- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-20
- Bylos Nr.
- e2A-380-210/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius (pran.), Lina Muchtarovienė
- Atsakovas
- Z. S.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Agroderlius“
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Linos Muchtarovienės ir Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Z. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. sausio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1450-948/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agroderlius“ ieškinį atsakovui ūkininkui Z. S. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Agroderlius“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo ūkininko Z. S. 10454,40 Eur skolą, 1693,61 Eur palūkanų (8 procentų metines palūkanas iki kreipimosi į teismą dienos), 8 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas: 178,00 Eur žyminį mokestį, 311,00 Eur už pareiškimo teismui parengimą. Bylą prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
2. Šiaulių apylinkės teismas Radviliškio rūmai 2018 m. lapkričio 26 d. dokumentinio proceso tvarka priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo ūkininko Z. S. ieškovei UAB „Agroderlius“ 10454,40 Eur skolą, 1693,61 Eur palūkanas (8 procentų metines palūkanas iki kreipimosi į teismą dienos), 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 12148,01 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-10-25) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 178,00 Eur žyminio mokesčio, 311,00 Eur už pareiškimo teismui paruošimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Z. S. pateikė prieštaravimus nurodydamas, kad jam nėra suprantama, kaip apskaičiuotos 8 procentų metinės palūkanos iki bylos iškėlimo teisme bei po bylos iškėlimo teisme, nes prie ieškinio nebuvo pridėta sutartis, kurioje nurodomos 8 procentų metinės sutartinės palūkanos. Atsakovas laikosi pozicijos, jog jis privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos. PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta 2016-09-20, t. y. prieš daugiau nei dvejus metus, tačiau ieškovas, teikdamas ieškinį, nepateikė įrodymų, kad būtų siuntęs atsakovui reikalavimą per tinkamą terminą įvykdyti prievolę bei šio reikalavimo siuntimą patvirtinančius dokumentus. Atsakovas yra pasirengęs su ieškovu derinti taikos sutarties bei įsiskolinimo dengimo galimybes.
4. Ieškovas pateiktame atsiliepime į pareikštus atsakovo prieštaravimus nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 20 d. sąskaita faktūra patvirtina, jog tarp šalių faktiškai susiklostė pirkimo pardavimo santykiai. Atsakovas sąskaitą faktūrą priėmė, jokių prieštaravimų dėl joje nurodyto atsiskaitymo termino nepareiškė. Atsakovo pateikti prieštaravimai dėl preliminaraus sprendimo ir pareikšto ieškinio yra visiškai nepagrįsti, nepaneigiantys skolos atsiradimo fakto, jos dydžio, atsakovo atsakomybės už praleistą prievolės įvykdymo terminą. Prašo atsakovo prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą ir papildomai priteisti 605 Eur ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2019 m. sausio 24 d. sprendimu paliko nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. preliminarų sprendimą, kuriuo priteista iš atsakovo ūkininko Z. S. ieškovei UAB „Agroderlius“ 10454,40 Eur skola, 1693,61 Eur palūkanos (8 procentų metines palūkanas iki kreipimosi į teismą dienos), 8 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 12148,01 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-10-25) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos: 178,00 Eur žyminio mokesčio, 311,00 Eur už pareiškimo teismui paruošimą. Priteisė ieškovei UAB „Agroderlius“ iš atsakovo ūkininko Z. S. 847,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė pardavė atsakovui beicuotų žieminių kviečių ir išrašė PVM sąskaitą faktūrą 2016 m. rugsėjo 20 d., tačiau atsakovas už parduotą produkciją neatsiskaitė, todėl iš atsakovo teismas priteisė 10454,40 Eur skolą ir 1693,61 Eur palūkanas. Atsakovo argumentą, kad ieškovė nepateikė rašytinės sutarties, teismas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi tarp šalių faktiškai susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai. Atsakovo prievolės terminas sumokėti už prekes ieškovei buvo nustatytas 2016 m. rugsėjo 20 d. sąskaitoje faktūroje, t. y. tą pačią dieną – 2016 m. rugsėjo 20 d. Atsakovas šią sąskaitą priėmė, jokių prieštaravimų dėl tokio atsiskaitymo termino nepareiškė, todėl teismas atmetė atsakovo argumentą, jog ieškovė nenustatė protingo termino prievolei įvykdyti bei nepateikė tai patvirtinančių dokumentų. Elektroninis susirašinėjimas teismui patvirtino, kad šalys nebuvo susitarusios dėl atsakovo susilaikymo nuo sąskaitos faktūros apmokėjimo, o atsakovas nebuvo pasirengęs įvykdyti savo piniginės prievolės ieškovui, nes prašė atidėti mokėjimo terminą. Teismas vertino paties atsakovo elgesį proceso metu – į teismo posėdį neatvyko, apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje, nurodant nedalyvavimo priežastis, nepranešė, nerodė jo paties pastangų ir intereso dėl taikos sutarties byloje sudarymo. Atsižvelgdamas į tai, teismas preliminarų sprendimą, kuriuo visiškai patenkinti ieškovės reikalavimai, paliko nepakeistą ir priteisė papildomas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovas Z. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. sausio 24 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Apeliantas tvirtina, kad ieškovė pardavė atsakovui javų sėklas, tačiau nepateikė privalomų sertifikatų, todėl negalėjo pateikti paraiškos dėl tiesioginių išmokų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Apeliantas sulaikė mokėjimą iki to momento, kol ieškovė pateiks sertifikatus, tačiau ieškovė jų nepateikė ir atsakovas patyrė žalą. Apelianto nuomone, byla turi būti grąžinama nagrinėti iš naujo, įvertinant, ar ieškovė tinkamai perdavė apeliantui visas prekes bei pateikė visus būtinus dokumentus ir sertifikatus.
