Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Godos ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams;

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams;

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirtas laisvės atėmimas keturiems mėnesiams;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmes, paskirtas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, subendrinus apėmimo būdu, ir subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinus sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2015 m. balandžio 6 d.

Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 25 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo G. B. apeliacinis skundas atmestas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nuosprendis pakeistas, panaikinant BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymą skiriant bausmę už kiekvieną nuteistajam inkriminuotą nusikaltimą ir paliekant nuteistajam paskirtas laisvės atėmimo bausmes: pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimą ketveriems metams, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą dvejiems metams, pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą dvejiems metams, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą šešiems mėnesiams ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimą devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi, bausmes subendrinus bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 1 d., apie 12.30 val., įėjęs į uždarosios akcinės bendrovės „A“ valdomą viešbutį (duomenys neskelbtini), užlipęs į viešbučio ketvirtą aukštą, įsibrovė į buhalterės kabinetą, kurio durys buvo neužrakintos, ketindamas pagrobti svetimą turtą, tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes vertingo turto nerado. Tačiau iš kabinete buvusio rašomojo stalo stalčiaus pagrobė elektroninę mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę „Maestro Business“ Nr. (duomenys neskelbtini), susietą su UAB „A“ priklausančia AB „Swedbank“ banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), ir šios mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – PIN kodą, taip neteisėtai įgijo mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis.

G. B. taip pat nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 215 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę „Maestro Business“ Nr. (duomenys neskelbtini), susietą su UAB „A“ priklausančia AB „Swedbank“ banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), ir šios mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – PIN kodą, atliko neteisėtas finansines operacijas ir apgaule įgijo svetimą, UAB „A“ priklausantį, didelės vertės turtą – 60 000 Lt (17 377,20 Eur).

G. B. taip pat nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, būtent: 2014 m. lapkričio 1 d., tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus mieste iš nenustatyto asmens įgijo ne mažiau nei dvylika folijos lankstinukų, kuriuose buvo rusvos spalvos medžiaga, savo sudėtyje turinti narkotinės medžiagos – heroino, kurio bendroji masė 0,221 g, ir, neturėdamas tikslo šios narkotinės medžiagos platinti, laikė ją bute (duomenys neskelbtini), iki tol, kol 2014 m. lapkričio 16 d., 16.50 val., policijos pareigūnų buvo sulaikytas.

Prokuroras teigia, kad G. B. konfiskuotų pinigų ir turto galimo priklausomumo klausimą pradėjo kelti tik po kelių ikiteisminio tyrimo mėnesių, akivaizdžiai susivokęs, jog jam gresia reali laisvės atėmimo bausmė. Teismai nuteistojo parodymus pagrįstai vertino kaip siekį bet kokiu būdu atgauti dalį įsigyto turto, konfiskuotus daiktus pripažino įgytais už nusikalstamu būdu gautus pinigus ir turto konfiskavimo nuostatų nepažeidė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. B. kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokių pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nenustatė.

Dėl G. B. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį vienas iš vagystę kvalifikuojančių požymių yra įsibrovimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibrovimas – tai slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis (pvz., išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ir patenkant be kliūčių (pvz., kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418/2012). Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Veika laikoma pasikėsinimu padaryti nusikaltimą (taip pat ir baudžiamąjį nusižengimą) tada, kai asmuo pradeda realizuoti objektyviuosius nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) sudėties požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-696/2015).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. B. įėjo į viešbutį (duomenys neskelbtini) turėdamas tikslą ką nors pavogti. Užlipęs į viešbučio ketvirtą aukštą, įėjo į buhalterės kabinetą, kurio durys buvo neužrakintos, ir ketino pagrobti svetimą turtą, bet to nepadarė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes vertingo turto nerado. Teismas padarė išvadą, kad G. B. pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibrovęs į patalpą ir jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistasis apskundė jį apeliacine tvarka, skunde iškeldamas versiją, kad įėjęs į viešbučio buhalterės kabinetą matė ant spintelės esantį nešiojamąjį kompiuterį, tačiau, radęs stalčiuje mokėjimo kortelę su PIN kodu, savanoriškai nusprendė nieko nevogti ir neteisėtai įgyti svetimą elektroninę mokėjimo priemonę bei naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis.

BK 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Teismų praktikoje BK 23 straipsnio taikymo atvejais didžiausias dėmesys kreipiamas į tai, kad sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo privalo priimti savanoriškai, o ne susidūręs su nenumatytomis aplinkybėmis ar kliūtimis, neleidžiančiomis pabaigti pradėtos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-391/2005, 2K-360/2013).

