Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-04-17 · Administracinė byla Nr. A-156-556/2019

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-04-13Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-04-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-17
Bylos Nr.
A-156-556/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02910-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius, Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
A. S., J. S.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-156-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02910-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.8; 12.13.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S. ir J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir J. S. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjai padavė teismui skundus (bylos pagal atskirus pareiškėjo ir pareiškėjos pateiktus skundus buvo sujungtos), kuriais prašė panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-783 ir Kauno AVMI 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-785 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimai); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 68-68 ir VMI 2016 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 68-69 (toliau – ir VMI sprendimai); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. S-134(7-80/2016) ir MGK 2016 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. S-135(7-79/2016) (toliau – ir MGK sprendimai). Pareiškėjai skunduose nurodė, kad:

1.1. Papildomos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) sumos, šio mokesčio delspinigiai ir baudos jiems apskaičiuoti nepagrįstai. Dėl 2006 m. sausio l d. turėtų piniginių lėšų pareiškėjai paaiškino, kad nuo 1988 m. iki 2004 m. pareiškėjas nuolat vykdavo į užsienio valstybes, pelningai ten uždarbiavo ir įsivežė į Lietuvą ne mažiau kaip 100 000 Lt įvairia užsienio valiuta. Šias lėšas pareiškėjai panaudojo asmeniniams šeimos poreikiams (statyboms, pragyvenimui) tenkinti, todėl mokesčių administratorius neteisingai nustatė, kad 1993 m. liepos 1 d. pareiškėjai galėjo turėti tik 6 200 Lt grynųjų pinigų likutį. Pareiškėjas valiutos nekeitė į litus, nelaikė šių pinigų banko sąskaitose, todėl jis neturėjo pareigos apie šias lėšas informuoti valstybines institucijas. Pareiškėjai iki 2004 m. turėjo ne mažiau kaip 106 200 Lt grynųjų pinigų, o turėtos pinigų sumos nedeklaravimas nepaneigia turėtos pinigų sumos fakto. Pareiškėjai 1996 m. gavo dovanas piniginėmis sumomis iš savo tėvų: pareiškėjai 1996 m. liepos 22 d. jos tėvas padovanojo 35 000 Lt, o pareiškėjui jo motina taip pat padovanojo 35 000 Lt. Tai patvirtina pateiktos Kauno AVMI dovanojimo sutartys. Be to, pareiškėjai 1997 m. lapkričio 12 d. jos motina padovanojo 40 000 Lt. Tad pareiškėjai laikotarpiu nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. gavo ne mažiau kaip 361 023 Lt (106 200 Lt grynųjų pinigų, 110 000 dovanotų lėšų, 144 823 darbinių ir kitų pajamų), todėl mokesčių administratoriaus išvada, kad jų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, yra klaidinga.

1.2. Mokestinio patikrinimo metu buvo neteisingai apskaičiuotos išlaidos, susijusios su administracinio pastato, (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Pastatas) statyba. Pastato statybos buvo vykdomos ūkio būdu. Pastato statybas vykdė tik pareiškėjai savo jėgomis, nesamdydami statybos įmonių ir nepatirdami jokių papildomų administracinių išlaidų, o VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centriniame duomenų banke nurodyta statybinė vertė apima ir statybos administravimo išlaidas. Pareiškėjai pateikė mokesčių administratoriui VĮ Registrų centro pažymą, iš kurios matyti, kad Pastato su priklausiniais vertė 1999 m. sausio 11 d. buvo 567 000 Lt, dėl to patirtos išlaidos Pastato statybai yra ne didesnės kaip 567 000 Lt. Mokesčių administratorius neteisingai nustatė ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas 1), statybos išlaidas. Minėtą nekilnojamąjį turtą pareiškėjai statė tik 2002–2003 m., o 2004–2006 m. statybos nebuvo vykdomos. 2006 m., kaip statybos pabaigos data, VĮ Registrų centro duomenų bazėje nurodyta dėl to, kad 2006 m. buvo fiksuoti šio nekilnojamojo turto kadastriniai duomenys. Pareiškėjų skaičiavimais, laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2006 m. sausio 1 d. jie patyrė ne daugiau kaip 878 077 Lt išlaidų.

1.3. Mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo pareiškėjų 2008 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų likutį, nes patikrinimo metu buvo neteisingai nustatytos šeimos vartojimo išlaidos, nepagrįstai į išlaidas įtrauktos Namo 1 statybos išlaidos. Pareiškėjai mokestinį patikrinimą atlikusiam asmeniui pateikė detalias išlaidų išklotines, todėl nebuvo pagrindo remtis Lietuvos statistikos departamento skelbiamomis vidutinėmis vartojimo išlaidomis. Pareiškėjų šeima savo šeimos ūkį veda labai taupiai, todėl šeimos vartojimo išlaidų skaičiavimas pagal vidutines vartojimo išlaidas yra neteisingas ir nesąžiningas, tuo labiau, kad su pareiškėjų šeima gyvena pareiškėjos motina, kuri taip pat turi savo pajamų. Pareiškėjos motina ir pareiškėjų šeima bendrai dengia visas patiriamas bendras išlaidas, tačiau ši aplinkybė patikrinimo metu nebuvo tinkamai įvertinta. Pareiškėjų skaičiavimais, 2008 m. gruodžio 31 d. jų šeima turėjo daug ženklesnį nei 67 963 Lt grynųjų pinigų likutį ne banke ir 2 472 Lt pinigų likutį banke.

