Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-49-554/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-12-23
Bylos Nr.: eI-49-554/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00945-2017-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Algis Markevičius
Pareiškėjas: V. P.
Atsakovas: Lietuvos policijos mokyklos
Trečiasis asmuo: Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI-49-554/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00945-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.8; 55.1.1 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 23 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Neringai Musinienei,dalyvaujant pareiškėjui V. P., pareiškėjo atstovui - advokatui A. A.,atsakovo - Lietuvos policijos mokyklos atstovei R. M.,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens - Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. prašymą atsakovui Lietuvos policijos mokyklai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo grąžinti į vidaus tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už nedirbtą laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2017 m. gegužės 22 d. prašymu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus ir prašė:

1) panaikinti 2017 m. balandžio 21 d. Lietuvos policijos mokyklos viršininko įsakymą Nr. 144TE-94 ,,Dėl komisaro inspektoriaus V. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“;

2) grąžinti V. P. į iki atleidimo eitas pareigas – į Lietuvos policijos mokyklos Profesinės taktikos skyriaus specialisto pareigas;

3) priteisti V. P. naudai iš atsakovo Lietuvos policijos mokyklos vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį, kurį V. P. nedirbo.

Pareiškėjas prašyme nurodė, taip pat jis ir jo atstovas paaiškino teismo posėdžių metu, kad Kauno AVPK Imuniteto skyriuje nuo 2016 metų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-48544-16, kurio metu įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, buvo pareikštas pareiškėjui. Pareiškėjas buvo įtariamas, kad dirbdamas Kauno AVPK Patrulių rinktinės 1 būrio vadu ir atlikdamas sulaikyto asmens dalinę apžiūrą, jo atžvilgiu be jokio teisinio pagrindo panaudojo fizinę prievartą, tuo jam sukeldamas fizinį skausmą ir taip jį pažemindamas. 2017 m. kovo 29 d. Policijos departamentui buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo paminėtų veiksmų. Pats pareiškėjas, vadovaujantis Kauno AVPK viršininko 2016 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 20-TE1139 ir Lietuvos policijos mokyklos viršininko 2016 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 144-TE-230, iš Kauno AVPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vado pareigų buvo perkeltas į Lietuvos policijos mokyklos Profesinės taktikos skyriaus specialisto pareigas.

Nurodė, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje (toliau – Išvada) teigiama, kad galimai tokiais savo veiksmais pareiškėjas akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromitavo ir tuo pažemino pareigūno vardą bei sulaužė duotą pareigūno priesaiką. Vadovaujantis šia Išvada 2017 m. balandžio 21 d. buvo priimtas ginčijamas Lietuvos policijos mokyklos viršininko įsakymas Nr. 144TE-94. Su paskirta tarnybine nuobauda pareiškėjas nesutiko, nes atleidimas iš tarnybos paskirtas nepagrįstai ir neteisėtai, remiantis neišsamia ir neobjektyvia, tarnybiniams patikrinimams keliamų procedūrinių reikalavimų, kurie turi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, neatitinkančia Išvada. Tam, kad būtų galima konstatuoti tarnybinio nusižengimo sudėties tikrinamo pareigūno veikoje buvimą, būtina nustatyti visų būtinųjų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų jo veikoje buvimą, t. y. būtina objektyviai bei vienareikšmiškai nustatyti neteisėtos veikos - konkrečiam pareigūnui privalomų vykdyti elgesio taisyklių pažeidimo - faktą bei pareigūno kaltę.

Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Tarnybinė nuobauda - atleidimas iš vidaus tarnybos buvo paskirta praleidus įstatymo nustatytą terminą nuobaudai paskirti. Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba atliekant tarnybini ar kita kompetentingos institucijos patikrinimą - ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo dienos. Ginčo atveju tarnybinė nuobauda - atleidimas iš vidaus tarnybos paskirta už 2015 m. gegužės 23 d. padarytą nusižengimą, kurį matė ir daugiau policijos pareigūnų bei atsakovo valdomos vaizdo stebėjimo kameros, todėl būtina konstatuoti, kad terminas nuobaudos skyrimui pradėjo eiti būtent nuo šios dienos ir buvo praleistas šiek tiek mažiau nei prieš dvejus metus.

Nurodė, kad Išvadoje teigiama, kad 2015 m. gegužės 23 d. įvykio metu, atliekant sulaikyto K. P. dalinę apžiūrą, pastarasis aktyviais veiksmais nevengė sulaikymo, nesikėsino į jokį turtą, pareiškėjo bei kitų asmenų gyvybei ar sveikatai nekilo joks pavojus, todėl pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo panaudoti fizinę prievartą prieš K. P. - smūgiuoti 2 kartus į pilvo sritį. Skundžiamame įsakyme nenurodytos aiškios ir konkrečios faktinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareigūno atleidimo pagrindas, aplinkybės Išvadoje dėstomos neišsamiai ir neaiškiai. Prieš skiriant tarnybinę nuobaudą turi būti atliekamas pareigūno, kuris įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, veikos tarnybinis patikrinimas. Tarnybinis patikrinimas nebuvo atliktas, o paminėtina Išvada surašyta tik susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismų praktikos analizės pagrindu darytina išvada, kad visu pirma turi būti priimamas sprendimas baudžiamojoje byloje ir tik kompetentingai institucijai (teismui) priėmus sprendimą baudžiamojoje byloje, turėtų būti taikoma pareigūnui drausminė atsakomybė. Nagrinėjamoje situacijoje galėjo būti taikomas nušalinimas nuo pareigų, kol bus išspręsti visi klausimai baudžiamojoje byloje, o ne taikomas tarnybinis patikrinimas, kuris faktiškai nebuvo įgyvendintas ir taikoma nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Šiuo atveju atsakovas privalėjo sustabdyti tarnybinį patikrinimą, kurį užbaigus pareigūnai atleidžiami iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, iki tol, kol bus išnagrinėta pagal tą patį faktą jiems pradėta administracinio teisės pažeidimo ar baudžiamoji byla. Pareigūno atleidimo iš tarnybos procedūra nėra baudžiamasis procesas, todėl pareigūną iš tarnybos turintis teisę atleisti asmuo negali iš anksto preziumuoti pareigūno veiksmuose esant nusikalstamos veikos požymių.

