Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-05-11 · Civilinė byla Nr. 2A-931-340/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-11
Bylos Nr.
2A-931-340/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-0857-2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jūratė Varanauskaitė, Andrius Verikas, Tatjana Žukauskienė
Ieškovas
R. M., R. Š., S. Š.
Atsakovas
V. U., R. M., Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui ir užsienio
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-931-340/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-0857-2014Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. gegužės 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. M. ir atsakovės V. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. Š., S. Š. ieškinį solidariems atsakovams R. M., V. U., Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui ir užsienio juridiniam asmeniui AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per Lietuvos filialą, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareikšiantis savarankiškų reikalavimų ieškovų pusėje, R. Š..

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovai R. Š. ir S. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš solidarių atsakovų R. M., V. U., Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir užsienio juridinio asmens AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per Lietuvos filialą, 8 688,60 EUR turtinės ir 45 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo (T. 2, b.l. 107-110). Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 20 d. 18.30 val. prie parduotuvės „Maxima“ esančioje sankryžoje adresu (duomenys neskelbtini) susidūrė transporto priemonės Mitsubishi Colt, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama ieškovo R. Š., ir BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama atsakovo R. M.. Autoįvykio metu buvo sunkiai sužaloti ieškovai, žuvo ieškovės senelė O. V., dėl autoįvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įrodymai apie ieškovų sveikatos sužalojimus yra Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinės bylos Nr. 2-601-987/2016 medžiagoje. Ieškovė po autoįvykio yra netekusi 65 proc. darbingumo. Ieškovai dėl ieškovės sveikatos gydymo patyrė 8688,60 Eur išlaidas, kurias laiko turtine žala. Ieškovui taip pat teko gydytis, rūpintis ieškove bei ieškovės senelės O. V. laidotuvėmis. Po autoįvykio ieškovas neteko 45 proc. darbingumo. Ieškovai prašė priteisti solidariai iš atsakovų 15 000 Eur neturtinės žalos dėl atsakovų delsimo daugiau nei 1380 dienų (nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. sausio 20 d.) su jais atsiskaityti. Ieškovai atsakovės V. U. solidariąją atsakomybę kildino iš to, kad atsakovas R. M. vairavo pastarajai priklausantį automobilį, kuris nebuvo apdraustas privalomuoju draudimu. Ieškovė S. Š. prašė priteisti 15 000 EUR neturtinę žalą dėl savo senelės mirties, ieškovas R. Š. prašė priteisti 15 000 EUR neturtinę žalą dėl patirtų sveikatos sužalojimų.Atsakovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti (T. 2, b.l. 127-128). Nurodė, kad ieškovai neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų; nepateikė dokumentų, įrodančių slaugai bei įvairioms procedūroms patirtas išlaidas; neįrodė, kad ieškovų darbingumo lygio pažymose nustatytą darbingumo lygį nulėmė eismo įvykio pasekmės; nenustatyta eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų kaltė; neaišku kokia apimtimi žalą ieškovams atlygino atsakovas R. M., su kuriuo ieškovai susitaikė ikiteisminio tyrimo metu. Teigė, kad iš draudiko galima priteisti ne daugiau kaip 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.Atsakovas R. M. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (T.2, b.l. 131-135). Nurodė, kad ikiteisminiame tyrime buvo pripažinta, jog ieškovas ir atsakovas yra kalti dėl jų automobiliuose važiavusių asmenų patirtos žalos; ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes ieškovas ir atsakovas prisipažino esantys kalti dėl eismo įvykio, atlygino žalą nukentėjusiesiems bei susitaikė (BK 38 str.). Ieškovai neįrodė patirtos turtinės žalos dėl ieškovės slaugos ir gydymo išlaidų bei neturtinės žalos dydžio. Be to, patys ieškovai prisiėmė kaltę už eismo įvykį, ką patvirtino ikiteisminiame tyrime. Ieškovai nepagrįstai reikalauja neturtinės žalos už atsakovų vengimą atlyginti žalą daugiau nei 1380 dienų, nes byloje dėl to yra kilęs ginčas.Atsakovas užsienio juridinis asmuo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per Lietuvos filialą, atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (T. 2, b. l. 136-140). Nurodė, kad remiantis ikiteisminio tyrimo metu atliktų ekspertizės aktų duomenimis eismo įvykį nulėmė atsakovo R. M. veiksmai. Dėl šios priežasties atsakovui užsienio juridiniam asmeniui AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam kaip ieškovo (transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės) draudikui civilinė atsakomybė nekyla.