- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-16
- Bylos Nr.
- A-858-3402-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02401-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- I. V., V. K., A. G.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB „Minorantė“, K. J.
- Kategorijos
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. V., V. K., A. G. ir A. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „Minorantė“, K. J.) dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai I. V., V. K., A. G. ir A. G. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 2.3-4585-(41) (toliau – ir Įsakymas), kuriuo patvirtintas Vilniaus rajono Sudervės seniūnijos, Sudervės kadastro vietovės žemėtvarkos projektas, dalį, kuria žemės sklypas Nr. 1467-2 užima P. G. namų valdos teritoriją; 2) priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT, Tarnyba) bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjai paaiškino, jog Vyriausybės įgaliotinio 1992 m. rugsėjo 10 d. potvarkiu Nr. 1270 P. G. (pareiškėjų motinai ir močiutei, mirusiai 2009 m. gegužės 18 d.) buvo leista išsipirkti 2 ha namų valdos žemės sklypą, esantį Vydautiškių kaime, Sudervės seniūnijoje, Vilniaus rajone. Nurodė, kad 1992 m. spalio 10 d. P. G. buvo pateiktas mokėjimo pranešimas, įpareigojantis ją už minėtą žemę sumokėti 19250 rublių. P. G. sumokėjo 19250 rublius, tačiau valstybės institucijos pirkimo-pardavimo sutarties su ja iki jos mirties neįformino. Pabrėžė, kad pareiškėjai kaip P. G. įpėdiniai turi teisę reikalauti, jog žemės pirkimo-pardavimo sandoris būtų įformintas ir pareiškėjams būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2009 m. gegužės 25 d. raštu, VAVA viršininko 2008 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 2.3-4585-(41) prie P. G. priklausančių statinių buvo suprojektuotas 1 ha žemės sklypas Nr. 1467-2 kitam asmeniui, nors P. G. buvo sumokėjusi valstybei už žemės 2 ha. Papildomai paaiškino, kad VAVA 2010 m. sausio 27 d. raštu informavo pareiškėjus, jog skubos tvarka buvo pavesta Sudervės kadastro vietovės projekto autoriui UAB „Minorantė“ parengti dokumentus žemės sklypo Nr. 1467-2 ribų patikslinimui, atsižvelgiant į P. G. naudotą namų valdą, tačiau dokumentai dar nėra parengti, todėl VAVA viršininko Įsakymo dalis, kuria suprojektuotas žemės sklypas Nr. 1467-2, yra neteisėta ir turi būti naikinama.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 87-91) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – ir Taisyklės), nustato procedūras, reikalingas atlikti siekiant įsigyti faktiškai naudojamus namų valdų žemės sklypus. Nurodė, kad pareiškėjai Taisyklių nustatyta tvarka nesikreipė į Tarnybos žemėtvarkos skyrių dėl pirkimo-pardavimo sutarties dėl faktiškai naudojamo namų valdos sklypo sudarymo. Pažymėjo, kad nėra tikslinga panaikinti pareiškėjų prašomą Įsakymo dalį, nes siekiant ištaisyti susiklosčiusią situaciją užtektų patikslinti Įsakymą toje dalyje, kuria žemės sklypas Nr. 1467-2 užima P. G. namų valdos teritoriją. Papildomai paaiškino, kad nėra administracinio ginčo tarp bylos šalių ir atsakovas neatsisako išspręsti ginčą taikiai.
Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Minorantė“ atstovas teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjai turi kreiptis į žemėtvarkos skyrių dėl sklypo suformavimo pagal esamą padėtį. Dalis sodo patenka į K. J. sklypą, bet nuosavybės teisės jai nesuformuotos (b. l. 145).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 149-151, 153-154) patenkino pareiškėjų skundą ir panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 2.3-4585-(41), kuriuo patvirtintas Vilniaus rajono, Sudervės seniūnijos, Sudervės kadastro vietovės žemėtvarkos projektas, dalį, kuria žemės sklypas Nr. 1467-2 užima P. G. namų valdos teritoriją.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal pareiškėjų skunde ir patikslintame skunde aprašytą situaciją bei VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus raštų (2009 m. gegužės 25 d. rašto Nr. SR-2524-(1.12) – b. l. 8-9; 2010 m. sausio 27 d. rašto Nr. SR-205-(1.12 – b. l. 17) turinį Įsakymas, kuriuo patvirtintas Vilniaus rajono, Sudervės seniūnijos, Sudervės kadastro žemėtvarkos projektas, dalyje, kuria suprojektuotas žemės sklypas Nr. 1467-2 patenka į P. G. naudotą namų valdą, yra neteisėtas ir naikintinas. Pateiktuose dokumentuose yra visi duomenys apie žemės sklypą (jo dydis, tiksli buvimo vieta, kaina; b. l. 10 14), todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.396-6.397 straipsniais, teigtina, jog dėl visų esminių nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų yra susitarta.
Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 9 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto ploto ir ribų žemės sklypai. Kaimo gyvenamojoje vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 2,0 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose. Pažymėjo, jog UAB „Minorantė“ negalėjo P. G. naudojamos, jos namų valdoje esančios ir išsipirktos žemės suprojektuoti kitam asmeniui, nes tokia žemė yra užimta ir priskiriama prie valstybės išperkamos (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 str.). Teismas nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininkas negalėjo tvirtinti žemėtvarkos projekto dalies, kuria išsipirkta ir P. G. namų valdoje esanti žemė suprojektuota kitam asmeniui (sklypas Nr. 1467-2). Pažymėjo, kad ginčo šalims sprendžiant aptariamą klausimą būtina vadovautis Žemės reformos žemėtvarkos rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika), Taisyklių reikalavimais, jų 4 punktu, numatančiu, jog kaimo gyvenamosiose vietovėse ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose parduodami ne didesni kaip 2 hektarų namų valdos žemės sklypai. Jeigu namų valdos naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti pagal įstatymus ir nėra parengtų nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylų, parduodama namų valdos žemė, kurią užima statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Parduodamas žemės sklypas paprastai turi būti sodybos teritorijoje, atitikti namų valdos eksploatavimo reikalavimus, jo ribos turi būti nustatytos parengtame naujame detaliajame plane arba žemėvaldų projekte (plane) (kaimo gyvenamojoje vietovėje). Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino.
III.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 180-183) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovas pabrėžia, kad Taisyklių 2 punkte nustatyta, jog asmenys pagal šias Taisykles gali įsigyti nuosavybėn naudojamus namų valdų žemės sklypus. Šios Taisyklės nustato procedūras, reikalingas atlikti siekiant įsigyti faktiškai naudojamus namų valdų žemės sklypus. Pareiškėjai Taisyklių nustatyta tvarka nėra kreipęsi į NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl faktiškai naudojamo namų valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo, nėra pateikę Taisyklių 12.4 papunktyje nurodyto naudojamo žemės sklypo plano kopijos iš nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos. Taigi pirmosios instancijos teismo teiginys, kad teismui pateiktuose dokumentuose yra išsamūs duomenys apie žemės sklypą ir dėl visų esminių nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų yra susitarta, yra neteisingas ir nepagrįstas.
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas bei netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Vilniaus rajono, Sudervės seniūnijos, Sudervės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autorius UAB „Minorantė” formuodamas Nr. 1467-2 grąžinamą žemės sklypą pažymėjo naudojamą namų valdos žemės sklypą. Teismas klaidingai padarė išvadą, kad buvo naudojama 2,0 ha ploto namų valda ir kad ji išsipirkta iš valstybės. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų tokius pareiškėjų ir teismo teiginius. Pareiškėjai turėjo žinoti apie rengiamą žemės reformos žemėtvarkos projektą, taip pat atkreipia dėmesį, kad formuojant trečiajam suinteresuotam asmeniui žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, projekto autorius įvertino faktinę aplinkybę, jog šalia sklypo yra P. G. priklausantys pastatai, jų aptarnavimo reikmėms buvo paliktas suformuoti apie 1,0 ha ploto naudojamos namų valdos žemės sklypas, likęs sklypas akivaizdžiai nebuvo naudojamas. Pažymi, jog tinkamas ir savalaikis namų valdos suteikimas nesuteikia teisės piliečiams įsigyti jiems suteiktos namų valdos, jeigu ši žemė šiam tikslui nebuvo naudojama. Naudojimas yra viena iš esminių sąlygų, leidžiančių įsigyti vienokio ar kitokio dydžio namų valdas.
