Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo advokato Laimono Straukos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 90 MGL (4 500 Eur) dydžio bauda, nurodant paskirtą baudą sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu priteista iš A. S.: nukentėjusiajam J. B. 700 Eur neturtinės žalos atlyginimui, lėšų tvarkytoja paskiriant jo mamą L. B.; nukentėjusiajam D. P. – 400 Eur neturtinės žalos atlyginimui, lėšų tvarkytoja paskiriant jo mamą D. P.. Kita nukentėjusiųjų J. B. ir D. P. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. S. nuteistas už tai, kad mušdamas mažamečiams sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, t. y. jis 2021-09-13 apie 21 val. prie (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdos m., mažamečiam D. P. keliu sudavė smūgį į pilvą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, ir mažamečiam J. B. kumščiu sudavė į dešinį skruostą, taip jam padarydamas netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą dešiniame skruoste, tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.2. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BK) BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau šis principas gali būti taikomas tik tada, kai pagrįstai konstatuojama, jog nėra galimybės abejonių ir neaiškumų pašalinti.

2.5. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28- 489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

2.6. BPK 20 straipsnyje numatyti įrodymų požymiai paprastai atskleidžiami analizuojant konkrečias BPK normas, reglamentuojančias duomenų rinkimą, pateikimą, tikrinimą, pripažinimą įrodymais ir įrodymų vertinimą. Įvertinus BPK 20 straipsnyje įtvirtintas normas ir išanalizuotose teismų nutartyse esančius BPK normų aiškinimus, galima teigti, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kitaip tariant įrodymais pripažįstami duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus.

2.10. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nebuvo atliekamos akistatos, siekiant išsiaiškinti ir nustatyti nuteistojo ir nukentėjusiųjų bei liudytojų pozicijų prieštaringumą, taip pat nebuvo atliktas procesinis veiksmas – parodymas atpažinti, kuris šiuo atveju yra labai svarbus – juk nukentėjusysis J. B. teismo posėdyje nedalyvavo, pagal kokius duomenis jis atpažino nuteistąjį, lieka neaišku.

2.29. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatinėjama, kokioje tiksliai vietoje, kokiu paros metu, esant kokiam apšvietimui įvyko įvykis, byloje šios aplinkybės yra nepatikslintos, prieštaringos, nukentėjusiųjų parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, tarpusavyje prieštarauja liudytojų S. R. ir L. J. parodymams, pažymėtina, kad ir pačių liudytojų parodymai tarpusavyje yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl tokiais įrodymais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio nėra galima, dėl to skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir A. S. išteisintas.

2.30. Dėl specialisto išvados apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustas ekspertas nurodė, kad J. B. mėlynė veide galėjo susidaryti ir dėl kitų priežasčių, t. y. ji galėjo susidaryti nepilnamečiui atsitrenkus į kietą ribotą paviršių turintį daiktą žaidimo ar sportinių pratimų atlikimo metu. Taip pat ekspertas nurodė, kad išvadoje nurodytas mėlynės susidarymo laikas yra tik apytikslis, nes nustatyti tikslios valandos, kada galėjo būti patirtas sužalojimas, nėra galimybių. Dėl šios priežasties, apelianto teigimu, specialisto išvada nepatvirtina, kad nukentėjusiojo J. B. sužalojimas galėjo susidaryti dėl nuteistojo pavartoto smurto.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta A. S. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo, t. y. kad jis 2021-09-13 apie 21 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdoje, mažamečiam D. P. keliu sudavė smūgį į pilvą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, ir mažamečiam J. B. kumščiu sudavė į dešinį skruostą, taip nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą. Nors nuteistojo gynėjas nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. S. kaltės, mano, kad teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, suteikdamas prioritetą nepilnamečių nukentėjusiųjų ir jų pusės liudytojų S. R. ir L. J. parodymams, neatsižvelgdamas į šių asmenų parodymų nenuoseklumą ir prieštaravimus ir jų nepašalindamas, įrodymus vertindamas atskirai nuo įrodymų visumos, neišsamiai ištyrė bylos medžiagą, dėl to, apelianto nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus, tai lėmė nepagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokie apeliacinio skundo argumentai, kuriais selektyviai teikiant savą atskirų įrodymų vertinimo interpretavimą (kaip antai liudytojų S. A., L. J. ir S. R. ir kt. parodymus), taip siekiant daryti kitokias išvadas ir priimti kitokį sprendimą dėl A. S., nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi bylą bei pati atlikusi įrodymų tyrimą konstatuoja, jog Klaipėdos apylinkės teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados dėl A. S. kaltės pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, A. S. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo teismas grindė išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visuma, motyvavo, kuriais įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta. Nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad teismo išvados dėl A. S. kaltės nustatymo yra neteisingos, patys savaime nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas nustačius, kad nuteistojo kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamąjį teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais. Tačiau tokių trūkumų skundžiamas teismo nuosprendis neturi.