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei S. Š. solidariai iš atsakovų R. M. ir V. U. 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo; priteisė ieškovui R. Š. solidariai iš atsakovų R. M. ir V. U. 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas savo sprendimą grindė šiais motyvais: Kartu su reikalavimais Biurui ieškovai pateikė tapačius reikalavimus ir eismo įvykio kaltininkui atsakovui R. M.. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 13 straipsnio 3 dalimi ieškovai neturi teisės nukreipti reikalavimo dėl eismo įvykio metu patirtos žalos į Biurą, kuomet jie nėra atsisakę ieškinio eismo įvykio kaltininkui R. M.. Dėl šios priežasties ieškovų pareikštus ieškinio reikalavimus atsakovui Biurui teismas atmetė kaip nepagrįstai pareikštus netinkamam atsakovui;Teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo užsienio juridinio asmens AAS „Gjensidige Baltic“ dėl eismo įvykio patirtą žalą. Pažymėjo, kad iš į bylą pateiktos ikiteisminio tyrimo (baudžiamoji byla Nr. 20-1-00487-11) medžiagos matyti, kad ieškovė susitaikė su ieškovu bei 2013 m. balandžio 10 d. patvirtino, kad pastarasis jai atlygino visą žalą, susijusią su eismo įvykiu (baudžiamosios bylos l. 149), dėl ko 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu ieškovas R. Š. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, įtariamajam ir nukentėjusiajai susitaikius vadovaujantis BK 38 str. (baudžiamosios bylos l. 150-153). Ieškovei patvirtinus, kad jai yra atlyginta žala, padaryta dėl ieškovo R. Š. kaltų veiksmų, valdant transporto priemonę, pakartotinis (dvigubas) žalos atlyginimas, priteisiant ją iš atsakovo užsienio juridinio asmens AAS „Gjensidige Baltic“ kaip transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudiko būtų laikomas ieškovės nepagrįstu praturtėjimu;Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė šioje civilinėje byloje S. Š. visiškai palaiko ieškovo R. Š. poziciją, reikšdama tą patį ieškinį, bei yra ieškovo sutuoktinė, kuri neabejotinai žinojo apie teisme jos sutuoktiniui iškeltą bylą dėl jai pačiai išmokėtų iš valstybės biudžeto išmokų, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pirmesnėje byloje priimtas teismo sprendimas dėl eismo įvykį sukėlusių asmenų kaltės nustatymo turi prejudicinę galią ir ieškovei S. Š. (CPK 182 str. 2 p.);Teismas laikė įsiteisėjusiu teismo sprendimu įrodytą aplinkybę (prejudicinį faktą), kad dėl eismo įvykio ir jo metu atsiradusios žalos abu transporto priemonių valdytojai ieškovas R. Š. bei atsakovas R. M. yra kalti lygiomis dalimis;Įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, teismas darė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikšti įtarimai transportų priemonių valdytojams dėl ne jų automobiliuose buvusių asmenų sveikatos sutrikdymo (žūties) bei atitinkamai tarp transporto priemonių valdytojų tarpusavyje bei tarp transporto priemonių valdytojų ir ne jų transporto priemonėse sužalotų bei žuvusio asmens teisių perėmėjo nebuvo sudarytos taikos sutartys, nebuvo sprendžiami klausimai dėl sužalotiems asmenims padarytos žalos atlyginimo. Dėl šios priežasties teismas atmetė, kaip nepagrįstą atsakovo R. M. atsiliepimo argumentą, kad žalos atlyginimo klausimas dėl padaryto eismo įvykio nukentėjusiems asmenims (ieškovams) buvo išspręstas ikiteisminio tyrimo metu;Teismas padarė išvadą, kad atsakovas R. M. kaip transporto priemonės, sukėlusios eismo įvykį, valdytojas ir būdamas lygiai tiek kaltas dėl eismo įvykio kaip ieškovas R. Š., privalo atlyginti ieškovams 50 procentų dėl šio eismo įvykio kilusios (ir ieškovų įrodytos) žalos (CK 6.253 str. 1 d., 5 d., 6.270 str. 1 d.);Pažymėjo, kad atsakovė V. U., suteikdama atsakovui R. M. teisę naudotis neapdrausta transporto priemone, pažeidė įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą (TPVCAPDĮ 4 str. 3 d.). Dėl šios priežasties