- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-13
- Bylos Nr.
- I-781-629/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02910-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- A. S., J. S.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui A. A.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S. ir J. S. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
A. S. ir J. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundais (b. l. 1–9, 85–93) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimus Nr. (04.7.2)-FR0682-785 ir Nr. (04.7.2)-FR0682-783, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2016 m. kovo 15 d. sprendimus Nr. 68-69 ir Nr. 68-68 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. birželio 20 d. sprendimus Nr. S-135(7-79/2016) ir Nr. S-134(7-80/2016).
Pareiškėjai mano, kad papildomos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) sumos, šio mokesčio delspinigiai ir baudos jiems apskaičiuoti nepagrįstai. Dėl 2006 m. sausio l d. turėtų piniginių lėšų pareiškėjai paaiškino, kad nuo 1988 m. iki 2004 m. pareiškėjas A. S. nuolat vykdavo į užsienio valstybes, pelningai ten uždarbiavo ir įsivežė į Lietuvą ne mažiau kaip 100 000 Lt įvairia užsienio valiuta. Šias lėšas pareiškėjai panaudojo asmeniniams šeimos poreikiams (statyboms, pragyvenimui) tenkinti, todėl patikrinimo akte neteisingai nurodyta, kad 1993 m. liepos 1 d. pareiškėjai galėjo turėti tik 6 200 Lt grynųjų pinigų likutį. Pabrėžė, jog A. S. valiutos nekeitė į litus, nelaikė valiutos banko sąskaitose, todėl jis neturėjo pareigos apie šias lėšas informuoti valstybinių institucijų. Pareiškėjų teigimu, iki 2004 m. jie turėjo ne mažiau kaip 106 200 Lt grynųjų pinigų, o turėtos pinigų sumos nedeklaravimas nepaneigia turėtos pinigų sumos fakto. Pareiškėjų skaičiavimais, laikotarpiu nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. jie gavo ne mažiau kaip 361 023 Lt, todėl mokesčių administratoriaus teiginys, esą jų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, yra klaidingas.
Pareiškėjų teigimu, mokestinio patikrinimo metu buvo neteisingai apskaičiuotos išlaidos, susijusios su administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statyba. Paaiškino, kad statybos buvo vykdomos ūkio būdu. Pastato statybas vykdė tik pareiškėjai savo jėgomis, nesamdydami statybos firmų ir nepatirdami jokių papildomų administracinių išlaidų, o VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centriniame duomenų banke nurodyta statybinė vertė apima ir statybos administravimo išlaidas. Pareiškėjai pabrėžė, jog pateikė mokesčių administratoriui VĮ Registrų centro pažymą, iš kurios matyti, kad pastato su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), vertė 1999 m. sausio 11 d. kadastro duomenimis yra 567 000 Lt, taigi išlaidos minėto pastato statybai yra ne didesnės kaip 567 000 Lt. Be to, pasak pareiškėjų, patikrinimo akte neteisingai nustatytas ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini), statybos išlaidų paskirstymas. Pareiškėjų teigimu, šį nekilnojamąjį turtą jie statė tik 2002–2003 m., o 2004–2006 m. statybos nebuvo vykdomos. Pažymėjo, kad 2006 m. kaip statybos pabaigos data VĮ Registrų centro duomenyse nurodyta todėl, kad 2006 m. buvo fiksuoti šio nekilnojamojo turto kadastriniai duomenys. Pareiškėjų skaičiavimais, nuo 1993 m. iki 2006 m. sausio 1 d. jie patyrė ne daugiau kaip 878 077 Lt išlaidų.
