- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-08-28
- Bylos Nr.
- e2S-2301-855/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14172-2025-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Pareiškėjas
- G. M., J. A. S. C.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybės įmonė „Registrų centras“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (pareiškėjų) G. M. ir J. A. S. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. M. ir J. A. S. C. pareiškimą dėl partnerystės pripažinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybės įmonė „Registrų centras“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai G. M. ir J. A. S. C. kreipėsi į teismą su pareiškimu, suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Registrų centras“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, prašydami: 1) pripažinti pareiškėjų partnerystę; 2) įpareigoti VĮ „Registrų centras“ sukurti funkcionalumą įregistruoti partnerystę; 3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įregistruoti pareiškėjų partnerystę. Pareiškime nurodoma, jog pareiškėjai G. M. ir J. A. S. C. susituokė, pareiškėjų santykiai atitinka visus partnerystei keliamus turinio ir formos kriterijus: jie yra daugiau nei 10 metų sudarę santuoką, gyvena kartu, veda bendrą ūkį, priima bendrus sprendimus dėl finansinių, buitinių ir asmeninių klausimų, yra tinkamai sutvarkę migracijos dokumentus, vienas kitam teikia nuolatinę moralinę ir materialinę paramą. Toks bendro gyvenimo modelis atitinka konstitucinę šeimos sampratą, todėl šiuo metu egzistuojantis teisinis reguliavimas suteikia galimybę teismo keliu pripažinti pareiškėjų partnerystę kaip atitinkančią galiojančio teisės akto nuostatas, o pareiškėjų interesas gauti teisinį santykių pripažinimą yra pagrįstas, teisėtas ir neprieštaraujantis viešajai tvarkai ir konstitucinėms vertybėms.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gegužės 26 d. nutartimi pareiškėjų pareiškimą atsisakė priimti.
3. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu pripažino, jog Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau toks nutarimas nepaneigė norminiuose teisės aktuose (be kita ko, CK 3.229 straipsnio 1 dalyje) įtvirtintos pareigos - būtinybės partnerystę įregistruoti.
4. Teismas pabrėžė, jog viešojo administravimo srityje vyraujantis teisinio reguliavimo metodas paneigia viešojo registro galimybę savo funkcijas vykdyti (šiuo konkrečiu atveju – įregistruoti partnerystę) nesant tokias funkcijas reglamentuojančio norminio teisės akto. Tad šiuo metu nesant partnerystės įregistravimą reglamentuojančio įstatymo, kuris suteiktų juridinę reikšmę būtent neįregistruotai partnerystei, negali būti įgyvendinami pareiškėjų keliami reikalavimai dėl įpareigojimo sukurti funkcionalumą ir įregistruoti partnerystę, todėl pareiškėjų reikalavimai negali būti nagrinėjami teismine tvarka, kadangi pareiškėjų suformuluoti reikalavimai (kol nėra priimta partnerystės įregistravimą reglamentuojančių norinių teisės aktų) negali sukelti teisinių padarinių.
5. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad pareiškėjų pareiškimas teismui yra pateiktas su trūkumais: nepateiktas atitinkamų priedų vertimas į lietuvių kalbą; nepateikti argumentai dėl kitų reikalavimų, susijusių su pareiškėjų prašymu įregistruoti partnerystę, pagrįstumo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskiruoju skundu apeliantai (pareiškėjai) G. M. ir J. A. S. C. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartį ir klausimą dėl pareiškėjų pareiškimo priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareškimą, o laikydamasis logikos, kad santuoką sudariusių asmenų (nepaisant to, ar tai skirtingų lyčių asmenų, ar tos pačios lyties asmenų santuoka) statusas turėtų būti pripažįstamas be išlygų ir nekeičiamas jokiomis alternatyviomis santuokai šeimyninių santykių įteisinimo formomis, nepaisė to, kad Lietuvoje tos pačios lyties asmenų santuoka, sudaryta užsienyje, ir šeimyninių santykių šiuo pagrindu sukūrimas yra ne tik teisiškai nepripažįstamas, bet ir laikomas prieštaraujančiu Konstitucijai.
6.2. Teismas neteisingai interpretavo sąlygų pripažinti tos pačios lyties asmenų partnerystę taikymą, kadangi ne trumpesnį kaip vienerių metų santykių terminą ir santuokos neįregistravimą nepagrįstai traktavo kaip kliūtį susituokusiems tos pačios lyties poroms pretenduoti į jų pripažinimą partneriais, o ne kaip prielaidas minėtas partnerystės pripažinimo sąlygas vertinti kaip įrodinėjimo nereikalaujančias aplinkybes, remiantis tuo, kad santuokos faktas patvirtina ir poros bendrą gyvenimą ne trumpiau kaip vienerius metus, ir šeimyninių santykių susiklostymą.