atsako solidariai kartu su atsakovu (faktiniu transporto priemonės valdytoju) R. M. už ieškovams padarytą žalą, naudojant transporto priemonę;Įvertinęs prijungtoje kitoje Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-5024-934/2014 esančioje medžiagoje duomenis apie ieškovų sveikatos sutrikdymo mastą, teismas vertino, kad ieškovės patirta neturtinė žala dėl eismo įvykio sudaro 10 000 EUR, o ieškovo – 5 000 EUR;Atsižvelgęs į tai, kad dėl eismo įvykio ieškovas R. Š. bei atsakovas R. M. kalti lygiomis dalimis, teismas sumažino 50 procentų iš atsakovo R. M. priteistinos neturtinės žalos dydį ieškovams ir atitinkamai ieškovui R. Š. priteisė iš atsakovo R. M. 2 500 Eur neturtinės žalos už nesunkų sveikatos sutrikdymą, o ieškovei – 5 000 Eur neturtinės žalos už sunkų sveikatos sutrikdymą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus argumentai

Atsakovė V. U. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti (T.2, b. l. 13-17). Nurodė šiuos skundo argumentus:Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika byloje Nr. 3K-3-325/2008, nes minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos racio decidendi nesutampa. Tokia praktika galėtų būti taikoma, jeigu nukentėjusiems asmenims, šiuo atveju ieškovams, Biuras būtų atlyginęs patirtą žalą ir Biuras reikalautų regreso tvarka jos iš asmens, kuris pažeidė prievolę apdrausti valdytojo civilinę atsakomybę;Aplinkybė, kad savininkas neapdraudė valdytojo civilinės atsakomybės, neturi įtakos ieškovų žalos atsiradimui. Žala atsirado ne dėl to, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta, o dėl to, kad jos faktinis transporto priemonės valdytojas pažeidė kelių eismo taisykles; 5000 Eur numatyta galima išmokos neturtinei žalai suma yra maksimali bei atlyginama tik esant pačioms sunkiausioms pasekmėms (lengvesniam sveikatos sutrikdymui) yra proporcingai mažinama. Atsižvelgiant į tai, kad tiek R. M., tiek R. Š. kalti lygiomis dalimis neturtinės žalos dydis būtų mažinamas 50 proc;Dėl to, kad transporto priemonė buvo neapdrausta ieškovai nepatyrė jokios papildomos neturtinės žalos. Kadangi reikalavimas pareikštas R. M., teismas ieškinio dalį Biurui atmetė. Tokiu būdu ieškovai įstatymo nustatyta tvarka nepasinaudoję galimybe neturtinės žalos pareikalauti iš Biuro, neturėtų jos reikalauti iš atsakovės dėl to, kad nebuvo sudaryta civilinės atsakomybės sutartis.Atsakovas R. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atsakovo atžvilgiu atmesti. Skundą grindė šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus – susitaikymo protokolus, nepagrįstai sprendė, jog atsakovas privalo atlyginti ieškovams 50 procentų dėl šio eismo įvykio kilusios (ir ieškovų įrodytos) žalos vien todėl, kad tarp transporto priemonių valdytojų ir ne jų transporto priemonėse sužalotų bei žuvusio asmens teisių perėmėjo nebuvo sudarytos taikos sutartys ir nebuvo sprendžiami klausimai dėl sužalotiems asmenims padarytos žalos atlyginimo;Pirmosios instancijos teismas civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėjo, jų nemotyvavo;Kadangi pirmosios instancijos teismas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3653-608/2014 nepripažino, kad dėl ieškovo buvusio automobilyje asmenų sveikatos sutrikdymo kalti lygiomis dalimis ieškovas bei atsakovas, todėl šioje byloje remtis prejudiciniu faktu nėra pagrindo, o teismui nenustačius neteisėtų veiksmų – priteisti neturtinę žalą;Šioje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas yra kaltas dėl atsiradusios neturtinės žalos, todėl apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovui kyla pareiga atlyginti ieškovui neturtinę žalą, dėl kurios atsiradimo yra kaltas pats ieškovas;Pirmosios instancijos teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus, taip pat netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, o būtent susitaikymo protokolą, iš kurio matyti, kad ne atsakovas, o ieškovas turi pareigą atlyginti ieškovei neturtinę žalą dėl jos motinos žūties.Atsakovė V. U. pateiktu atsiliepimu su atsakovo R. M. apeliaciniu skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.Atsakovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė atsiliepimus į atsakovų apeliacinius skundus. Prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliaciniai skundai atmestini.Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.). Byloje nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 20 d. 18.30 val. prie parduotuvės „Maxima“ esančioje sankryžoje adresu (duomenys neskelbtini), susidūrė transporto priemonės Mitsubishi Colt, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuojama ieškovo R. Š., ir BMW 530, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuojama atsakovo R. M.. Įrodymai apie ieškovų sveikatos sužalojimus yra Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinės bylos Nr. 2-601-987/2016 medžiagoje. Autoįvykio metu buvo sužaloti ieškovai, žuvo ieškovės senelė O. V., dėl autoįvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Byloje nustatyta, jog ieškovė po autoįvykio du mėnesius išbuvo komoje, turi atminties sutrikimų, jai nustatytas neįgalumas, ji yra netekusi 65 proc. darbingumo. Ieškovui taip pat teko gydytis, rūpintis ieškove bei ieškovės senelės O. V. laidotuvėmis. Po autoįvykio ieškovas neteko 45 proc. darbingumo. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų R. M., V. U., Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir užsienio juridinio asmens AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per Lietuvos filialą, 8 688,60 Eur turtinės ir 45 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei S. Š. solidariai iš atsakovų R. M. ir V. U. 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo; priteisė ieškovui R. Š. solidariai iš atsakovų R. M. ir V. U. 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė tuo, kad dėl eismo įvykio ir jo metu atsiradusios žalos abu transporto priemonių valdytojai ieškovas R. Š. bei atsakovas R. M. yra kalti lygiomis dalimis. Teismas sprendė, kad atsakovas R. M. kaip transporto priemonės, sukėlusios eismo įvykį, valdytojas ir būdamas lygiai tiek kaltas dėl eismo įvykio kaip ieškovas R. Š., privalo atlyginti ieškovams 50 procentų dėl šio eismo įvykio kilusios (ir ieškovų įrodytos) žalos (CK 6.253 str. 1 d., 5 d., 6.270 str. 1 d.). Pasisakydamas dėl solidariosios atsakovų R. M. ir V. U. atsakomybės, teismas pabrėžė, jog atsakovė V. U., suteikdama atsakovui R. M. teisę naudotis neapdrausta transporto priemone, pažeidė įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą (TPVCAPDĮ 4 str. 3 d.), todėl atsako solidariai kartu su atsakovu (faktiniu transporto priemonės valdytoju) R. M. už ieškovams padarytą žalą, naudojant transporto priemonę.

Dėl atsakovės V. U. apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė V. U. skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika byloje Nr. 3K-3-325/2008, kadangi minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos racio decidendi nesutampa. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės skundo argumentais nesutinka.Susipažinus su minėta kasacinio teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008 matyti, jog tiek nagrinėjamoje byloje, tiek ir minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos atlyginimo bei dėl tokios neapdraustos transporto priemonės savininko atsakomybės nukentėjusiems nuo eismo įvykio asmenims. Abiejose bylose transporto priemonės savininkas buvo perdavęs transporto priemonę valdyti kitam asmeniui, kuris valdydamas neapdraustą transporto priemonę, padarė eismo įvykį, sukėlusį žalos tretiesiems asmenims. Apeliantės nurodyta aplinkybė, jog tokia praktika galėtų būti taikoma, jeigu ieškovams Biuras būtų atlyginęs patirtą žalą ir Biuras reikalautų regreso tvarka jos iš asmens, kuris pažeidė prievolę apdrausti valdytojo civilinę atsakomybę, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, kadangi minėtoje nutartyje kasacinis teismas pasisakė būtent nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu dėl neapdraustos transporto priemonės savininko atsakomybės šia transporto priemone sukėlus žalą, nepriklausomai nuo to, kuris ginčo subjektas būtų atlyginęs patirtą žalą. Skunde apeliantė taip pat pažymėjo, jog aplinkybė, kad savininkas neapdraudė valdytojo civilinės atsakomybės, neturi įtakos ieškovų žalos atsiradimui. Pasak apeliantės, žala atsirado ne dėl to, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta, o dėl to, kad jos faktinis transporto priemonės valdytojas pažeidė kelių eismo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės teiginius atmeta kaip nepagrįstus.Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog transporto priemonių draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jo privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-673-686/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008; kt). Byloje nėra ginčo dėl to, kad žala ieškovams buvo padaryta atsakovei V. U. nuosavybės teise priklausančiu automobiliu, kuris turėjo būti privalomai apdraustas (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Akcentuotina ir jai, jog minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi atsakovė V. U., būdama automobilio savininkė, neturėjo teisės leisti atsakovui R. M. naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas. Kaip jau buvo minėta, automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl apeliantė turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodama neapdraustą automobilį naudoti, atsakovė pažeidė Įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus. Atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog automobilio savininkės V. U. atsakomybė atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad ji neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Galiausiai, apeliantė skunde nurodė, jog 5000 Eur numatyta galima išmokos neturtinei žalai suma yra maksimali bei atlyginama tik esant pačioms sunkiausioms pasekmėms, o esant lengvesniam sveikatos sutrikdymui yra proporcingai mažinama. Pasak apeliantės, atsižvelgiant į tai, kad tiek R. M., tiek R. Š. kalti lygiomis dalimis, neturtinės žalos dydis turėtų būtų mažinamas 50 proc. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka.Pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (nurodyto straipsnio 2 dalis).Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatytų reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014; kt.).Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pirmosios instancijos teismo nurodytais motyvais dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, neturi pagrindo nesutikti su teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas R. M. kaip transporto priemonės, sukėlusios eismo įvykį, valdytojas ir būdamas lygiai tiek kaltas dėl eismo įvykio kaip ieškovas R. Š., privalo atlyginti ieškovams 50 procentų dėl šio eismo įvykio kilusios (ir ieškovų įrodytos) žalos (CK 6.253 str. 1 d., 5 d., 6.270 str. 1 d.). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog ieškovas R. Š. susitaikė su O. V. teisių perėmėja J. I. ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, per se nereiškia, jog nuo šios atsakomybės ir pareigos atlyginti ieškovams patirtą žalą turi būti atleidžiamas ir atsakovas R. M., arba ši žala mažinama per pusę vien dėl to, kad nuo jos buvo atleistas kitas eismo įvykio kaltininkas. Be to, akcentuotina, jog įvykusio eismo įvykio metu ieškovai buvo sunkiai sužaloti, žuvo ieškovės senelė O. V., ieškovė po autoįvykio neteko 65 proc. darbingumo, o ieškovas – 45 proc. darbingumo, nors abu ieškovai yra pakankamai jauno amžiaus (gimę 1982 ir 1984 metais).

Dėl atsakovo R. M. apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Apeliantas R. M. pateiktame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jis privalo atlyginti ieškovams 50 procentų dėl šio eismo įvykio kilusios (ir ieškovų įrodytos) žalos vien todėl, kad tarp transporto priemonių valdytojų ir ne jų transporto priemonėse sužalotų bei žuvusio asmens teisių perėmėjo nebuvo sudarytos taikos sutartys ir nebuvo sprendžiami klausimai dėl sužalotiems asmenims padarytos žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto skundo argumentais nesutinka.Pažymėtina, kad CPK 182 straipsnis numato, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; kt.).Byloje nėra ginčo dėl to, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3653-608/2014 pagal VSDFV Kauno skyriaus ieškinį atsakovui užsienio juridiniam asmeniui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys - R. Š., R. M. ir V. U.. Minėtoje byloje taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl to, kokio dydžio yra ieškovo R. Š. bei atsakovo R. M. kaltė dėl eismo įvykio. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs ikiteisminio tyrimo medžiagą bei joje atliktų ekspertizių aktus, 2014 m. sausio 14 d. sprendime padarė išvadą, kad abu eismo įvykio dalyviai R. Š. bei R. M. dėl eismo įvykio kilimo ir jo metu atsiradusios žalos kalti lygiomis dalimis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3653-608/2014 nustatytos aplinkybės dėl eismo įvykio ir jo metu atsiradusios žalos bei kaltės laikytinos prejudiciniais faktais, kurių nereikia papildomai įrodinėti šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo įrodyta aplinkybė, kad abu transporto priemonių valdytojai – ieškovas R. Š. ir atsakovas R. M., dėl įvykusios eismo įvykio yra kalti lygiomis dalimis, teismas atmeta apelianto skundo argumentą, jog iš jo nepagrįstai ieškovams priteista 50 proc. dėl šio eismo įvykio kilusios (ir ieškovų įrodytos) žalos. Faktas, kad ieškovas ir atsakovas dėl eismo įvykio yra kalti lygiomis dalimis, per se nereiškia, jog jie turi atlyginti tik jų transporto priemonėse buvusiems ir nukentėjusiems asmenims padarytą žalą, todėl atsakovas R. M. privalo atlyginti ir ieškovo R. Š. transporto priemonėje buvusiems asmenims (ieškovei S. Š. ir O. V.) padarytą žalą. Minėtame sprendime taip pat buvo pažymėta, kad žala ieškovės S. Š. sveikatai buvo padaryta dėl dviejų padidinto pavojaus šaltinių sąveikos. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo metu įtarimai R. M. dėl eismo įvykio metu jo automobilyje buvusių asmenų N. D. ir D. D. sveikatos sutrikdymo pastariesiems asmenims susitaikius buvo nutraukti, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas taip pat susitaikė su ieškovo automobilyje buvusiais ir nuo eismo įvykio nukentėjusiais asmenimis (žuvusia O. V., S. Š. ir R. Š.), todėl jis negali būti atleistas nuo šiems asmenims padarytos žalos atlyginimo. Nutarties 24-27 punktuose nurodytais motyvais taip pat atmestinas ir apelianto R. M. skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nemotyvavo civilinės atsakomybės sąlygų, kadangi minėti klausimai buvo išnagrinėti ir civilinės atsakomybės sąlygos aptartos Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3653-608/2014. Pateiktu skundu apeliantas R. M. taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis yra atsakingas už neturtinę žalą, kuri kilo ieškovui ir jo transporto priemonėje važiavusiems asmenims, kadangi dėl šios žalos yra kaltas pats ieškovas. Apelianto teigimu, ne atsakovas, o ieškovas turi pareigą atlyginti ieškovei neturtinę žalą dėl jos motinos žūties. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Kaip jau minėta nutarties 27 punkte, Vilniaus miesto apylinkės teismo yra konstatuota, kad ieškovas R. Š. ir atsakovas R. M. dėl įvykusios eismo įvykio yra kalti lygiomis dalimis. Vadinasi, ieškovas ir atsakovas yra vienodai kalti tiek dėl eismo įvykio dalyviams kilusios turtinės, tiek ir dėl neturtinės žalos. Aplinkybė, jog ieškovas R. Š. taip pat buvo pripažintas kaltu dėl įvykusio eismo įvykio, savaime nereiškia, jog tik ieškovas yra atsakingas už žalą, kilusią ieškovei S. Š. bei dėl O. V. mirties. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime yra nurodęs, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti įtarimai ieškovui R. Š. dėl eismo įvykio metu jo automobilyje buvusios O. V. žūties bei S. Š., R. Š. sveikatos sutrikdymo, tačiau ieškovas ir nurodyti asmenys susitaikė, todėl Kauno apylinkės prokuratūros 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu įtariamajam R. Š. ikiteisminis tyrimas nutrauktas bei jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (baudžiamosios bylos l. 135-153). Kaip jau minėta, byloje nepateikti duomenys, kad aukščiau nurodyti asmenys taip pat susitaikė ir su atsakovu R. M., todėl nėra pagrindo teiginiui, kad atsakovas turėtų būti atleidžiamas nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą ieškovo automobilyje važiavusiems asmenims. Vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Apeliaciniame skunde nurodydamas, jog tik ieškovas R. Š. yra atsakingas už jo transporto priemonėje važiavusių asmenų patirtą neturtinę žalą, apeliantas nepateikė jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų ar argumentų, todėl laikytina, kad šis apeliacinio skundo teiginys grindžiamas išskirtinai tik subjektyvia atsakovo nuomone. Tokius teiginius patvirtinančių įrodymų nėra ir bylos medžiagoje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartimi buvo patenkintas iš dalies atsakovo R. M. prašymas atidėti dalies žyminio mokesčio mokėjimą ir atidėtas 125 Eur dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki galutinio procesinio sprendimo byloje priėmimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas R. M. įpareigotinas sumokėti valstybei 125 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo R. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 125 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Teisėjai Jūratė VaranauskaitėAndrius VerikasTatjana Žukauskienė