- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-21
- Bylos Nr.
- 1S-218-478/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jūratė Jakubonienė
- Nuteistasis
- R. K.
- Advokatai
- Vytautas Sirvydis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė, nerengiant teismo posėdžio, išnagrinėjo nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 21 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio prašymas į nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti jo faktiškai atliktą laisvės atėmimo bausmę pagal Belgijos Karalystės ir Prancūzijos Respublikos teismų sprendimus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžiu R. K. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 12 metų. Į paskirtos bausmės laiką buvo įskaitytas R. K. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. ir nuo 2018 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. birželio 26 d. (taip pat ir vykdant Europos arešto orderį).
2. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu R. K. buvo nuteistas pagal BK 164 straipsnį areštu 40 parų. To paties teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi buvo tenkintas Vilniaus pataisos namų teikimas dėl nuteistajam R. K. paskirtų ir jo neįvykdytų bausmių subendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, minėtais nuosprendžiais R. K. paskirtos bausmės buvo subendrintos jas apimant ir buvo nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 metų. Į paskirtos bausmės laiką buvo įskaitytas R. K. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. ir nuo 2018 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. birželio 26 d. (taip pat ir vykdant Europos arešto orderį) bei bausmė, atlikta pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį.
Atsiliepimas
3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 7 d. nutartyje buvo pasisakyta ir dėl nuteistojo R. K. atsiliepime į Vilniaus pataisos namų teikimą suformuluotą reikalavimą jam Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrinti ir su bausmėmis, paskirtomis Prancūzijos Respublikos teismų 2014 m. gegužės 27 d. ir 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendžiais. Apylinkės teismas šį nuteistojo reikalavimą atmetė motyvuodamas tuo, kad šie Prancūzijos Respublikos teismų nuosprendžiai nebuvo pripažinti ir suderinti su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, todėl jais paskirtų bausmių subendrinimas nėra galimas. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. birželio 16 d. nutartimi nuteistojo R. K. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 7 d. nutarties atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
4. Panevėžio apygardos teisme buvo gautas nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato V. Sirvydžio prašymas į nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti: 1) Belgijos Karalystės Magistratų teismo teisėjo sprendimu jam taikyto laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d.; 2) trejų metų laisvės atėmimo bausmę, jo atliktą pagal Prancūzijos Respublikos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendį; 3) ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, jo atliktą pagal Prancūzijos Respublikos teismo 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendį.
5. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. birželio 21 d. nutartimi nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato V. Sirvydžio prašymo netenkino. Apygardos teismas pažymėjo, jog nei tarptautiniai, bei nacionaliniai teisės aktai kol kas nenumato nuostatų, įpareigojančių subendrinti keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, kol šios Europos Sąjungos valstybės narės nuosprendis nebuvo pripažintas ir suderintas su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais.
Motyvuojamoji dalis
II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai ir prašymai
6. Nuteistasis R. K. ir jo gynėjas advokatas V. Sirvydis skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartį panaikinti ir į terminuotos laisvės atėmimo bausmės (paskirtos įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-337/2019, kuris Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi Nr. T-435-928/2020 buvo subendrintas su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu) įskaityti: 1) R. K. sulaikymo ir suėmimo laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d., skirtą Belgijos Karalystės Magistratų teismo teisėjo p. Van Hoeyland sprendimu (bylos Nr. 149/2010. pranešimo Nr. AN 1 OF 1.12088-10); 2) trejų metų laisvės atėmimo bausmę, visiškai atliktą pagal Prancūzijos Respublikos teismo (Tribunal Correctionnel D'Arras) 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendį; 3) ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, visiškai atliktą pagal Prancūzijos Respublikos teismo (Tribunal Correctionnel de Toulon) 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendį. Esant neaiškumų dėl tikslaus bausmės atlikimo laikotarpio, nurodomų Belgijos Karalystės. ir Prancūzijos Respublikos teismų nuosprendžiuose, nuteistasis ir jo gynėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos arba į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, Lietuvos nacionalinį narį Eurojuste Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 66 straipsnio pagrindais.