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Klaipėdos apylinės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

• 2021-09-15 asmens apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, kad: „Apžiūrėjus J. B. dešiniojo skruostą matoma apie 2 cm hematoma gelsvai žalsvos spalvos ir taškinis odos nubrozdinimas.“ (t. 1, b. l. 138) ir prie jo pridėtomis fotolentelėmis (t. 1, b. l. 140–141);

• Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021-09-16 specialisto išvada Nr. G1320/2021(03), kurioje nukentėjusiojo J. B. 2021-09-16 apžiūros metu užfiksuoti sužalojimai ir jų lokalizacija (konstatuota, kad J. B. padaryta netaisyklingos formos poodinė kraujosruva dešiniame skruoste), kurią patvirtino teisme apklaustas ekspertas G. P., atitinka nukentėjusiojo J. B. nurodytas įvykio aplinkybes;

• 2021-12-02–2021-12-03 apžiūros protokole, peržiūrėjus policijos pareigūnų „Body“ kameromis užfiksuotų vaizdo ir garso įrašus, užfiksuotais duomenimis, kad atvykusiems policijos pareigūnams J. B. nurodė, kad jį sumušęs asmuo šiuo metu yra prie garažų (nurodė: „aš turiu nuotrauką iš galo“ ir ją parodė pareigūnams). Pareigūnams nuvykus į J. B. nurodytą vietą prie garažų buvo rastas asmuo, kaip vėliau nustatė pareigūnai, A. S., kuris, kaip patvirtino J. B., yra būtent tas asmuo, kuris jį sumušė. Pareigūnams paklausus A. S., ar neseniai neturėjo kokių nors konfliktų su šitais vaikais, A. S. nurodė: „kad aš neatsimenu, kažkada sūpynes laužė čia kažkokie vaikai“, o pareigūnui priėjus prie J. B. ir paklausus: „šitas?“, o šiam atsakius: „jo, čia šitas“, A. S. nurodo: „a čia gal tie, kur laužėt sūpynes, ne?“ (tai patvirtina, kad A. S. buvo susitikęs su nukentėjusiuoju J. B. dėl sūpynių laužymo), po to klausia: „ką aš padariau?‘, o J. B. nurodo: „sumušei mumis“, tada A. S. atsako: „eik tik išsiplauk galvą“ (t. 1, b. l. 157–159);

• Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos apskrities VPK) būrio vado D. K. 2021-09-28 tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis apie tai, jog 2021-09-28, apie 16.21 val., iš Klaipėdos apskrities VPK OVS budėtojo buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pranešėjas pastebėjo asmenį, kuris 2021-09-13 jį sumušė, ir prašo skubios pagalbos. Parašytas pareiškimas policijai, užpuolikas paieškomas. Nuvykus į J. B. nurodytą vietą jis parodė asmenį, kuris jį sumušė. Nustatyta, kad tai A. S. (t. 1, b. l. 176), ir kita bylos medžiaga.

