Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Luokmedis“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Luokmedis“ ieškinį atsakovei UAB „Juodmeda“ dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta rašytinė sutartis dėl darbų atlikimo, tačiau tik vienu egzemplioriu, kuris liko pas UAB „Juodmeda“. UAB „Luokmedis“ susitarė, kad atliks UAB „Juodmeda“ miško kirtimo ir iškirstos medienos traukimo darbus. Atlikus pusę darbų atsakovė pateiktą sąskaitą Nr. 116 apmokėjo per 3 kartus. Pabaigus likusius darbus ji pradėjo neigti, kad buvo teikiamos bet kokios paslaugos ir atsisakė už jas apmokėti. Kadangi iki tol išrašytą sąskaitą UAB „Juodmeda“ apmokėjo, manė, jog ateityje su šia įmone taip pat nebus problemų.

2. Teismo posėdžio metu prašė apklausti liudytojus A. R., kuris dirbo UAB „Luokmedis“ traktoristu, ir R. S., kuris paslaugas atliko kaip individualios R. S. įmonės traktoristas. Abu traktoristai atliko miško traukimo darbus atsakovei UAB „Juodmeda“, tačiau teismas nurodė, jog jie yra ieškovės darbuotojai, todėl negali būti apklausti. Teismas pažeidė rungimosi principą, kadangi neleido pateikti visų bylai reikšmingų įrodymų - t.y. apklausti liudytojų.

3. Miškuose savavališki kirtimai yra neleidžiami, todėl atsakovė UAB „Juodmeda“ buvo gavusi leidimą, kuriame nurodyta kokį miško kvartalą ir sklypą galima kirsti. UAB „Luokmedis“ pradėjo dirbti tik gavusi šiuos oficialius dokumentus ir vietos apžiūros metu apžiūrėjus kertamo miško ribas, pažymėtus medžius. Pabaigus darbus ir negalvojant, kad atsakovė gali pasielgti nesąžiningai, visus minėtus dokumentus ieškovė atidavė atsakovei UAB „Juodmeda“, todėl teismui jų pateikti negalėjo. Teismas tokiais dokumentais nesidomėjo, atsakovės neįpareigojo pateikti, nors ieškovė to prašė. Atlikus darbus priėmimo-perdavimo akto nebuvo pasirašiusi, tačiau priėmimo-perdavimo akto nepasirašymas nėra kliūtis reikšti reikalavimus dėl apmokėjimo už atliktus darbus.

4. Ieškovės 2015 m. balandžio 27 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra yra išrašyta pagal nustatytą formą, atitinka įstatyme keliamus reikalavimus, nurodyta už kokias paslaugas, duomenys apie pardavėją ir pirkėją, parduodamų prekių (paslaugų) pavadinimas ir jų kiekis, parduodamos prekės (paslaugos) vieneto kaina ir be PVM, bendra suma, PVM tarifas. Nėra pagrindo teigti, jog sąskaitą yra neinformatyvi ar neaiški, o kokiu pagrindu, kada ir kur atlikti darbai PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti nereikia, nes to nereikalauja įstatymas.

5. Nepagrįstas teismo argumentas, kad byloje nepakanka įrodymų dėl suteiktų paslaugų. Tai įrodo aukščiau minėta sąskaita-faktūra, įmonės atstovo paaiškinimai, liudytojos J. V. parodymai. J. V., buvusi UAB „Luokmedis“ buhalterė parodė, jog keletą kartų yra kalbėjusi telefonu su UAB „Juodmeda“ direktoriumi, kuris pokalbių metu pripažino šioje byloje ginčijamą skolą, žadėjo ją grąžinti ir prašė palaukti porą savaičių.

1. Ieškovė kaip įrodymą pateikė tik pačią sąskaitą, jokių kitų įrodymų pateikta nebuvo. Tarp teismo posėdyje parodymus davusios buvusios ieškovės buhalterės J. V. ir UAB „Juodmedis“ direktoriaus įvykęs telefoninis pokalbis buvo tik apie 2014-12-29 išrašytos sąskaitos už atliktus darbus, apmokėjimą. Jokio kito pokalbio nebuvo, todėl buhalterės teisme pateikti parodymai yra neteisingi.

2. 2015-04-27 išrašytos sąskaitos Nr. 132 neakceptavo, nes nebuvo jokio pagrindo, nebuvo suprantamas iš kur paimtas toks kiekis ir kaina, o jos išrašymas savaime nėra sutartis, todėl nėra įpareigojimas atsakovei laikytis vienašališkai joje nustatytų sąlygų.