6.1. Skunde nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai nevertino pasikeitusio teisinio reguliavimo ir teismų praktikos, nors tiek pasikeitęs baudžiamojo proceso įstatymas, tiek ir Europos Teisingumo Teismo sprendimai yra esminiai teisės šaltiniai, kurių ignoruoti pirmosios instancijos teismas negalėjo ir neturėjo. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo rėmimasis ankstesniu teisiniu reguliavimu bei kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-489/2021 reiškia akivaizdžiai netinkamą įstatymo aiškinimą ir taikymą.
6.2. Skundžiamoje nutartyje tik lakoniškai pasisakoma apie Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso papildymą 365⁵ straipsniu (LR 2020 12 03 įstatymo Nr. XIV- 33 redakcija, įsigaliojo nuo 2020 m. gruodžio 19 d.) bei Europos Teisingumo Teismo (Ketvirtoji kolegija) 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą Byloje C-221/19 (dėl Sqd Okręgowy w Gdansku (Gdansko apygardos teismas, Lenkija) 2019 m. vasario 15 d. nutarties), kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. kovo 11 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje. Pirmosios instancijos teismo pasirinktas teisės aiškinimas skundžiamoje nutartyje yra visiškai netinkamas, kadangi šiuo konkrečiu atveju teisinis klausimas yra visiškai ne tas, apie ką pasisakė Panevėžio apygardos teismas, t. y. nuosprendžio pripažinimas ir vykdymas yra visiškai skirtingas teisine prigimtimi ir prasme nuo faktiškai atliktos bausmės įskaitymo, kadangi nuosprendžio pripažinimas yra galimas tik tuo metu, jeigu priimančiojoje valstybėje įmanomas jo tolesnis vykdymas, bet ir tai tik su išimtimis, nustatytomis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 8 straipsnyje. Be to, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 9 straipsnio 6 dalies nuostatas, teismas privalo įskaityti į bausmę ar į kitą priemonę visą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje atliktos bausmės ar kitos priemonės laiką ir visą kardomojo kalinimo laiką, kurį nuteistasis buvo sulaikytas ir suimtas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Lietuvos Respublikoje tol, kol buvo sprendžiamas klausimas dėl sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės perėmimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Šį klausimą (dėl perduodančioje valstybėje visiškai atliktos laisvės atėmimo bausmės įskaitymo į priimančioje valstybėje atliekamą laisvės atėmimo bausmę) pagal LR BK 365⁵ straipsnį, LR BPK VII dalį išsprendžia nuosprendį pirmąja instancija priėmęs teismas, ko Panevėžio apygardos teismas skundžiama nutartimi nepadarė.
6.3. Skunde pažymima, jog apygardos teismas, klaidingai aiškindamas nuosprendžių pripažinimo ir vykdymo tvarką, nekreipė dėmesio į tai, kad kitoje Europos Sąjungos valstybėje priimtas nuosprendis gali būti pripažintas ir vykdomas tik tuo atveju, jeigu jis nėra įvykdytas, tuo tarpu, šiuo konkrečiu atveju Prancūzijos Respublikos teismų 2014 m. gegužės 27 d. ir 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendžiais paskirtas bausmes R. K. yra visiškai atlikęs, o Belgijos Karalystės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę atlikęs iš dalies. Todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvas „Taigi teismas, tik išsprendęs klausimą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo, kuriuo paskirta laisvės atėmimo bausmė, pripažinimo ir vykdymo, turi teisę ir pareigą išspręsti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybės teismų“ yra netinkamas dviem aspektais – pirma, užsienio valstybės priimto ir įsiteisėjusio teismo nuosprendžio pripažinimas ir vykdymas Lietuvos Respublikoje yra visiškai skirtingas teisine prigimtimi ir prasme nuo faktiškai užsienio (ES valstybėje) atliktos bausmės įskaitymo, antra, net, jeigu pats nuteistasis ir jo gynėjas netinkamai aiškina teisę, tai teismas net ir šiuo atveju turi pareigą vykdyti tokį teisingumą, kokio reikalauja ir kurį gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, t. y. tokiu atveju pirmosios instancijos teismas pats privalėjo imtis visų veiksmų, kad užsienio valstybių priimti ir įsiteisėję nuosprendžiai, pagal kuriuos R. K. atliko visą ar dalį bausmės, būtų pripažinti ir įskaityti pagal tokią procedūrą, kurios būtų linkęs laikytis pats pirmosios instancijos teismas. Skunde nurodoma, kad be kita ko nuteistasis R. K. prašymu prašė, jeigu jau pirmosios instancijos teismui būtų kilę kokių neaiškumų dėl tikslaus bausmės atlikimo laikotarpio, nurodomų Belgijos Karalystės ir Prancūzijos Respublikos teismų nuosprendžiuose, kreiptis į Lietuvos Respublikos kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos arba į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, Lietuvos nacionalinį narį Eurojuste BPK 66 straipsnio pagrindais. Tačiau apygardos teismas į tokį prašymą didesnio dėmesio neatkreipė ir dėl šio prašymo skundžiamoje nutartyje nepasisakė.
