Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Ugnės Gailiūnienės ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-08-26 nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 214 straipsnio 1 dalį (2024-11-07 įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, galiojanti nuo 2025-02-01) ir jam paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 6 -16 epizodas) (2024-11-07 įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, galiojanti nuo 2025-02-01) ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2011-08-01 epizodas) (2024-11-07 įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, galiojanti nuo 2025-02-01) ir jam paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir S. P. paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Nukentėjusiosios A. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos iš S. P. nepriteistos.

Iš S. P. priteistos ekstradicijos išlaidos, t. y. 4 116,23 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. P. pripažintas kaltu neteisėtai disponavęs svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenimis, t. y. veikdamas bendrininkų grupėje su D. L. (kurio atžvilgiu priimtas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-08-20 apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-269/2013), turėdami tikslą užvaldyti svetimas pinigines lėšas, panaudojant svetimus prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis, 2011 m. birželio mėnesį nuslėpdami vieną iš elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimo tikslų – paskolų ėmimą kredito bendrovėje, apgaule – žadėdami tarpininkauti parduodant R. B. žemės sklypą, pasiūlė pastarajam sudaryti su banku elektroninės bankininkystės sutartį. Tam, D. L. vairuojamu automobiliu BMW, visi trys atvyko prie AB ,,Swedbank“ banko, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, S. P. kartu su R. B. nuėjo į banką, kur R. B. sudarė su banku AB ,,Swedbank“ elektroninės bankininkystės sutartį, kurios pagrindu pastarajam buvo išduoti: elektroninės bankininkystės vartotojo ID kodas, asmeninis prisijungimo slaptažodis bei identifikavimo kodų kortelės su banko suteiktais slaptažodžiais. Šiuos duomenis R. B. iš karto perdavė kartu su juo buvusiam S. P. Šiais veiksmais S. P., veikdamas bendrininkų grupėje su D. L., kurio atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, neteisėtai įgijo ir laikė R. B. vardu išduotos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinėms operacijoms – paskolų gavimui iš bendrovių inicijuoti. Šiais savo veiksmais S. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje (2024-11-07 įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, galiojanti nuo 2025-02-01).

2. Taip pat jis pripažintas kaltu neteisėtai panaudojęs elektroninės mokėjimo priemonės duomenis, t. y. veikdamas bendrininkų grupėje su D. L. (kurio atžvilgiu priimtas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-08-20 apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-269/2013), 2011-06-06 11.36 val., turėdami tikslą užvaldyti svetimas pinigines lėšas, būdami S. P. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., internete, naudodamiesi R. B. teikiama elektroninės bankininkystės paslauga, prisijungė prie UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ (šiuo metu įmonė likviduota) internetinės svetainės (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo R. B. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, t. y. elektroninės bankininkystės vartotojo ID kodą, asmeninį prisijungimo slaptažodį bei identifikavimo kodų kortelę su banko suteiktais slaptažodžiais, bei taip pateikdami žinomai melagingas žinias apie sąskaitos naudotojo tapatybę, kad, neva, jie turi teisę naudotis šioje sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, atliko R. B. vardu registraciją ir iš R. B. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB ,,Swedbank“ banke, pervedė 0,01 Eur registracijos mokestį. Tą pačią dieną šiai bendrovei pateikė paraišką 750 Lt (217,22 Eur) paskolai gauti. Tą pačią dieną, UAB „(duomenys neskelbtini)“ į R. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banke AB Swedbank, pervedė 750 Lt (217,22 Eur), kuriuos 2011 m. birželio 16 d. 13.20 val. D. L. neteisėtai, panaudojęs R. B. vardu išduotą AB „Swedbank“ mokėjimo kortelę, išgrynino bankomate, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj., ir pinigus perdavė S. P.. Šiais veiksmas S. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje (2024-11-07 įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, galiojanti nuo 2025-02-01).