8. Teismas A. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 140 straipsnio 3 dalis) pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama A. S. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra teisinio pagrindo.

9. Kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių iš esmės buvo laikomasi. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų, priešingai apelianto tvirtinimui, apylinkės teismas nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad A. S. jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, iš esmės remiantis nuteistojo nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir tik fragmentiškai nurodant nuteistajam palankius kaip liudytojo apklausto S. A. parodymus, pažymint, jog šis liudytojas, patvirtindamas nuteistojo parodymus, nurodė, kad jokio smurtavimo prieš vaikus 2021-09-13 jis nematė ir tą vakarą jokio smurto nebuvo, taip pat nukentėjusiųjų pusės liudytojų L. J. ir S. R. parodymus, nutylint kaltinimui nepalankias šių liudytojų nurodytas įvykio aplinkybes, tvirtinant, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina A. S. kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

10. Nors A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu savo kaltės dėl smurto prieš nepilnamečius D. P. ir J. B. nepripažino, nurodydamas, kad jis yra nepagrįstai apkaltintas, nes nukentėjusiųjų nemušė, tik, išgirdęs triukšmą ir pamatęs pro langą, kaip vaikai laužo sūpynes ir vartelius prie jų, išėjo į lauką, norėdamas juos sudrausminti dėl tokio netinkamo jų elgesio, tačiau išėjus jam į lauką vaikai išsilakstė, bei tvirtino, kad vaikų telefono numerių jis neprašė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos A. S. parodymus vertino kaip pasirinktą gynybos versiją, kuri prieštarauja ne tik nukentėjusiųjų D. P. ir J. B., kurių suinteresuotumas nepagrįstai apkaltinti A. S. nenustatytas, parodymams dėl nuteistojo smurtinių veiksmų prieš juos, bet ir tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų S. R. ir L. J. parodymams, kurie, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, esminėse detalėse dėl įvykio sutampa su nukentėjusiųjų parodymais (dėl to bus pasisakyta vėliau). Apelianto teiginiai, kad nepilnamečiai neva visą šią situaciją išgalvojo, kerštaudami A. S. už tai, kad jo iniciatyva buvo pristatyti į policiją (skunde gynėjas remiasi liudytojos S. R. 2021-11-23 apklausos parodymais, kad nukentėjusieji buvo nuvežti į policiją dėl to, kad A. S. pranešė policijai apie juos kaip apie asmenis, laužančius kiemo aikštelės žaidimo inventorių), nepagrįsti. Nors nuteistojo gynėjas apygardos teismui pateikė duomenis, kad 2022-11-14 kreipėsi į Klaipėdos apskrities VPK su prašymu atsiųsti visą turimą medžiagą, surinktą pagal A. S. 2021 m. rugsėjo–spalio mėn. pranešimus policijai dėl netinkamo nepilnamečių D. P., J. B. ir L. J. elgesio (duomenys neskelbtini) gatvėje, Klaipėdoje (t. 3, b. l. 74)), tačiau, kaip matyti iš Klaipėdos apskrities VPK apygardos teismui pagal pareikalavimą (t. 3, b. l. 78) pateiktų duomenų, A. S. kreipėsi į policiją, nurodydamas, kad sulaikė 5 apie 15 metų vaikinus, kurie (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, laužo vartelius, sūpynes, ir policijos pareigūnams nuvykus nurodytu adresu tarp A. S. sulaikytų jaunuolių buvo ir J. B. bei L. J. (jam 2021-10-05 surašytas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu pagal ANK 481 straipsnį už tai, kad 2021-10-03, apie 15 val., metė daiktą į (duomenys neskelbtini) namą ir pataikė į 33 buto langą, pažeisdamas viešąją tvarką ir žmonių rimtį (t. 3, b. l. 80–81), tik 2021-10-03 (Klaipėdos apskrities VPK tyrėjos 2021-10-03 tarnybinis pranešimas, t. 3, b. l. 82), t. y. praėjus 20 dienų po šioje byloje nagrinėjamo 2021-09-13 įvykio. Todėl apelianto teiginiai, kad nepilnamečiai neva apkalbėjo jį kerštaudami už tai, kad nuteistojo iniciatyva buvo pristatyti į policiją, atmestini kaip nepagrįsti.