1.4. Mokesčių administratorius netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas 2), statybomis. Pareiškėjų sūnus nuo 2011 m. dirbo Norvegijoje ir turėjo 130 000 Lt pajamų, kurias visas deklaravo ir investavo į sau pačiam statomą Namą 2. Pateikta statybinių medžiagų įsigijimo suvestinė patvirtina, kad dalį statybinių medžiagų pirko pareiškėjų sūnus, kitoms medžiagoms pirkti atlikdavo pinigų pervedimus iš Norvegijos Karalystės. Prie Namo 2 statybos finansiškai prisidėjo ir pareiškėjos motina. Mokesčių administratorius padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos motina 2009–2012 m. neturėjo arba turėjo ribotas galimybes finansuoti statybas. Pareiškėjos motina virš 20 metų dirbo, todėl jos santaupos, laikomos namuose, 2007 m. gruodžio 31 d. buvo ženkliai gausesnės nei nustatė mokesčių administratorius. Pareiškėjos motina visą šį laikotarpį augino daržoves šiltnamyje, jas parduodavo turguje ir gavo iš to pajamų. Mokesčių administratorius neturėjo jokių įgalinimų tikrinti pareiškėjos motinos grynųjų pinigų likutį 2007 m. gruodžio 31 d., kadangi mokestinis patikrinimas buvo atliekamas tik pareiškėjų atžvilgiu. Pareiškėjos motina su pareiškėjais ir jų sūnumi faktiškai sudarė vieną šeimą. Vienos šeimos nariams neįprasta reikalauti vienam iš kito rašytinių įrodymų duodant pinigus statybinių medžiagų pirkimui ar dovanojant pinigus mažomis sumomis. Tai, kad pareiškėjos motina finansiškai prisidėjo prie namo statybos, patvirtina bylos esantys duomenys (kasos pajamų orderiai, išrašas iš banko sąskaitos).

1.5. Nors mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas iš nežinomų šaltinių teikė UAB „Smūgis“ paskolas, tačiau pagal pateiktus dokumentus matyti, kad pareiškėjas turėjo lėšų paskoloms suteikti. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad pareiškėjai 1996–1998 m. vykdė administracinio pastato, (duomenys neskelbtini), statybas ir patyrė išlaidas iš nežinomų šaltinių. Tačiau patikrinimas buvo atliekamas už 2008–2012 m. laikotarpį, todėl mokesčių administratorius neturėjo teisės vertinti pareiškėjų išlaidų ir pajamų 1996–1998 m. laikotarpiu ir daryti nepagrįstas išvadas.

1.6. Mokesčių administratorius nepagrįstai į pareiškėjų 2009 ir 2010 m. pajamų-išlaidų balansus neįtraukė R. P. B. pareiškėjui paskolintų 90 000 Lt. Paskolos buvo suteiktos be turto įkeitimo, palūkanų ir kitų saugiklių ar vienai pusei naudingų sąlygų, nes R. P. B. ir pareiškėjas yra susiję giminystės ryšiais (R. P. B. sugyventinė yra pareiškėjo sesuo). Skolinantis tarp šeimos narių ar giminių veikia pasitikėjimo santykiai, todėl paskolos buvo suteiktos be saugiklių. Pateikti paskolos rašteliai yra pakankami įrodymai pagrįsti aplinkybei, kad pareiškėjas pasiskolino minėtus 90 000 Lt. Aplinkybės, kad 2013 m. teiktuose paaiškinimuose pareiškėjai nenurodė fakto apie turėtas paskolas, ar kad R. P. B. 2015 m. teiktame paaiškinime paminėjo, jog paskolos buvo suteiktos be pasirašytų paskolų sutarčių, aiškintinos žmogiškuoju faktoriumi, kai tam tikros aplinkybės pasimiršta, tuo labiau esant stresinei situacijai, t. y. kai asmens atžvilgiu vykdomas mokestinis patikrinimas. R. P. B. MGK patvirtino apie suteiktų paskolų faktą ir sumas, paaiškino jų suteikimo aplinkybes. Pareiškėjai 2010 m. turėjo 185 705 Lt grynųjų pinigų ir 115 011 Lt išlaidų, dėl to pareiškėjai turėjo grynųjų pajamų padengti savo išlaidas.

1.7. Mokestinio patikrinimo metu neteisingai buvo apskaičiuotos 2010 m. pajamos ir išlaidos, todėl nepagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjai turi papildomai mokėti GPM. Nustatytos 2011 m. pareiškėjų pajamos yra teisingos (125 056 Lt), tačiau neatsižvelgta, kad iš 2010 m. pareiškėjams liko 70 694 Lt grynųjų pinigų 2011 m. sausio 1 d. Nustatytos 2011 m. pareiškėjų 42 552 Lt išlaidos iš tiesų yra didesnės, nes pareiškėjas 2011 m. grąžino 45 000 Lt skolą R. P. B. Tokiu būdu 2011 m. sutuoktinių išlaidos buvo 87 552 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad per 2011 m. pareiškėjai turėjo 195 750 Lt pajamų, darytina išvada, kad jiems užteko gautų pajamų patirtoms išlaidoms padengti. Nustatyta, kad 2012 m. pareiškėjai gavo 37 540 Lt. Pareiškėjams 2011 m. gruodžio 31 d. liko 108 198 Lt grynųjų pinigų. Tokiu būdu per 2012 m. pareiškėjai turėjo iš viso 145 738 Lt pajamų. Nors mokesčių administratorius nustatė, kad per 2012 m. pareiškėjai turėjo 42 925 Lt išlaidų, tačiau pareiškėjų išlaidos 2012 m. realiai buvo didesnės, nes pareiškėjas 2012 m. sausio 25 d. grąžino 45 000 Lt skolą R. P. B. Pareiškėjų išlaidos 2012 m. sudarė 87 925 Lt sumą. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjams 2012 m. užteko gautų pajamų patirtoms išlaidoms padengti. Taigi patikrinimo metu neteisingai ir tendencingai buvo apskaičiuotos pareiškėjų pajamos ir išlaidos, o tai sutrukdė tinkamai įvertinti pareiškėjų mokestinių prievolių įvykdymą. Nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai negalėjo turėti juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįsto grynųjų pinigų likučio ne banke. To mokesčių administratorius tinkamai neįrodė.