3. Taip pat jis pripažintas kaltu dėl to, kad neteisėtai panaudojo elektroninės mokėjimo priemonės duomenis, t. y. 2011-08-01 13.57 val., turėdamas tikslą užvaldyti svetimas pinigines lėšas, prekybos centre ,, (duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, naudodamasis R. B. teikiama elektroninės bankininkystės paslauga, prisijungė prie UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ (šiuo metu įmonė likviduota) internetinės svetainės (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo R. B. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, t. y. elektroninės bankininkystės vartotojo ID kodą, asmeninį prisijungimo slaptažodį bei identifikavimo kodų kortelę su banko suteiktais slaptažodžiais, bei taip pateikdamas žinomai melagingas žinias apie sąskaitos naudotojo tapatybę, kad, neva, jis turi teisę naudotis šioje sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, pateikė UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ paraišką 1 000 Lt (289, 62 Eur) paskolai gauti ir tą pačią dieną UAB „(duomenys neskelbtini)“ į R. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB Swedbank pervedė 1 000 Lt (289,62 Eur), iš kurių 977 Lt (282,96 Eur) 2011-08-01 R. B., D. L., kuris nežinojo, apie vykdomą nusikalstamą veiką, prašymu iš savo sąskaitos AB ,,Swedbank“ banko (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriuje, (duomenys neskelbtini), Vilnius, gautus pinigus išgrynino ir perdavė S. P., o 23 Lt (6,66 Eur) liko R. B. sąskaitoje. Šiais veiksmais S. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje (2024-11-07 įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, galiojanti nuo 2025-02-01).

II. Apeliacinio skundo argumentai

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. P. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-08-26 nuosprendį ir: 1. panaikinti nustatytą sunkinančią aplinkybę pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą bei 2. paskirti švelnesnę bausmę.

5. Nuteistojo vertinimu teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką (pastb.-nusikalstamas veikas) padarė būdamas recidyvistu. Nurodo, kad jis, iki šio nusikaltimo padarymo, buvo teistas vieną kartą Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010-08-02 teismo baudžiamuoju įsakymu, o šį nusikaltimą padarė 2011-06-16. Mano, kad teismas atsižvelgė į visus ankstesnius teistumus, o ne tik į tai, kokį teistumą jis turėjo nusikalstamos veikos padarymo metu. Iš skundo turinio matyti, jog nuteistojo vertinimu skiriant bausmę turi būti įvertinta ir tai, kad dėl jo padarytos nusikalstamos veikos (pastb. – nusikalstamų veikų), nėra pretenzijų, civilinių ieškinių, bei į tai, kad nuo nusikaltimų padarymo praėjo 15 metų. Be to, sekantis jo padarytas nusikaltimas buvo ne analogiškas, jis buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, kas įrodo, kad jis tęstinių nusikaltimų nedaro. Toliau skunde pateikiami samprotavimai apie tai, kad nuteistasis nuo 2017 m. iki 2022-05-13 atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, tačiau per šį laiką jam įtarimai nebuvo pareikšti

6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

7. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijama nuteistojo S. P. kaltė, nusikalstamų veikų kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistasis S. P. apeliaciniu skundu nesutinka su jam paskirtomis bausmėmis ir galutine bausme, mano, kad ji yra per griežta, paskirta nepagrįstai nustačius jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu, todėl prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę.

9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo S. P. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai pripažino egzistuojant BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir nuteistajam S. P. paskyrė teisingas, jo padarytas nusikalstamas veikas atitinkančias bausmes, todėl laikytina, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam S. P. nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmių paskyrimo bei visų jo teistumų vertinimo sprendžiant dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, laikytina subjektyviu S. P. situacijos vertinimu, kuris nesant objektyvių duomenų apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar BPK normų pažeidimą negali būti laikomas pagrindu keisti priimtą nuosprendį.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės

10. BK 27 straipsnio 1 dalis (2000-09-26 įstatymo redakcija Nr. VIII-1968), nustatė, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Po veikos padarymo, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, šios normos redakcija pasikeitė dar du kartus. BK 27 straipsnio 1 dalis (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nustatė, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017). Tuo tarpu naujai įsigaliojusioje šio straipsnio redakcijoje (2024-04-25 įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes.

11. Be to, nuo 2024-11-01 įsigaliojo BPK 307 straipsnio pakeitimai (2024-04-25 įstatymo Nr. XIV-2574 redakcija) ir šio straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas kaltinamąjį pripažinti recidyvistu ar pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta. Taigi BK 27 straipsnio pakeitimas yra teisinę padėtį lengvinantis pakeitimas, nes nelieka savaiminio asmens pripažinimo recidyvistu, be to, teismas turi motyvuoti tokį sprendimą ir išdėstyti jį nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.

12. Šiuo atveju nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta S. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis naujas tyčines nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodyto sprendimo jį pripažinti recidyvistu, nors BPK 307 straipsnio pakeitimai galiojo jau nuo 2024-11-01, o nuosprendis priimtas 2025-08-26. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir teisės taikymo klaidų nepadarė. Remiantis šios nutarties 10 punkto išaiškinimais pažymėtina, jog nusikaltimų recidyvas turi būti tinkamai įvertintas išsprendus sunkinančios aplinkybės nustatymo (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir jos įtakos bausmės skyrimui klausimą.