6.4. Tačiau didžiausia teisės taikymo klaida, nuteistojo ir jo gynėjo nuomone, buvo padaryta, kuomet Panevėžio apygardos teismas skundžiamoje nutartyje net nebandė aiškintis, ar taikyti esminių teisės išaiškinimų, pateiktų Europos Teisingumo Teismo (Ketvirtosios kolegijos) 2021 m. balandžio 15 d. sprendime Byloje C-221/19 (dėl Sqd Okręgowy w Gdansku (Gdansko apygardos teismas, Lenkija) 2019 m. vasario 15 d. nutarties). Šiuo sprendimu išaiškintas 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, teisinis reguliavimas. 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes 8 straipsnio 2-4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas leidžiama į bendrą nuosprendį įtraukti vieną ar kelias kitose valstybėse narėse skirtas bausmes, pagal šį pamatinį sprendimą vykdomas valstybėje narėje, kurioje priimamas šis bendras nuosprendis. Be to, pagal nurodytą Europos Teisingumo Teismo (Ketvirtosios kolegijos) 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje C-221/19, pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 17 straipsnio 2 dalį, vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos įpareigojamos sutrumpinti šioje valstybėje atliktinos laisvės atėmimo bausmės trukmę visu išduodančiojoje valstybėje nuteistojo iki perdavimo jau atliktos bausmės laikotarpiu. Tai yra esminis išaiškinimas ir tuo pačiu esminė skundžiamos nutarties yda, kuomet buvo nepasiremta teisės šaltiniu, kuriuo pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis. Užsienio valstybės priimtas. įsiteisėjęs nuosprendis, pagal kurį atlikta visa laisvės atėmimo bausmė, turi būti įskaitytas į nuteistojo R. K. atliekamą bausmę. Be kita ko, vertingų teisės išaiškinimų yra pateikta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 21 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-14-788/2021, kurioje taip pat aiškintas 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje. Šia nutartimi nebuvo priimtas pareiškėjui palankus sprendimas tik dėl to, kad pareiškėjas siekė įskaityti į galutinę bendrinamą bausmę ir tą laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laisvėje ir dėl valstybės klaidos laisvės atėmimo bausmė nebuvo vykdoma. R. K. situacija yra kitokia, nes jis užsienio valstybės paskirtąsias bausmes yra atlikęs visiškai (Prancūzijos Respublikos įsiteisėjusiais nuosprendžiais) arba iš dalies (B. K.).
6.5. Skunde pažymima, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d. R. K. buvo suimtas Belgijos Karalystės Magistratų teismo teisėjo p. Van Hoeyland sprendimu (bylos Nr. 149/2010. pranešimo Nr. AN1 OF 1.12088-10). Šie laikotarpiai skundžiama nutartimi be jokio pagrindo nebuvo įskaityti į R. K. atliekamą terminuoto laisvės atėmimo bausmę.
7. Atsiliepimų į skundą bei pareiškimų dėl nušalinimo ar kitų prašymų negauta.
III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio skundas atmetamas
8. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta medžiaga, skundžiamos nutarties motyvais bei nuteistojo R. K. ir jo gynėjo skundo argumentais, daro išvadą, kad apygardos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl R. K. Prancūzijos Respublikoje paskirtos bei atliktos laisvės atėmimo bausmės, taip pat jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūto laiko Belgijos Karalystėje (ne)įskaitymo į Lietuvos Respublikoje paskirtą laisvės atėmimo bausmės laiką, tinkamai aiškino bei taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, taipogi tinkami aiškino bei taikė ir tarptautinės teisės nuostatas, todėl skundžiama apygardos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta.