Pareiškėjai nesutinka ir su mokesčių administratoriaus apskaičiuotu 2008 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų likučiu, nes patikrinimo metu buvo neteisingai nustatytos šeimos vartojimo išlaidos, nepagrįstai į išlaidas įtrauktos nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), statybos išlaidos. Pareiškėjai pabrėžė, jog pateikė patikrinimą atlikusiam asmeniui detalias išlaidų išklotines, todėl nebuvo pagrindo remtis Statistikos departamento skelbiamomis vidutinėmis vartojimo išlaidomis. Be to, pareiškėjų šeima savo šeimos ūkį veda labai taupiai, todėl šeimos vartojimo išlaidų skaičiavimas pagal vidutines vartojimo išlaidas yra neteisingas ir nesąžiningas, tuo labiau, kad su pareiškėjų šeima gyvena J. S. motina S. Š., kuri taip pat turi savo pajamų. S. Š. bei pareiškėjų šeima kartu maitinasi bei dengia gyvenamojo ploto išlaidas, tačiau ši aplinkybė patikrinimo metu nebuvo tinkamai įvertinta. Pareiškėjų skaičiavimais, 2008 m. gruodžio 31 d. jų šeima turėjo daug ženklesnį nei 67 963 Lt grynųjų pinigų likutį ne banke bei 2 472 Lt pinigų likutį banke.
Pareiškėjų nuomone, mokesčių administratorius netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybomis. Pareiškėjai pažymėjo, kad jų sūnus M. S. nuo 2011 m. dirbo Norvegijoje ir turėjo 130 000 Lt pajamų, kurias visas deklaravo bei investavo į sau pačiam statomą namą. Pateikta statybinių medžiagų įsigijimo suvestinė patvirtina, jog dalį statybinių medžiagų pirko M. S., kitoms medžiagoms pirkti atlikdavo pinigų pervedimus iš Norvegijos Karalystės. Be to, prie namo statybos prisidėjo ir S. Š.. Pareiškėjų nuomone, patikrinimo akte nepagrįstai teigiama, kad ji 2009–2012 m. neturėjo arba turėjo ribotas galimybes finansuoti statybas. Paaiškino, kad S. Š. virš 20 metų dirbo įvairiose gamybinėse įstaigose, todėl jos santaupos namuose 2007 m. gruodžio 31 d. buvo ženkliai gausesnės nei nurodoma patikrinimo akte. Be to, S. Š. visą šį laikotarpį augino daržoves šiltnamyje, jas parduodavo turguje ir gavo iš to pajamų. Atkreipė dėmesį, jog patikrinimo aktą surašęs asmuo neturėjo jokių įgalinimų tikrinti S. Š. grynųjų pinigų likutį 2007 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjai pažymėjo, jog mokestinį patikrinimą atlikusi specialistė visiškai neatsižvelgė į Lietuvoje susiklosčiusius paprotinius santykius. S. Š. su pareiškėjais bei M. S. faktiškai sudarė vieną šeimą. Vienos šeimos nariams neįprasta reikalauti vienam iš kito rašytinių įrodymų duodant pinigus statybinių medžiagų pirkimui ar dovanojant pinigus mažomis pinigų sumomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjai taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai į jų 2009 ir 2010 m. pajamų-išlaidų balansus neįtraukė Rimgaudo P. B. pareiškėjui A. S. paskolintų 90 000 Lt. Paskolos buvo suteiktos be turto įkeitimo, palūkanų ir kitų saugiklių ar vienai pusei naudingų sąlygų, nes R. P. B. bei pareiškėjas A. S. yra susiję giminystės ryšiais (R. P. B. sugyventinė yra pareiškėjo sesuo). Skolinantis tarp šeimos narių ar giminių veikia pasitikėjimo santykiai, todėl paskolos buvo suteiktos be saugiklių, kuriuos reiktų įvardinti skolinant pinigus svetimiems ir visiškai nepažįstamiems žmonėms bei be jokių naudingų sau sąlygų, nes buvo skolinama giminei. Pareiškėjų nuomone pateikti paskolos rašteliai yra pakankami įrodymai pagrįsti aplinkybei, kad pareiškėjas pasiskolino 90 000 Lt. Aplinkybės, kad 2013 m. teiktuose paaiškinimuose jie nenurodė fakto apie turėtas paskolas, ar kad R. P. B. 2015 m. teiktame paaiškinime paminėjo, jog paskolos buvo suteiktos be pasirašytų paskolų sutarčių, pareiškėjai aiškina žmogiškuoju faktoriumi, kai tam tikros aplinkybės pasimiršta, tuo labiau esant stresinei situacijai, t. y. kai asmens atžvilgiu vykdomas patikrinimas. Atkreipė dėmesį, jog R. P. B. MGK gyvai patvirtino apie suteiktų paskolų faktą ir sumas, paaiškino jų suteikimo aplinkybes. Anot pareiškėjų, 2010 m. jie turėjo 185 705 Lt grynųjų pinigų ir 115 011 Lt išlaidų.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepimuose prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 78–80, 165–167).