13. Šiuo gi atveju, kaip ir apeliaciniame skunde nurodo pats nuteistasis, jis nusikalstamas veikas (2011 m. birželio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku (BK 214 straipsnio 1 dalis) 2011-06-06 (BK 215 straipsnio 1 dalis) ir 2011-08-01 (BK 215 straipsnio 1 dalis), padarė būdamas pilnametis, esant neišnykusiam teistumui pagal Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010-08-02 teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo jis buvo nuteistas už tyčinius iš esmės analogiškus nusikaltimus, numatytus BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, galutine subendrinta 60 MGL dydžio baudos bausme. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis šis baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2010-08-18, tačiau duomenų apie nuosprendžiu paskirtos bausmės įvykdymą byloje nėra. Aptariamo 2010-08-02 teismo baudžiamojo įsakymo metu nuteistasis buvo 21 metų amžiaus, tai gi buvo pilnametis, naujas nusikalstamas veikas padarė praėjus vieneriems metams, tad įvertinus šių nusikaltimų analogišką pobūdį bei tai, kad remiantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunkčiu, asmuo laikomas teistu 3 metus, kai jis realiai atlieka bausmę, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis skundžiamame nuosprendyje aptariamas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal naujai įsigaliojusį BK 27 straipsnio pakeitimą, nuteistasis S. P. laikytinas recidyvistu, kuris būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumui už šį nusikaltimą neišnykus ar jo nepanaikinus įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė naujas tyčines nusikalstamas veikas. Taigi, ši jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai, įvertinus tik pirmąjį teistumą pagal 2010-08-02 teismo baudžiamąjį įsakymą. Visgi, nagrinėjamoje byloje paduotas tik paties nuteistojo skundas, o pagal BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Teisėjų kolegija, siekdama nebloginti nuteistojo padėties, dėl S. P. (ne)pripažinimo recidyvistu plačiau nepasisako ir rezoliucinėje dalyje jo pripažinimo/nepripažinimo recidyvistu nenurodo.

Dėl bausmės

14. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė.

15. Nuteistojo vertinimu skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta per griežta bausmė, todėl prašoma ją švelninti. Vis tik, pažymėtina, jog esminis argumentas, nuteistojo manymu, lėmęs per griežtos bausmės skyrimą, buvo jo vertinimu neteisingai nustatyta atsakomybė sunkinanti aplinkybė. Kita vertus, nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino ir vėlesnius nuteistojo teistumus, taip netinkamai įvertindamas aplinkybę, kad jis nusikalstamų veikų darymo metu buvo teistas vieną kartą. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti neturi objektyvaus pagrindo.

16. BK 214 straipsnio 1 dalies sankcijoje (2007-06-28 įstatymo redakcija Nr. X-1233 (nuo 2007-07 21)) buvo numatyta baudos arba arešto, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų bausmės. Iki nuosprendžio priėmimo šio įstatymo redakcija pasikeitė dar du kartus: 2020-11-05 įstatymu Nr. XIII-3350 (nuo 2020-11-19) buvo praplėsta straipsnio dispozicija, kriminalizuojant papildomus, alternatyvius nusikalstamus veiksmus, kurie nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi, o 2024- 11-07 įstatymu Nr. XIV-3060 (nuo 2025-02-01) įtvirtinta papildoma alternatyvi bausmė – laisvės apribojimas. Tuo tarpu BK 215 straipsnio 1 dalies sankcijoje (2007-06-28 įstatymo redakcija Nr. X-1233 (nuo 2007-07 21)) buvo numatyta baudos arba arešto, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų bausmės. Šio įstatymo redakcija po nusikalstamos veikos padarymo keitėsi vieną kartą 2024-11-07 įstatymu Nr. XIV-3060 (nuo 2025-02-01), įtvirtinant alternatyvią bausmės rūšį – laisvės apribojimą. Tai gi pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažino, jog nuo 2025-02-01 įsigalioję baudžiamojo įstatymo pakeitimai švelnina nuteistojo teisinę padėtį ir jo nusikalstamas veikas perkvalifikavo bei bausmę skyrė vadovaujantis nauja įstatymo redakcija.

17. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo S. P. atžvilgiu skirtinas bausmes atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį (padaryti trys apysunkiai nusikaltimai), kaltės formą ir rūšį (tyčiniai nusikaltimai), nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) ir dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (2011-06-16 nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai). Be to, nuteistasis nuo teisėtvarkos slapstėsi, 2012-06-13 buvo paskelbta pirmoji nuteistojo paieška, o antroji – 2023-03-05. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino nuteistojo S. P. asmenybę: praeityje teistas 4 kartus, ne tik už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, bet ir už kitus turtinio pobūdžio nusikaltimus bei baudžiamuosius nusižengimus teisingumui (3 t., b. l. 7–9), baustas administracine tvarka, daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, informacijos apie paskirtų nuobaudų sumokėjimą nėra (3 t., b. l. 11–12), samdomą darbą dirbo iki 2024-06-07, o nuo 2024-10-24 vykdo individualią veiklą (3 t., b. l. 13–14)). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą bei ilgą ikiteisminio tyrimo trukmę, didžiąja dalimi dėl nuteistojo slėpimosi nuo proceso, sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę, už kiekvieną iš nusikalstamų veikų nustatant bausmės dydžius, didesnius nei bausmės rūšies minimalus dydis, tai gi mažesnius nei prašė prokuroras. Paskirtas bausmes už šioje byloje aptariamas nusikalstamas veikas subendrinus BK 63 straipsnio 1, 4 dalies pagrindu dalinio bausmių sudėjimo būdu ir pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, nuteistajam paskirta galutinė 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

18. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis S. P. nesutinka su tokiomis jo atžvilgiu paskirtomis bausmėmis ir galutine subendrinta bausme bei mano, kad jos yra per griežtos, tačiau teisėjų kolegija pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą su tokiomis nuteistojo išvadomis nesutinka. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo S. P. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis bei nuteistojo asmens charakteristika leidžia manyti, kad S. P. nusikalstamas elgesys yra gana sistemingas ir (įvertinus jo elgesį po aptariamų nusikalstamų veikų padarymo, tai yra tai, kad jis, turėdamas neišnykusį teistumą, padarė naujas nusikalstamas veikas, du kartus pasislėpė nuo baudžiamojo proceso) susiformavęs. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, turi būti įvertinamos ne tik nusikalstamų veikų metu egzistavusios aplinkybės, bet ir kiti nuteistąjį charakterizuojantys duomenys, kurie, pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti pagrįstai. Būtent nustatytų aplinkybių visuma, tolimesnis nusikalstamas elgesys, o ir analogiškų nusikalstamų veikų darymas, slėpimasis nuo baudžiamojo proceso, bei tai, kad jis savo elgesio nekeičia, leidžia manyti, kad nuteistojo S. P. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti tik ribojant jo laisvę, o skirti švelnesnes bausmes, nėra tikslinga.

20. Pažymėtina, jog S. P. šioje byloje, per sąlyginai trumpą laiko tarpą (kelių mėnesių laikotarpį), padarė tris apysunkius tyčinius nusikaltimus, kurių vieną padarė veikdamas bendrininkų grupe, be to, šias nusikalstamas veikas įvykdė nepraėjus metams po pirmojo nuteisimo, neįvykdžius bausmės ir neužsiimant darbine veikla (3 t., b l. 13). Akivaizdu, kad toks nuteistojo nusikalstamas elgesys buvo sąlygotas finansinės naudos siekimo. Be to šiais veiksmais, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, žala buvo padaryta. Šioje byloje turtinę žalą patyrė tiek nukentėjusioji A. B., kuri grąžino tėvo, nukentėjusiojo R. B. vardu paimtą kreditą (1 t., b. l. 27 30), tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 50-52), tačiau civiliniai ieškiniai, nukentėjusiajai A. B. atsisakius civilinio ieškinio, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ likvidavus, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo išnagrinėti iš esmės, juos, sprendžiant iš nuosprendžio turinio, paliekant nenagrinėtus.

21. Kolegijos vertinimu nuteistasis veikė suvokdamas, kokios yra galimos tokio elgesio pasekmės, todėl dėl kylančių padarinių yra kaltas tik jis pats. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Kita vertus nustatęs pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę, teismas privalo svarstyti, kaip galėtų būti kompensuotas teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas. Tokia teismų praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią bausmės sumažinimas kaltinamiems asmenims yra tinkama teisinės gynybos priemonė, kompensuojant pernelyg ilgo proceso trukmės neigiamus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-976/2022, 2K-3-976/2025).