Pabrėžė, kad pareiškėjas nebuvo pasirašytinai supažindintas su Pranešimu apie jo atžvilgiu pradėtą tarnybinį patikrinimą. 2017 m. balandžio 6 d. Policijos departamentui jis pateikė paaiškinimą, tačiau su Pranešimu apie tarnybinį patikrinimą pasirašytinai nebuvo supažindintas, ikiteisminio tyrimo medžiaga Policijos departamentui buvo pateikta pažeidžiant BPK 177 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. nesant prokuroro leidimo, todėl ja nebuvo galima vadovautis. Nusižengimą tyrusi komisija rėmėsi neteisėtai gauta medžiaga, todėl ir jos išvados yra neteisėtos. Be to, pats K. P. pareiškėjui jokių pretenzijų neturėjo 1,5 metų, skundų ar pareiškimų dėl patrulių veiksmų nepateikė, o paminėtas ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas vadovaujantis „anonimo” perduota video medžiaga, kurią Kauno AVPK Imuniteto skyriaus pareigūnai neva rado pašto dėžutėje tik 2016 m. spalio 14 d. Pagrįstai kyla abejonė, kaip asmuo įvardijamas „anonimu” turėjo galimybę gauti video medžiagos įrašą iš Kauno AVPK Patrulių rinktinės budėtojų, kadangi nesant teisinio pagrindo, įvykio vaizdo įrašas yra saugomas 30 dienų, o vėliau turi būti sunaikintas. Tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 18 str., 20 str., 30 str., 32 str., taip pat ir Policijos generalinio komisaro 2015 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. 5-V-963 (II skyrius 9 punktas). Video medžiaga buvo pateikta nesilaikant video medžiagos įrašo terminų, nebuvo aiškiai įvardinta kas konkrečiai pateikė minėtą medžiagą. Surinktų įrodymų nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Kadangi pareiga įrodyti padarytą tarnybinį nusižengimą tenka atsakovui, esant įrodymų nepakankamumui, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas savo veiksmais padarė tarnybinį nusižengimą.

Nurodė, kad Išvadoje neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėtos faktinės aplinkybės, nesurinkti ir neištirti visi įrodymai, nepateikiama argumentų, pagrindžiančių tarnybinę atsakomybę, pareiškėjas nebuvo supažindintas su Pranešimu apie tarnybinį patikrinimą, tarnybinis patikrinimas nebuvo vykdytas, o Išvada surašyta remiantis tik ikiteisminio tyrimo medžiaga, neatsižvelgiant į ikiteisminiame tyrime apklaustų asmenų apklausos protokolus, visas dėmesys akcentuojamas į video medžiagą. Jeigu asmuo yra įtariamas dėl kokios nors nusikalstamos veikos padarymo, jam pradedamas ikiteisminis tyrimas ir šiuo atveju dar nėra priimto teismo sprendimo apie jo kaip pareigūno padarytą veiką, tokiu atveju negali būti pradedamas iš esmės dėl to paties tarnybinis patikrinimas.

Pabrėžė, kad Išvadoje konstatuojama, jog tarnybinis nusižengimas padarytas tiesiogine tyčia. Tam, kad asmens veiksmai ar neveikimas būtų pripažinti padaryti tiesiogine tyčia, būtina konstatuoti ir įrodyti, kad asmuo suvokė savo elgesio neteisėtumą, sąmoningai norėjo taip elgtis bei siekė atsiradusių neigiamų padarinių. Pagal valstybės tarnybos teisinių santykių srityje suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir t.t. Pažymėtina, kad paskirta tarnybinė nuobauda - atleidimas iš vidaus tarnybos yra griežčiausia taikoma nuobauda. Šiuo atveju, neatlikus objektyvaus ir išsamaus tarnybinio patikrinimo, buvo taikyta pati griežčiausia nuobauda. Pareiškėjas yra doras, pavyzdingas ir sąžiningas pareigūnas. Vidaus tarnyboje dirba 16 metų, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, skatintas 10 kartų, charakteristika pateikiama tik teigiama. Dėl to paskirta nuobauda yra neadekvati. Darytina išvada, kad galimai su pareiškėju kaip su pareigūnu bandoma susidoroti.

Atsiliepimas

Atsakovas ir jo atstovė teismo prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atstovė paaiškino teismo posėdžių metu, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas vadovaujantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu („kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą“). Šis atleidimo pagrindas nėra tapatus tarnybinės nuobaudos skyrimui. Pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, todėl nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jo elgesys ar kaltės pripažinimas nelemia šios teisinės sankcijos taikymo. Tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, jo atleidimas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą buvo vienintelė Statute numatyta teisinė priemonė, kurią minimoje situacijoje atsakovas ir privalėjo taikyti pareiškėjui.

