Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Reginos Pocienės ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, ir nubaustas 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausme.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. R. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 13 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, vieno kambario bute, esančiame adresu (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu iš pykčio dėl paimtų pinigų tyčia vieną kartą sudavė nukentėjusiajam V. R. keramine lėkšte į galvą ir rankos mostu parodęs į atidarytą 5 aukšte esančio buto langą, pasakė: „Pinkis virvę ir žiurkių pas mane nebus.“ Po to, nukentėjusiam V. R. atsisėdus ant nurodyto lango vidinės palangės, priėjo prie jo ir, paėmęs jam už kojų patempė į save, taip tyčia išstūmė nukentėjusįjį V. R. per 5 aukšte esančio buto langą, dėl to nukentėjęs V. R., nukritęs iš pastato 5 aukšto per pirmo aukšto sandėliuko stogą, patyrė sužalojimus – galvos smegenų kaktinių ir smilkininių skilčių sumušimą, kraujo išsiliejimą po minkštuoju galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių ir į galvos smegenų skilvelius, kairės krūtinės ląstos pusės IV–IX šonkaulių lūžius, muštinės žaizdas dešinės akies viršutiniame voke, pereinant į kaktą, su aplinkine poodine kraujosruva, kraujosruva dešinės galvos pusės minkštuosiuose audiniuose, poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, viršutinėje lūpoje, dešinės alkūnės, abiejuose plaštakose, kairio kelio srityje, abiejose blauzdose, odos nubrozdinimus pakaušyje, viršugalvyje, kairiame momenyje, dešiniame smilkinyje, ir po patirtų sužalojimų 1–3 valandų laikotarpiu įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu, A. R., suvokdamas, kad nukentėjusiajam patirs dideles fizines kančias dėl patirtų sužalojimų, itin žiauriai nužudė V. R..

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Išnagrinėjusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. R. yra pagrįstai pripažintas kaltu dėl V. R. gyvybės atėmimo kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Šią išvadą pagrindžia ne tik liudytojo A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bet ir liudytojų L. U., V. G. paaiškinimai, specialisto išvada Nr. 140-(6486)-ISI-989, kita bylos medžiaga. Apeliaciniame skunde yra teisingai nurodoma, kad liudytojas A. J. keitė savo parodymus, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojo paaiškinimai dėl esminių įvykio aplinkybių – nuteistojo įvykdyto V. R. išstūmimo pro langą – nesikeitė. Apie tai, kad V. R. galėjo iškristi pats, A. J. užsiminė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu (5 t., b. l. 50–52), tačiau duodamas šiuos parodymus painiojosi, pats sau prieštaravo, iš pradžių nurodydamas tam tikras faktines aplinkybes ir tuoj pat jas paneigdamas. Antai liudytojas parodė, kad A. R. nedavė jam jokių nurodymų, susijusių su įvykiu, bet po kelių minučių jau paaiškino, kad nuteistasis prašė jo nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, jog V. R. iškritimo metu jis buvo išėjęs iš kambario virti arbatos (5 t., b. l. 50–53). A. J. negalėjo aiškiai atsakyti teismui į klausimą, kodėl jo parodymai skiriasi nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu. Anot liudytojo, ikiteisminio tyrimo pareigūnai užfiksavo kitokius jo paaiškinimus, nes tuomet jam atrodė vienaip, o teisme jau atrodo kitaip.

7. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas dėl galimo A. J. suinteresuotumo bylos baigtimi ir A. R. apkalbėjimo dėl galimybės gyventi pastarojo bute kol šis bus suimtas ir (ar) atlikinės jam galbūt paskirtą laisvės atėmimo bausmę, atmetamas kaip nepagrįstas. Atsakydamas į šiuos nuteistojo teiginius, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad A. R. būnant šio nekilnojamojo turto savininku, A. J. galėtų bute gyventi tik nuteistojo leidimu, nepriklausomai nuo to kur pastarasis būtų – laisvėje ar laisvės atėmimo bausmę vykdančioje institucijoje. Šiuo atveju liudytojo deklaruotos gyvenamosios vietos adresas neturi jokios reikšmės, nes be buto savininko leidimo niekas negali naudotis jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu.