22. Nagrinėjamu atveju nuo nusikalstamų veikų padarymo iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme praėjo kiek daugiau nei 14 metų: 2011 m. birželio mėnesio epizode – 14 metų 2 mėnesiai 26 dienos, 2011-06-06 epizode – 14 metų 2 mėnesiai 21 diena, 2011-08-20 epizode – 14 metų 6 dienos. Pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas, taip pat taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (kai tokia galimybė nustatyta įstatyme) arba skirti švelnesnę, nei nustatyta straipsnio sankcijoje, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-7-8-788/2018, 2K-165-976/2022 ir kt.). Išvadą dėl to, ar byloje iš tikrųjų buvo pažeista kaltinamojo teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir kaip šis pažeidimas gali būti kompensuotas, teismas daro atsižvelgdamas ne tik į faktinę baudžiamojo proceso trukmę, bet ir į konkrečios baudžiamosios bylos sudėtingumą, apimtį, susidariusios padėties priežastis ir kitas šiam klausimui spręsti reikšmingas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-511/2025). Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, nors plačiai to neargumentavo, tačiau į ilgą proceso trukmę atsižvelgė tinkamai.

23. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ilgesnis nei 10 metų laikotarpis, praėjęs po nusikalstamos veikos padarymo turi įtakos realiai laisvės atėmimo bausmei tuo atveju, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nesislėpė nuo teisingumo ir nekelia pavojaus visuomenei, (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018). Šiuo gi atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad baudžiamojo proceso trukmei turėjo įtakos tai, kad nuteistasis buvo pasislėpęs net du kartus (pirmą kartą paieška paskelbta 2012-06-13, S. P. surastas ir perduotas pagal EAO – 2017-07-13, antrą kartą paieška paskelbta 2023-04-14, S. P. 2024-04-23 surastas Hurgadoje ir perduotas Lietuvai – 1 t., b.l. 169-170; 2 t., b.l. 16, 60, 88) ir nors, jam atlikinėjant laisvės atėmimo bausmę baudžiamasis procesas dėl šių nusikalstamų veikų nebuvo tęsiamas toliau, vis tik tai nepaneigia išvados, kad didžiausią įtaka ilgai jo trukmei turėjo būtent nuteistojo teisingumo vengimas bendroje sumoje daugiau nei 6 metus dėl ko nėra pagrindo ir manymui, kad byloje būtų suėję BK 95 straipsnyje numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos didesnės nei minimalios laisvės atėmimo bausmės už kiekvieną iš nusikalstamų veikų bei galutinė subendrinta bausmė, įvertinus visas šioje nutartyje aptartas aplinkybes, ilgo baudžiamojo proceso kontekste, sąlygoto ne tik institucijų neveiklumo, o didžiąja dalimi paties nuteistojo slapstymosi (skundžiamo nuosprendžio 33 punktas), neleidžia konstatuoti, kad buvo pažeista nuteistojo teisė į greitą bylos išnagrinėjimą ar kad bausmė dėl to yra neproporcinga. Švelnesnių priemonių taikymas tiek pačiam S. P. tiek visai visuomenei, formuotų nebaudžiamumo, galimybės išvengti realios bausmės už padarytas nusikalstamas veikas požiūrį, todėl bausmė jam negali būti švelninama ar keičiama.

24. Pažymėtina, kad po nusikalstamų veikų padarymo iki aptariamo nuosprendžio priėmimo pasikeitė ir BK 75 straipsnio įstatymo redakcija. 2019-06-27 įstatymu Nr. XIII-2263 (nuo 2020-07-01), šis straipsnis buvo papildytas nauja 8 dalimi, numatančia, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. 2024-04-25 įstatymu Nr. XIV-2573 (nuo 2025-02-01 – remiantis 2024-10-15 įstatymu Nr. XIV-3033, buvo pakeistas šios normos eiliškumas, ją įtvirtinant 9 straipsnio dalimi. Kartu įtvirtinti ir BK 54 straipsnio 3 dalies pakeitimai, leidžiantys teismui visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jei tai prieštarautų teisingumo principui. Vis tik duomenų, kurie leistų manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neatidėjus jos vykdymo ar kad realus jos atlikimas, net ir praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po nusikalstamų veikų įvykdymo pažeistų teisingumo principą, byloje nenustatyta.

25. Byloje nėra duomenų, jog nuteistasis S. P. negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės ar kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jo situacija yra išskirtinė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo S. P. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės S. P. skiriamoms bausmėms baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis, o apeliaciniame skunde atkartojamos aplinkybės dėl teistumo, laiko, praėjusio po nusikaltimo padarymo ir kt. nėra pakankamos ir leidžiančios priimti kitokį sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

26. Teismui buvo pateikta 2025-11-07 pažyma dėl 440,48 Eur iš nuteistojo S. P. išieškojimo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje S. P. gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo – netenkinti.