6.3. Atsisakymu nagrinėti pareiškėjų prašymą pirmosios instancijos teismas iš esmės realizavo pareiškėjų diskriminaciją tų skirtingų lyčių porų, kurios yra susidariusios santuoką užsienyje, atžvilgiu ir diskriminaciją santuokos užsienyje nesudariusių tos pačios lyties porų, kurios įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, įgijo teisę kreiptis dėl partnerystės pripažinimo, atžvilgiu.
6.4. Tai, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai ir antikonstituciškai ilgai delsė priimti partnerystės registravimą reguliuojantį įstatymą, negali būti laikoma teisėtu pagrindu teismui naudoti partnerystės registravimą reguliuojančio įstatymo nepriėmimą kaip argumentą nepriimti pareiškimą. Susiklosčiusioje situacijoje būtent teismui tenka pareiga imtis veiksmų ir nurodyti suinteresuotiems asmenims – VĮ „Registrų centras“ bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriui – imtis veiksmų užtikrinti galimybę Gyventojų registre įregistruoti pareiškėjų partnerystę.
Žemesnės instancijos teismas
6.5. Teismas nurodė nepagrįstus pareiškimo trūkumus, kiek tai susiję su LR Teisingumo ministerijos ir VĮ „Registrų centras“ įtraukimu į procesą suinteresuotais asmenimis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau - CPK, 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
8. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjai G. M. ir J. A. S. C. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti pareiškėjų partnerystę, taip pat išspręsti kitus su prašymu dėl partnerystė pripažinimo susijusius klausimus: įpareigoti VĮ „Registrų centras“ sukurti funkcionalumą įregistruoti partnerystę bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įregistruoti pareiškėjų partnerystę.
9. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų pareiškimą, konstatavęs, jog šiuo metu nesant partnerystės įregistravimą reglamentuojančio įstatymo, kuris suteiktų juridinę reikšmę būtent neįregistruotai partnerystei, negali būti įgyvendinami pareiškėjų keliami reikalavimai dėl partnerystės pripažinimo / įregistravimo, todėl pareiškėjų reikalavimai negali būti nagrinėjami teismine tvarka, kadangi suformuluoti reikalavimai (kol nėra priimta partnerystės įregistravimą reglamentuojančių norinių teisės aktų) negali sukelti teisinių padarinių. Su tokia teismo išvada pareiškėjai nesutiko ir pateikė atskirąjį skundą.
10. Taigi, apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų G. M. ir J. A. S. C. pareiškimą dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės įregistravimo bei kitų su tuo susijusių klausimų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jis nepasisako ir nevertina nei pirmosios instancijos teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutarties, nei pareiškėjų atskirojo skundo teiginių ir argumentų, susijusių su jų pateikto pareiškimo, kaip procesinio dokumento, trūkumais CPK 111-115 straipsnių, 138 straipsnio, 443 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi tai nėra ir negali būti atskirojo skundo, kuriuo apskritai atsisakyta priimti pareiškimą pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagrindas ir dalykas, juo labiau, kad:
- skundžiamos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyti pareiškimo trūkumai (priedų vertimų į lietuvių kalbą nepateikimas, dalies reikalavimų faktinio pagrindo nenurodymas, suinteresuoto asmens statuso neaiškumas ir t. t.) iš esmės neturėjo įtakos pirmosios instancijos teismo procesiniam sprendimui apskritai atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme dėl nutartyje nurodytų priežasčių, o buvo teismo nurodyti tik kaip papildomas / šalutinis argumentas;
- pareiškėjams nebuvo nustatytas terminas pareiškimo trūkumams pašalinti, t. y. apskritai nebuvo jų atžvilgiu teismo taikytas procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutas, o jeigu ir būtų taikomas, vadovaujantis CPK 115 straipsnio 5 dalimi, teismo nutartis pašalinti procesinio dokumento trūkumus bet kuriuo atveju atskiruoju skundu negalėtų būti skundžiama; atskiruoju skundu gali būti skundžiama tik teismo nutartis, kuria procesinis dokumentas grąžintas dėl to, kad nepašalinti jo trūkumai, o nagrinėjamu atveju buvo priimta kitokio pobūdžio nutartis – atsisakyti priimti pareiškimą, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, o ne laikyti pareiškimą nepaduodu dėl jo trūkumų tinkamo ir savalaikio nepašalinimo.