8. Spręsdama A. R. kaltės klausimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistasis nuolat keitė savo parodymus baudžiamojo proceso metu, nurodydamas vis kitokias įvykio aplinkybes. Antai apklausiamas 2017 m. rugsėjo 19 d., netrukus po įvykio, nuteistasis paaiškino, kad įvykio vakarą, rodydamas į langą, buvo pasakęs V. R.: „Pinkis virvę ir žiurkių pas mane nebus.“ A. R. parodė užsiminęs apie virvę todėl, kad jau vieną kartą V. R. buvo išlipęs iš jo buto jo paties pasidaryta virve. Nuteistasis taip pat nurodė, kad po šių jo žodžių V. R. priėjo prie lango, atsisėdo ant palangės ir persimetė kojas į kitą pusę. A. R. paaiškino, kad tuo metu, priėjęs prie V. R., jis sudavė jam per petį, bet jo nestūmė. V. R. neteko pusiausvyros ir iškrito. Dar bandė užsikabinti už palangės, bet jam nepavyko. Nuteistasis taip pat parodė, kad jis V. R. nelaikė, nes nebuvo už ko (3 t., b. l. 142–143). Teisėjų kolegija pažymi, kad apklausiamas po penkių mėnesių A. R. nurodė kitokias įvykio aplinkybes. Nuteistasis jau neigė rodęs V. R. į langą, o paaiškino, kad sakydamas V. R., jog žiurkių jo bute nebus, ranka rodė į duris. Nuteistasis taip pat paaiškino, kad po šių žodžių, jis išėjo iš kambario, nes norėjo išsivirti arbatos, o grįžęs pamatė, kad V. R. kabo ant palangės. Pasak A. R., paėmęs už rankovės, jis bandė išlaikyti V. R., tačiau jam nepavyko ir šis nukrito žemyn (3 t., b. l. 193–194). Teismo posėdyje, kurio metu buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo – A. R. skyrimo, nuteistasis parodė, kad jam grįžus iš virtuvės su arbata, V. R. kambaryje jau nebuvo, o A. J. jam pasakė, kad V. R. „išėjo per langą“ (4 t., b. l. 19–20). Apklausiamas pirmos instancijos teisme nuteistasis vėl pakeitė parodymus, paaiškindamas, kad V. R. pats pasakė, kad lips iš nuteistojo buto per langą. Anot A. R., jis nenorėjo lipti laiptais, nes jam prieš kurį laiką buvo lūžę šonkauliai. A. R. taip pat paaiškino, kad jam grįžus iš virtuvės, V. R. jau kabojo ore, viena ranka laikydamasis už palangės. Nuteistojo teigimu, jis bandė jam padėti, laikė jį už rankovės, tačiau jam nepavyko ir V. R. iškrito (5 t., b. l. 71–72). Taigi kiekvieną kartą apklausiamas nuteistasis keitė savo parodymus. Nors apeliaciniame skunde A. R. teigia, kad taip elgėsi dėl jam daryto psichologinio spaudimo, teisėjų kolegija tokią nuteistojo paaiškinimų kaitą vertina kaip bandymą išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aukščiau nurodytą apelianto argumentą dėl jo neva patirto psichologinio spaudimo. Visi A. R. apklausos protokolai yra jo pasirašyti, tokiu būdu patvirtinant, kad juose nurodytos aplinkybės iš nuteistojo žodžių yra užfiksuotos teisingai. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad visose A. R. apklausose dalyvavo gynėjas, kuris irgi nereiškė pastabų dėl galbūt netinkamo ikiteisminio tyrimo pareigūnų elgesio. Be to, atsižvelgiant į tai, kad A. R. tam tikra apimtimi keitė savo parodymus kiekvienos apklausos metu, reikėtų daryti išvadą, kad jis nuolat jautė psichologinį spaudimą, o tai yra sunkiai įmanoma. Juo labiau, kad apklausiamas patį pirmą kartą jis iš esmės pripažino, kad V. R. iškritimo pro langą priežastimi tapo jo veiksmai – A. R. parodė, kad nukentėjusiajam būnant ant palangės, jis priėjo ir sudavė jam per petį (3 t., b. l. 142–143).