Iš naujo vertindamas byloje esančius duomenis ir tikrindamas nuteistojo pateiktą versiją, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad apie savanorišką atsisakymą nuo nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, nuteistasis nei pirminėje, nei vėlesnėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu neminėjo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad apžiūros protokole nėra duomenų apie buhalterės kabinete matomoje vietoje buvusį nešiojamąjį kompiuterį. Remdamasis tuo apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad faktinės aplinkybės patvirtina, jog G. B. nusikalstamos veikos nepabaigė neradęs vertingo turto, t. y. iš esmės susidūręs su nenumatyta aplinkybe. Toks nusikalstamų ketinimų atsisakymas nelaikytinas savanorišku BK 23 straipsnio prasme, juo labiau kad neradus nieko vertingo, vis dėlto iš stalčiaus buvo paimta mokėjimo kortelė ir PIN kodai. Išanalizavusi bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

Kasatoriaus nurodyti argumentai, kad teismai jam buvo šališki, atmestini. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008 ir kt.). Šio principo esmė yra ta, kad bylą nagrinėjantis teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių. Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių. Byloje tokių duomenų nėra. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad teismų šališkumas iš esmės grindžiamas tuo, jog teismai priėmė G. B. nepalankius sprendimus. Tačiau tai, kad teismai byloje surinktus duomenis vertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, nėra pagrindas pripažinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo išvadai, kad įrodymai, patvirtinantys nuteistojo G. B. kaltę padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, buvo vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus. Teismai bylos įrodymus įvertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Kasacinio skundo teiginiai, kad nuteistojo kaltumas pagrįstas ne įrodymais, bet prielaidomis, neatitinka bylos medžiagos. Atvirkščiai, teismų padarytos išvados dėl G. B. padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pagrįstos patikrintų, patikimų, leistinų ir pakankamų įrodymų visuma.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, G. B. padarytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir pagrįstai jį nuteisė.

Dėl turto konfiskavimo

Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad G. B. šioje byloje, be kita ko, nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai įgijo elektroninę mokėjimo priemonę (mokėjimo kortelę) ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (PIN kodą), juos neteisėtai panaudojo atlikdamas neteisėtas finansines operacijas ir apgaule įgijo svetimą didelės vertės turtą, kurio vertė viršijo 250 MGL. Kasaciniame skunde nuteistasis savo kaltės padarius minėtas nusikalstamas veikas neginčija. Iš byloje esančio 2014 m. lapkričio 6 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad G. B., be kitų daiktų, pateikė laikrodį „Swiss military by chrono“ Nr. 2074, žalios spalvos dėžutėje su metaline apyranke ir garantija; mobiliojo ryšio telefoną „Samsung galaxy S2 plius“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su dėžute; 150 ml. talpos tualetinį vandenį „Allure homme sport“ užpakuotoje dėžutėje; automatinį įkroviklį BC 250 su elementais ir laidais dėžutėje; žaidimo kompiuterį X-BOX 360, serijos Nr. 414981114405, su dviem žaidimo pultais „AC adapter“ ir garantija; ausines „Sony“ juodos spalvos dėžutėje; personalinę audio sistemą „Sony SRS-BTX300“ medžiaginiame dėkle; televizorių „Samsung UE19H4000AW“, serijos Nr. 045034MFA00027Y, su instrukcija ir nuotolinio valdymo pultu; pilkos spalvos keturių kištukų ilgintuvą; juodos spalvos 45 dydžio sportinius batelius „Nike“ kartoninėje dėžutėje; baltos ir juodos spalvos 45 dydžio sportinius batelius „Nike“; geltonos spalvos 45 dydžio sportinius batelius „Nike“; oranžinės spalvos sportinius marškinėlius „Adidas“; tamsiai pilkos spalvos švarką „Miami“; užklotą „Hiko“ pakuotėje; užklotą „Elway“ pakuotėje; juodos spalvos sportinį kostiumą „Jordan classic fit“; juodos spalvos sportinę striukę su gobtuvu „Audimas“; pilkos spalvos sportines kelnes „Audimas“; juodos spalvos sportinį kostiumą „Litt line“; sidabrinį auskarą į bambą ir balto metalo grandinėlę (t. 2, b. l. 156–157). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šie daiktai buvo pripažinti G. B. įsigytais už nusikalstamu būdu įgytus pinigus ir konfiskuoti. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs paties G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuos šis patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu, kad už nusikalstamu būdu įgytus pinigus pirko įvairių daiktų, techniką, daug pinigų išleido drabužiams. Teismas įvertino G. B. prašymuose išdėstytas aplinkybes, liudytojų L. B., V. B., T. Š., R. P. parodymus ir konstatavo, kad G. B. parodymai dėl daiktų priklausomybės, jų įsigijimo aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad sužinojęs, jog teisme nebus pareikštas civilinis ieškinys, G. B. pateikė vis naujų faktinių aplinkybių dėl daiktų įsigijimo.

Apeliacinės instancijos teismas tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai pritarė ir pažymėjo, kad G. B., siekdamas bet kokiu būdu atgauti dalį įsigyto turto, apeliaciniame skunde nurodė ir atkartojo iškeltas versijas, kurių nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys. Taigi, teismai įvertino surinktus įrodymus ir jų analize pagrindė išvadas, kad nuteistojo G. B. pateikti daiktai buvo nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, rezultatas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai skundžiamuose nuosprendžiuose motyvuotai pasisakė ir dėl iš G. B. paimtų 1052,89 Lt (304,94 Eur) bei iš J. G. paimtų 7000 Lt (2027,34 Eur) priklausomybės. Teismai sprendė, kad minėti pinigai buvo gauti nusikalstamu būdu, todėl pagrįstai ikiteisminio tyrimo metu grąžinti UAB „A“. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo daryti kitokių išvadų.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. B. kasacinį skundą atmesti.