3. D. Z. IĮ ir UAB „Datera“ viso iškirto 461,93 ktm. Po minėtų kirtimų leistino iškirsti kiekio likutis buvo likęs apie 93,17 ktm., likusį kiekį iškirto ir suvežė į pamiškę ieškovė. Tai įrodo, kad jokio didesnio kiekio atsakovė iškirsti negalėjo ir ieškovės pateikta sąskaita yra visiškai neargumentuota ir bereikšmė.

4. Jokios skunde minimos rašytinės sutarties sudaryta nebuvo, viskas buvo sutarta žodžiu. Skunde minimi liudininkai, kuriuos, pasak ieškovės, teisėja atsisakė apklausti, net nebuvo atvykę į teismo posėdį. Netiesa, kad jie būtų neapklausti motyvuojant, jog jie yra ieškovės atstovai, nes byloje apklausta liudininkė taip pat buvo ieškovės darbuotoja. Atsakovė nurodo, kad liudytojų apklausai nebūtų prieštaravusi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Kolegija taip pat pažymi, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Luokmedis“ 2015 m. balandžio 27 d. išrašė 1842,75 Eur sumai PVM sąskaitą-faktūrą, serija ADL Nr. 132, už 210,35 m³ medienos traukimą į miško sandėlį atsakovei UAB „Juodmeda“. PVM sąskaitą-faktūrą pasirašė ieškovės atstovas direktorius A. D.. Atsakovė UAB „Juodmeda“ teigia, kad ieškovė 2015 m. balandžio 27 d. PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytų darbų neatliko, todėl ji nesutiko jos pasirašyti. Atsakovė UAB „Juodmeda“ nurodė, kad už anksčiau ieškovės atliktus darbus, nurodytus sąskaitoje Nr. 116, ji atsiskaitė trimis daliniais mokėjimais. Nustatyta, kad 2015-01-26, 2015-02-13 ir 2015-03-23 sąskaitos išrašų duomenimis atsakovė UAB „Juodmeda“ sumokėjo ieškovei UAB „Luokmedis“ 1000 Eur, 500 Eur ir 234,68 Eur sumas. Iš Skolų susigrąžinimo tarpininkavimo tarnybos SSTT 2015 m. balandžio 21 d. pretenzijos UAB „Juodmeda“ matyti, jog tarnyba, kaip UAB „Luokmedis“ atstovė, prašė pervesti į ieškovės UAB „Luokmedis“ sąskaitą 1734,68 Eur įsiskolinimo už 2014 m. gruodžio 29 d. suteiktas paslaugas pagal PVM sąskaitą-faktūrą, serija ADL Nr. 116, ir 263,97 Eur išlaidų dėl įsiskolinimo išieškojimo.

CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovė UAB „Juodmeda“ apeliacinės instancijos teismui pateikė Leidimo kirsti mišką privataus miško savininkui kopiją ir su miško darbų kirtimu susijusias sąskaitas-faktūras. Kadangi pati ieškovė prašė išreikalauti iš atsakovės Leidimą kirsti mišką privataus miško savininkui, teismas priima naujai pateiktus įrodymus, kaip susijusius su bylos nagrinėjimu.

Pažymėtina, kad iš 2014 m. vasario 3 d. išduoto Leidimo kirsti mišką privataus miško savininkui kopijos matyti, kad visi medienos kirtimo darbai buvo atliekami remiantis šio leidimo kirsti atsakovo nuosavybei priklausantį mišką, esantį (duomenys neskelbtini), pagrindu. Leidimo galiojimo laikas buvo iki 2014 m. gruodžio 31 d., leidžiamas iškirsti apytikris likvidinis medienos kiekis yra 555,1 ktm. Nurodyto miško ploto kirtimo darbus atliko: D. Z. IĮ, iškirto per du kartus, 2014-03-21 d. ir 2014-05-16 d. pateikė sąskaitas-faktūras, iškirto bendrai 201,92 ktm; UAB „Datera“, pateikė PVM sąskaitą-faktūrą apmokėti iki 2014-06-11, iškirto 260 ktm. Taigi viso iškirsta 461,93 ktm. Kaip matyti iš pateiktų sąskaitų-faktūrų, po minėtų kirtimų leistino iškirsti kiekio likutis buvo 93,17 ktm (555,10 - 461,93 = 93.17). Atsakovės teigimu, tik likusį 93,17 ktm kiekį iškirto ir suvežė į pamiškę ieškovė. Sutiktina su atsakovės teiginiu, kad jokio didesnio kiekio iškirsti negalėjo, kadangi 461,93 ktm jau buvo iškirsta. Atsakovės teigimu, rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, kadangi šalys tarėsi žodžiu. Kadangi byloje nėra jokių rašytinę sutartį dėl ginčo darbų atlikimo patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog tarp šalių būtų buvusi sudaryta rašytinė sutartis dėl ginčo darbų atlikimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė bylos šalių dėmesį, jog skolų susigrąžinimo tarpininkavimo tarnybos SSTT pretenzijoje yra reikalaujama 1734,68 Eur sumos už 2014-12-29 suteiktas paslaugas, nurodytas sąskaitoje, ir prie pretenzijos pridedama PVM sąskaita-faktūra, serija ADL Nr. 116, kurios apmokėjimą patvirtina atsakovės pateikti sąskaitos išrašai.

