgių nematęs jų draugas K. B., aukščiau nurodytos, kaltinime aprašytos smurto vartojimo aplinkybės patvirtintos byloje esančiais ir skundžiamame teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, o M. B. ir K. B. parodymai dėl A. B. nesmurtavimo vertintini kritiškai dėl jų suinteresuotumo ir šališkumo.

Nukentėjusysis G. K. parodė, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis prieš jį smurtavo A. B., kuris taip pat sudavė smūgius kojomis ir Ž. S.. Nukentėjusysis Ž. S. parodė, kad smurtinius veiksmus prieš jį atliko abu nuteistieji. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiųjų parodymai apie esmines prieš juos atliktų nusikalstamų veiksmų aplinkybes buvo nuoseklūs viso proceso metu, juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti.

Liudytoja R. G. parodė mačiusi, kaip kaltinime nurodytomis aplinkybėmis vaikinas, pagal ūgį atitinkantis M. B., koja smūgiavo gulintiems G. K. ir Ž. S., o pagal ūgį A. B. atitinkantis vaikinas tuo metu stovėjo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pastarosios liudytojos parodymų turinys rodo, kad R. G. matė tik dalį įvykio, be to, ji jį stebėjo tam tikrais laikotarpiais, dėmesį nukreipdama vis į kitus asmenis, taip pat muštynių eigoje nueidama į parduotuvę apsipirkti. Todėl ta aplinkybė, kad liudytoja R. G. neparodė mačiusi A. B. vartojant nukentėjusiųjų atžvilgiu fizinį smurtą, to nepaneigia. Pastebėtina, kad liudytoja E. S. parodė mačiusi, kaip du vaikinai mušė gulintį žmogų, kuris, kaip vėliau ji pamatė, buvo Ž. S.. Teismas neturėjo pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais – tarp nuteistųjų ir šių liudytojų jokių asmeniškumų nebuvo, jie neturėjo jokio motyvo apkalbėti nuteistuosius. Be to, kad A. B. smurtavo prieš abu nukentėjusiuosius parodė ir tiesiogiai įvykio nematę, bet su nukentėjusiais iš karto po įvykio bendravę liudytojai G. K., A. B., D. D., V. A., kuriems buvo nurodyti du smurtavę asmenys.

Nukentėjusiesiems padarytų sveikatos sutrikdymų mastai nustatyti byloje esančiomis specialistų išvadomis, tačiau, nuteistųjų manymu, konstatuojant nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo mastą liko neįvertintos jų nugriuvimo aplinkybės ir galimi susižalojimai jo metu. Iš tiesų, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusieji prieš fizinio smurto jų atžvilgiu pavartojimą abu nugriuvo ant šaligatvio. Nukentėjusysis G. K. parodė, kad A. B. bandant jam suduoti smūgį, Ž. S., gindamas jį, pagriovė ant šaligatvio. Tą patį parodė ir nukentėjusysis Ž. S., nuteistasis M. B., liudytoja R. G.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusiojo Ž. S. veiksmus, pargriaunant G. K. ir pačiam kartu nugriūnant ant šaligatvio, lėmė ne kas kita, kaip nuteistojo A. B. ketinimas bei aktyvus bandymas pavartoti fizinį smurtą vieno iš nukentėjusiųjų – G. K. – atžvilgiu.

Sutinkamai su nukentėjusiųjų parodymais, nugriuvus G. K. gulėjo ant plytelių veidu į viršų, o Ž. S. ant G. K. veidu žemyn. Abu nukentėjusieji parodė skausmą pajutę ne po nugriuvimo ar dėl jo, bet nuteistiesiems pradėjus smūgiuoti į juos kojomis ir po jų smurto. Specialisto išvada nustatyta, kad G. K. buvo padarytas nugaros kairės pusės minkštųjų audinių sumušimas, kuris laikytinas nežymiu sveikatos sutrikdymu, atsiradęs tiesioginio smūgio pasekoje ir negalėjo gautis jam griūnant (t. 1, b.l. 64). Iš specialistų išvadų dėl Ž. S. padarytų sužalojimų matyti, kad jam nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau aštuonių tiesioginių, mažai tikėtina pačiam griūnant, smūgių pasekoje, kurie dėl nosies kaulų lūžio ir galvos smegenų sukrėtimo laikytini nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b.l. 31, 34, 37). Šių specialistų išvadų duomenis, kuriais netikėti nėra pagrindo, vertinant aukščiau nurodytų duomenų dėl nukentėjusiųjų nugriuvimo priežasties ir jų padėčių nugriuvus kontekste, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl nukentėjusiesiems konstatuotų sužalojimų priežastingumo bei sąsajos su nuteistųjų neteisėtais veiksmais. Todėl kaip nepagrįsti atmestini apeliantų teiginiai apie nukentėjusiųjų susižalojimą patiems nugriūnant.