9. Nuteistasis R. K. ir jo gynėjas prašo į laisvės atėmimo bausmės laiką (paskirtos įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-337/2019, kuris Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi Nr. T-435-928/2020 buvo subendrintas su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu) įskaityti R. K. laikinajame sulaikyme ir suėmime Belgijos Karalystėje išbūtą laiką bei R. K. atliktų bausmių laiką pagal Prancūzijos Respublikos teismų 2014 m. gegužės 27 d. ir 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendžius. Esminis skundo argumentas yra tai, jog apygardos teismo skundžiamoje nutartyje pasirinktas teisės aiškinimas nagrinėjamu klausimu visiškai netinkamas, tik lakoniškai buvo paminėtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso papildymas 365⁵ straipsniu (LR 2020 12 03 įstatymo Nr. XIV- 33 redakcija, įsigaliojo nuo 2020 m. gruodžio 19 d.), taipogi teismas net nebandė aiškintis ir taikyti esminių teisės išaiškinimų, suformuotų Europos Teisingumo Teismo (Ketvirtoji kolegija) 2021 m. balandžio 15 d. sprendime Byloje C-221/19 (dėl Sqd Okręgowy w Gdansku (Gdansko apygardos teismas, Lenkija) 2019 m. vasario 15 d. nutarties). Su šiais skundo argumentais nėra pagrindo sutikti, kaip minėta, apygardos teismas tinkamai aiškino ir taikė tiek nacionalinės, tiek ir tarptautinės teisės normas, susijusias su nagrinėjamu klausimu.
10. BPK 365⁵ straipsnyje nustatyta, jog Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, sprendimai konfiskuoti turtą ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau - Įstatymas) ir šio Kodekso VII dalies nuostatas.
11. Įstatymo paskirtis – užtikrinti tam tikrų baudžiamąjį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės aktų, kuriuose taikomas sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principas, įgyvendinimą (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Pagal Įstatymo II skyriaus „Sprendimų dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimas ir vykdymas Lietuvos Respublikoje“ nuostatas Lietuvos Respublika, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, pripažįsta ir vykdo kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Šiomis nuostatomis įgyvendinamas Tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. pamatinis sprendimas 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo, skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje, iš dalies pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės gali būti pripažįstamas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje tik esant kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos kreipimuisi. Pagal Įstatymo 9 straipsnio („Laisvės atėmimo bausmės suderinimas su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais“) 1 dalį teismas, nusprendęs pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, ta pačia nutartimi suderina kitos ES valstybės narės paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar kitą priemonę su Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatytomis bausmėmis ar kitomis priemonėmis. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 6 dalį teismas privalo įskaityti į (nustatytą suderintą) bausmę ar kitą priemonę visą kitoje ES valstybėje narėje atliktos bausmės ar kitos priemonės laiką ir visą kardomojo kalinimo laiką, kurį nuteistasis buvo sulaikytas ir suimtas kitoje ES valstybėje narėje ar Lietuvos Respublikoje tol, kol buvo sprendžiamas klausimas dėl sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės perėmimo vykdyti Lietuvos Respublikoje.
12. Nagrinėjamų skundo argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinį (pagrindų) sprendimą 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose (toliau – Pagrindų sprendimas 2008/675/TVR). Šiuo Pagrindų sprendimu siekiama patvirtinti principą, kad valstybės narės kitose valstybėse narėse priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui turėtų priskirti teisines pasekmes, lygiavertes jos teismų pagal nacionalinę teisę priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių pasekmėms (Preambulės 5 įtrauka, 3 straipsnio 1 dalis). Tačiau Pagrindų sprendimo 2008/675/TVR 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atsižvelgimo į ankstesnius kitose valstybėse narėse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, kaip nustatyta šio straipsnio 1 dalyje, pasekmės negali būti ankstesnių apkaltinamųjų nuosprendžių ir visų su jų vykdymu susijusių sprendimų užprotestavimas, panaikinimas ar peržiūrėjimas naują bylą nagrinėjančioje valstybėje narėje. Pagal šio straipsnio 4 dalį, esant tokiems lygiaverčio atsižvelgimo teisiniams padariniams, 1 dalis netaikoma. Pažymėtina, kad Pagrindų sprendimo 2008/675/TVR preambulės 14 įtraukoje nurodyta, kad teismo sprendimo ar jo vykdymo užprotestavimas (angl. interference with a judgment or its execution) apima, be kita ko, situacijas, kai pagal antros valstybės narės nacionalinę teisę ankstesniu teismo sprendimu paskirta sankcija turi būti perimama arba įtraukiama į kitą sankciją, kuri tada turi būti veiksmingai įvykdyta, jeigu pirmas nuosprendis dar nebuvo įvykdytas arba jo vykdymas nebuvo perduotas antrai valstybei narei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-292-303/2020).
