- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-09
- Bylos Nr.
- e2A-961-357/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- R. L.
- Kategorijos
- 2.5.1Prievolės
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui R. L. dėl skolos priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Gelvora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo R. L. 1001,63 Eur skolos, 782,51 Eur palūkanų, 370,30 Eur delspinigių, 282,15 Eur palūkanų delspinigių, 140,85 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 12,5 procentų dydžio sutartines palūkanas nuo pagrindinės sumos (1001,63 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, grąžinti ieškovei 17 Eur žyminio mokesčio permoką. Ieškinyje nurodė, kad AB „Swedbank“ ir atsakovas 2007-11-27 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 07-137367-GV, pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovui suteikė kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, delspinigius ir kitas sutartyje numatytas sumas. Atsakovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, todėl AB „Swedbank“ sutartį nutraukė. AB „Swedbank“ ir ieškovė 2008-06-18 pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-15, pagal kurią AB „Swedbank“ perleido ieškovei visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal sutartį.
Atsakovas R. L. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kelmės rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo R. L. ieškovei UAB „Gelvora” 1001,63 Eur skolą, 500 Eur palūkanų, 180,31 Eur delspinigių, 90 Eur palūkanų delspinigių ir 0,70 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, viso 1772,64 Eur, 12,5 procentų dydžio metines palūkanas už pagrindinę skolos sumą 1001,63 Eur nuo bylos iškėlimo teisme – 2015m. gegužės 06 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1772,64 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2015 m. gegužės 06 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 40 Eur bylinėjimosi išlaidų, įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti UAB „Gelvora” 17,30 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2014 m. gruodžio 17d. mokėjimo nurodymu Nr. 86, permoką.
Teismas vertino, kad atsižvelgiant į prašomų priteisti palūkanų skaičiavimo laikotarpį, negrąžinto vartojimo kredito dydį, atsakovo sumokėtų sumų dydį, CK 6.258 str. 3 d., sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, CK 1.5 str., ieškovės prašomos priteisti palūkanos – 12,5 proc. metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2009-04-27 iki 2015-04-20 – pripažįstamos akivaizdžiai per didelio dydžio. Nurodė, kad teismas turi teisę mažinti pagal sutartį nustatytas palūkanas, todėl palūkanų dydis teismo mažintinas iki 500 Eur - ne daugiau kaip pusės pagrindinės skolos, vadovaujantis CK 1.125 str. 1 d. 5 p. ieškovei priteisiami skolos delspinigiai ir palūkanų delspinigiai paskaičiuojami už 180 kalendorinių dienų, priteisiant 180,31 Eur dydžio delspinigius ir 90 Eur palūkanų delspinigių. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 140,85 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų pagal pateiktą išklotinę, tačiau šioje išklotinėje nurodomos kaip ieškovės patirtos išlaidos yra įrašytos jų nepagrindžiant pirminiais dokumentais, todėl šios išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gelvora“ prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą už akių panaikinti toje dalyje, kurioje atmestas ieškovės prašymas priteisti 282,51 Eur palūkanų, papildomai iš atsakovo priteisti 282,51 Eur palūkanų, priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. CK nenumato kreditoriaus pareigos imtis konkrečių veiksmų siekiant išieškoti skolą ikiteismine tvarka. Tinkamą kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą užtikrina CK 1.125 str. nurodyti ieškinio senaties terminai, kurių ieškovė nepraleido. Teigti, kad ieškovė negynė savo teisių įstatymų numatyta tvarka nėra pagrindo. Kartu su ieškiniu pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti ieškovės atlikti skolos išieškojimo veiksmai, t.y. neregistruotu paštu siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai, SMS žinutės ir kt.
2. Apeliantės manymu, Vartojimo kredito sutartyje Nr. 07-137367-GV numatytos 14,56 % sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams.
3. Galiojantis vartojimo kredito reglamentavimas Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011-04-01, šiam ginčui netaikomas, šio įstatymo 21 str. numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 13,98 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį įstatyme, todėl nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus.
4. Teismo sprendimas šioje dalyje yra akivaizdžiai prieštaringas. Iš vienos pusės teismas sumažino ieškovės prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, iš kitos pusės, nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė Vartojimo kredito sutartyje Nr. 07-137367-GV numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas, nes šį ieškovės reikalavimą laikė teisėtu ir pagrįstu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo už akių pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines bylos aplinkybes iš kurių matyti, kad AB „Hansabankas“ ir R. L. 2007 m. lapkričio 27 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 07-137367-GV. Šios sutarties pagrindu AB „Hansabankas“ atsakovui suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, delspinigius ir kitas sutartyje numatytas sumas AB „Hansabankas“ naudai. AB „Hansabankas“ nutraukė sutartį, nes atsakovas jos tinkamai nevykdė. 2008 m. birželio 18 d. AB „Hansabankas“ su ieškove UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė įgijo teisę į visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 07-137367-GV. Atsakovas skolingas ieškovei 1001,63 Eur pagrindinės skolos sumos, 782,51 Eur palūkanų, 370,30 Eur delspinigių ir 282,15 Eur delspinigių palūkanų, 140,85 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų.
Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos skirstomos į pelno (mokėjimo) palūkanas, kurios yra mokestis už pinigų skolinimą ir kompensuojamąsias palūkanas, kurios yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pelno palūkanų (jų dydžio). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi paskolintais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Reikalavimas dėl palūkanų mokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatomis palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.
Šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties pagrindu, šalys susitarė dėl 12,5 % palūkanų normos. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, tai šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 str. ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Nagrinėjamu atveju toks prašymas byloje pareikštas nebuvo. Pažymėtina, kad pelno palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio trečiosios dalies, CK 1.5 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikytinos tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo.
Tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Teismų praktikoje nustatyta, jog vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis)(CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 204-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-10 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-537/2014).
Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog ginčo kredito sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodytas palūkanų dydis. Šalių sutartimi nustatytos palūkanų normos neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc.
Atsižvelgiant į aptartas bylos faktines aplinkybes, įstatyminį reglamentavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti palūkanų dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t.y. iki 782,51 Eur.
Iš dalies pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimą už akių, iš naujo spręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nagrinėjamos bylos atveju nereikia. Patenkinus apeliacinį skundą ir padidinus 282,51 Eur suma ieškovei iš atsakovo priteistinas palūkanas, ieškinio reikalavimai buvo patenkinti ~80 proc. Kreipdamasi į teismą ieškovė sumokėjo 58 Eur žyminio mokesčio (17,30 Eur permoka grąžinta skundžiamu teismo sprendimu už akių), todėl ieškovei, proporcingai jos patenkintų reikalavimų daliai priteisiamas 46,40 Eur žyminio mokesčio iš atsakovo.
Iš ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinės matyti, kad atsakovui paskaičiuota 140,85 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, tačiau byloje ieškovė nepateikė jokių tokias išlaidas ir jų būtinumą patvirtinančių įrodymų, todėl ieškovės reikalavimas dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas.
CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nors apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, kadangi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo už akių dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paliekama nepakeista, ieškovei iš atsakovo priteisiamas visas 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kadangi žyminis mokestis mokėtas už prašomą priteisti pirmosios instancijos teismo sumažintą palūkanų dalį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, susijusias su palūkanų mažinimu, todėl palūkanų dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant skundžiamo Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo už akių dalį dėl palūkanų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą už akių pakeisti iš dalies.
Padidinti iš atsakovo R. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834) priteistas palūkanas iki 782,51 Eur ir žyminį mokestį iki 46,40 Eur. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834) 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.