7.2. Teismas negalėjo taikyti Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius įstatymo, nes nėra pagrindinės sąlygos jį taikyti, t. y. sutarties.
7.3. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. vasario 26 d. nutartyje nustatytas trūkumas, jog apeliacinį skundą teikti gali tik advokatas, yra nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas reikalavimas.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Agroderlius“ prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; atsakovui skirti 2000 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir 50 procentų šios baudos priteisti ieškovei. Taip prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Atsakovas turėjo visas galimybes naudotis savo procesinėmis teisėmis, kartu su prieštaravimais dėl preliminaraus teismo sprendimo galėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo argumentus dėl ieškovės prekiaujamų sertifikuotų ar nesertifikuotų sėklų. Atsakovas niekada nereiškė pretenzijų dėl perduotų sėklų kokybės ar dėl to, kad ieškovė turėtų perduoti kokius nors sertifikatus, susijusius su perduotomis prekėmis, kurių ieškovė neperdavė atsakovui. Nei po prekių perdavimo, nei prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo atsakovas nenurodė, kad perduotos prekės neatitinka atsakovo nurodomų kriterijų, o tik apeliaciniame skunde pradėjo reikšti tokias pretenzijas.
8.2. Ieškovė neprivalėjo pateikti rašytinės sutarties, kadangi ji tarp šalių raštu nebuvo sudaryta, tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai ir tai patvirtina 2016 m. rugsėjo 20 d. sąskaita faktūra bei elektroninis susirašinėjimas, todėl atsakovo argumentas, kad Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos negali būti taikomos, nes nebuvo rašytinės sutarties yra nepagrįstas.
8.3. Atsakovas tyčia pareiškė nepagrįstą apeliacinį skundą tam, jog dar labiau užvilkintų atsiskaitymą su ieškove ir taip piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmės, todėl ieškovė prašo skirti atsakovui 2000 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir 50 procentų šios baudos priteisti ieškovei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso(toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo viršyti apeliacinio skundo ribas.
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų pagrindu padarytomis išvadomis ir motyvais, todėl jų visų iš naujo nebekartoja. Kasacinio teismo ne kartą pastebėta, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, todėl pasisako tik dėl esminių ir teisiškai reikšmingų atsakovo apeliacinio skundo argumentų.
11. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl skolos už sėklinius javus apmokėjimo.
12. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai, atsakovas nepamokėjo ieškovei 2016 m. rugsėjo 20 d. PVM sąskaitos faktūros už parduotą produkciją, todėl 2018 m. spalio 26 d. preliminarų sprendimą, kuriuo iš atsakovo priteista 10454,40 Eur skola ir 1693,61 Eur palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, paliko nepakeistą.
13. Apeliantas apeliaciniame skunde prašo bylą grąžinti nagrinėti iš naujo nurodydamas, kad būtina aiškintis, ar ieškovė perdavė atsakovui visas prekes bei pateikė visus būtinus javų sėklų dokumentus ir sertifikatus.
14. Pažymėtina, kad apeliacijos paskirtis – neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). CPK 312 straipsnyje imperatyviai nurodyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat įstatymas draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
15. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas pažeidė CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą grįsti skundą aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme. Tai lemia, jog tokie (pirmosios instancijos teisme nenurodyti) argumentai nevertintini ir apeliaciniame procese. Apeliacinis teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo apeliacinės kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Pagal CPK 430 straipsnio 1 dalį atsakovo prieštaravimai turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui ir formai, turi būti motyvuoti ir pagrįsti CPK 177 straipsnyje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus.