Atsiliepimas

2. Atsakovas VMI atsiliepimuose prašė pareiškėjų skundu atmesti kaip nepagrįstus. VMI atsiliepimuose nurodė, kad:

2.1. Mokesčių administratorius atliko išsamų pareiškėjų pajamų bei išlaidų tyrimą, t. y. įvertino surinktą informaciją ir nustatė, jog jie negavo 106 000 Lt pajamų. Mokesčių administratorius pripažino, kad pareiškėjai gavo dovanojimo būdų 110 000 Lt, tačiau jie tik sumažino pirminio patikrinimo metu nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. gautų 779 254 Lt pajamų, kurių šaltiniai nežinomi, dydį iki 669 254 Lt. Pareiškėjams nepateikus pajamų gavimą pagrindžiančių įrodymų ir mokesčių administratoriui pripažinus dovanotas lėšas, nėra pagrindo išvadai, jog yra nepagrįstas piniginių lėšų likučio 2005 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimas.

2.2. Mokesčių administratorius vertino patirtas Pastato statybos išlaidas, todėl vertinimo kriterijumi pasirinko statybinę vertę. Mokesčių administratorius įvertino rašytinius įrodymus ir nustatė, kad Namo 1 statybos pradėtos 2002 m., pabaigtos 2006 m., todėl pagrįstai patikrinimo metu pripažinta, kad Namo 1 statyba buvo vykdoma 2002–2006 m. Kitokių dokumentų nepateikta, todėl nėra pagrindo sutikti, jog mokesčių administratorius nustatė netinkamas Namo 1 statybos pradžios ir pabaigos datas.

2.3. Mokesčių administratorius, palyginęs pareiškėjų pateiktų šeimos vartojimo išlaidų dydį su nustatytomis vartojimo išlaidomis pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, nustatė ženklius vartojimo išlaidų dydžių skirtumus. Pareiškėjo šeima 2006–2008 m. laikotarpiu naudojosi keturiais, o 2009–2012 m. laikotarpiu – trimis lengvaisiais automobiliais bei turėjo keturatį. Pareiškėjos motina turėjo įsigijusi 206/10 000 dalį poilsio pastato ir atitinkamą kiemo statinių dalį, (duomenys neskelbtini), dėl ko patyrė išlaidų. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad pareiškėjai faktiškai patyrė daugiau vartojimo išlaidų, todėl pagrįstai patikrinimo metu šeimos vartojimo išlaidos nustatytos pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamus statistinius duomenis. Be to, mokesčių administratorius pareiškėjos motinos pajamas įtraukė į pareiškėjų pajamų ir išlaidų balansą. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad mokesčių administratorius netinkamai apskaičiavo pareiškėjų pajamų ir išlaidų balansą už 2006–2008 m. laikotarpį.

2.4. Mokesčių administratorius atliko išsamią pareiškėjos pajamų ir išlaidų tyrimą, t. y. įvertino mokesčių administratoriaus surinktą informaciją, ir nustatė, jog pareiškėja neturėjo finansinių galimybių sukaupti 99 000 Lt piniginių lėšų 2008 m. sausio 1 d. Pareiškėjų sūnus ženklesnes pajamas pradėjo gauti tik nuo 2011 m., dirbdamas Norvegijoje, ankstesniais metais gaudavo minimalų atlyginimą, mokėjo už mokslą aukštojoje mokykloje. Pareiškėjų sūnus nurodė, kad 2009–2010 m. jį išlaikė tėvai, todėl jo galimybės finansuoti Namo 2 statybas buvo ribotos. Mokesčių administratorius įvertino pareiškėjų sūnaus teiktas GPM deklaracijas. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad mokesčių administratorius nepagrindė pareiškėjų patirtų išlaidų Namo 2 statybai.