11. Pažymėtina, kad nukentėjusieji D. P. ir J. B. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl A. S. smurto prieš juos, nurodydami, kad pastarasis, išbėgęs iš devynaukščio, priėjęs prie jų ir priekaištaudamas, kad jie laužo sūpynes (nors, pasak nukentėjusiųjų teigimu, jie sūpynių nelaužė), D. P. sudavė keliu smūgį į pilvą, o J. B. sudavė kumščiu į dešinį skruostą. Tokius nuketėjusiųjų parodymus patvirtino kartu su jais įvykio metu buvę kaip liudytojai apklausti L. J. ir S. R., nurodydami, jog matė A. S. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, be to, nurodė, kad iš karto po to, kai J. ir D. po A. S. prieš juos pavartoto smurto pabėgo, jis, priėjęs prie jų, liepė duoti draugų telefono numerį, grasino. Tai yra liudytoja S. R. tiek 2021-11-23 liudytojo apklausos metu, tiek 2022-01-13 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nuosekliai nurodė, kad įvykio metu sėdėdama su draugais ant suoliuko matė, kaip iš devynaukščio namo atbėgęs vyras užsipuolė prie sūpynių buvusius D. ir J. ir priekaištaudamas, kad jie laužo sūpynes (nors jie nieko nedarė), priėjęs prie D. spyrė jam į pilvą, o J. su ranka pataikė į akį. Tuo metu ji sėdėjo šalia ant suoliuko gal už 3–4 žingsnių, kartu su ja buvo ir viską matė L. (L. J.) (t. 1, b. l. 87–88, 101–102). L. J. 2021-11-30 liudytojo apklausos metu taip pat nurodė, jog matė, kaip: „<...> tas vyras pradėjo su tais dviem draugais muštis“ (t. 1, b. l. 110). Ir nors, kaip akcentuoja apeliantas, paklausus L. J., kokiu atstumu jis buvo nuo draugų, kai vyras užpuolė, šis atsakė: „nežinau, netoli, gal per kelis žingsnius“, paklausus, ar matė, kaip buvo suduoti smūgiai J. ir D., atsakė: „aš nelabai žiūrėjau, buvo tamsu ir aš nelabai mačiau. Apie tai, kad jiems trenkė ir kur man vėliau papasakojo draugai.“ (t. 1, b. l. 111), tačiau šie L. J. parodymai, priešingai apelianto tvirtinimui, neduoda pagrindo išvadai, kad pats L. J. įvykio nematė dėl tamsos, apie visą įvykį jam papasakojo draugai, ir kad tokie šio liudytojo parodymai prieštarauja nukentėjusiojo D. P. parodymams, kuriais jis nurodė, kad esą L. J. matė įvykį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad L. J., nors ir nurodė, kad buvo tamsu ir jis nelabai matė, tačiau kartu nurodė: „aš nelabai žiūrėjau“, be to teigė: „Aš tą vyrą atpažinti galėčiau. Atpažinčiau pagal jo veidą.