Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Zenito investicijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Zenito investicijos“ skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, atstovaujamai Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Žemės matavimai“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjo UAB „Zenito investicijos“ skundo reikalavimai panaikinti Komisijos 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 17R-25 ir įpareigoti Komisiją priimti naują sprendimą – UAB „Zenito investicijos“ prašymo dalį dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tenkinti ir kompensuoti UAB „Zenito investicijos“ 300 000 Lt dydžio išlaidų, susijusių su sumokėtais ir negrąžintais avansiniais mokėjimais pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo, pagrįstumas ir teisėtumas.Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 5 punkte išvardytos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1–5.7 punktai), viena iš tokių kategorijų – sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo (5.4.3 p.). Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.).Nustatyta, kad pareiškėjas Komisijai pateikė 2013 m. rugsėjo 2 d. prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinių projekto plėtojimu, kompensavimo, kuriame, be kita ko, prašė kompensuoti 300 000 Lt dydžio sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo. Komisija, išnagrinėjusi šį pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 17R-3732, be kita ko, pareiškėjo prašymo dalies dėl 300 000 Lt dydžio sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo netenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1253-525/2015 panaikino Komisijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 17R-3732 dalį, kuria buvo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. prašyme dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo nurodytus sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo, ir šią pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. prašymo dalį grąžino Komisijai nagrinėti iš naujo, nurodydamas, jog pareiškėjo kaip negrąžinti avansiniai mokėjimai patirtų išlaidų, jų pagrįstumo ir dydžio nustatymui yra reikšmingas pareiškėjo teismui pateiktų papildomų duomenų vertinimas, o pareiškėjo pateiktų duomenų apie elektrinės projekto plėtojimo darbų atlikimą vertinimas priskirtinas būtent Komisijai. Minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties reikšmės šiai bylai aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1253-525/2015 nenurodė, kaip Komisija, o vėliau ir pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti pareiškėjo pateiktus papildomus duomenis, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nepaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1253-525/2015 suformuotos pozicijos. Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4, 20 punktais, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1253-525/2015, iš naujo nagrinėdama pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. prašymo dalį dėl 300 000 Lt dydžio sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo, Sprendime įvertino visus pareiškėjo pateiktus dokumentus (jų visumą), kurie, pareiškėjo teigimu, pagrindžia, kad pareiškėjas turėjo teisę į patirtų išlaidų (sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų) kompensavimą. Komisija nusprendė nekompensuoti UAB „Zenito investicijos“ prašyme Nr. 15R-4293 nurodytų išlaidų už sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus – 300 000 Lt (86 886,01 Eur), kadangi pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina jo prašomų kompensuoti išlaidų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, skundžiamame sprendime iš esmės pritarė Komisijos atliktam pareiškėjo pateiktų dokumentų vertinimui, todėl skundą atmetė. Akcentuotina, kad apeliaciniame skunde nėra kvestionuojamas skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas teisės aktų aiškinimas, tačiau pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu.Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo prašomos kompensuoti išlaidos (sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai) yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, pareiškėjas avansinį mokėjimą UAB „Žemės matavimai“ atliko iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. realiai patyrė išlaidas, kurios atitinka išlaidų patyrimo momento kriterijų ir yra patvirtintos išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, be to, šių išlaidų dydis neviršija maksimalaus tokio pobūdžio išlaidų dydžio – 45 proc. visos sutarties kainos (Aprašo 2 priedas). Esminis šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka aspektas yra susijęs su išlaidų (ne)pagrįstumo vertinimu, nes Komisija ir pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankius sprendimus būtent dėl to, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina jo prašomų kompensuoti išlaidų pagrįstumo, o, kaip jau minėta, išlaidų pagrįstumas yra viena iš Aprašo 4 punkte įtvirtintų sąlygų, kurią būtina nustatyti, jog prašymas dėl konkrečių išlaidų kompensavimo būtų tenkinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio; aiškinimas, jog atsakovui nesuteikta teisė vertinti išlaidų pagrįstumo, reikštų, kad atsakovas įgaliotas atlikti tik formalų pareiškėjų pateiktų dokumentų patikrinimą (žr. 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2343-525/2016). Taigi pareiškėjas, prašydamas kompensuoti jo patirtas išlaidas dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų, turėjo šias išlaidas pagrįsti.Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčijamų išlaidų pagrįstumą šioje byloje įrodinėja 2013 m. sausio 3 d. darbų sutartimi Nr. 2013/01/03, 2013 m. sausio 7 d. kasos pajamų orderiu ŽM Nr. 00153, tarp UAB „Žemės matavimai“ ir UAB „ETP Baltic“ 2013 m. sausio 10 d. sudaryta rangos sutartimi Nr. 130110-1, 2013 m. kovo 7 d. prašymu sustabdyti 2013 m. sausio 3 d. darbų sutartį, 2013 m. kovo 12 d. pagal 2013 m. sausio 3 d. darbų sutartį iš dalies atliktų darbų fiksavimo (priėmimo–perdavimo) aktu Nr. 1, 2013 m. birželio 14 d. pareiškimu dėl darbų sutarties Nr. 2013/01/03 nutraukimo, 2013 m. rugpjūčio 6 d. raštu dėl darbų sutarties Nr. 2013/01/03 nutraukimo, 2013 m. rugpjūčio 13 d. advokato konsultacija, kurioje nurodyta, jog netikslinga bylinėtis su UAB „Žemės matavimai“ dėl avanso grąžinimo, 2013 m. rugpjūčio 28 d. susitarimu nutraukti darbų sutartį Nr. 2013/01/03, 2013 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ZM00227, UAB „Žemės matavimai“ 2015 m. spalio 16 d. raštu, UAB „ETP Baltic“ parengtais projektais ir UAB „ETP Baltic“ 2016 m. kovo 31 d. raštu dėl parengtuose projektuose esančių rašymo apsirikimo klaidų. Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė byloje esančių įrodymų ir jų reikšmės, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė byloje esančiai medžiagai prieštaraujančias išvadas, atkreipia dėmesį į Sprendime nurodytus argumentus, dėl kurių Komisija nekompensavo pareiškėjo išlaidų dėl jo sumokėto ir jam negrąžinto avansinio mokėjimo ir kuriems iš esmės pritarė ir pirmosios instancijos teismas: pareiškėjo susitarimas su UAB „Žemės matavimai“ dėl avanso negrąžinimo, nesant tokio susitarimo motyvuoto pagrindimo, vertintinas kaip neatitinkantis CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos pareigos civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjo pateikti dokumentai vienas kito nepapildo, priešingai, jie prieštarauja vieni kitiems, juose yra neatitikimų. Atsižvelgusi į tai, Komisija pareiškėjo pateiktus dokumentus, kuriais pareiškėjas grindė išlaidų pagrįstumą, vertintino kritiškai, o pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Komisijai pagrįstai trūko įrodymų pareiškėjo prašomas kompensuoti išlaidas įvertinti kaip atitinkančias Aprašo 4 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Komisija