Pirmosios instancijos teisme parodymus davė liudytoja J. V., buvusi ieškovės UAB „Luokmedis“ buhalterė, kuri nurodė, kad atsakovės UAB „Juodmeda“ direktorius telefonu pripažino skolą, tačiau teismas turėjo pagrindo jos parodymus vertinti subjektyviais, nes liudytoja negalėjo nurodyti, nei kokio dydžio skolą, nei už kokius ir kada atliktus darbus skola susidarė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad juridiniai asmenys, vykdydami finansines operacijas, turi vadovautis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymu. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Taigi, įstatymas numato pareigą asmens tinkamai vesti apskaitą. Minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalis įtvirtina šiuos privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai; 6) asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos. Minėto straipsnio 8 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyti apskaitos dokumentų rekvizitai neprivalomi PVM sąskaitai-faktūrai. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis numato, kad ūkio subjekto vadovas nustato apskaitos dokumentų pasirašymo tvarką ir asmenų, kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą. Apskaitos dokumentai pasirašomi asmeniškai arba Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo nustatyta tvarka.

PVM sąskaita-faktūra yra specialusis apskaitos dokumentas, kuriuo įforminami paslaugų, prekių ir kito turto pardavimai tretiesiems asmenims. Sąskaitos-faktūros ir PVM sąskaitos-faktūros blankų komplektą priklausomai nuo poreikio gali sudaryti 2 ar 3 egzemplioriai. Pažymėtina, kad įmonė turi vesti buhalterinę apskaitą tokiu būdu, kad joje atsispindėtų visos įmonės finansinės operacijos, vesti ūkinių operacijų žurnalą, tai vienas iš paprasčiausių pirminių dokumentų duomenų registravimo būdų - nuosekliai kaupti duomenis apie visas atliktas operacijas, jame nurodyti atliktos ūkinės operacijos datą, turinį, vertę bei debetuojamąsias ir kredituojamąsias sąskaitas. Apskaitos dokumentai yra rašytiniai įrodymai apie įvykusią ūkinę operaciją, pagal juos nustatoma vykdytojų atsakomybė už jų atliktas operacijas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė, kaip įmonė teikusi atsakovei medienos traukimo į miško sandėlį paslaugas, siekdama įrodyti paslaugų atlikimo faktą, turėjo teismui pateikti tinkamus buhalterinės apskaitos dokumentus. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog ieškovė, kaip verslininkė, paslaugų teikimo faktą gali grįsti vien 2015 m. balandžio 27 d. jos pačios išrašyta PVM sąskaitą-faktūrą, serija ADL Nr. 132, 1842,75 Eur sumai, kuri nėra informatyvi ir aiški, kadangi iš jos negalima nustatyti, kokiu pagrindu, kada ir kur atlikti darbai, o jokių kitų buhalterinės apskaitos dokumentų ieškovė nepateikė teismui savo reikalavimui pagrįsti, vertintina, kad ieškovė nepateikė tinkamų įrodymų savo reikalavimo pagrįstumui įrodyti.

Atkreiptinas dėmesys, kad sutartiniai santykiai tarp juridinių asmenų, turi būti grindžiami rašytiniais sutartiniais abiejų šalių pasirašytais dokumentais, buhalterinės apskaitos išrašais. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovės prašomų apklausti liudytojų A. R., kuris dirbo UAB „Luokmedis“ traktoristu ir R. S., kuris paslaugas atliko kaip individualios R. S. įmonės traktoristas, parodymai neįtakotų priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl nėra pagrindo jų apklausti ir apeliacinėje instancijoje.

Iš to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės UAB „Luokmedis“ 2015 m. balandžio 27 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra, serija ADL Nr. 132, 1842,75 Eur sumai, nėra pakankamas įrodymas ieškinio reikalavimui dėl skolos priteisimo įrodyti. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė prašė priteisti patirtas 200 Eur bylinėjimosi išlaidas ir pateikė jas pagrindžiančius dokumentus, todėl šios išlaidos priteistinos atsakovei iš ieškovės.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės UAB „Luokmedis“ (į. k. 302686711) atsakovės UAB „Juodmeda“ (į. k. 301258679) naudai 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti bylos šalims.