Atsakovės nuomone, Kauno AVMI atliko išsamų pareiškėjų pajamų bei išlaidų tyrimą, t. y. įvertino mokesčių administratoriaus surinktą informaciją, ir nustatė, jog jie negavo 106 000 Lt pajamų. Be to, Kauno AVMI pripažino, kad pareiškėjai gavo dovanojimo būdu 110 000 Lt, tačiau jie tik sumažino pirminio patikrinimo metu nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. gautų 779 254 Lt pajamų, kurių šaltiniai nežinomi, dydį iki 669 254 Lt. Pareiškėjams nepateikus pajamų gavimą pagrindžiančių įrodymų ir Kauno AVMI pripažinus dovanotas lėšas, VMI neturi pagrindo sutikti su pareiškėjais, jog Kauno AVMI nepagrindė piniginių lėšų likučio 2005 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo.
Dėl statinių duomenų VMI paaiškino, kad mokestinė vertė yra nustatoma apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tikslu, todėl Kauno AVMI pagrįstai taikė statybinės vertės kriterijų. Be to, Kauno AVMI įvertino rašytinius įrodymus ir nustatė, kad namo Alytaus r. statybos pradėtos 2002 m., pabaigtos 2006 m., todėl pagrįstai patikrinimo metu pripažinta, kad statyba buvo vykdoma 2002–2006 m. Kitokių dokumentų nepateikta, todėl nėra pagrindo sutikti, jog Kauno AVMI nustatė netinkamas statybų pradžios ir pabaigos datas.
Dėl pajamų, gautų 2006–2008 m., atsakovė nurodė, kad Kauno AVMI, palyginusi pareiškėjų pateiktų šeimos vartojimo išlaidų dydį su nustatytomis vartojimo išlaidomis pagal Statistikos departamento duomenis, nustatė ženklius vartojimo išlaidų dydžių skirtumas. Pareiškėjų šeima 2006–2008 m. laikotarpiu naudojosi keturiais, o 2009–2012 m. trimis lengvaisiais automobiliais bei turėjo keturratį. S. Š. turėjo įsigijusi 206/10 000 dalį poilsio pastato ir atitinkamą kiemo statinių dalį, esančius (duomenys neskelbtini), kuriam patyrė išlaidų. Kauno AVMI taip pat nustatė, kad pareiškėjai faktiškai patyrė daugiau vartojimo išlaidų, todėl pagrįstai patikrinimo metu šeimos vartojimo išlaidos nustatytos pagal Statistikos departamento skelbiamus statistinius duomenis. Be to, Kauno AVMI S. Š. pajamas įtraukė į pareiškėjų pajamų ir išlaidų balansą
Dėl pastato (duomenys neskelbtini) statybų išlaidų VMI pažymėjo, kad Kauno AVMI atliko išsamų S. Š. pajamų bei išlaidų tyrimą ir nustatė, jog S. Š. neturėjo finansinių galimybių sukaupti 99 000 Lt piniginių lėšų 2008 m. sausio 1 d. Be to, Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjų sūnus M. S. ženklesnes pajamas pradėjo gauti tik nuo 2011 m., dirbdamas Norvegijoje, o ankstesniais metais jis gaudavo minimalų atlyginimą, mokėjo už mokslą aukštojoje mokykloje. M. S. nurodė, kad 2009–2010 m. jį išlaikė tėvai, todėl jo galimybės finansuoti statybas buvo ribotos. Pažymėjo, jog Kauno AVMI įvertino ir M. S. teiktas GPM deklaracijas, taigi nėra pagrindo sutikti su pareiškėjais, jog Kauno AVMI nepagrindė jų patirtų išlaidų minėto namo statybai.