13. Kaip matyti iš bylos duomenų ir prie prašymo bei skundo pridėtų dokumentų, byloje nebuvo ir nėra pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį reikalaujamo Prancūzijos Respublikos kompetentingų institucijų pateikto kreipimosi dėl sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmių, paskirtų ir visiškai įvykdytų R. K. šioje Europos Sąjungos valstybėje narėje, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Vadinasi, šioje baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo vadovautis ES valstybės narės priimto sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo ir vykdymo kontekste taikytinomis Įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, derinant Prancūzijos Respublikos teismų paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, bendrinant ją su už šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas paskirtomis bausmėmis ir įskaitant į bausmę Prancūzijoje atliktas bausmes. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, nesant minėto Prancūzijos Respublikos kompetentingų institucijų pateikto kreipimosi dėl sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmių, paskirtų ir visiškai įvykdytų R. K. šioje Europos Sąjungos valstybėje narėje, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, nei R. K. trejų metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta Prancūzijos Respublikos teismo (Tribunal Correctionnel D'Arras) 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu, nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta Prancūzijos Respublikos teismo (Tribunal Correctionnel de Toulon) 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu nebuvo bendrinamos su Lietuvos Respublikoje paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis, todėl ir įskaityti Prancūzijos Respublikoje visiškai atliktų laisvės atėmimo bausmių laiką į Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-337/2019, kuris Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi Nr. T-435-928/2020 buvo subendrintas su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu, paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra teisinio pagrindo.
14. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė apygardos teismas, nuteistojo ir jo gynėjo skunde minimas Europos Teisingumo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendime Byloje C-221/19 pateiktas išaiškinimas taipogi yra susijęs su vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje priimto sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimu ir vykdymu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, o tokia procedūra šiuo atveju Prancūzijos Respublikos kompetentingų institucijų nebuvo inicijuota.
15. Nėra pagrindo į nuteistajam R. K. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti ir jo laikiname sulaikyme bei suėmime išbūtą laiką Belgijos Karalystėje. Iš bylos matyti, kad Belgijos Karalystėje laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d. R. K. išbuvo dėl Belgijos Karalystėje padarytų veikų. Taigi, akivaizdu, kad nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d. trukusį R. K. kalinimą Belgijos Karalystėje nulėmė ne Lietuvos Respublikos teisėsaugos atlikti veiksmai, bet paties nuteistojo užsienio valstybėje padaryta (ir su Lietuvos Respublika niekaip nesusijusi) nusikalstama veika ir šioje valstybėje vykdomas baudžiamasis procesas. Taigi, minėtas kalinimo laikotarpis Lietuvos Respublikoje vykdytam baudžiamajam procesui nėra aktualus, kaip ir nėra pagrindo jį įskaityti į Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-337/2019, kuris Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi Nr. T-435-928/2020 buvo subendrintas su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu, paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
16. Sutiktina su skundo argumentu, kad jeigu nuteistasis ir jo gynėjas netinkamai aiškina teisę, teismas net ir šiuo atveju turi pareigą vykdyti tokį teisingumą, kokio reikalauja ir kurį gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau tai jokiu įstatymų nustatytu būdu neįpareigoja teismą pačiam imtis veiksmų, kad užsienio valstybių priimti ir įsiteisėję nuosprendžiai, pagal kuriuos R. K. atliko visą ar dalį bausmės, būtų pripažinti Lietuvos Respublikoje ir vykdytini, kadangi, kaip jau minėta, sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės gali būti pripažįstamas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje tik esant kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos kreipimuisi dėl sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės, paskirtos R. K. šioje Europos Sąjungos valstybėje narėje, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos arba į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, Lietuvos nacionalinį narį Eurojuste BPK 66 straipsnio pagrindais. BK 66 straipsnio nuostatos užsienio valstybių priimtiems nuosprendžiams yra netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 12 d. nutartis byloje Nr. BIK-551/2021).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartį.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.