Atsakovas ir jo atstovė pabrėžė, kad pareigūno vardo pažeminimas - tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. LVAT, aiškindamas pareigūno vardo pažeminimo sąvoką, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo ir ši veika turi sukelti pasekmes - pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Išvados 8 - 10 punktuose buvo išsamiai kvalifikuotas pareigūno vardo pažeminimas. Pareiškėjas, eidamas Kauno apskr. VPK Patrulių rinktinės (toliau - PR) l-ojo būrio vado pareigas, 2015 m. gegužės 23 d. apie 00 val. 20 min. be jokio teisinio pagrindo panaudojo fizinę prievartą prieš sulaikytą K. P. (sudavė jam 2 smūgius į pilvo sritį), dėl to šis asmuo patyrė pažeminimą, fizinį ir dvasinį skausmą. Atsižvelgiant į tai, buvo konstatuota, kad pareiškėjas neteisėtai panaudojo fizinę prievartą (suduodamas smūgius) ne tarnybos tikslais, tuo pažemino sulaikytą asmenį, parodė savo viršenybę, nepagarbą jam, negynė ir nesaugojo jo teisių bei laisvių, tyčia nesilaikė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau - LR PVĮ) 4 str. 2 d. ir Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau - Etikos kodeksas) 3 p. numatytų principų, taip pat pažeidė Statuto 3 str. 9 d. 1 p., Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau - LR VTĮ) 15 str. 1 d. 1 p., 15 str. 1 d. 3 p., 15 str. 1 d. 4 p., 15 str. 1 d. 5 p., LR PVĮ 5 str. 1 d. 1 p., 16 str. 1 d., 16 str. 2 d., 18 str. 1 d. 4 p., 21 str. 1 d. 1 p., 21 str. 1 d. 3 p., 23 str. 1 d., 24 str. 1 d., Etikos kodekso 4.1 p., 4.2 p., 4.3 p., 4.4 p., 4.6 p., 4.28 p., taip pat Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau - Instrukcija), patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 (redakcija, galiojusi iki 2015-09-24), 52 punkto nuostatas ir sulaužė pareigūno priesaiką (Statuto 12 str.). Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnas, tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, taip akivaizdžiai pažemino policijos pareigūno vardą bei policijos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą ginti ir saugoti žmonių teises ir laisves, išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą. Pareiškėjo veika ne tik prieštaravo įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisino teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš policijos pareigūno.

Akcentavo, kad vertinant pareiškėjo kaltę, taip pat buvo įvertinta, jog jis privalėjo žinoti apie jo elgesio prieštaravimą visuomenėje priimtoms elgesio normoms, bendruosius vidaus tarnybos pareigūnų pareigų vykdymo principus, neteisėtos fizinės prievartos (jėgos) panaudojimo prieš asmenį pasekmes. Pareiškėjas, eidamas pareigas, tiesiogiai susijusias su jam pavaldžių policijos pareigūnų tarnybinių nusižengimų prevencija, darbo drausmės kontrole, negalėjo nesuprasti savo veiksmų pasekmių, ar tokioje situacijoje elgtis nesąmoningai, nesuprantant savo veiksmų nesuderinamumo su statutinio valstybės tarnautojo pareigomis ir galimo atgarsio visuomenėje, žeminančio tarnybos autoritetą, todėl šiuo atveju jo veiksmai vertintini kaip sąmoningi (tyčiniai). Būdamas statutinis valstybės tarnautojas ir žinodamas Etikos kodekso normas, jis privalėjo užtikrinti tokį statutinio valstybės tarnautojo elgesį, kurio visuomenė tikisi iš statutinio valstybės tarnautojo, ir eidamas atitinkamas pareigas, elgtis taip, kad jo elgesys ne tik užtikrintų pasitikėjimą statutiniais valstybės tarnautojais, bet ir nekompromituotų tarnybos autoriteto visuomenės akyse. Taip elgtis jis buvo įpareigotas kaip atitinkamą pareigūno statusą turintis asmuo (pareigūnas). Vertinant galėjimą veikti, kaip to reikalauja teisės aktai, matyti, kad tokią galimybę pareiškėjas realiai turėjo. Susiklosčiusioje faktinėje situacijoje jam nebuvo priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veikti kitaip, nei reikalauja visuomenėje priimtos elgesio normos bei galiojantys įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai. Taigi, pareigūno padaryta veika, akivaizdžiai žeminanti visos vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ir ją kompromituojanti, yra jo paties pasirinkimo elgtis taip, o ne kitaip pasekmė. Iš Išvados duomenų matyti, kad pareiškėjo padarytų veiksmų pasekmės yra akivaizdžios, nes nedera su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Būdamas pareigūnas ir turėdamas pareigą užkirsti kelią daromiems nusikaltimams ar teisės pažeidimams, pats sąmoningai nesilaikė teisės aktų reikalavimų, tyčia, be jokio teisinio pagrindo panaudojo fizinę prievartą (jėgą) prieš asmenį, kas neabejotinai pažeidžia tiek visuomenės lūkesčius, susijusius su pareigūnais, tiek bendras moralės nuostatas. Žala pasireiškė ir tuo, kad kiekvienas pilietis turi pagrįstą tikėjimą, jog policija laikysis įstatymų ir savo įgaliojimų nepanaudos priešingiems tarnybai interesams.

