Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei I. K. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo, išvadą duodanti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

7. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Alytaus apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi paliko nenagrinėtą ieškovo ieškinį atsakovei dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo, motyvuodamas tuo, kad atsakovė su šalių nepilnamečiais vaikais gyvena Australijoje, o pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, kad faktinė aplinkybė dėl vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatyta netinkamai.

9. Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011).

10. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad sprendžiant jurisdikcijos klausimą šioje byloje turi būti vadovaujamasi 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas).

11. Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.

12. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c ir d punktus, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimo dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo teismingumo klausimą, nepakankamai argumentuotai sprendė, jog ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a ir b punktus. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ieškovui, kad vien atsakovės išvykimas į užsienį su šalių nepilnamečiais vaikais nėra pakankamas įrodymas atsakovės ir šalių nepilnamečių vaikų įprastinei gyvenamajai vietai nustatyti. Priešingai, atsižvelgdamas į ieškinio turinį, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismo iniciatyva gautus duomenis, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo galėtų būti teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a ir b punktus.

13. Tam, kad būtų pagrindas jurisdikcijos klausimą spręsti pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a ir b punktus, turi būti nustatyta atsakovės ir šalių nepilnamečių vaikų įprastinė gyvenamoji vieta. Nesant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikos, aiškinančios Išlaikymo reglamente įtvirtintą įprastinės gyvenamosios vietos sampratą, nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ji turėtų būti aiškinama kitaip, nei 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“) nurodyta nuolatinės gyvenamosios vietos samprata. Reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 nurodė, kad terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į ESTT praktikoje nurodytus principus: būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes (ESTT 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37 punktas); sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje B. M. prieš R. C., C-497/10 PPU, 51 punktas); kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje B. M. prieš R. C., C-497/10, 41–57 punktai; 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37–42 punktai).

14. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie atsakovės ir šalių nepilnamečių vaikų įprastinę gyvenamąją vietą, nesivadovavo paminėtais ESTT praktikoje nurodytais principais, o išvadą, kad atsakovės ir šalių nepilnamečių vaikų įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta yra Australijoje, padarė vadovaudamasis tuo, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2019 m. liepos 3 d. pažymoje nurodyta, jog nustatyta atsakovės gyvenamoji vieta: (duomenys neskelbtini), Australija. Visgi, atsižvelgus į nurodytus gyvenamosios vietos kaip nuolatinės vertinimo kriterijus, vien aplinkybė, kad atsakovė šiuo metu gyvena nurodytu adresu Australijoje, nesudaro pagrindo spręsti, jog nurodytu adresu yra jos ir šalių nepilnamečių vaikų įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta. Pažymėtina, kad fizinis vaiko buvimas valstybėje narėje negali būti pripažintas pakankamu kriterijumi vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti. Tam, visų pirma, reikia atsižvelgti į tai, jog toks buvimas nėra laikinas ar atsitiktinis ir ten gyvendamas vaikas yra integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką (2009 m. balandžio 2 d. sprendimo A, C-523/07, 33, 38 punktai; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo B. M. prieš R. C., C-497/10, 49 punktas). Nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, be fizinio jo buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus papildomus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis. Tokiomis aplinkybėmis gali būti tėvų pareigų turėtojo ketinimas įsikurti su vaiku kitoje valstybėje narėje, išreikštas tam tikromis konkrečiomis priemonėmis, kaip antai būsto priimančiojoje valstybėje narėje įsigijimas arba išsinuomojimas, kurios gali būti nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo rodiklis (2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo A, C 497/10 40, 45–50 punktai). Norint atskirti nuolatinį gyvenimą nuo laikino buvimo reikia pabrėžti, kad šio buvimo trukmė turi būti tokia, kad atsirastų tam tikras stabilumas.

15. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Australijoje, nesiaiškino, kada atsakovė išvyko į Australiją, ten išvyko nuolat ar laikinai gyventi, jeigu į Australiją išvyko gyventi nuolat, ar buvo gautas ieškovo sutikimas dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo. Pažymėtina, kad, nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, tėvai turėtų kartu spręsti dėl esminio vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo klausimo (pvz., išvykimo nuolat gyventi į užsienį) ir turėtų būti laikoma, kad šiuo klausimu tėvų valdžia (globa) įgyvendinama kartu. Geriausių vaiko interesų paisymas ir pagarba tėvų valdžios lygybės principui, sprendžiant svarbiausius vaiko gyvenimo klausimus, suponuoja poreikį gauti skyrium gyvenančio tėvo sutikimą kitam iš tėvų, su kuriuo nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, siekiančiam su vaiku išvykti gyventi nuolat į užsienį. Kadangi nurodyto sutikimo davimas išplaukia iš Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinto tėvų valdžios lygybės principo, tai jo privalomumo įrašymas į teismo sprendimą būtų perteklinis. Skyrium gyvenančio tėvo nesutikimas daro negalimą vaiko išvežimą į užsienį nuolatiniam gyvenimui, nebent teismas pripažintų tokį nesutikimą teisiškai nepagrįstu (neatitinkančiu vaiko interesų). Pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolatiniam gyvenimui į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir kad tai iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių tokiu atveju tenka tėvui ar motinai, siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą. Vaikas nuolat gyventi į užsienį gali išvykti tik su tuo tėvu, su kuriuo nustatyta jo gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių nepilnamečių vaikų įprastinės gyvenamosios vietos, nesiaiškino šalių nepilnamečių vaikų gyvenimo Australijoje trukmės, teisėtumo, sąlygų ir priežasčių, taip pat mokyklos lankymo, kalbų žinių ir šeiminių bei socialinių vaikų ryšių Australijoje. Šios aplinkybės yra svarbios ir nustatant atsakovės įprastinę gyvenamąją vietą pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą. Tik nustatęs, kad atsakovės ir šalių nepilnamečių vaikų asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras yra Australijoje, vaikai ten lanko mokyklas (būrelius), turi draugų, atsakovė turi darbą (studijuoja), turi ten įgijusi (išsinuomojusi) nekilnojamojo turto, būtų galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl civilinės bylos neteismingumo Lietuvos Respublikos teismams.

16. Kaip minėta, jurisdikcijos klausimui išspręsti pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a ir b punktus turi būti nustatyta atsakovės ir šalių nepilnamečių vaikų įprastinė gyvenamoji vieta, tačiau nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė aplinkybių, susijusių su atsakovės ir šalių nepilnamečių vaikų įprastinės gyvenamosios vietos nustatymu, o tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria paliktas nenagrinėtas ieškinys dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo, ir ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

17. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės teisingam nagrinėjimo klausimo išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakytina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties dalį, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovo D. K. ieškinys atsakovei I. K. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo, ir perduoti ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams klausimą Alytaus apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.