“ (t. 1, b. l. 111), o tokie jo parodymai, vertinant juos visumoje, neabejotinai pagrindžia, kad jis matė įvykį, priešingu atveju nebūtų nurodęs, jog galėtų atpažinti tą vyrą, kuris atbėgęs prie jo draugų pradėjo rėkauti ir, kiek jis matė, muštis, ir tokie jo parodymai visiškai sutampa su minėtais kartu su juo įvykio metu buvusios liudytojos S. R. ir nukentėjusiojo D. P. parodymais. Nors šiuo aspektu dėl nukentėjusiojo D. P. parodymų apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmoje apklausoje nepilnametis nurodė, kad įvykio metu nieko nebuvo, o apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją jau atsiranda liudytojai, tačiau pirminės 2021-09-23 liudytojo apklausos metu D. P., kalbėdamas apie įvykį prie sūpynių, kai vyras, kurio anksčiau jis nėra matęs, sudavė jam ir jo draugui J., kartu nurodė: „Aš sėdėjau su J. B. ir dar keliais draugais“ ir nors, kaip akcentuoja gynėjas, į klausimą, kada nuėjo draugai ir ar jie galėjo matyti juos užpuolusį vyrą, D. P. atsakė: „jie nuėjo greitu tempu, gal prieš 1 min. iki ateinant tam vyrui. Manau, kad jie jo matyti negalėjo. Vėliau su jais susirašinėjau ir jie sakė, kad nieko nematė.“ (t. 1, b. l. 47), tačiau 2021-11-05 apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė: „(duomenys neskelbtini) gatvėje prie devynaukščio <...> apie 21:00 val. ar 21:30 val. mes su draugais supomės ant sūpynių gan aukštai, tada prie mūsų priėjo vyras ir sakė, kad mes laužome sūpynes. Vyras sudavė man į pilvą iš kelio. Tada nuėjo prie J. ir trenkė jam. <...> Su manimi buvo draugai R., S., L., D.“ Ir nors šios apklausos metu jis teigė, kad: „S. su L. sėdėjo ant suoliuko ir pamatę ateinant vyrą išėjo į namus.“, tačiau iš karto po to nurodė: „Įvykį matė L. ir S.“. Šių duomenų kontekste, kai nepilnametis nukentėjusysis D. P. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu iš pradžių nurodė, kad ant suoliuko sėdėję S. ir L., pamatę ateinant vyrą, išėjo į namus, tačiau tos pačios apklausos metu nurodė, kad jie matė įvykį, rodo ne ką kitą, o tai, kad nepilnametis asmuo, atsižvelgiant į jo jauną amžių (apklausos metu jam tebuvo 13 metų), pagal savo socialinę brandą galėjo nevisiškai tiksliai suprasti jo apklausos ypatumus. Kita vertus, pagal nukentėjusiojo D. P. parodymus matyti, kad jie esminėse detalėse sutampa tiek su nukentėjusiojo J. B. parodymais (abu jie dėl esminių bylai aplinkybių – A. S. smurtinių veiksmų prieš juos – davė nuoseklius parodymus), tiek su liudytojų L. J. ir S. R., tiesiogiai mačiusių įvykį, kaip patvirtino tiek jie patys, tiek nukentėjusieji, parodymais. Todėl apelianto keliamos abejonės dėl nepilnamečių nukentėjusių ir minėtų liudytojų parodymų patikimumo nepagrįstos.