16. Nagrinėjamu atveju atsakovas prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo teigė, kad 2016 m. rugsėjo 20 d. sąskaitos faktūros apmokėjimas sulaikytas dėl pačios ieškovės kaltės, t . y. dėl kitos atsiskaitomosios sąskaitos nepateikimo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje pateiktu šalių elektroniniu susirašinėjimu, pripažino, kad atsakovas iš esmė siekė mokėjimo termino atidėjimo, ir šį atsakovo argumentą atmetė. Apeliaciniame skunde apeliantas jau pakeitė poziciją teigdamas, jog jis mokėjimą sulaikė iki ieškovė pateiks įsigytų sėklinių javų sertifikatus.
17. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos konstatuoja, kad šios apeliaciniame skunde faktinės aplinkybės nevertintinos, kadangi atsakovas jomis kaip faktiniu pagrindu nesirėmė prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo peržiūrėjimo (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 430 straipsnio 1 dalis). Išsprendus ginčą, apeliacinio skundo papildyti ir grįsti naujomis aplinkybėmis, nenagrinėtomis pirmosios instancijos teisme, kurių nebuvo nurodyta, negalima (CPK 312 straipsnis). Įvertinus apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto nurodytos po pirmosios instancijos teismo sprendimo atsiradusios naujos aplinkybės dėl įsigytų sėklinių javų sertifikatų nepateikimo nesudaro pagrindo pripažinti, jog aplinkybės yra išimtinės ir egzistuoja akivaizdus pagrindas netaikyti CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyto ribojimo.
18. Apeliantui nesuprantama, kaip pirmosios instancijos teismas galėjo pritaikyti Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas, kuomet nėra sutarties. Apelianto teigimu, šiuo atveju teismas galėjo taikyti tik šešių procentų palūkanų normą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, o ne įstatymą, kuris taikomas tik tuo atveju kai yra sudaroma sutartis.
19. Pažymėtina, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d.). Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261, 6.210 straipsniai). Taigi šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją, tampa skolos dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. konsultacija Nr. A3-130. Teismų praktika. 2005, 23).
20. Taigi, palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 str. 1 d.). Nesant šalių rašytinio susitarimo mokėti palūkanas, palūkanos gali būti skaičiuojamos pagal įstatymą. Palūkanų skaičiavimą reglamentuoja tiek CK 6 knygos nuostatos, tiek specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas, kurio 1 straipsnyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai. Pažymėtina tai, jog Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas nereikalauja, jog sutartis būtų sudaryta rašytine forma, o tik numato, kad komercinė sutartis – ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Atskirai teismas pažymi, kad šalys gali susitarti kitaip apskaičiuoti palūkanų dydį, tačiau, jei šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, teismas, nustatęs, kad sandoris atitinka Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, jei kreditorius to reikalauja, turi taikyti šiame įstatyme nustatytas palūkanas.
21. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinės formos javų pirkimo-pardavimo sutartis. Pirkimo-pardavimo sutartinius santykius ieškovė grindžia pateikta 2016 m. rugsėjo 20 d. PVM sąskaita faktūra, iš kurios matyti pirkėjas, pardavėjas, sąskaitoje nurodyta parduodamų prekių pavadinimas, prekių kaina, apmokėjimo terminas. Pažymėtina, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė, ji laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Vertinant pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, yra pagrindas pripažinti, kad ši sąskaita leidžia nustatyti visas pirkimo-pardavimo sutarties esmines sąlygas, todėl apelianto argumentas, kad Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos negali būti taikomos, nes nebuvo rašytinės sutarties atmestinas kaip nepagrįstas.
22. Iš tiesų, Konstitucinis Teismas 2019 m. kovo 1 d. nutarimu pripažino, kad CK 306 straipsnio 3 dalies nuostata, jog apeliacinį skundą, išskyrus šioje dalyje nustatytas išimtis, surašo advokatas, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad jo apeliacinis skundas yra priimtas ir nagrinėjamas apeliacinėje instancijoje, o 2019 m. vasario 26 d. nutarties, kuria apeliantui buvo nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, šiuo aspektu jis neskundė.
23. Ieškovė prašo atsakovui skirti 2000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos skiriant ieškovės naudai. Nurodo, kad atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, akivaizdžiai stengiasi vilkinti atsiskaitymą su ieškove. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius, o 2 dalyje – jog teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai veikęs prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Tai, kad atsakovas apskundė procesinį sprendimą, patvirtina tik tai, kad atsakovas naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovės prašymą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti atsakovui CPK 95 straipsnyje numatytą baudą.
24. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
25. Ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas ruošiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, todėl jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.