VMI atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) konstatavo, jog pirminiai paaiškinimai yra objektyvesni nei teikiami po mokestinio patikrinimo. Be to, įvykių versijos keitimą lemia siekis išvengti mokestinių prievolių. Pažymėjo, kad pareiškėjai 2013 m. gruodžio 9 d. nenurodė, kad gavo paskolas iš R. P. B., taigi pirminiai jų paaiškinimai apie gautas pinigines lėšas yra objektyvesni nei 2015 m. sausio 19 d. pastabose nurodyta versija, jog R. P. B. suteikė 90 000 Lt. Atsakovės teigimu, pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Net ir darant prielaidą (nors byloje surinkti duomenys objektyviai neleidžia tokios prielaidos daryti), kad pareiškėjai iš tiesų disponavo minėtomis dovanotomis ir iš medienos pardavimo gautomis lėšomis ginčo laikotarpiu, pabrėžtina, kad tokias lėšas (atsižvelgiant į jų dydį) pareiškėjai privalėjo deklaruoti pateikdami 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją FR0593.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovė prašė skundus tenkinti, remdamiesi skunduose išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė pareiškėjų skundus atmesti, remdamasis atsiliepimuose išdėstytais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 174).
Teismas:
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Skundai atmestini.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI, VMI bei MGK sprendimų, kuriais pareiškėjams apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjų pakartotinį mokestinį patikrinimą dėl GPM bei privalomojo sveikatos draudimo įmokos apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo 2009–2012 m. laikotarpiu, už minėtą laikotarpį apskaičiavo 286 684 Lt gautas pajamas ir 397 591 Lt patirtas išlaidas. Kauno AVMI konstatavo, kad 2009, 2011, 2012 m. pareiškėjams užteko gautų pajamų padengti patirtoms išlaidoms, todėl mokestinių prievolių neatsirado, tačiau 2010 m. pareiškėjai gavo 100 940 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių pajamų iš nenustatytų šaltinių, kurių nedeklaravo ir nuo jų nesumokėjo mokesčių į biudžetą, todėl mokesčių administratorius už 2010 m. apskaičiavo papildomai mokėtinas GPM sumas: A. S. – 2 446,71 Eur (8 448 L), J. S. – 2 311,46 Eur (7 981 Lt) (MGK byla Nr. 7-80/2016, I t., b. l. 71–87; MGK byla Nr. 7-79/2016, I t., b. l. 58–74).
Kauno AVMI, išanalizavusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei įrodymus, įvertinusi pateiktas pareiškėjų pastabas, 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimais Nr. (04.7.2)-FR0682-783 ir Nr. (04.7.2)-FR0682-785 patvirtino patikrinimo aktus ir nurodė pareiškėjams sumokėti papildomas GPM, šio mokesčių delspinigių ir baudų sumas (b. l. 42–72, 127–158).
Pareiškėjai Kauno AVMI sprendimus apskundė atsakovei, tačiau VMI 2016 m. kovo 15 d. sprendimais Nr. 68-69 ir Nr. 68-68 pareiškėjų skundų netenkino ir patvirtino Kauno AVMI 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimus (b. l. 13–18, 98–103).
Pareiškėjai VMI sprendimus apskundė MGK, tačiau pastaroji 2016 m. birželio 20 d. sprendimais Nr. S-135(7-79/2016) ir Nr. S-134(7-80/2016) pareiškėjų skundų taip pat netenkino (b. l. 20–39, 105–124).
Kaip matyti iš skundų argumentų, pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratoriaus atliktu pareiškėjų 2006 m. sausio 1 d. turėto grynųjų pinigų likučio bei 2006–2008 m. pajamų ir išlaidų apskaičiavimu, išlaidų namo (duomenys neskelbtini) statyboms įvertinimu bei R. P. B. suteiktų paskolų nepripažinimu, kas, anot pareiškėjų sąlygojo neteisingas išvadas dėl 2010 m. pajamas viršijančių išlaidų.