2.5. Pareiškėjai 2013 m. gruodžio 9 d. nenurodė, kad gavo paskolas iš R. P. B. Šie pirminiai pareiškėjų paaiškinimai apie gautas pinigines lėšas yra objektyvesni nei jų 2015 m. sausio 19 d. pastabose nurodyta versija, jog R. P. B. suteikė 90 000 Lt. Net ir darant prielaidą (nors byloje surinkti duomenys objektyviai neleidžia tokios prielaidos daryti), kad pareiškėjas iš tiesų disponavo minėtomis dovanotomis lėšomis ginčo laikotarpiu, tokias lėšas (atsižvelgiant į jų dydį) pareiškėjas privalėjo deklaruoti pateikdamas 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (FR0593). Tačiau tokią deklaraciją su joje nurodyta ne banke turėtų 275 000 Lt suma pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė tik 2010 m. lapkričio 24 d., nors vadovaujantis Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, ji (deklaracija) turėjo būti pateikta iki 2005 m. gegužės 1 d. Todėl įrodinėjimo našta dėl paskolos gavimo tenka pareiškėjams. Kita vertus, mokesčių administratorius įvertino pareiškėjų 2009 m. ir 2010 m. pajamų struktūrą ir sutarčių sudarymo aplinkybes, tačiau konstatavo, jog paskolos sutartys sudarytos formaliai, siekiant išvengti GPM mokėjimo.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėjams apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas nustatė, kad Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjų pakartotinį mokestinį patikrinimą dėl GPM ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo 2009–2012 m. laikotarpiu, už minėtą laikotarpį apskaičiavo 286 684 Lt pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas 397 591 Lt išlaidas. Kauno AVMI konstatavo, kad 2009 m., 2011 m., 2012 m. pareiškėjams užteko gautų pajamų padengti patirtoms išlaidoms, todėl mokestinių prievolių neatsirado, tačiau 2010 m. pareiškėjai gavo 100 940 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių pajamų iš nenustatytų šaltinių, kurių nedeklaravo ir nuo jų nesumokėjo mokesčių į biudžetą, todėl mokesčių administratorius už 2010 m. apskaičiavo papildomai mokėtinas GPM sumas: pareiškėjui – 2 446,71 Eur, pareiškėjai – 2 311,46 Eur. Kauno AVMI sprendimais patvirtino mokesčių administratoriaus apskaičiuotas sumas ir nurodė pareiškėjams sumokėti apskaičiuotas GPM, šio mokesčio delspinigių ir baudų sumas. VMI sprendimais pareiškėjų skundų netenkino ir patvirtino Kauno AVMI sprendimus. MGK sprendimais pripažino minėtus VMI ir Kauno AVMI sprendimus teisėtais ir pagrįstais.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjai savo teiginių apie pareiškėjo iš užsienio parsivežtas pinigines lėšas nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjo paso lapų kopijos įrodo tik jo išvykas į užsienį, tačiau nepagrindžia nei pajamų gavimo, nei jų dydžio. Abejonių šių pajamų realumu, teismo vertinimu, kelia ir tai, kad pareiškėjai apie šį pareiškėjo uždarbį nurodė tik po mokestinio patikrinimo rezultatų sužinojimo. Pareiškėjai šių neva pareiškėjo sukauptų lėšų nebuvo deklaravę, t. y. nebuvo pateikę vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593), nors iš pareiškėjų pasakojimų matyti, kad nurodoma ne mažesnė kaip 100 000 Lt suma buvo sukaupta iki 2004 m. Tuo atveju, jei pareiškėjai turėjo sukaupę ženklias sumas grynųjų pinigų, jie jas turėjo deklaruoti pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, nustatantį, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti nuo 2003 m. gruodžio 31 d. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Jokių objektyvių įrodymų dėl pareiškėjo užsienyje uždirbtų pinigų pareiškėjai nepateikė, dėl to pareiškėjų nurodoma ne mažesnė kaip 100 000 Lt suma užsienio valiuta negali būti pripažįstama realiai gautomis lėšomis.

7. Teismas pabrėžė, kad Pastato su priklausiniais statyboms pareiškėjai patyrė 617 135 Lt išlaidų. Tokia suma nustatyta, atsižvelgiant į VĮ Registrų centro pateikiamą Pastato su priklausiniais statybinę vertę. Pareiškėjų nurodoma 567 000 Lt suma yra Pastato mokestinė vertė, o ginčui aktuali Pastato su priklausiniais statybos vertė, kuri pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą 1999 m. sausio 1 d. sudarė 617 135 Lt. Pastato mokestinės ir statybinės vertės apskaičiavimas yra skirtingas, todėl vadovautis pareiškėjų nurodoma verte nėra pagrindo. Nepagrįsti ir pareiškėjų argumentai, kad mokesčių administratoriaus nurodoma vertė yra per didelė, nes į ją patenka ir statybos administravimo išlaidos, kurių, anot pareiškėjų, jie nepatyrė. Šią aplinkybę paneigia pačių pareiškėjų pateikti dokumentai, įrodantys, jog Pastato su priklausiniais statyboms pareiškėjai buvo pasitelkę ir statybines organizacijas. Pareiškėjų pateikti dokumentai nepakankami Pastato statybinei vertei nustatyti, kadangi nepatvirtina visų įprastai statyboms patiriamų išlaidų. Nesant detalių skaičiavimų, nėra galimybės nustatyti, ar pateiktuose dokumentuose nurodytas medžiagų ir darbų kiekis buvo pakankamas. Todėl, teismo vertinimu, nesant mokesčių administratoriaus nustatytą Pastato su priklausiniais statybų išlaidų sumą paneigiančių įrodymų, darytina išvada, kad šios išlaidos įvertintos teisingai.

8. Teismas kaip nepagrįstus vertino ir pareiškėjų teiginius apie neteisingai paskirstytas Namo 1 statybos išlaidas. Pareiškėjai savo teiginių, kad statybos vyko tik 2002–2003 m., o ne 2002–2009 m. (kaip nustatė Kauno AVMI), nepagrindė jokiais juridinę galią turinčiais dokumentais, o mokesčių administratoriaus surinkti rašytiniai įrodymai, t. y. VĮ Registrų centro pateikta informacija, patvirtina, kad Namo 1 su priklausiniais statybos pradžia – 2002 m., statybos pabaiga – 2006 m.

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius įvertino aplinkybę, jog su pareiškėjais kartu gyvena pareiškėjos motina, todėl tiek jos pajamas, tiek išlaidas įtraukė į pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimą. Statistinių duomenų naudojimo galimybę išlaidoms apskaičiuoti įtvirtina VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 16 punktas. Pareiškėjų pateikti jų vartojimo išlaidų skaičiavimai akivaizdžiai neatitinka faktinės situacijos, nes yra ženkliai mažesni už Lietuvos statistikos departamento duomenis, nors iš nustatytų aplinkybių (pareiškėjų šeima 2006–2008 m. laikotarpiu naudojosi keturiais, o 2009–2012 m. laikotarpiu – trimis lengvaisiais automobiliais bei turėjo keturatį, pareiškėjos motina turėjo įsigijusi poilsio pastatų ir kiemo statinių dalį) galima daryti išvadą, kad pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos negali būti tokios mažos, kaip nurodė pareiškėjai. Kadangi duomenų, iš kurių būtų galima tiksliai nustatyti konkrečių išlaidų sumas, mokesčių administratorius neturėjo, teismo vertinimu, pagrįstai buvo vadovautasi statistiniais duomenimis. Pareiškėjai nepateikė mokesčių administratoriaus skaičiavimus paneigiančių įrodymų, todėl jų argumentai dėl statistinių duomenų nepagrįsto naudojimo vertintini kaip nepagrįsti.

10. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos motinos atžvilgiu buvo atlikti operatyvus patikrinimas ir mokestinis tyrimas, kurių metu buvo įvertintos pareiškėjos motinos pajamos ir išlaidos, jos vardu vykdoma Namo 2 statyba ir nustatyta, kad pareiškėjos motina 2008 m. sausio 1 d. negalėjo sukaupti jos nurodyto 99 000 Lt likučio, kuriuo ji neva prisidėjo prie Namo 2 statybų. Mokesčių administratoriaus surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjų sūnus ženkliau finansuoti Namo 2 statybas galėjo tik nuo 2011 m., nes iki tol gaudavo tik nedideles pajamas, studijavo ir buvo išlaikomas tėvų. Pareiškėjos motinos ir pareiškėjų sūnaus įnašai, statant Namą 2, buvo įvertinti šių asmenų pajamas pridedant prie pareiškėjų pajamų, iš kurių buvo dengiamos Namo 2 statybos išlaidos, tačiau minėtų asmenų pajamos nebuvo tokios didelės, kaip teigė pareiškėjai, todėl nepaneigia mokesčių administratoriaus atliktų skaičiavimų.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismas taip pat sutiko ir su mokesčių administratoriaus pozicija dėl to, kad nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas iš R. P. B. gavo paskolą. Vien pareiškėjų ir jų pažįstamo R. P. B. paaiškinimai, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, kad mokesčio mokėtojas, pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Teismo vertinimu, šiuo atveju svarbus yra ir tas faktas, kad pareiškėjai apie R. P. B. paskolas prisiminė tik pareiškėjams sužinojus apie jiems papildomai priskaičiuotus mokesčius. Pats R. P. B. 2015 m. gegužės 13 d. paaiškinime teigė, jog skolinant pinigus ir juos grąžinant, tai patvirtinantys dokumentai nebuvo surašomi. Nors pareiškėjai pateikė mokesčių administratoriui skolų raštelius, tačiau R. P. B. nurodė kitokį paskolų suteikimo laiką, paskolų dydį. Minėtos aplinkybės tik dar labiau patvirtina abejones, kad R. P. B. paskolos nesuteikė.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjų išlaidas, viršijusias pagrįstas pajamas, laikė B klasės pareiškėjų pajamomis ir nuo jų paskaičiavo papildomai mokėtiną GPM, šio mokesčio delspinigius ir baudas. Todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamus Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimus, nes šie administraciniai aktai yra teisėti ir pagrįsti.

III.

13. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundus tenkinti. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad:

13.1. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 1988 m. iki 2004 m. nuolat vykdavo į užsienio valstybes. Tai patvirtina Kauno AVM pateiktos pareiškėjo pasų kopijos. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 1988 m. iki 2004 m. įsivežė iš užsienio valstybių į Lietuvą ne mažiau kaip 100 000 Lt įvairia užsienio valstybių valiuta. Pareiškėjai minėtus pinigus panaudojo asmeniniams šeimos poreikiams tenkinti. Todėl mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai 1993 m. liepos 1 d. galėjo turėti tik 6 200 Lt grynųjų pinigų likutį. Pareiškėjai valiutos nekeitė į litus, nelaikė šių pinigų banko sąskaitose, todėl jie neturėjo pareigos apie šias lėšas informuoti valstybinių institucijų. Pareiškėjai iki 2004 m. turėjo ne mažiau kaip 106 200 Lt grynųjų pinigų. Turėtos pinigų sumos nedeklaravimas niekaip nepaneigia pareiškėjų šeimos turėtos pinigų sumos fakto. Nors pareiškėjai nedeklaravo turimų piniginių lėšų, viršijančių 50 000 Lt sumą, tačiau tokiu atveju yra nesuprantam kodėl nei teismas, nei mokesčių administratorius nevertino, jog jie galėjo turėti mažesnę sumą, t. y. 99 000 Lt (po 49 500 Lt kiekvienas), kurių nebuvo privaloma deklaruoti.

13.2. Pareiškėjai 1996 m. gavo dovanas pinigų sumomis iš savo tėvų: pareiškėjai 1996 m. liepos 22 d. jos tėvas padovanojo 35 000 Lt, o pareiškėjui jo motina taip pat padovanojo 35 000 Lt. Tai patvirtina pateiktos Kauno AVMI dovanojimo sutartys. Be to, pareiškėjai 1997 m. lapkričio 12 d. jos motina padovanojo dar 40 000 Lt. Todėl pareiškėjų šeima laikotarpiu nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. gavo ne 144 823 Lt pajamų, o daug daugiau, t. y. ne mažiau kaip 361 023 Lt (106 200 Lt grynųjų pinigų, 110 000 Lt dovanotų lėšų, 144 823 Lt darbinių ir kitų pajamų), todėl mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo jų gautas pajamas, yra klaidinga.

13.3. Mokestinio patikrinimo metu neteisingai buvo apskaičiuotos išlaidos, susijusios Pastato statyba. Statybos buvo vykdomos ūkio būdu. Pastato statybas vykdė tik pareiškėjai savo jėgomis, nesamdydami statybos įmonių ir nepatirdami jokių papildomų administracinių išlaidų. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centriniame duomenų banke nurodyta statybinė vertė apima ir statybos administravimo išlaidas, kurių pareiškėjai neturėjo. Pareiškėja pateikė mokesčių administratoriui VĮ Registrų centro pažymą, iš kurios matyti, kad Pastato su priklausiniais vertė pagal 1999 m. sausio 11 d. kadastro duomenis yra 567 000 Lt. Tokiu būdu išlaidos Pastato statybai, atsižvelgiant į pateiktą pažymą ir aplinkybę, kad Pastatas buvo statytas ūkio būdu, yra ne didesnės kaip 567 000 Lt.