Nurodė, kad Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos numato savarankišką atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą - kai pareigūnas savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Analogiškas savarankiškas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas numatytas ir iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto redakcijoje. LVAT konstatavo (administracinė byla Nr. A662-3092/2012), kad Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktų, - tai imperatyvi teisinė pasekmė ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos. Tokio pobūdžio priemonė taikoma ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, jog tokiu būdu būtų saugomas vidaus tarnybos sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą.

Paaiškino, kad pareiškėjas teigia, jog vadovaujantis Statuto 33 straipsnio 4 dalimi, tarnybinė nuobauda turi būti skirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Jo manymu tarnybinė nuobauda - atleidimas iš vidaus tarnybos skirta praleidus įstatymo nustatytą terminą nuobaudai skirti. Šie pareiškėjo ir jo atstovo argumentai nepagrįsti. Ginčo atveju atleidimas iš vidaus tarnybos nėra tarnybinė nuobauda, nes asmuo atleistas pažeminus policijos pareigūno vardą. Tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikoma Išvados, kurią tvirtina vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, patvirtinimo diena. LVAT yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad teisės aktuose įtvirtinta nuostata dėl bendro naikinamojo 3 metų termino, kuriam praėjus nuo tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardo pažeminimo dienos, tarnybinės nuobaudos skirti negalima taikytina ir pareigūno atleidimo už pareigūno vardo pažeminimą atveju. Duomenys apie pareiškėjo 2015 m. gegužės 23 d. neteisėtus veiksmus, kuriais jis pažemino pareigūno vardą ir sulaužė duotą priesaiką, buvo nustatyti atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-48544-16, kuris laikytinas kompetentingos institucijos (Kauno apskr. VPK) atliktu patikrinimu, todėl nagrinėjamu atveju yra taikytinas 3 metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo neteisėtų veiksmų padarymo dienos, t. y. nuo 2015 m. gegužės 23 d. Pareiškėjas už pareigūno vardo pažeminimą iš vidaus tarnybos buvo atleistas nesuėjus naikinamajam 3 metų terminui.

Nurodė, kad Aprašo nuostatos numato, jog tikrintojas turi teisę susipažinti su reikiamais dokumentais ir gauti jų kopijas (21.3 p.), gauti kitą reikiamą informaciją (21.5 p.). Susipažinimą su ikiteisminio tyrimo medžiaga reglamentuoja LR BPK normos. LR BPK 177 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Policijos departamentas 2017 m. kovo 30 d. raštu Nr. 5-S-2819 kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorą, organizavusį ir kontroliavusį ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-48544-16, dėl leidimo susipažinti su minėto ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pasidaryti reikalingų dokumentų kopijas. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius 2017 m. kovo 30 d. raštu (reg. Nr. 1.33-251545) tikrintojui suteikė leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pasidaryti reikalingų dokumentų kopijas. Todėl minėto ikiteisminio tyrimo duomenys tarnybinio patikrinimo metu buvo panaudoti teisėtai.

Pabrėžė, kad Aprašo 12 punkte nurodyta, jog gavus informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nustačius, kad dėl pareigūno veikos yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, teisminio nagrinėjimo procesas arba bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisena, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas ir sustabdomas (išskyrus atvejus, kai pareigūno veikoje yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, leidžiančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo, ir užbaigti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą. Tokiu atveju tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra šioje dalyje tęsiama ir baigiama laikantis Aprašo reikalavimų). Statuto 33 straipsnio 9 punkte nurodyta, kad kai pareigūno veika turi savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, pagal kuriuos akivaizdžiai galima šį tarnybinį nusižengimą atriboti nuo nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas neatsižvelgiant į baudžiamojo proceso ar bylos dėl administracinio nusižengimo teisenos eigą. Teisme nagrinėjant pareiškėjo baudžiamąją bylą, turės būti sprendžiama, ar jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Tam turės būti nustatytas didelės žalos požymis, o veikai, kuri pripažįstama žeminančia pareigūno vardą, toks kriterijus nėra numatomas. Iš to seka, kad pareiškėjo veiksmai ikiteisminio tyrimo metu ir tarnybinio patikrinimo metu iš dalies vertinti pagal skirtingus požymius, sprendžiama dėl skirtingų atsakomybės rūšių, todėl baudžiamojoje byloje dėl pareiškėjo veikos būsimas nuosprendis pripažintinas neturinčiu tiesioginės prejudicinės galios šioje administracinėje byloje.

Nurodė, kad 2017 m. balandžio 6 d. pareiškėjui buvo įteiktas Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą (toliau - Pranešimas) Nr. 5-PR1-1, kuriame nurodyta visos faktinės aplinkybės ir visi teisės aktai. Buvo jo paprašyta pateikti paaiškinimą padaryto tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas Pranešimą pasirašė ir 2017 m. balandžio 6 d. pateikė paaiškinimą. Jo argumentai, kad nebuvo informuotas apie atliekamą tarnybinį patikrinimą ir jam nebuvo įteiktas Pranešimas yra visiškai nepagrįsti. Pranešimo reikalavimas įrašyti tikrintojo turimus duomenis į pranešimą apie tarnybinį nusižengimą skirtas tam, kad tikrinamas pareigūnas galėtų suprasti, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu jis įtariamas, ir galėtų ginti savo teises, pateikdamas paaiškinimus, prašymus, įrodymus. Akivaizdu, kad pareiškėjas suprato, jog jo atžvilgiu yra atliekamas tarnybinis patikrinimas, taip pat suprato, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu jis įtariamas, todėl jo teisė į gynybą nebuvo pažeista ar apsunkinta.