9. Nuteistojo parodymais verčia abejoti ir tai, kad jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Apklausiamas antrą kartą ir vėlesnėse apklausose A. R. paaiškino, kad tuo metu, kai V. R. persisvėrė per langą, jis buvo išėjęs į virtuvę. Tačiau liudytojo A. J. teigimu, būtent šias aplinkybes A. R. prašė jo nurodyti teisėsaugos pareigūnams, nors iš tikrųjų įvykio metu nuteistasis niekur iš kambario nebuvo išėjęs. Tokie nuteistojo paaiškinimai taip pat neatitinka liudytojos L. U. parodymų, kuri, jos pačios teigimu, išgirdo stiprų trenksmą tuo metu, kai buvo virtuvėje. Pažymėtina, kad liudytoja neminėjo, jog prieš tai koridoriuje ar kažkur netoli virtuvės ji būtų mačiusi A. R.. Teisme nuteistasis taip pat parodė, kad V. R. pats nusprendė leistis į apačią pro langą, nes dėl neseniai sulaužytų šonkaulių negalėjo lipti laiptais. Kaip pagrįstai akcentavo apygardos teismas, tokius nuteistojo teiginius paneigia specialisto išvada Nr. M 433/2017(04), kurioje nurodyta, kad IV–IX šonkaulių lūžiai V. R. buvo padaryti 1–3 val. iki mirties. Jokių senesnių šonkaulių lūžių apžiūrint V. R. lavoną nebuvo nustatyta (1 t., b. l. 166–168). Paminėtina ir tai, kad toks nuteistojo aiškinimas (jog V. R. pats pasirinko išėjimo iš buto būdą lipant per langą) visiškai nelogiškas ir nepagrįstas, nes priešingu atveju tektų pripažinti, jog lipimas laiptais yra žymiai sunkesnis ir skausmingesnis būdas, nei sliuogimas iš penkto aukšto virve.

10. Įvertinus šių byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. R. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, apygardos teismas pagrįstai vadovavosi nuosekliais ir kitus byloje surinktus įrodymus atitinkančiais ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo A. J. parodymais. Spręsdama nuteistojo kaltės klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad pačios pirmos A. R. apklausos metu jis davė iš esmės liudytojo A. J. parodymus atitinkančius paaiškinimus. Nuteistasis neneigė priėjęs prie V. R. tuo metu, kai šis dar sėdėjo ant palangės, ir sudavęs jam smūgį. A. R. taip pat paaiškino, kad po to V. R. iškrito (3 t., b. l. 142–143). Tik vėliau nuteistasis pradėjo teigti net nebuvęs kambaryje nukentėjusiojo iškritimo pro langą metu, tačiau ši jo nurodyta aplinkybė yra motyvuotai paneigta kitais byloje surinktais įrodymais (žr. šios nutarties 9 punktą).

11. Taigi teismo išvadą dėl nuteistojo kaltės pagrindžia ne tik aukščiau aptarti bylos duomenys, kuriais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, bet ir faktinės aplinkybės, leidžiančios pagrįstai teigti, kad įvykio dieną tarp A. R. ir V. R. įvyko konfliktas, dėl kurio nuteistasis, būdamas supykęs, išstūmė jau sumuštą nukentėjusįjį pro langą, o vėliau, bandydamas išvengti gręsiančios baudžiamosios atsakomybės ir suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus bei teismą, nuolat keitė savo parodymus ir prašė to paties liudytojo A. J., t. y. prašė melagingai nurodyti, kad V. R. iškritimo pro langą metu jis buvo išėjęs iš kambario.