Pareiškėjų teigimu, Kauno AVMI neteisingai apskaičiavo, kad 2006 m. sausio 1 d. jie turėjo tik 6 200 Lt grynųjų pinigų, nes į pareiškėjų pajamas nebuvo įtrauktos pareiškėjo A. S. 1988–2004 m. iš užsienio atsivežtos ne mažesnės kaip 100 000 Lt lėšos užsienio valiuta, be to, mokesčių administratorius paskaičiavo per dideles administracinio pastato Kaune statybos išlaidas ir netinkamai paskirstė namo Alytaus r. statybų išlaidas.
Teismas pažymi, kad pareiškėjai savo teiginių apie A. S. iš užsienio parsivežtas pinigines lėšas nepagrindžia jokiais įrodymais. Kaip teisingai nurodė MGK ginčijamuose sprendimuose, pareiškėjų paso lapų kopijos galimai įrodo tik A. S. išvykas į užsienį, tačiau nepagrindžia nei pajamų gavimo, nei jų dydžio. Abejonių šių pajamų realumu kelia ir tai, kad pareiškėjai apie šį A. S. uždarbį nurodė tik po mokestinio patikrinimo rezultatų sužinojimo.
Be to, pabrėžtina, kad pareiškėjai, šių neva A. S. sukauptų lėšų nebuvo deklaravę, t. y. nebuvo pateikę vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (forma FR0593), nors iš pareiškėjų pasakojimų matyti, kad nurodoma ne mažesnė kaip 100 000 Lt suma buvo sukaupta iki 2004 m. Teismas pažymi, kad tuo atveju, jei pareiškėjai turėjo sukaupę ženklias sumas grynųjų pinigų, jie jas turėjo deklaruoti pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 1 p., nustatantį, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti nuo 2003 m. gruodžio 31 d. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Nurodyto įstatymo 4 str. 2 d. įtvirtinta, kad jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai.
Jokių objektyvių įrodymų, be pareiškėjų žodinių paaiškinimų, dėl A. S. užsienyje uždirbtų pinigų pareiškėjai nepateikė, taigi sutiktina su Kauno AVMI, VMI bei MGK pozicija, kad pareiškėjų nurodoma ne mažesnė kaip 100 000 Lt suma užsienio valiuta negali būti pripažįstama realiai gautomis lėšomis.
Kaip matyti iš ginčijamų sprendimų, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad administracinio pastato su priklausiniais (duomenys neskelbtini), statyboms pareiškėjai patyrė 617 135 Lt išlaidų. Tokia suma nustatyta, atsižvelgiant į VĮ Registrų centro pateikiamą pastato su priklausiniais statybinę vertę. Pareiškėjų teigimu, minėto statinio vertė yra ne didesnė kaip 567 000 Lt. Tačiau teismas pažymi, kad ši pareiškėjų nurodoma suma yra administracinio pastato (duomenys neskelbtini), mokestinė vertė, tuo tarpu ginčui aktuali šių pastatų statybos vertė, kuri pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą 1999 m. sausio 1 d. sudarė 617 135 Lt (MGK byla Nr. 7-80/2016, II t., b. l. 3). Pastato mokestinės ir statybinės vertės apskaičiavimas yra skirtingas, todėl vadovautis pareiškėjų nurodoma verte nėra pagrindo.
Kritiškai vertintini ir pareiškėjo argumentai, jog mokesčių administratoriaus nurodoma vertė yra per didelė, nes į ją patenka ir statybos administravimo išlaidos, kurių, anot pareiškėjų, jie nepatyrė. Atkreiptinas dėmesys, jog šią aplinkybę paneigia pačių pareiškėjų pateikti dokumentai, įrodantys, jog administracinio pastato su priklausiniais (duomenys neskelbtini), statyboms pareiškėjai buvo pasitelkę ir statybines organizacijas. Dėl pareiškėjų teiginių, kad MGK nepagrįstai minėtų statinių vertės nenustatė pagal jų pateiktus papildomus dokumentus, teismas sutinka su MGK pozicija, kad minėti dokumentai nepakankami pastatų statybinei vertei nustatyti, kadangi nepatvirtina visų įprastai statyboms patiriamų išlaidų. Be to, nesant detalių skaičiavimų, nėra galimybės nustatyti, ar pateiktuose dokumentuose nurodytas medžiagų ir darbų kiekis buvo pakankamas. Taigi, teismo vertinimu, nesant mokesčių administratoriaus nustatyto išlaidų dydį statiniams (duomenys neskelbtini), paneigiančių įrodymų, darytina išvada, kad šios išlaidos įvertintos teisingai.