LR BPK 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ar ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Pareiškėjo teiginiai dėl vaizdo įrašo kopijos teisėtumo tarnybinio patikrinimo metu nebuvo vertinami, nes vaizdo įrašas buvo laikomas įrodymu ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-48544-16. Be to, ikiteisminio tyrimo metu Kauno apygardos prokuratūra gavo pareiškėjo 2017 m. vasario 22 d. skundą dėl 2015 m. gegužės 23 d. įvykio vaizdo įrašo teisėtumo. 2017 m. vasario 24 d. Kauno apygardos prokuratūroje buvo priimtas nutarimas Nr. 1.1-310234, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Nurodė, kad ir priežastinis ryšys buvo nustatytas. Pareiškėjo atlikti veiksmai (suduoti smūgiai K. P.) lėmė galutinį rezultatą. Pareigūno vardo pažeminimas yra formalioji sudėtis, nustatanti, kad pakanka faktinio pareigūno vardo pažeminimo, ir nereikalaujanti pasekmių atsiradimo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui pateiktų įrodymų visetas, taip pat ir TIS Liteko duomenys (minimose bylose pareiškėjas dalyvavo kaip proceso šalis) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas ginčija atsakovo - Lietuvos policijos mokyklos viršininko 2017 m. balandžio 21 d. įsakymą Nr. 144TE-94 „Dėl komisaro inspektoriaus V. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“. Taip pat prašyme reiškia išvestinio pobūdžio reikalavimus dėl jo grąžinimo į vidaus tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu („kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą“) ir remiantis Policijos departamento prie LR VRM Imuniteto valdybos 2017 m. balandžio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 5-IS-19 (toliau – Išvada) duomenimis. Teismas pabrėžia, kad Išvada yra neatskiriama ginčijamo įsakymo dalis. Vertindamas ginčijamą administracinį aktą teismas remiasi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis Išvados patvirtinimo ir ginčijamo įsakymo priėmimo metu.

Išvados turinio analizė patvirtina, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas už tai, kad

eidamas Kauno apskr. VPK Patrulių rinktinės (toliau - PR) l būrio vado pareigas, 2015 m. gegužės 23 d. apie 00 val. 20 min. be jokio teisinio pagrindo panaudojo fizinę prievartą prieš sulaikomą K. P. (t. y. be pagrindo sudavė jam 2 smūgius į pilvo sritį) ir dėl to paminėtas asmuo patyrė pažeminimą, fizinį, dvasinį skausmą. Išvadoje atsakovas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neteisėtai panaudojo fizinę prievartą ne tarnybos tikslais (smūgių sudavimas neturėjo jokio teisėto pagrindo), tuo pažemino K. P., taip pat nepagrįstai parodė savo viršenybę jo atžvilgiu, nepagarbą kaip piliečiui, negynė ir nesaugojo jo teisių bei laisvių. Atsakovas Išvadoje nustatė, kad pareiškėjas tyčia nesilaikė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau - LR PVĮ) 4 straipsnio 2 dalies, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau - Etikos kodeksas), patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347, 3 punkte įtvirtintų principų. Konstatavo, kad pareiškėjas tyčia pažeidė eilės teisės aktų imperatyvius reikalavimus: Statuto 3 straipsnio 9 dalies 1 punkto („pagal nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises bei laisves“), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau - LR VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto („valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų“), 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto („gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams“), 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto („tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis“), 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto. („laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba“), LR PVĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto („pagrindiniai policijos uždaviniai yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga“), 16 straipsnio 1 dalies („šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą“), 16 straipsnio 2 dalies („policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais, įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka“), 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto („policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą“), 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto („policijos pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves“), 21 straipsnio 1 dalies 3 punkto („užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, suteikti neatidėliotiną pagalbą asmeniui, nukentėjusiam nuo teisės pažeidimo ar esančiam bejėgiškos būklės“), 23 straipsnio 1 dalies („policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus; prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos; prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes; naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių“), 24 straipsnio 1 dalies („policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi, sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo, kai kėsinamasi į policijos kontroliuojamą ar saugomą objektą, transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio, aktyvios ar pasyvios gynybos priemones ar kitą policijos turtą, masinių riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu, esant tarnybiniam būtinumui, stabdydamas transporto priemonę“) Etikos kodekso 4.1 punkto („policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves“), 4.2 punkto („užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos ar kita būtina pagalba“), 4.3 punkto („neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų“), 4.4 punkto („naudoti jėgą tik tuo atveju, kai tai neišvengiamai būtina, ir tik teisėtam tikslui pasiekti“), 4.6 punkto („saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo“), 4.28 punkto („vadovautis visuotinai priimtomis moralės normomis, savo elgesiu stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims“), Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau - Instrukcija), patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673, 52 punkto („vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu ir kitais teisės aktais, atsižvelgdami į teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumą, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją ir sulaikydami bei pristatydami į policijos įstaigą asmenį (-is), įtariamą (-us) padarius teisės pažeidimą, policijos patruliai turi teisę įstatymo nustatyta tvarka naudoti prievartą ar specialiąsias policijos priemones“), nuostatas. Atsakovas taip pat pareiškėjui inkriminavo, kad jis savo priešingais teisei tyčiniais veiksmais sulaužė pareigūno priesaiką (Statuto 12 str.).

Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas dėl 2015 m. birželio 23 d. pareiškėjo veiksmų prie K. P. teisėtumo įvertinimo Kauno AVPK pradėtas 2016 metų pabaigoje. Tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas 2017 m. kovo 28 d. tarnybiniu pranešimu. 2017 m. balandžio 6 d. pareiškėjas pasirašytinai susipažino su Pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo ir 2017 m. balandžio 6 d. pateikė dėl to paaiškinimą. Įvertinus Pranešimo turinį matyti, kad jis yra išsamus, pareiškėjo priešingi teisės aktams veiksmai aprašyti detaliai, nurodyti visi Išvadoje paminėti teisės aktai, taip pat išdėstytos pareiškėjo teisės tarnybinio patikrinimo atlikimo metu. Be to, Policijos departamentas 2017 m. kovo 30 d. raštu Nr. 5-S-2819 kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorą, organizavusį ir kontroliavusį ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-48544-16, dėl leidimo susipažinti su minėto ikiteisminio tyrimo medžiaga ir daryti reikalingų dokumentų kopijas. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius 2017 m. kovo 30 d. raštu (reg. Nr. 1.33-251545) tarnybinį patikrinimą atlikusiam Policijos departamento Imuniteto skyriaus pareigūnui suteikė leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pasidaryti reikalingų dokumentų kopijas.

Teismas taip pat vertina ir tai, kad tiek ši administracinė byla, tiek ir paminėta baudžiamoji byla yra susijusios su tuo pačiu įvykiu, pareiškėjo tarnybinei atsakomybei išnagrinėti administracinėje byloje turi reikšmės faktinės aplinkybės, kurios nustatytos baudžiamojoje byloje. Ginčo atveju reikšminga ne tai, kaip buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, t. y. ar pareiškėjas nuteistas ar išteisintas, o tik baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-364-593/2019 (TIS Liteko duomenys, administracinės bylos rašytiniai įrodymai) nusprendė pareiškėją išteisinti iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, padarius išvadą, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Įsiteisėjusio teismo nuosprendžio turinio analizė duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad iš esmės ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjui pareikšto įtarimo objektyvinė pusė pasiteisino (anksčiau ikiteisminio tyrimo metu pareikšto įtarimo pagrindas iš esmės buvo perkeltas į Išvadą). Bendrosios kompetencijos teisme kilo klausimas tik dėl pareiškėjo padarytais priešingais teisei veiksmais atsiradusių pasekmių teisinio vertinimo. 2019 m. birželio 26 d. Kauno apygardos teismo nuosprendyje konstatuota, kad piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas. Piktnaudžiavimas savo esme yra drausminis nusižengimas. Piktnaudžiavimas gali tapti nusikalstama veika, jei dėl to kyla tam tikri pavojingi padariniai, padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. BK 228 straipsnyje numatyta, kad piktnaudžiavimas tampa nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei dėl piktnaudžiavimo didelę žalą (turtinę arba neturtinę) patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku pareiškėjas, vykdydamas tarnybines pareigas, K. P. dalinės apžiūros metu atliko neteisėtus fizinio poveikio veiksmus: stumtelėjo jo galvą link tarnybinio automobilio durelių stiklo ir du kartus ranka sudavė į pilvo sritį. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija akcentavo, kad šią aplinkybę neabejotinai patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas „2015-05-23_00-18-00_38_kamera38_2015-05-23_00-25-00_1_143254272019“, kuriame užfiksuota kaip pareiškėjas atlikdamas nukentėjusiojo apžiūrą viena ranka laiko jį už sprando ir keletą kartų nulenkia jo galvą žemyn bei du kartus ranka suduoda jam į pilvą. Pabrėžė, kad pareiškėjas visiškai pagrįstai vykdė K. P. kratą, tačiau jos metu neteisėtai naudojo fizinio poveikio veiksmus pastarojo atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

Bendrosios kompetencijos teismas taip pat sprendė, kad net ir nustačius, jog baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku pareiškėjas, atlikdamas asmens dalinę apžiūrą, neteisėtai panaudojo fizinio poveikio veiksmus, jo veiksmai negali būti pripažįstami BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytu nusikaltimu, kadangi neegzistuoja visi būtinieji BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, t. y. kaltinime nurodytais pareiškėjo veiksmais nebuvo padaryta didelė žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ir taip pat nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinojo sudėties požymio, t. y. didelės turtinės ar neturtinės žalos valstybei.

Tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnui skyrimo tvarką ir pagrindus, taip pat savarankiškus atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindus reglamentuoja Statutas bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas), kurio nuostatos iš dalies taikomos ir atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (šiuo atveju buvo būtina atlikti tarnybinį patikrinimą). Tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas (Statuto 33 str. 1 d., Tvarkos aprašo 3 p.). Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, surašant tarnybinio patikrinimo išvadą. Konstatavus, kad tikrinamas pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, išvadoje turi būti nurodyta, koks buvo padarytas tarnybinis nusižengimas, jo padarymo laikas, aplinkybės, kaltė, padarytos žalos pobūdis, tarnybinio nusižengimo pasekmės (Tvarkos aprašo 26 p.). Taigi, prieš priimant sprendimą atleisti policijos pareigūną iš vidaus tarnybos, turi būti nustatyta konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėtis: kaltės forma, nusižengimo padarymo aplinkybės, priežastys, nusižengimo padarymo ar paaiškėjimo diena, nusižengimu sukeltos neigiamos pasekmės.

