- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-21
- Bylos Nr.
- e2-347-370/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02321-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- I. N.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Karolinos turtas“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr.e2-5429-661/2018 pagal ieškovės I. N. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Karolinos turtas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 19 – ojo notarų biuro notaras Mindaugas Kačergis,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. N. kreipėsi į teismą ieškinyje prašydama:
1) pripažinti negaliojančia 2016 m. rugsėjo 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį;
2.1) įpareigoti atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovei gautus iš jos 69 500 Eur,
2.2) įpareigoti atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti atgal negyvenamąją patalpą - viešbučio patalpą, plane pažymėtą nuo 6-51 iki 6-54 (unikalus Nr. 4400-3922-3358:2174) ir 1/47 dalį negyvenamosios patalpos, plane pažymėtos nuo Rl-1 iki Rl-9 bei kompensuoti visas su daikto gražinimu susijusias išlaidas;
3) priteisti iš atsakovės 17 319,77 Eur ieškovės patirtas išlaidas dėl patalpų įrengimo;
4) priteisti iš atsakovės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą;
5) priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio procesines palūkanas, už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė ieškinyje taip pat prašė nepranešus atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Karolinos turtas“ taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškinio sumos ribose areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas, o jų nesant – kilnojamąjį ir nekilnojamą turtą, daiktus, turtines teises priklausančias atsakovei ir / ar esančias pas trečiuosius asmenis. Nurodė, kad paaiškėjus aplinkybėms, jog ginčijamas ieškovės įsigyto pagal ginčo sutartį nekilnojamojo turto statybos teisėtumas, ir kad atsakovė veikė nesąžiningai ir nevykdė pagal sudarytą sutartį prisiimtų įsipareigojimų, taip pat atsižvelgus į tai, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovei yra pareikštas civilinis ieškinys dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, todėl siekiant užkirsti kelią atsakovės bankrotui ar restruktūrizavimui, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra adekvati ir proporcinga priemonė. Taip pat pažymėjo, kad ieškovės žiniomis atsakovė laisvas patalpas (viešbučio) perleido, pardavė pažįstamiems asmenims, giminaičiams.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad aplinkybė, jog atsakovė neva yra skolinga ieškovei ar nesutinka su ieškovės pretenzija, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė elgiasi piktybiškai ir nevykdys būsimo teismo sprendimo.
5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė niekaip nepagrindė savo teiginių, jog atsakovė savo laisvas patalpas perleido ar pardavė pažįstamiems asmenims, giminaičiams.
6. Pirmosios instancijos vertinimu ieškovė tikėtinai nepagrindė, kad egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika (grėsmė), todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį, neįsigilinęs į ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, todėl skundžiama nutartis yra deklaratyvaus pobūdžio, neteisėta ir nepagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
7.2. Atsakovei priklausančių patalpų perleidimo faktas nėra sietinas su pareikštu ieškiniu ir jo reikalavimais, o ši faktinė aplinkybė buvo paminėta tik siekiant pagrįsti teiginius apie atsakovės nesąžiningumą.
7.3. Ieškinyje yra nenuginčijamų faktų, kurie įrodo atsakovės nesąžiningumą.
7.4. Ieškinio suma yra didelė, o pareikštas ieškinys dėl neteisėtų statybų, kurio įgyvendinimas taip pat pareikalaus didelių atsakovės lėšų, bei, siekiant užkirsti kelią atsakovės bankrotui ar restruktūrizavimui, ieškovės prašymas taikyti konservacines laikinąsias apsaugos priemones atitinka proceso ekonomiškumo ir sąžiningumo principus.
8. Atsakovė UAB ,,Karolinos turas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas argumentu, pažyminčiu, kad ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, o aplinkybė, kad atsakovė turi pakankamai turto ir lėšų, kuriomis galėtų įvykdyti teismo sprendimą, pagrindžia pridedama UAB ,, Karolinos turas“ 2018 m. gruodžio 31 d. buhalterinė pažyma.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).
Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo
10. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė UAB ,, Karolinos turas“ 2018 m. gruodžio 31 d. buhalterinę pažymą.
11. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis).
12. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio 1 dalimi, išnagrinėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovei, kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus, kurių pastaroji neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui, priima ir vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 180, 314 str.).
Dėl laikinosios apsaugos priemonės netaikymo pagrįstumo
13. Apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme nustatytos dvi privalomosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti prima facie (tikėtinai) pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
15. Įvertinęs skundžiamą nutartį ir atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šiuo atveju tarp šalių kyla ginčas tik dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (ne)egzistavimo, todėl plačiau nepasisakytina dėl ieškinio prima facie pagrįstumo.
16. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju grėsmę galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui lemia jos pareikšto ieškinio sumos dydis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios aplinkybės pagrįstai pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi nebuvo įvertintos kaip pakankamos atsakovės teisėms suvaržyti.
17. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal naujausią ir aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti turto areštą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą; ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo. Tokio išimtinio ir itin atsakovo (-ų) interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo (-ų) nesąžiningą elgesį, apie jo (-ų) atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.e2-773-464/2018 ir kt.).
18. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 str.) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (poreikį) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų deklaruojamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas (CPK 178 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-751-236/2018). Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia ir bendroji įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).
19. Atsakovė pateikė UAB ,, Karolinos turas“ 2018 m. gruodžio 31 d. buhalterinę pažymą, kuria atsakovė įrodinėja, kad turi pakankamai turto teismo sprendimo įvykdymui.
20. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018).
21. Apeliantė nurodo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones būtų užkirstas kelias atsakovės bankrotui ar restruktūrizacijai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios aplinkybės savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018).
22. Vien tik apeliantės nurodoma aplinkybė, kad atsakovė savo laisvas patalpas perleido ar pardavė nepažįstamiems asmenims, giminaičiams, nesant byloje šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepripažintinas įrodymu apie atsakovės nesąžiningą elgesį, t. y. atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (CPK 178 str.).
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, daro išvadą, kad aplinkybių ir įrodymų, leidžiančių pagrįstai daryti prielaidą, jog atsakovė nesąžiningai vengs ar gali vengti vykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą (be deklaratyvių samprotavimų, kad atsakovė ėmėsi turto perleidimo veiksmų), ieškovė nenurodė, todėl, įvertinęs visus šioje nutartyje aptartus prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymui aktualius aspektus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, taigi nėra ir teisėto pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 str., 185 str.).
Dėl bylos procesinės baigties
24. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atmesti ieškovės prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.