12. Vertinant skundžiamos nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjų pareiškimą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėju atskirojo skundo teiginiu apie tai, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti priimti jų pareiškimą ir taip užkirsti galimybę pabandyti apginti galimai pažeistas civilines teises teismine tvarka, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, dėl žemiau nuodytų argumentų pirmosios instancijos teismas šiuo atveju paneigė vieną esminių civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus (CPK 3 straipsnis), bei vieną esminių civilinio proceso principų – teisminės gynybos prieinamumo ir teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos asmens teisės arba įstatymų saugomi interesai (CPK 5 straipsnis), o tai savo ruožtu sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti ir pareiškėjų pareiškimo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
13. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 17 d. nutarime „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“, be kita ko, nurodė, išaiškino ir konstatavo, kad:
- LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnyje numatyta sąlyga, pagal kurią CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, reiškia įstatymų leidėjo įsipareigojimą per protingą laiką priimti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą; tokio įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas yra būtina sąlyga tam, kad įsigaliotų CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro asmenų gyvenimo neįregistravus santuokos; kol toks įstatymas nėra priimtas, CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro asmenų gyvenimo neįregistravus santuokos negalioja;
- kita vertus, įstatymų leidėjas jau daugiau nei 24 metus, t. y. nepagrįstai ilgą laiką, akivaizdžiai viršijantį bet kokį galimą protingą terminą, reikalingą teisėkūros ir kitiems su įstatymo įsigaliojimu susijusiems veiksmams atlikti, nevykdo Įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinto savo įsipareigojimo priimti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą, ir nėra aišku, kada tai bus padaryta; dėl to neįsigalioja prieš 24 metus priimtos CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos dėl bendro asmenų gyvenimo neįregistravus santuokos, nors nėra jokio pagrįsto poreikio tiek laiko atidėti jų įsigaliojimą, o santuokos neįregistravę bendrai gyvenantys asmenys iki šiol negali pasinaudoti šiame skyriuje įtvirtinta teisine apsauga;
- pagal Konstituciją, inter alia (liet. be kita ko) netoleruotinos situacijos, kai įstatymų leidėjas, įstatymo įsigaliojimą susiejęs su kokio nors kito įstatymo priėmimu, ilgą (neapibrėžtą) laiką nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų ir nepriima to kito įstatymo per tam tikrą protingą laiką, kuris pagrįstai reikalingas teisėkūros ir kitiems su įstatymo įsigaliojimu susijusiems veiksmams atlikti; tokiu atveju, įstatymų leidėjui išreiškus valią sureguliuoti tam tikrus santykius, tie santykiai ilgą (neapibrėžtą) laiką taip ir lieka nesureguliuoti, o priimtas ir paskelbtas įstatymas, kurio įsigaliojimas atidėtas neapibrėžtam laikui, nepradedamas taikyti; taip gali būti sukuriamas teisinis netikrumas ir neapibrėžtumas, paneigiami asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymų leidėjo nustatytas tam tikrų santykių teisinis reguliavimas bus pradėtas taikyti, taip mažinamas asmenų pasitikėjimas valstybe ir teise, todėl tai gali būti pakankamas pagrindas tokį įstatymo įsigaliojimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai, inter alia neužtikrinančiu iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimų, ir pažeidžiančiu atsakingo valdymo principą;
- Įstatymo 28 straipsnis prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams;
- pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai; kiekvienas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas;
- taigi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, nebegalės būti taikomas Įstatymo 28 straipsnis, kuriame nustatyta sąlyga, nuo kurios įvykdymo priklausė CK trečiosios knygos XV skyriaus įsigaliojimas; vadinasi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnį „Civilinio kodekso įsigaliojimas“ (pagal kurį Civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus) įsigalios partnerystės santykius reglamentuojančios CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos;
- nors partnerystei įregistruoti reikalinga CK 3.229 straipsnyje minima įstatymu nustatyta tvarka nėra nustatyta, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas; galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2020 m. liepos 8 d. nutarimas), tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc (liet. šiuo atveju), teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę (2008 m. vasario 1 d. sprendimas, 2020 m. liepos 8 d. nutarimas), inter alia naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. birželio 7 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai); kartu pabrėžtina, jog minėta teismų galimybė užpildyti teisės spragas ad hoc nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą (2007 m. birželio 7 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai).
- taigi tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos (ar nėra kaip nors kitaip sureguliavęs santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo ir apsaugos), asmenų teisė į partnerystę (inter alia, registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka.