Išvados duomenų analizė patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas atliko tarnybinį patikrinimą, kurio metu (kaip ir ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje) buvo nustatyti pareiškėjo padarytas tyčinis pažeidimas, kurio esmė – pareiškėjas, vykdydamas tarnybines pareigas ir atlikdamas dalinę sulaikyto asmens apžiūrą, nesant būtinumo bei teisinio pagrindo, sulaikyto asmens atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą (sudavė keletą smūgių ranka). Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė LR PVĮ 4 straipsnio 2 dalies, Statuto 3 straipsnio 9 dalies 1 punkto, 12 straipsnio, LR VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, LR PVĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 21 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 23 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 1 dalies, Etikos kodekso 3 punkto, 4.1 punkto, 4.2 punkto, 4.3 punkto, 4.4 punkto, 4.6 punkto, 4.28 punkto, Instrukcijos 52 punkto imperatyvias nuostatas ir tuo pažemino policijos pareigūno vardą.

Teismas pabrėžia, kad ištyrus administracinėje byloje esančius įrodymus viešame teismo posėdyje, buvo nustatytos iš esmės analogiškos faktinės aplinkybės kaip ir atsakovo Išvadoje bei Kauno apygardos teismo nuosprendyje.

Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Statuto 2 straipsnio 5 dalis numato, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra imperatyviai konstatuota (ABTĮ 15 str., 21 str.), kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi, pareigūno atsakomybė pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai nustatoma minėtų aplinkybių visuma. Tai reiškia, kad ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal minėtą Statuto nuostatą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu, todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016, 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4715-552/2017, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3384-492/2018).

Teismas taip pat pabrėžia, kad nusikaltimas ir pareigūno vardo pažeminimas gali būti padarytas ta pačia veika, tačiau net ir nesant veikoje visų nusikaltimo sudėties požymių, ji gali būti pripažinta žeminančia pareigūno vardą. Ginčo atveju pareiškėjo, kaip policijos pareigūno vykdančio tarnybines pareigas, prieštaraujantis teisės aktams elgesys (neteisėtas smūgių sudavimas sulaikytam asmeniui kitų asmenų (taip pat ir pareigūnų) akivaizdoje) yra visiškai įrodytas tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kurie yra tinkamai apibendrinti Išvadoje. Teismas visiškai sutinka su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, gerai išmanydamas teisės aktus ir juos taikydamas savo tarnyboje, konkrečiu atveju tyčia aktyviais veiksmais atliko priešingus teisei veiksmus. Teismui akivaizdu, kad pareiškėjas, turėdamas pareigą tinkamai atlikti tarnybą ir tinkamai vykdyti tiesiogines savo funkcijas, įvykio vietoje nesivadovavo jam žinomais ir suprantamais teisės aktų, reglamentuojančių jo tarnybą tiesiogines funkcijas, reikalavimais, įvykio vietoje be jo pagrindo sumušė sulaikytą asmenį, kuris visiškai nesipriešino. Teismas taip pat pabrėžia, kad visi duomenys iš baudžiamosios bylos buvo gauti su ikiteisminį tyrimą kontroliuojančio prokuroro leidimu, vaizdo įrašytas yra vertinamas kaip leistinas įrodymas, todėl pareiškėjo nurodytų BPK, Statuto, Tvarkos aprašo nuostatų pažeidimų teismas nenustatė.

Tarnybinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjo veiksmų pobūdis ir pasirinktas veikimo būdas visiškai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir, tuo pačiu, patvirtina atsakovo pateiktą pareiškėjo veiksmų teisinį vertinimą. Vertinant Išvadoje (taip pat ir teismo) nustatytas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais ir elgesiu, akivaizdu, kad pareiškėjas tokiu elgesiu pažemino pareigūno vardą, nes tokie viešai atlikti pareiškėjo veiksmai nėra suderinami teisės aktų reikalavimais bei pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tiek tarnybos metu, tiek ir ne tarnybos metu, taip pat ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais ir griežtesniais reikalavimais ne vien dėl keliamų profesinių ir bendrųjų reputacijos standartų, bet ir dėl autoriteto kitiems institucijos darbuotojams. Be to, pareiškėjas, pradėdamas tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje, prisiekė būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Pažymėtina, kai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, Statutas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimo variantą, išskyrus tą, kuris nustatytas Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Taigi, asmens atleidimas iš tarnybos, remiantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, yra imperatyvi šiame Statute nustatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis. Teismas taip pat vertina ir tai, kad pareiškėjas akivaizdžiai netinkamai viešoje vietoje vykdė savo pareigas jo veiksmus stebinti įvykio vietoje buvusiems asmenims bei pačiam nukentėjusiam K. P..

Pareiškėjas ginčijamo įsakymo neteisėtumą taip pat grindžia procedūrinio pobūdžio pažeidimais. Jo nuomone, tarnybinis tyrimas buvo atliktas neobjektyviai, tendencingai, pažeidžiant Tvarkos aprašo reikalavimus, netinkamai vertinant jo paaiškinimą, nesupažindinant jo su Pranešimu apie padarytą tarnybinį nusižengimą. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su Pranešimu ir pats pateikė dėl to paaiškinimą.