Nurodo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17 punktu, apskrities viršininkas (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) tvirtina žemės reformos žemėtvarkos projektus. Pagal jam suteiktą kompetenciją apskrities viršininkas (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) turi teisę iki sprendimo atkurti nuosavybės teises į žemę priėmimo tikslinti įsakymą dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo. Žemės reformos žemėtvarkos projektas rengiamas vadovaujantis Žemės reformos įstatymo nuostatomis, Žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašu bei Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašu, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje” ir Metodika. Metodikos 45 punktas nustato, jeigu, patvirtinus žemėtvarkos projektą, ženklinant vietovėje suprojektuotą žemės sklypą nustatoma, kad jo ribas būtina patikslinti, ir jeigu keičiama ne žemės sklypo vieta, o tik jo konfigūracija ir ribos, tuomet paženklinus teritorijoje, apribotoje vietovės situacijos kontūrais (keliais, upėmis, grioviais, miškais ir kt.) ar kitoje projekto autoriaus pasirinktoje ir su žemėtvarkos skyriumi suderintoje teritorijoje esančius žemės sklypus, patvirtinto žemėtvarkos projekto arba jo dalies kopijoje raudonu tušu išbraižomos patikslintos ir su pretendentais suderintos keičiamų žemės sklypų ribos ir šis žemėtvarkos projekto dalies patikslinimas teikiamas tvirtinti apskrities viršininkui. Prie teikiamo apskrities viršininkui įsakymo projekto būtina pridėti projekto autoriaus raštišką paaiškinimą, nurodant objektyvias žemės sklypų ribų ar ploto patikslinimo priežastis. Apskrities viršininko įsakyme arba įsakymu patvirtintame priede turi būti nurodomas sąrašas pretendentų, kuriems ženklinimo metu buvo patikslintos žemės sklypų ribos, bei šių sklypų numeris ir plotas. Patvirtinto žemėtvarkos projekto ar jo dalies kopijos ir apskrities viršininko įsakymai dėl žemėtvarkos projekto patikslinimo yra neatsiejama patvirtinto žemėtvarkos projekto dalis. Tokia pačia tvarka tikslinamas patvirtintas žemėtvarkos projektas, kai asmenų, kuriems asmeniniam ūkiui skirtoje ir naudojamoje teritorijoje suprojektuoti žemės sklypai asmeniniam ūkiui, pageidavimu pakeičiamos šių žemės sklypų ribos ir vieta, atsižvelgiant į faktišką naudojimą.
Atsakovas pabrėžia, jog Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius neatsisakė patikslinti ginčo Įsakymo, tačiau Įsakymo, kuriuo patvirtintas Vilniaus rajono, Sudervės seniūnijos, Sudervės kadastro vietovės žemėtvarkos projektas, dalies, kuria žemės sklypas Nr. 1467-2 užima P. G. namų valdos teritoriją, panaikinimas nėra tikslingas. Nurodo, kad lieka neaišku, kurioje dalyje persidengia ginčo Įsakymu patvirtintas suprojektuotas žemės sklypas Nr. 1467-2 ir P. G. naudojama namų valda ir ar apskritai persidengia. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes, susijusias su namų valdos pirkimo procedūromis, neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 2.3-4585-(41), kuriuo patvirtintas Vilniaus rajono Sudervės seniūnijos, Sudervės kadastro vietovės žemėtvarkos projektas, dalies, kuria žemės sklypas Nr. 1467-2 užima P. G. namų valdos teritoriją, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Įsakymas, kuriuo patvirtintas Vilniaus rajono, Sudervės seniūnijos, Sudervės kadastro žemėtvarkos projektas, dalyje, kuria suprojektuotas žemės sklypas Nr. 1467-2 patenka į P. G. naudotą namų valdą, yra neteisėtas ir naikintinas, nes dėl visų esminių nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų buvo susitarta, tik su P. G. namų valdos pirkimo-pardavimo sutartis buvo neįforminta ir UAB „Minorantė“ negalėjo P. G. naudojamos išpirktos žemės suprojektuoti kitam asmeniui. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti pirmosios instancijos teismo teiginių pagrįstumą.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra konstatavęs, kad besąlygiškai atkurti iki okupacinės valdžios neteisėtų aktų priėmimo piliečių turėtas nuosavybės teises objektyviai yra neįmanoma ir, kad susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiai turi teisę tik specialaus įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka, t. y. taikant ribotą restituciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2001). Šiuo atveju toks įstatymas ir pagrindinis ginčo santykius reglamentuojantis teisės aktas – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Pagal šio įstatymo nuostatas institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 17 str.), priimdamos šiuos sprendimus turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos nuosavybės teisių atkūrimui. Priimant sprendimus dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra būtina įsitikinti, ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam (Atkūrimo įstatymo 12-15 str.). Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktą žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn. Taigi nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog norint atkurti nuosavybės teises natūra pagal Atkūrimo įstatymą turėjo būti įsitikinta, ar tam tikras žemės plotas yra laisvas ir nepriskirtinas valstybės išperkamam žemės sklypui, ar nėra jokių sąlygų, trukdančių atlikti nuosavybės teisių atkūrimą natūra.