Sprendime, tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino su avanso sumokėjimu ir negrąžinimu susijusių aplinkybių visumą: pareiškėjo pateiktų dokumentų turinio prieštaringumą ir pareiškėjo elgesį nesiimant aktyvių veiksmų susigrąžinti sumokėtą avansinį mokėjimą.Nors galima sutikti su pareiškėjo pozicija, kad jis šiuo atveju turėjo įrodyti ne UAB „Žemės matavimai“ patirtas išlaidas, o UAB „Zenito investicijos“ patirtų išlaidų pagrįstumą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, UAB „Žemės matavimai“ atliekant darbus patirtų išlaidų vertinimas nagrinėjamu atveju yra susijęs su tuo, ar pareiškėjas įrodė, jog UAB „Žemės matavimai“ pagrįstai negrąžino pareiškėjui jo sumokėto avanso. Pats pareiškėjas tvirtina, kad UAB „Žemės matavimai“ atsisakė grąžinti sumokėtą avansą būtent dėl to, jog jau buvo atlikti darbai pagal sudarytą sutartį, tačiau tiek UAB „Žemės matavimai“ 2013 m. rugpjūčio 6 d. rašte dėl darbų sutarties Nr. 2013/01/03 nutraukimo, tiek 2013 m. rugpjūčio 28 d. susitarime nutraukti darbų sutartį Nr. 2013/01/03 avanso negrąžinimo priežastimi yra nurodomas darbų sutarties Nr. 2013/01/03 15.3 punktas, pagal kurį užsakovui (pareiškėjui) nutraukus sutartį ne dėl vykdytojo (UAB „Žemės matavimai“) kaltės, avansas negrąžinamas, o ne UAB „Žemės matavimai“ atlikti darbai ir vykdant sutartį su pareiškėju patirtos išlaidos. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas buvo pakankamai atidus, rūpestingas, veikė sąžiningai ir teisingai bei siekė susigrąžinti sumokėtus avansinius mokėjimus, siekė išvengti didesnių nuostolių, teisėjų kolegija akcentuoja, jog nors pareiškėjas ėmėsi tam tikrų veiksmų šiuo aspektu (2013 m. birželio 14 d. pareiškime dėl darbų sutarties Nr. 2013/01/03 nutraukimo paprašė grąžinti sumokėtą avansą, gavo advokato konsultaciją šiuo klausimu), tačiau darytina išvada, kad pareiškėjas nesielgė taip, kaip būtų elgęsis tuo atveju, jeigu nebūtų tikėjęsis, jog jo išlaidos bus kompensuotos, t. y. pareiškėjas išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtą avansinę sumą, neįsitikino, kad jos susigrąžinimo galimybė neegzistuoja. Atkreiptinas dėmesys, kad nors darbų fiksavimo akte neprivalėjo būti nurodyta atliktų darbų kaina, tačiau pareiškėjas susitarimą, kuriuo sutiko visą avanso sumą palikti UAB „Žemės matavimai“, sudarė iš UAB „Žemės matavimai“ nepareikalavęs pateikti ataskaitą apie šios įmonės vykdant sutartį patirtas išlaidas.Komisijai buvo pateikti tam tikrų darbų atlikimą pagrindžiantys dokumentai, kai kurie darbai bei nurodyta šių darbų vertė, tačiau Komisija išsamiai Sprendime pasisakė, dėl kokių priežasčių šie duomenys nepatvirtina pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų pagrįstumo, t. y. dėl dokumentuose esančių neatitikimų, jų prieštaringumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų, pažymi, kad iš tikrųjų, kaip nurodo pareiškėjas, 2013 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ZM00227 yra išrašyta didesnei sumai (363 000 Lt su PVM) nei UAB „Žemės matavimai“ 2015 m. spalio 16 d. rašte nurodyta atliktų darbų kaina (324 720 Lt su PVM), tačiau Komisijos Sprendimas buvo grindžiamas tuo, jog šios sumos nesutampa ir jog šių sumų nepatvirtina jokie kiti dokumentai. Be to, byloje yra duomenys tik apie 300 000 Lt avanso sumokėjimą, tačiau įrodymų, kad iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. susitarime nutraukti darbų sutartį Nr. 2013/01/03 nurodytos datos (2013 m. rugsėjo 2 d.) ar vėliau buvo apmokėta ir likusi 2013 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. ZM00227 dalis (63 000 Lt), nėra. Šiame kontekste teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad Inspekcija 2015 m. spalio 8 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius, kad pagal 2013 m. sausio 3 d. darbų sutartį iš dalies atliktų darbų fiksavimo (priėmimo–perdavimo) akte Nr. 1 nurodyti darbai buvo atlikti bei pateikti šių darbų faktinę kainą patvirtinančius duomenis, taip pat pateikti