Teismas kritiškai vertina ir pareiškėjų teiginius apie neteisingai paskirstytas statinių Alytaus r. statybos išlaidas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai savo teiginių, jog statybos vyko tik 2002–2003 m., o ne 2002–2009 m. (kaip nustatė Kauno AVMI), nepagrindžia jokiais juridinę galią turinčiais dokumentais, tuo tarpu mokesčių administratoriaus surinkti rašytiniai įrodymai, t. y. VĮ Registrų centro pateikta informacija, patvirtina, kad gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos pradžia – 2002 m., statybos pabaiga – 2006 m. Taigi teismas atmeta pareiškėjų teiginius dėl netinkamai paskirstytų išlaidų kaip neįrodytus.
Kaip minėta, pareiškėjai nesutinka ir su jų pajamų ir išlaidų apskaičiavimu 2006–2008 m., teigia, jog gyveno taupiai, be to, su pareiškėjais gyveno S. Š., kuri prisidėjo savo pajamomis, todėl mokesčių administratoriaus nustatytos pareiškėjų vartojimo išlaidos yra per didelės.
Visų pirma teismas atkreipia dėmesį, jog mokesčių administratorius įvertino aplinkybę, jog su pareiškėjais kartu gyvena pareiškėjos J. S. motina S. Š., todėl tiek jos pajamas, tiek išlaidas įtraukė į pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimą. Antra, statistinių duomenų naudojimo galimybę išlaidoms apskaičiuoti įtvirtina VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 16 p., kuriame nustatyta, jog tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Šiuo atveju pareiškėjų pateikti jų vartojimo išlaidų skaičiavimai akivaizdžiai neatitinka faktinės situacijos, nes yra ženkliai mažesni už Statistikos departamento duomenis, nors iš nustatytų aplinkybių (pareiškėjų šeima 2006–2008 m. laikotarpiu naudojosi keturiais, o 2009–2012 m. – trimis lengvaisiais automobiliais bei turėjo keturratį, be to, S. Š. turėjo įsigijusi poilsio pastatų ir kiemo statinių dalį Palangoje) galima daryti išvadą, kad pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos negali būti tokios mažos kaip nurodo pareiškėjai. Kadangi duomenų, iš kurių būtų galima tiksliai nustatyti konkrečių išlaidų sumas mokesčių administratorius neturėjo, teismo vertinimu, pagrįstai buvo vadovautasi statistiniais duomenimis. Pareiškėjai nepateikė mokesčių administratoriaus skaičiavimus paneigiančių įrodymų, tad jų nusiskundimai statistinių duomenų naudojimu vertinami kritiškai.