Teisėjų kolegija nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą (1992 m. gegužės 7 d. redakcija) (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, vadovaujantis šiuo ir kitais žemės santykius reguliuojančiais įstatymais, atsižvelgiant į pageidaujančiųjų įsigyti žemę fizinių ir juridinių asmenų interesus bei agrarinės reformos tarnybų pasiūlymus. Projektai rengiami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką (Žemės reformos įstatymo 4 str. 1 d.). Vykdant žemės reformą, žemės įsigijimo nuosavybėn būdai yra nuosavybės teisės atstatymas (grąžinimas) ir pirkimas (Žemės reformos įstatymo 6 str. 2 p.). Pagrindiniai privačių namų valdų sklypų formavimo kaimo vietovėse principai yra įtvirtinti Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje, kuri numato, jog atskirai sodybai (namų valdai) parduodama žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas. Kaip taisyklė, sodybai parduodamas žemės plotas faktiškai yra sodybos užimamose ribose. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 ,,Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodo sklypo pardavimo ir nuomos tvarkos“ (1992 m. balandžio 24 d. redakcija) 4.1.1 punktą ir 7.7 punktą valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams – privačių namų valdų savininkams – šioms valdoms faktiškai naudojami žemės sklypai, bet ne didesni kaip 2 ha. Konkretų privačių namų valdoms parduodamų (išnuomojamų) žemės sklypų dydį miestų (rajonų) valdybos nustato atsižvelgdamos į vietos sąlygas pagal patvirtintus išplanavimo projektus. Taigi iš šių teisės normų analizės darytina išvada, kad iš esmės namų valdos sklypai yra formuojami faktinio žemės naudojimo sodybos statinių ir pasodybinio ūkio reikmėms pagrindu.
Pažymėtina, jog išrašas iš Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro duomenų bazės patvirtina, kad P. G. nuosavybės teise priklausė gyvenamasis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 11-13), esantys Vydautiškių kaime, Sudervės seniūnijoje, Vilniaus rajone, o byloje remiantis esančia medžiaga nustatyta, jog P. G. buvo pradėjusi 2 ha namų valdos pirkimo procedūras ir Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. rugsėjo 10 d. potvarkiu Nr. 1270p jai buvo leista išsipirkti 2 ha namų valdos žemės sklypą, esantį Vydautiškių kaime, Sudervės seniūnijoje, Vilniaus rajone ir reikalingą nurodytų statinių eksploatacijai (b. l. 10). 1992 m. spalio 10 d. P. G. buvo pateiktas mokėjimo pranešimas, įpareigojantis ją už įstatymų nustatyta tvarka suteiktą žemę sumokėti 19250 rublių. P. G. už nurodytą namų valdos žemės sklypą sumokėjo (b. l. 14), tačiau su ja namų valdos pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta. Pažymėtina, jog iki šiol ginčo dėl faktiškai valdomo žemės sklypo dydžio nekilo.
Pabrėžtina, jog sprendžiant klausimą dėl sudaryto sandorio, ar pareiškėjams atsirado teisių ar pareigų lemia teisės aktai, galioję sandorio sudarymo metu, nors vėliau šių normų turinys ir pasikeitė, nes pagal bendrą principą lex benignior retro agit, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (1992 m. liepos 15 d. redakcija) (toliau – ir LR CK) numatė, jog sutartis laikoma sudaryta, kada šalys, atitinkamais atvejais – reikalaujama forma, tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jos punktų (LR CK 168 str.). Teisėjų kolegija nurodo, jog iš byloje esančios medžiagos darytina išvada, kad P. G. siekiant įsigyti namų valdą buvo nustatyta įsigyjamos žemės kaina, kuri buvo sumokėta (b. l. 14), buvo nustatytas įsigyjamos žemės plotas (b. l. 10), tačiau, atsakovo nurodymu, P. G. ar pareiškėjai niekada nesikreipė dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo (b. l. 202-204). Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovas nekėlė klausimo dėl uždelsto kreipimosi dėl namų valdos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (b. l. 180-183, 202-204). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šias aplinkybes, pabrėžia, jog, remiantis tuo, kad Įsakymu buvo patvirtintas Vilniaus rajono, Sudervės seniūnijos, Sudervės kadastro žemėtvarkos projektas, kurio dalimi suprojektuotas žemės sklypas Nr. 1467-2 patenka į P. G. naudotą namų valdą, už kurią ji sumokėjo, ir nepanaikinus skundžiamo Įsakymo dalies, pareiškėjai negali kreiptis įstatymų nustatyta tvarka dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo ir namų valdos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar dėl įpareigojimo sudaryti su jais sudaryti šią sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2011 m. spalio 13 d. redakcija) 1.93 str. 4 d.), Įsakymo, kuriuo patvirtintas Vilniaus rajono, Sudervės seniūnijos, Sudervės kadastro vietovės žemėtvarkos projektas, dalis, kuria žemės sklypas Nr. 1467-2 užima P. G. namų valdos teritoriją, yra neteisėta ir yra naikintina.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktų reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas ir atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.