13.4. Mokesčių administratorius neteisingai paskirstė ir Namo 1 su priklausiniais statybos išlaidas. Mokestinio patikrinimo metu buvo padaryta išvada, jog Namas 1 buvo statomas 2002– 2006 m. laikotarpiu, tačiau tai neatitinka tikrovės. Pareiškėjai akcentavo, kad šį nekilnojamąjį turtą statė tik 2002–2003 m. Statybos nebuvo vykdomos 2004–2006 m. Patikrinimo metu klaidingai buvo nustatyta statybos pabaigos data, atsižvelgiant tik į VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre fiksuotą Namo su priklausiniais vertės nustatymo datą. 2006 m., kaip statybos pabaigos data, VĮ Registrų centro nurodyta dėl to, kad 2006 m. buvo fiksuoti šio nekilnojamojo turto kadastriniai duomenys. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyti ne realūs statybos pabaigos metai, o tik kadastrinių duomenų fiksavimo data. Tokiu būdu konstatuotina, kad Namas 1 su priklausiniais buvo faktiškai statomas tik 2002–2003 m. Todėl pareiškėjai nuo 1993 m. iki 2006 m. sausio 1 d. turėjo mažiau išlaidų nei mokesčių administratorius nustatė. Pareiškėjai patyrė ne daugiau kaip 878 077 Lt išlaidų. Visos šios išlaidos susidarė iš realiai gautų lėšų: sukauptos valiutos, darbinių pajamų, parduoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, dovanotų lėšų.

13.5. Mokestinio patikrinimo metu neteisingai buvo nustatytos šeimos vartojimo išlaidos, nepagrįstai į išlaidas buvo įtrauktos Namo 1 su priklausiniais statybos išlaidos, o tai lėmė neteisingą grynųjų pinigų likučio nustatymą 2008 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 9 d. paaiškinime nurodė, kad šiuo laikotarpiu šeima turėjo 50 800 Lt, o ne 90 893 Lt vartojimo išlaidų. Nebuvo pagrindo vertinti šeimos turėtas išlaidas pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutines vartojimo išlaidas. Pareiškėjai pateikė mokesčių administratoriui detalias išlaidų išklotines (mokesčius už buto eksploataciją, vandenį, elektrą, maitinimosi išlaidas, aprangos išlaidas ir kt.). Todėl atliekant patikrinimą nebuvo pagrindo remtis Lietuvos statistikos departamento skelbiamomis vidutinėmis vartojimo išlaidomis. Pareiškėjų šeima savo šeimos ūkį veda labai taupiai, todėl šeimos vartojimo išlaidų skaičiavimas pagal vidutines vartojimo išlaidas šiuo atveju yra neteisingas ir neadekvatus. Pareiškėjų šeima gyvena kartu su pareiškėjos motina, kuri taip pat turi savo pajamas. Pareiškėjų šeima bendrai dengia maitinimo ir gyvenamojo ploto išlaidas. Ši aplinkybė patikrinimo metu nebuvo tinkamai ir objektyviai įvertinta. Pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos neženkliai nukrypo nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamų duomenų. Įvertinus šeimos pajamas, pinigų likutį banke ir atmetus patirtas šeimos išlaidas, konstatuotina, kad pareiškėjų šeima 2006–2008 m. laikotarpiu turėjo ženkliai daugiau pajamų negu išlaidų. Pagal pateiktas pareiškėjų išlaidų ir pajamų suvestines akivaizdu, kad 2008 m. gruodžio 31 d. šeima turėjo daug ženklesnį nei 67 963 Lt grynųjų pinigų likutį ne banke ir 2 472 Lt pinigų likutį banke.

13.6. Pareiškėjų sūnus nuo 2011 m. dirbo Norvegijoje ir gavo 130 000 Lt pajamų, kurias visas deklaravo ir investavo į sau pačiam statomą Namą 2. Tai įrodo ir mokesčių administratoriui pateiktos pareiškėjų sūnaus deklaracijos. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjų sūnus laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2012 m. birželio 7 d. neprisidėjo prie Namo 2 statybų, visiškai neatitinka tikrovės. Byloje yra pateikta statybinių medžiagų įsigijimo suvestinė, iš kurios matyti, kad dalį statybinių medžiagų pirko pats pareiškėjų sūnus, kitoms medžiagoms pirkti jis atlikdavo pinigų pervedimus iš Norvegijos Karalystės. Teismo sprendime taip pat nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjos motina 2009–2012 m. laikotarpiu neturėjo arba turėjo ribotas galimybes finansuoti statybas. Visi šeimos nariai nurodė, kad prisidėjo prie Namo 2 statybos darbų. Pareiškėjos motina yra pensinio amžiaus, tačiau ji virš 20 metų dirbo, todėl jos santaupos, laikomos namuose, 2007 m. gruodžio 31 d. buvo ženkliai gausesnės nei 9 410 Lt, kaip nustatė mokesčių administratorius. Pareiškėjos motina per visą šį laikotarpį augino daržoves šiltnamyje, jas parduodavo turguje ir gavo iš to pajamų. Be to, mokesčių administratorius (jo specialistai) buvo įgaliotas atlikti patikrinimą tik pareiškėjų atžvilgiu, bet neturėjo įgaliojimo tikrinti pareiškėjos motinos grynųjų pinigų likutį 2007 m. gruodžio 31 d. Todėl yra neteisinga išvada, kad apsimestinai Namo 2 statybos išlaidos buvo priskirtos pareiškėjos motinai.