Tarnybinių patikrinimų atlikimo ir tarnybinių nuobaudų policijos pareigūnams skyrimo tvarką reglamentuoja Tvarkos aprašas. Aprašo 22 punkte yra nurodytos tikrinamo pareigūno teisės. Aprašo 22.1 punkte įtvirtinta, jog tikrinamas pareigūnas turi teisę teikti paaiškinimus, prašymus ir įrodymus. Aprašo 23 punktas numato, jog tikrintojas per 20 dienų nuo tarnybinio patikrinimo pradžios, išskyrus Tvarkos aprašo 9 ir 18 punktuose numatytus atvejus, surašo Tvarkos aprašo priede nurodytą pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo (toliau – pranešimas), kuriuo pasirašytinai informuoja tikrinamą pareigūną apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, jo teises bei pateikia jam turimus duomenis apie tarnybinį nusižengimą. Teismo vertinimu, atsakovas, atlikdamas tarnybinį patikrinimą, tinkamai laikėsi esminių Tvarkos aprašo reikalavimų ir jokių esminių procedūrinių pažeidimų, leidžiančių panaikinti skundžiamą administracinį aktą, teismas nenustatė. Tvarkos aprašo 21.5 punkte įtvirtinta tikrintojo teisė gauti kitą reikiamą informaciją, todėl atsakovas pagrįstai rėmėsi duomenimis iš baudžiamosios bylos. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas statutiniu policijos pareigūnu, geriau negu bet kuris kitas asmuo suvokė reikalavimus savo elgesiui eismo įvykio metu. Administracinėje byloje surinkti duomenys patvirtina, kad jo veiksmai, dėl kurių atleistas iš vidaus tarnybos, buvo atlikti sąmoningai (tyčia), pareiškėjas žinojo, kad priešingų teisei veiksmų atlikimas akivaizdžiai nesiderina su tarnybos paskirtimi ir pareigūno statusu bei etika, tokios aplinkybės pagrindžia jo kaltę dėl inkriminuojamo nusižengimo padarymo, todėl atsakovas turėjo teisėtą pagrindą konstatuoti tyčinį nusižengimą ir taikyti griežčiausią sankciją - atleidimą iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą.

Teismas daro išvadą, kad atliekant tarnybinį patikrinimą atsakovui buvo pagrindas vadovautis Statuto 33 straipsnio 9 dalies, Tvarkos aprašo 12 punkto nuostatomis ir nusižengimo tyrimą sustabdyti iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas (arba įsiteisės galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje), tačiau šio formalaus pažeidimo teismas nelaiko pakankamu pagrindu ginčijamam įsakymui panaikinti. Formaliai vertinant iš šios dienos situacijos, įsiteisėjus 2019 m. birželio 26 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiui, atsakovas turėtų pakankamą pagrindą pareiškėjo atžvilgiu taikyti Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, remdamasis vien tik paminėtame įsiteisėjusiame nuosprendyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių papildomai įrodinėti nereikia.

Atleidimas iš vidaus tarnybos paminėtu teisiniu pagrindu (statuto 62 str. 1 d. 7 p.) nėra tarnybinė nuobauda, todėl šiuo atveju tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai netaikytini. Šiuo atveju pareiškėjo poelgis yra vertinamas jo tarnybos santykių kontekste ir sprendžiama, ar yra pagrindas už šį poelgį taikyti pareiškėjui su jo tarnyba susijusias poveikio priemones. Kaip jau buvo konstatuota, pareiškėjo poelgis žemina jo, kaip pareigūno, vardą, o tai yra pagrindas atleisti pareiškėją iš tarnybos, o Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A4-189/2007, Nr. A16-1007/2006, Nr. A-62-2135/2011, Nr. A143-2206/2011). Be to, Statuto 33 straipsnio 4 dalis, Tvarkos aprašo 11 punktas numato naikinamąjį 3 metų terminą, skaičiuojamą nuo nusižengimo padarymo dienos, kai nusižengimas nustatomas kito patikrinimo metu. Duomenys apie pareiškėjo 2015 m. gegužės 23 d. padarytus priešingus teisei veiksmus, kuriais jis pažemino pareigūno vardą ir sulaužė duotą priesaiką, buvo nustatyti atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-1- 48544-16 (2016 metų pabaigoje), kuris Statuto ir Tvarkos aprašo normų pagrindu laikytinas kompetentingos institucijos (t. y. Kauno apskr. VPK) atliktu kitu patikrinimu, todėl nagrinėjamu atveju galėtų būti taikytinas 3 metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo neteisėtų veiksmų padarymo dienos. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas už pareigūno vardo pažeminimą iš vidaus tarnybos buvo atleistas nesuėjus naikinamajam 3 metų terminui.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, pažeminęs pareigūno vardą, ginčijamu atsakovo įsakymu teisėtai ir pagrįstai buvo atleistas iš vidaus tarnybos, todėl Lietuvos policijos mokyklos viršininko 2017 m. balandžio 21 d. įsakymas Nr. 144TE-94 dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos yra teisėtas ir pagrįstas. Pripažinus šį įsakymą teisėtu ir pagrįstu bei nenustačius neteisėtų Lietuvos policijos mokyklos, Policijos departamento Imuniteto valdybos pareigūnų, atlikusių tarnybinį patikrinimą, veiksmų, negali būti tenkinami ir pareiškėjo išvestiniai skundo reikalavimai dėl grąžinimo pareiškėjo į vidaus tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už pravaikštos laiką priteisimo (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas, teismas nesprendžia pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir E. Ž. Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. P. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Algis Markevičius