- išaiškinus, jog įsigaliojus šiam jo nutarimui, įsigalioja ir partnerystės santykius reglamentuojančios CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos;
- pažymėjus teismų, sprendžiančių individualius ginčus / bylas dėl individualių santykių, teisę užpildyti esančias teisės spragas, taikant teisės analogiją, bendruosius teisės principus ir/ar kitus teisinius instrumentus;
- expresis verbis (liet. tiesiogiai) konstatavus / pripažinus santuokos nesudariusių asmenų (įskaitant tos pačios lyties) porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisę / galimybę įgyvendinti savo teisę į partnerystę, įskaitant ir jos įregistravimą, teismine tvarka, t. y. kreipiantis į teismą įstatymu nustatyta tvarka net ir šiuo metu, kai / kol įstatymų leidėjo nėra nustatyta partnerystės įregistravimo tvarka, tad sudaręs prielaidas suinteresuotiems asmenims galimai pažeistas savo teises ir interesus ginti teismine tvarka,
darytina išvada, jog skundžiama 2025 m. gegužės 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas ir paneigdamas Konstitucinio Teismo išaiškinimus, nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų, kurie kaip tik ir siekia įgyvendinti savo teisę į partnerystę ir jos įregistravimą, pareiškimą, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.
15. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartyje yra pateiktas teisinis reglamentavimas ir teismo argumentai / motyvai, kurie galėtų sudaryti pagrindą pareiškimo reikalavimus ar jų dalį (pvz., susijusią su VĮ „Registrų centras“ įpareigojimu sukurti informacinių sistemų funkcionalumus) atmesti, tačiau sprendžiant dėl pareiškimo priėmimo, t. y. pradinėje proceso stadijoje, nėra ir negali būti sprendžiama dėl paties pareiškimo – tiek pilna apimtimi, tiek iš dalies - materialinio teisinio pagrįstumo / nepagrįstumo, o turi ir gali būti sprendžiama tik dėl procesinio pareiškimo priimtinumo, procesinio pobūdžio kliūčių pareiškimui priimti ir procesui prasidėti buvimo / nebuvimo.
16. Kaip ne kartą yra išaiškinta teismų praktikoje, įstatymų leidėjas, siekdamas vienodai užtikrinti visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, nustatė minimalius kreipimosi į teismą reikalavimus (dokumentų formos ir turinio prasme), kurių nesilaikant gali būti nustatytas terminas procesinio dokumento trūkumams pašalinti, tačiau kurie negali sudaryti pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, nes priešingu atveju būtų nepagrįstai suvaržoma asmens teisė kreiptis į teismą ir pažeidžiamas teisminės gynybos prieinamumo principas. Įstatyme nustatyta ieškovo (pareiškėjo) pareiga dar iki kreipiantis su ieškiniu (pareiškimu) į teismą suformuluoti ieškinio (pareiškimo) pagrindą ir dalyką negali būti aiškinama taip, kad iš ieškovo (pareiškėjo) kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010). Ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009), todėl šioje proceso stadijoje iš ieškovo (pareiškėjo) negali būti reikalaujama, kad jis pagrįstų savo keliamus reikalavimus konkrečiais įrodymais. Priešingu atveju, ieškovui (pareiškėjui) galėtų būti iš esmės apsunkinta galimybė realizuoti savo teisę į teisminę gynybą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-464/2022).
17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pagal CPK 442 straipsnį ypatingosios teisenos tvarka pareiškė pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – partnerystės – nustatymo / pripažinimo, civilinės būklės akto įregistravimo bei su tuo susijusių registracijos veiksmų atlikimo, tuo tarpu pagal CPK 447 straipsnį, tokio pobūdžio pareiškime tik reikalaujama nurodyti, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priežastis, dėl kurių negalima gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turtinį faktą bei įrodymus, patvirtinančius juridinę reikšmę turintį faktą, o visus šiuos elementus pareiškėjai nagrinėjamu atveju pareiškime nurodė.
18. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat ir į Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis apie kitų iš esmės identiško pobūdžio pareiškimų dėl partnerystės (įskaitant tos pačios lyties asmenų) pripažinimo ir įregistravimo priėmimą ir šiuo metu teismuose nagrinėjamas tokio pobūdžio civilines bylas, juose teikiamas suinteresuotų asmenų – kompetentingų valstybės institucijų pozicijas, spręstina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti priimti pareiškėjų pareiškimą dėl jų partnerystės pripažinimo ir įregistravimo, laikytina nepagrįsta, paneigiančia tiek minėtas CPK nuostatas ir juos aiškinančią teismų praktiką, tiek aktualiausią ir naujausią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pažymėjusią teisės į partnerystę įgyvendinimo teismine tvarka galimybę ginčo klausimu, todėl naikintina, o pareiškėjų pareiškimo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Apeliantų (pareiškėjų) G. M. ir J. A. S. C. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų G. M. ir J. A. S. C. pareiškimo dėl partnerystės pripažinimo / įregistravimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.