13.7. Pareiškėjai pateikė skolos raštelius, kurie įrodo, jog pareiškėjas iš R. P. B. pasiskolino 90 000 Lt. Nėra ginčo, kad R. P. B. turėjo finansines galimybės suteikti 90 000 Lt paskolą pareiškėjui. Pateikti rašytiniai dokumentai, t. y. minėti paskolos rašteliai, yra daugiau nei pakankami įrodymai pagrįsti aplinkybei, kad pareiškėjas pasiskolino 90 000 Lt. Aplinkybės, kad 2013 m. teiktuose paaiškinimuose pareiškėjai nenurodė fakto apie turėtas paskolas ar kad R. P. B. 2015 m. teiktame paaiškinime paminėjo, kad paskolos buvo suteiktos be pasirašytų paskolų sutarčių, gali būti paaiškinamos žmogiškuoju faktoriumi, kai tam tikros aplinkybės būna pamirštamos, tuo labiau esant stresinei situacijai, kai asmens atžvilgiu vykdomas mokestinis patikrinimas. Byloje nėra įrodymų, kurie vienareikšmiškai paneigtu suteiktų paskolų realumą. Reikalavimai pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus yra pertekliniai, kadangi fiziniai asmenys neprivalo vesti buhalterinės apskaitos ir fiksuoti visų savo finansinių operacijų, dėl šios priežasties pareiškėjai neturi galimybės pateikti reikalaujamus dokumentus. Pareiškėjai 2010 m. turėjo 185 705 Lt grynųjų pinigų ir 115 011 Lt išlaidų. Todėl pareiškėjai 2010 m. turėjo pakankamai grynųjų pinigų padengti savo turėtas išlaidas.

13.8. Mokestinio patikrinimo metu neteisingai buvo apskaičiuotos 2010 m. pajamos ir išlaidos, todėl nepagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjai turi papildomai mokėti GPM. Nustatytos 2011 m. pareiškėjų pajamos yra teisingos (125 056 Lt), tačiau neatsižvelgta, kad iš 2010 m. pareiškėjams liko 70 694 Lt grynųjų pinigų 2011 m. sausio 1 d. Nustatytos 2011 m. turėtos pareiškėjų 42 552 Lt išlaidos iš tiesų yra didesnės, nes pareiškėjas 2011 m. grąžino 45 000 Lt skolą R. P. B. Tokiu būdu 2011 m. sutuoktinių išlaidos buvo 87 552 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad per 2011 m. pareiškėjai turėjo 195 750 Lt pajamų, darytina išvada, kad jiems užteko gautų pajamų patirtoms išlaidoms padengti. Nustatyta, kad 2012 m. pareiškėjai gavo 37 540 Lt. Pareiškėjams 2011 m. gruodžio 31 d. liko 108 198 Lt grynųjų pinigų. Tokiu būdu per 2012 m. pareiškėjai turėjo iš viso 145 738 Lt pajamų. Nors mokesčių administratorius nustatė, kad per 2012 m. pareiškėjai turėjo 42 925 Lt išlaidų, tačiau pareiškėjų išlaidos 2012 m. realiai buvo didesnės, nes pareiškėjas 2012 m. sausio 25 d. grąžino 45 000 Lt skolą R. P. B. Pareiškėjų išlaidos 2012 m. sudarė 87 925 Lt sumą. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjams 2012 m. užteko gautų pajamų patirtoms išlaidoms padengti. Taigi patikrinimo metu neteisingai ir tendencingai buvo apskaičiuotos pareiškėjų pajamos ir išlaidos, o tai sutrukdė tinkamai įvertinti pareiškėjų mokestinių prievolių įvykdymą. Nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai negalėjo turėti juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįsto grynųjų pinigų likučio ne banke. To mokesčių administratorius tinkamai neįrodė.

Atsiliepimas

14. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuo pačius argumentus kaip atsiliepimuose į pareiškėjų skundus. Papildomai pažymi, kad nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant ir perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą ir nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas). Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas ir perskaičiuodamas mokesčius, turi teisę analizuoti įrodomąją medžiagą, kurioje fiksuojamos ankstesnių laikotarpių reikšmingos faktinės aplinkybės tam, kad būtų teisingai nustatyta mokesčių bazė ir apskaičiuoti mokesčiai bei jais susijusios sumos. Šiuo atveju mokesčių administratorius, siekdamas įvertinti pareiškėjų patirtų išlaidų atitikimą gautoms pajamoms už 2008 –2012 m., atliko jų pajamų ir išlaidų analizę už ilgesnį laikotarpį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų (apeliantų) apmokestinimo GPM mokesčių administratoriui nustačius (mokestinio patikrinimo laikotarpis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.), kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo pareiškėjų juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstas pajamas.

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

17. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

18. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstę savo skunduose pirmosios instancijos teismui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų skundų argumentų, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus.

19. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, iš esmės pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad mokestinis ginčas iš esmės kilo dėl to, ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestinę prievolę pagal savo atliekamą įvertinimą, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjų paaiškinimuose nurodytas, jų teigimu, turėtas pinigines lėšas bei patirtas išlaidas.

21. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje visų pirma mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontrargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratoriui taikant MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuojant mokesčius bei su jais susijusias sumas, irgi yra taikomos MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1622-442/2018).

22. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai įvertinus, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015, 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016 ir kt.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos bei pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi.

23. Tikrinamoje administracinėje byloje mokesčių administratorius, atlikęs išsamią pareiškėjų (apeliantų) gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę, pateikė pakankamai duomenų, įrodančių ginčo mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pareiškėjams pagrįstumą bei teisingumą. Tuo tarpu pareiškėjai savų teiginių apie uždirbtas, gautas, pasiskolintas pinigų sumas pakankamai nepagrindė. Atkreiptinas dėmesys, kad išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016 ir kt.). Todėl esamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai nesivadovavo tais duomenimis, kuriuos teikė pareiškėjai.

24. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad LVAT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pavyzdžiui, kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013 ir kt.).