Nesutikdami su namo (duomenys neskelbtini) statybų išlaidų apskaičiavimu pareiškėjai teigia, kad prie šio namo statybų Norvegijoje uždirbtais pinigais ženkliai prisidėjo jų sūnus M. S. bei S. Š. savo santaupomis. Šiuos pareiškėjų teiginius, teismo vertinimu, paneigia Kauno AVMI surinkti duomenys. Pažymėtina, kad S. Š. atžvilgiu buvo atlikti operatyvus patikrinimas bei mokestinis tyrimas, kurių metu buvo įvertintos S. Š. pajamos ir išlaidos, jos vardu vykdoma gyvenamojo namo statyba ir nustatyta, kad S. Š. 2008 m. sausio 1 d. negalėjo sukaupti jos nurodyto 99 000 Lt likučio, kuriuo ji neva prisidėjo prie namo (duomenys neskelbtini) statybų. Šių patikrinimų metu surinkti duomenys taip pat nebuvo paneigti jokiais rašytiniais įrodymais, todėl laikytini pagrįstais. Be to, mokesčių administratoriaus surinkti duomenys patvirtina, kad M. S. ženkliau finansuoti statybas galėjo tik nuo 2011 m., nes iki tol gaudavo tik nedideles pajamas, studijavo ir buvo išlaikomas tėvų. Atkreiptinas dėmesys, jog S. Š. bei M. S. įnašai, statant ginčo namą buvo įvertinti šių asmenų pajamas pridedant prie pareiškėjų pajamų, iš kurių buvo dengiamos namo statybos išlaidos, tačiau minėtų asmenų pajamos nebuvo tokios didelės kaip teigia pareiškėjai, todėl nepaneigia Kauno AVMI atliktų skaičiavimų.
Teismas sutinka ir su mokesčių administratoriaus pozicija dėl paskolų iš R. B. nepripažinimo. Teismas pabrėžia, jog dėl įrodymų vertinimo, kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, LVAT (žr. 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007) yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas.
Taigi, kaip pripažįstama LVAT praktikoje, išvados apie mokesčio mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių (šiuo atveju paskolos) pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien pareiškėjų bei jų pažįstamo R. P. B. pasakojimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 str. nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai nurodo, jog ginčijamas sumas gavo grynaisiais pinigais. LVAT yra išaiškinęs, kad mokesčio mokėtojas, pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27/2013; 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012; 2016 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-777-438/2016). Visų aplinkybių kontekste šiuo atveju svarbus ir tas faktas, kad pareiškėjai apie R. P. B. paskolas prisiminė tik po pirminio Kauno AVMI patikrinimo akto surašymo, t. y. pareiškėjams sužinojus apie jiems papildomai priskaičiuotus mokesčius, be to, pats 2015 m. gegužės 13 d. paaiškinime R. P. B. teigė, jog skolinant pinigus ir juos grąžinant, tai patvirtinantys dokumentai nebuvo surašomi, nors pareiškėjai pateikė mokesčių administratoriui skolų raštelius. Taip pat pažymėtina, kad R. P. B. nurodė kitokį paskolų suteikimo laiką, paskolų dydį. Minėtos aplinkybės dar labiau sustiprina abejones pareiškėjų nurodomų paskolų gavimo realumu. Kaip teisingai pažymėjo atsakovė savo atsiliepime, LVAT praktikoje pirmenybė teikiama pirminiams paaiškinimams, kurie iš esmės laikytini objektyvesniais, nes nėra nulemti laiko ir kitų aplinkybių, šiuo atveju – mokestinio patikrinimo rezultatų sužinojimo.
Pažymėtina, jog pagal MAĮ 67 str. įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Teismo vertinimu, Kauno AVMI išsamiai išanalizavo pareiškėjų šeimos pajamas ir išlaidas ir padarė motyvuotas išvadas šiuo aspektu. Tačiau pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, atliktus skaičiavimus. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjų teiginiai apie sukauptas santaupas, patirtas išlaidas ir gautas paskolas negali būti pripažįstami tinkamu realaus piniginių lėšų gavimo fakto pagrindimu.
Taigi, teismo vertinimu, Kauno AVMI pagrįstai pareiškėjų išlaidas, viršijusias pagrįstas pajamas, laikė B klasės pareiškėjų pajamomis ir nuo jų paskaičiavo papildomai mokėtiną GPM, šio mokesčio delspinigius bei baudas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Kauno AVMI 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimai Nr. (04.7.2)-FR0682-785 ir Nr. (04.7.2)-FR0682-783, VMI 2016 m. kovo 15 d. sprendimai Nr. 68-69 ir Nr. 68-68 bei MGK 2016 m. birželio 20 d. sprendimai Nr. S-135(7-79/2016) ir Nr. S-134(7-80/2016) yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų panaikinti, taigi pareiškėjų skundai atmetami kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjų A. S. ir J. S. skundus kaip nepagrįstus.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.