12. Nukentėjusiųjų parodymus, kad A. S. smūgiavo kumščiu J. B. į dešinį skruostą, patvirtina minėta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021-09-16 specialisto išvada Nr. G1320/2021(03), kurioje konstatuota, kad: „1. J. B. padaryta netaisyklingos formos poodinė kraujosruva dešiniame skruoste. Sužalojimas gavosi nuo vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, kas neprieštarauja užduotyje nurodytoms įvykio aplinkybėms. 2. Sprendžiant iš poodinės kraujosruvos spalvos ir ribų, sužalojimas yra padarytas maždaug prieš 2–3 paras laiko iki objektyvios apžiūros, kas neprieštarauja užduotyje nurodytam įvykio laikui. <...> 4. Išvados 1-ame punkte nurodytas sužalojimas nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 146). Apklausiamas teisme ekspertas G. P. patvirtino savo išvadą ir nurodė, kad netaisyklingos formos poodinė kraujosruva J. B. buvo padaryta dešiniame skruoste, šis sužalojimas atsirado nuo vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (į teisėjos klausimą nurodė: „kumštis yra ribotas“).

13. Apeliantas teigia, kad teisme metu apklaustas ekspertas G. P. nurodė, kad mėlynė J. B. veide galėjo susidaryti ir dėl kitų priežasčių, pvz., nepilnamečiui atsitrenkus į kietą ribotą paviršių turintį daiktą žaidimo ar sportinių pratimų atlikimo metu. Taip pat ekspertas nurodė, kad išvadoje nurodytas mėlynės susidarymo laikas yra tik apytikslis, nes nustatyti tikslios valandos, kada galėjo būti patirtas sužalojimas, nėra galimybių. Dėl to, gynėjo teigimu, specialisto išvada nepatvirtina, kad nukentėjusiojo J. B. sužalojimas galėjo susidaryti dėl nuteistojo pavartoto smurto. Tačiau šiuo atveju apelianto keliamos abejonės, kad specialisto išvadoje Nr. G1320/2021(03) J. B. konstatuotas sužalojimas – netaisyklingos formos poodinė kraujosruva dešiniame skruoste – galėjo būti padarytas kitu laiku ir kitomis, nei jis nurodė, aplinkybėmis, nėra pagrindo. Abu nukentėjusieji nuosekliai nurodė, kad A. S. sudavė kumščiu J. B. į dešinį skruostą. Kaip liudytoja teisme apklausta nukentėjusiojo J. B. mama L. B. nurodė, kad rugsėjo 13 d., kai sūnus grįžo iš lauko, buvo 21.05 val. Sūnus buvo užsidengęs veidą, tačiau nesakė, kas jam buvo. Kitą dieną sūnus jai viską papasakojo, nurodydamas, kad nuteistasis trenkė jam į veidą. Ji matė sūnaus veide kraujosruvą. Šių duomenų kontekste nekyla abejonių, kad netrukus po įvykio nukentėjusiojo J. B. 2021-09-16 apžiūros metu specialisto išvadoje konstatuotas sužalojimas neabejotinai yra A. S. smurtinių veiksmų prieš jį pasekmė.

14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo liudytojo S. A. parodymais, kuris nurodė, kad jokio smurtavimo prieš vaikus įvykio dieną – 2021-09-13 – jis nematė ir jokio smurto tą vakarą nebuvo. Tačiau šis A. S. gynėjo prašymu 2022-03-23 teisme apklaustas liudytojas nurodė, kad jis įvykį matė pro langą (nurodė, kad gyvena trečiame aukšte), todėl jis visų įvykio aplinkybių, nebūdamas įvykio vietoje, galėjo nematyti, juolab, kad buvo vakaras (21 val.). Kita vertus, šio liudytojo parodymai nesutampa su A. S. parodymais, nes jis, skirtingai nei nurodė liudytojas S. A., teigė, kad A. S. išėjus į lauką sudrausminti vaikų dėl jų elgesio šie išsilakstė, tuo tarpu S. A., atsakydamas į prokurorės klausimą, nurodė: „Atėjus S. du vaikai pabėgo, o keturi vaikai liko.“ (pagal nukentėjusiųjų D. P. ir J. B. bei liudytojų L. J. ir S. R. parodymus, būtent jie (t. y. 4 asmenys) ir buvo kieme įvykio metu). Dėl paminėtų liudytojo S. A. parodymų prieštaravimų kyla abejonių dėl jų patikimumo.

15. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad šioje byloje nėra patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kurioje vietoje įvyko įvykis – iš nukentėjusiųjų parodymų neįmanoma tiksliai nustatyti įvykio vietos. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015). Todėl vien apelianto nesutikimas su teismo sprendimu dėl įrodymų tyrimo ar jų vertinimo apimties (pasak apelianto, įvykio vietos apžiūros protokolo byloje nėra, parodymų patikrinimas įvykio vietoje neatliktas) savaime nereiškia, kad bylos nagrinėjimas vyko pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Pasisakydamas dėl įvykio vietos apylinkės teismas nurodė, kad nors liudytoja S. R. nurodė, kad įvykis buvo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kieme, o kaltinamajame akte nurodyta įvykio vieta – (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, namo kiemas, tačiau iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. ribojasi ir turi bendrą kiemą, namai stovi šalia vienas kito, todėl konstatavo, kad įvykio vieta, kurioje buvo fiksuotas įvykis dėl mažamečių vaikų sužalojimo, yra (duomenys neskelbtini), o liudytoja nurodė būtent tą įvykio vietą. Tai pasitvirtino ir atlikus nukentėjusiųjų ir liudytojų L. J. bei S. R. parodymų patikrinimą vietoje, įvykdžius Klaipėdos apygardos teismo 2022-10-06 nutartį, kuria, siekiant išsklaidyti apelianto keliamas abejones dėl įvykio vietos, buvo pavesta prokurorei atlikti nukentėjusiųjų D. P., J. B. ir liudytojų L. J., S. R. parodymų patikrinimą vietoje, kurį atlikus visi jie nurodė tą pačią įvykio vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namų esančioje pievelėje (t. 3, b. l. 25–29, 40–44, 47–53, 93–99). Be to, siekiant argumentuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, Klaipėdos apygardos teismo 2022-10-06 nutartimi buvo pavesta prokurorei suorganizuoti nuteistojo A. S. parodymą atpažinti nukentėjusiesiems D. P. ir J. B. Atlikus šį procesinį veiksmą abu nukentėjusieji, kaip matyti iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų, nurodė būtent A. S. kaip prieš juos smurtavusį asmenį (t. 3, b. l. 17–19, 34–35, 36–38). Todėl apelianto keliamos abejonės, kad J. B. savo parodymuose, nurodydamas: „Žinau, kad vyras turi mažų vaikų. Jį mačiau anksčiau prie krepšinio. Jis buvo su dukra“, kalbėjo ir nurodė visai kitą asmenį, nes nuteistasis dukros neturi, nurodė visai kitą asmenį, atmestinos kaip nepagrįstos, nes kartu J. B. nurodė: „jie ėjo kartu, dėl to supratau, kad tai jo dukra.“ Be to, kaip minėta, būtent B., 2021-09-28 paskambinęs į BPC, pranešė, pastebėjęs jį sumušusį asmenį (t. 1, b. l. 154–155) ir, kaip nustatė nutrukus atvykę policijos pareigūnai, tai buvo A. S. (t. 1, b. l. 154–155). Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusieji ir liudytojai patvirtino anksčiau duotus savo parodymus, J. B., S. R., L. J. taip pat nurodė, kad nuteistasis atėjo nuo (duomenys neskelbtini) g. namo, kuriame ir gyvena. Tuo būdu apeliacinės instancijos teisme atliktas įrodymų tyrimas visiškai patvirtina įrodymų, kuriais yra grindžiama nuteistojo kaltė, patikimumą ir paneigia apeliaciniame skunde šiuo aspektu keliamas abejones.

16. Aptarti duomenys, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankami patikimai patvirtinti A. S. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, t. y. kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčia mažamečiam D. P. keliu sudavė smūgį į pilvą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, ir mažamečiam J. B. kumščiu sudavė į dešinį skruostą, taip nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą.

17. Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jog A. S. nėra kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Visi duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teismo posėdžiuose (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo tiek nuteistąjį A. S. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. S. kaltę, aptarė nuteistojo gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė. Skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti šį teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenų visumą ir atlikus įrodymų tyrimą gautus duomenis, neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl nuteistojo A. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

18. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo A. S. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jog A. S. nėra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, paneigia byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai. Pagrindo abejoti apylinkės teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu nuteistojo A. S. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas teisėjų kolegija nenustatė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl nustatytų bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų, o skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. S. gynėjo advokato Laimono Straukos apeliacinį skundą atmesti.