25. Taigi tvirtinimas apie tai, kad pareiškėjas iki 2004 m. iš užsienio į Lietuvos Respubliką įsivežė 100 000 Lt įvairia užsienio valiuta (žr. šios nutarties 13.1 p.), turėjo būti pagrįstas taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl šių pinigų realumo, tačiau pareiga neįvykdyta – pajamų šaltinis nebuvo pagrįstas pakankamais įrodymais. Vien faktinė aplinkybė dėl vykimo į užsienį nepagrindžia nei pajamų gavimo, nei jų dydžio. Atvirkščiai, vykstant į užsienio valstybes yra patiriamos išlaidos, nes reikalingi pinigai pačioms kelionėms, būstui, maistui ir kitiems būtiniems poreikiams. Jei išvykus į užsienį buvo dirbama ar gaunamos pajamos už atvežtas ir parduotas prekes, tai turėtų būti pagrįsta, ko šiuo konkrečiu atveju nėra, todėl aptariamas pinigų gavimo šaltinis tikrai nebuvo patvirtintas.

26. Dėl piniginių sumų dovanojimo (žr. nutarties 13.2 p.) pažymėtina, kad, pirma, dovanojimo sutartys nebuvo pateiktos pirminio patikrinimo metu, o tai byloja ne pareiškėjų (apeliantų) naudai. Antra, spręstina, jei ir buvo gauti dovanoti pinigai, pastarieji panaudoti tik statybai, todėl negalėjo padaryti įtakos apskaičiuojant grynųjų pinigų likutį 2006 m. sausio 1 d. –atmestinas ir šis apeliacinio skundo argumentas.

27. Dėl apeliacinio skundo argumento – mokestinio patikrinimo metu neteisingai apskaičiuotų išlaidų, susijusių su Pastato statyba, – be to, ką pažymėjo pirmosios instancijos teismas, akcentuotina, jog, vadovaujantis Nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynu, atsižvelgiant į Pastato paskirtį, kiekybinius ir kitus parametrus, atkūrimo kaštų vertė 7 kartus didesnė negu pareiškėjas (ir jo sutuoktinė) teigia patyręs statybos išlaidų. Pareiškėjas dokumentus, susijusius su Pastato statyba ūkio būdu, pradėjo teikti ne nuo pat pradžių. Tarp pateiktų išlaidų nėra tam tikrų statybos metu patiriamų išlaidų, todėl tai negali patvirtinti pareiškėjo (jo šeimos) paaiškinimų dėl išlaidų Pastato statybai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aptariamu klausimu pareiškėjas nebuvo nuoseklus. Jo tvirtinimas apie Pastato statybą ūkio būdu paneigiamas paties pateiktasis dokumentais, iš kurių matyti, kad vis dėlto buvo naudotasi statybinių organizacijų paslaugomis – apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokiai išvadai, nei buvo padaryta pirmosios instancijos teismo.

28. Pareiškėjas (taip pat ir jo sutuoktinė) apskaičiuotų Namo 1 su priklausiniais (ūkinio pastato) išlaidų neginčija, tačiau laikosi pozicijos, kad statybos vyko tik 2002 – 2003 m., o vėliau Namas 1 nebuvo statomas, bet šios pozicijos nėra galimybės patvirtinti, kadangi nepaneigta VĮ Registrų centro informacija apie statinių statybos metus. Nepateikta įrodymų ar duomenų, kurie paneigtų oficialiame registre esančią informaciją (ABTĮ 56 str.).

29. Šios nutarties 13.5 punkte išdėstyta apeliacija atmestina taip pat, nes pareiškėjas (jo sutuoktinė) nepateikė faktinių duomenų bei neįrodė, kad buvo patirtos daug mažesnės išlaidos negu nurodyta pateiktuose Statistikos departamento duomenyse. Pareiškėjų šeima savo šeimos ūkį veda labai taupiai, todėl vartojimo išlaidų skaičiavimas pagal vidutines vartojimo išlaidas šiuo atveju neteisingas ir neadekvatus, – pareiškėjų teiginys, kuris reikalauja atitinkamo pagrindimo, o tai šiuo atveju nebuvo padaryta. Neatmestina, kad įmanoma situacija ir dėl pareiškėjų patirtų mažesnių išlaidų už vidutines vartojimo išlaidas, nurodytas Statistikos departamento, bet tam turi būti nekeliantys abejonių duomenys, kurie leistų paneigti statistines vidutines vartojimo išlaidas atitinkamu laikotarpiu. Esamu atveju situacija priešinga.

30. Kitos apeliaciniame skunde minimos aplinkybės (13.6–13.8 p) irgi nesuponuoja teisinės galimybės tenkinti apeliacinį skundą, pavyzdžiui: pareiškėjų sūnus prie Namo 2 statybos ilgą laiko tarpą negalėjo prisidėti, nes pačiam buvo reikalinga finansinė parama; skolinimąsi iš R. P. B. paneigia nebuvimas realaus pinigų perdavimo fakto, pagrįsto atitinkamais įrodymais, o tai realios paskolos nebuvimo aplinkybę įgalina laikyti įrodyta, pavyzdžiui, vien tai, kad skiriasi paskolos davėjo ir gavėjo nurodomas paskolų suteikimo laikas, paskolų dydis, paskolų suteikimo ir grąžinimo įforminimas.

31. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi apeliacinės instancijos teismas, pirmiau akcentavęs aplinkybes, neleidžiančias sutikti su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir nebekartoja iš principo tų pačių argumentų, kuriais buvo atmesti pareiškėjų (apeliantų) skundai. Į administracinę bylą, siekiant patvirtinti savo paaiškinimus, pareiškėjai nepateikė pakankamai įrodymų, kurie leistų užimti kitokią poziciją nei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos ir teismo.

32. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisingą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. S. ir J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasArūnas Sutkevičius