duomenis, patvirtinančius UAB „Baltic ETP“ parengtų projektų kainą bei atsiskaitymą su šia bendrove. Pažymėtina, kad dokumentai, patvirtinantys atsiskaitymą su UAB „Baltic ETP“, nebuvo pateikti, nors šie duomenys galėtų būti reikšmingi patvirtinant ar paneigiant Komisijos Sprendime nurodytą abejonę dėl projektų atlikimo momento. Nors UAB „ETP Baltic“ 2016 m. kovo 31 d. rašte dėl parengtuose projektuose esančių rašymo apsirikimo klaidų (nurodyti 2014 metai) paaiškinta, kad darbai buvo atlikti 2013 m. sausio mėnesį, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti pareiškėjo pateikti dokumentai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad UAB „Žemės matavimai“ 2015 m. spalio 16 d. rašte nurodyta, jog informacija apie kainas ir atsiskaitymus su UAB „Baltic ETP“ yra komercinė paslaptis, tačiau tame pačiame rašte buvo nurodyta projektų kaina, be to, pareiškėjas 2014 metais jau turėjo tarp UAB „Žemės matavimai“ ir UAB „ETP Baltic“ 2013 m. sausio 10 d. sudarytą rangos sutartį Nr. 130110-1, kurioje taip pat buvo nurodyta pagal sutartį numatytų atlikti darbų kaina. Šiuo atveju nei Komisijai, nei teismui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjo prašymu ar UAB „Žemės matavimai“ iniciatyva būtų siekta gauti UAB „ETP Baltic“ sutikimą atskleisti konfidencialią informaciją, jeigu ši informacija iš tikrųjų yra konfidenciali, nes rangos sutartyje nėra nuostatų dėl informacijos konfidencialumo, prašymo išreikalauti šią informaciją pareiškėjas nepateikė ir teismui. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų Inspekcijos prašęs suteikti daugiau laiko ar ėmęsis kitų veiksmų reikiamiems dokumentams gauti.Dėl apeliacinio skundo argumento, kad atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo nurodyta darbų verte, privalėjo pateikti ją paneigiančius įrodymus, teisėjų kolegija primena, jog Komisija yra prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo nagrinėjantis subjektas, kuris išnagrinėjęs asmenų prašymus ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš Apraše nurodytų sprendimų, o pareiga pateikti prašomas kompensuoti išlaidas, įskaitant ir jų pagrįstumą, pagrindžiančius dokumentus tenka į Komisiją besikreipiančiam asmeniui. Nustačius, kad pateikti ne visi reikiami dokumentai ar pateiktuose dokumentuose yra trūkumų, pareiškėjams suteikiamas 5 darbo dienų terminas trūkumams pašalinti ir apie tai pareiškėjas informuojamas jo prašyme nurodytu būdu (Aprašo 26 p.). Tai reiškia, kad Komisija neturi pareigos pati rinkti pareiškėjo prašomų išlaidų pagrįstumą patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus tam, jog priimtų sprendimą dėl pareiškėjo prašymo. Jau minėta, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija, vadovaudamasi Aprašo 26 punktu, 2015 m. spalio 8 d. raštu buvo nustačiusi pareiškėjui terminą papildomiems duomenims pateikti, t. y. pareiškėjui pagal Aprašą buvo sudaryta galimybė pateikti papildomus jo prašymą pagrindžiančius dokumentus. Šiuo atveju Sprendimas buvo priimtas pareiškėjo nenaudai, nes būtent jam priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta, t. y. pareiškėjas, be kita ko, turėjo įrodyti prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą. Taip pat atmestinas pareiškėjo argumentas, kad Komisija galėjo kompensuoti išlaidas iš dalies, jeigu nustatė, jog pareiškėjo prašomos išlaidos yra per didelės. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjas pakankamai nepagrindė patirtų išlaidų ir, nebūdamas pakankamai rūpestingas ir aktyvus, pažeidė pareigą įgyvendinant savo teises ir nusistatant tarpusavio teises bei pareigas vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 1 ir 2 d.), todėl Komisija, atsisakydama kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas (nesusigrąžintą avansinį mokėjimą) kaip nepagrįstas, priėmė teisingą Sprendimą.Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Zenito investicijos“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.