Apelianto A. B. manymu, nėra pagrindo teigti, jog Ž. S. nesunkiai sutrikdyta sveikata ir dėl galvos smegenų sukrėtimo, nes nežinoma, kiek laiko jam sutrikdyta sveikata būtent dėl galvos smegenų sukrėtimo. Specialisto išvadoje nurodyta, kad dėl galvos smegenų sukrėtimo sveikatai sutrikus ilgiau nei 10 dienų, sužalojimas būtų kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t.1, b.l. 37). Nors byloje nėra duomenų, rodančių Ž. S. sveikatos sutrikdymo trukmę (dienų skaičiaus), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad galvos smegenų sukrėtimas Ž. S., kaip sveikatos sutrikdymo padarinys, yra neginčytinai konstatuotas specialisto išvadomis, ir jis kaltinime nurodytas ne kaip vienintelis nesunkų sveikatos sutrikdymą lemiantis veiksnys. Kaip minėta, Ž. S. nustatytas ir nosies kaulų lūžis, kurio pakanka konstatuoti nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl šalia pastarojo sužalojimo nurodymas kito nustatyto sužalojimo – galvos smegenų sukrėtimo, nors ir neįvardinant sveikatos sutrikimo dienų skaičiaus, teisėjų kolegijos vertinimu, yra leistinas ir tinkamas. Be kita ko pažymėtina, kad pastarieji abu sužalojimai yra susieti su galva, todėl atskirai sveikatos sutrikdymo dėl kiekvieno iš jų atskirai dienų skaičiaus nustatymas nagrinėjamu atveju sunkiai įmanomas ir teisinio nuteistųjų veiksmų vertinimo ir jiems taikytinų sankcijų prasme nėra reikšmingas.

Nustačius, kad į veido sritį nukentėjusiajam Ž. S. smūgiavo abu nuteistieji, nesant galimybės nustatyti, kuris konkrečiai smūgis ar keli smūgiai, atlikti Ž. S., buvo lemiamas(-i) ir dėl jo (jų) atsirado žalingi padariniai – būtent nesunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, pagrįstai konstatuota, kad tokie padariniai atsirado dėl bendrai veikusių abiejų nuteistųjų veiksmų smurtaujant prieš nukentėjusįjį Ž. S.. Tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą (kasacinės nutartys Nr. 2K-424/2012, 2K-62/2014).

Nuteistasis A. B., ginčydamas savo kaltę, teigia apie konflikto tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų priežasties nenustatymą bei nurodo G. K., kaip konflikto iniciatorių. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, neginčytinai patvirtinančių nuteistųjų nurodytas aplinkybes dėl konflikto pradžios, taip pat nėra įrodymų, kad nukentėjusysis G. K. įvykio metu būtų turėjęs peilį ar kitą pavojų keliantį ginklą. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad nuteistiesiems būtų kilęs realus pavojus, grėsmė iš nukentėjusiųjų pusės ir kad pastarieji būtų ėmęsi kokių tai fizinių aktyvių veiksmų. Priešingai – byloje nustatyti tik aktyvūs smurtiniai nuteistųjų veiksmai suduodant smūgius gulintiems ir nesipriešinantiems nukentėjusiesiems į įvairias kūno dalis, tame tarpe ir galvos (veido) sritį, t. y. gyvybiškai svarbią kūno dalį. Šios aplinkybės patvirtina nuteistojo A. B. ir bendrininko M. B. veiksmų pavojingumą ir tyčios kryptingumą – sąmoningą veiksmą, skirtą sužaloti nukentėjusiuosius, kurie gulėjo, nesipriešino jokiems prieš juos atliekamiems veiksmams. Konstatuotina, kad A. B., kaip ir jo bendrininkas M. B., veikė suvokdamas jų atliekamų veiksmų pavojingumą ir dėl jų veiksmų galinčius atsirasti padarinius – nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymą. Nors A. B. nenumatė galinčio atsirasti konkretaus nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo laipsnio, tačiau smurtinių veiksmų pobūdis rodo, jog jį, taip pat ir M. B., tenkino bet kokio laipsnio tokio pobūdžio padariniai. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji mušdami nukentėjusiuosius veikė kartu, pritardami vienas kito vartotam fiziniam smurtui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir darant prielaidą apie tam tikrų nukentėjusiųjų žodžių pasakymą nuteistiesiems iki šių fizinio smurto pavartojimo, neblaivių nukentėjusiųjų žodžių pasakymas nėra priežastis fizinio smurto vartojimui ir tokio elgesio nepateisina, atsakomybės už jį nešalina.

Kaip matyti, kaltinime nurodytus veiksmus nuteistieji padarė viešoje vietoje – Ramygalos miestelyje, Laisvės gatvėje, prie pastate Nr. x esančios UAB „Š“ priklausančios parduotuvės, ir jie atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius – „įžūlus elgesys“. Minėtu elgesiu A. B. ir M. B. demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ne tik sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, bet jų fizinio smurto panaudojimo pasekoje buvo nežymiai sutrikdyta G. K. bei nesunkiai sutrikdyta Ž. S. sveikata. Kadangi BK 284 str. 1 d. neapima nesunkaus sveikatos sutrikdymo, šie padariniai teisingai papildomai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir pagrįstai apeliantą A. B., taip pat ir M. B. pripažino kaltais dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. padarymo.

Teisingai kvalifikavęs nuteistųjų nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, paskyrė apeliantams bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Skirdamas jiems bausmes ir parinkdamas jų rūšis, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą A. B. veiksmuose bei vienos lengvinančios aplinkybės buvimą M. B. veiksmuose, tinkamai įvertino A. B. ir M. B. asmenybes, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Jiems paskirtos bausmės, kurių trukmė nustatyta mažesnė nei sankcijos vidurkis, paskirtos bausmės subendrintos palankiausiu bendrinimo būdu – apėmimu, be to, jų vykdymas atidėtas. Tokios apeliantams paskirtos bausmės nėra per griežtos ir, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisingos. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantams turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Kritiškai vertintini apelianto M. B. teiginiai dėl, jo nuomone, nepagrįsto BK 38, 40 str. netaikymo jo atžvilgiu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas svarstė pastarųjų įstatymų taikymo galimybę M. B. atžvilgiu ir argumentuotai atmetė ją, nurodydamas išsamius tokio sprendimo motyvus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo motyvais ir pabrėžia, kad BK 38, 40 str. taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Be to, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šiuos straipsnius nėra kaltininko teisė net ir esant visoms šiuose straipsniuose numatytoms sąlygoms.

Nors nuteistasis M. B. teigia pripažįstantis savo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau kaltės pripažinimas vertintinas atsižvelgiant į visą kaltinimo apimtį. Tuo tarpu M. B. parodymų turinys, taip pat ir jo apeliacinio skundo turinys, priešingai apelianto deklaravimui, patvirtina jį pripažįstant tik dalį jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių. Nekonstatavus kaltės dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažinimo viso kaltinimo apimtyje, net ir esant kitoms BK 38, 40 str. numatytoms sąlygoms, šių įstatymų taikymas negalimas dėl imperatyvių sąlygų visumos nebuvimo.

Apeliantas M. B. skunde nurodo bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau jos teismui buvo žinomos ir skiriant bausmę tinkamai įvertintos. Antrą kartą vertinti tas pačias aplinkybes nėra pagrindo. Jokių pažeidimų skiriant nuteistajam M. B. bausmę teisėjų kolegija nenustatė. Išvados dėl nuteistajam M. B. paskirtos bausmės tinkamumo nekeičia ir jo papildomai apeliacinės instancijos teismui pateiktos charakteristikos bei darbo sutartis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistųjų A. B. ir M. B. baudžiamosios atsakomybės klausimus, įrodymų vertinimo ar apeliantams įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų A. B. ir M. B. apeliacinius skundus atmesti.