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašė perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į 129 straipsnio 1 dalį. Savo prašymą A. R. grindė tuo, kad apklausiamas teismo posėdyje ekspertas negalėjo nurodyti, ar nukritęs V. R. buvo sąmoningas ir ar iki mirties jis jautė skausmą. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad A. R. veiksmai skundžiamame nuosprendyje kvalifikuoti teisingai, keisti jų kvalifikavimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

13. BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinto kvalifikuojamojo požymio – nužudymo kankinant ar kitaip itin žiauriai – turinys baudžiamajame įstatyme nėra atskleistas, kaip ir kitų požymių aiškinimas jis pateikiamas teismų praktikoje. Šis veiką kvalifikuojantis požymis žymi nužudymo padarymo būdą, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumas tokiu atveju yra daug didesnis būtent dėl išskirtinio veikos padarymo būdo. Kiekvienas nužudymas savaime vertinamas kaip nežmoniškas ir žiaurus veiksmas, tačiau papildomai šio požymio buvimas kaltininko veiksmuose gali būti konstatuojamas atsižvelgiant į veikos padarymo būdą taip pat ir kitas aplinkybes, iš kurių galima spręsti apie ypatingą nusikaltimo arba paties kaltininko žiaurumą. Teismų praktikoje nužudymas itin žiauriai suprantamas kaip veika, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14/2012). Nužudymas itin žiauriai yra ir tais atvejais, kai kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, Nr. 2K-253/2011).

14. Nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. R. išstūmė V. R. iš penkto namo aukšto lango. Elgdamasis tokiu būdu, nuteistasis negalėjo nesuvokti, kad krisdamas iš tokio aukščio nukentėjusysis patirs daugybinius sužalojimus, kurie nulems jo mirtį. Specialisto išvada Nr. M 433/2017(04) nustatyta, kad V. R. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo, pasireiškusio galvos smegenų kaktinių ir smilkininių skilčių sumušimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių ir į galvos smegenų skilvelius. Apžiūrint V. R. lavoną nustatyti šie sužalojimai: galvos smegenų kaktinių ir smilkininių skilčių sumušimas, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių ir į galvos smegenų skilvelius, kairės krūtinės ląstos pusės IV–IX šonkaulių lūžiai, muštinė žaizda dešinės akies viršutiniame voke, pereinanti į kaktą, su aplinkine poodine kraujosruva, kraujosruva dešinės galvos pusės minkštuosiuose audiniuose, poodinės kraujosruvos nosies nugarėlėje, viršutinėje lūpoje, dešinėje alkūnėje, abiejose plaštakose, kairio kelio srityje, abiejose blauzdose, odos nubrozdinimai pakaušyje, viršugalvyje, kairiame momenyje, dešiniame smilkinyje. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. pM 13/2017-433/2017(04) nurodyta, kad atsižvelgiant į sužalojimų pobūdį, lokalizaciją, histologinio tyrimo duomenis, labiausia tikėtina, kad V. R. mirtis įvyko po kontakto galvos sritimi su kietu buku paviršiumi, galbūt kritimo metu (1 t., b. l. 179–180). Šie byloje surinkti įrodymai, patvirtina, kad dėl nuteistojo veiksmų V. R., krisdamas iš didelio aukščio, itin stipriai atsitrenkė galvos sritimi į sandėliuko stogą ir patyrė sunkias galvos traumas. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nuteistojo patirti sužalojimai buvo sunkūs – nuotraukos patvirtina, kad V. R. itin smarkiai buvo sužalota dešinė galvos pusė, jo krauju aptaškytos sandėliuko sienos (1 t., b. l. 31). Akivaizdu, kad tokio pobūdžio sužalojimų ir tokios jėgos smūgio V. R. nebūtų patyręs, jei nebūtų iškritęs iš didelio aukščio. Tiek liudytojo A. J., tiek paties nuteistojo pirmos apklausos metu duoti parodymai, patvirtina, kad A. R., rodydamas į langą, liepė V. R. palikti jo butą, puikiai suvokdamas, kad įvykdęs jo nurodymą, nukentėjusysis žus. Byloje taip pat nustatyta, kad V. R. priartėjus prie lango ir atsisėdus ant palangės, A. R. paėmė jam už kojų ir, patempęs į save, tyčia išstūmė. Tiek prieš tai buvęs nuteistojo elgesys (tarp jo ir V. R. įvykęs konfliktas), tiek pastarieji nuteistojo veiksmai patvirtina, kad jis veikė tiesiogine tyčia – suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti. Būdamas įniršęs, nuteistasis pasielgė itin žiauriai – liepė jau sumuštam V. R. „išeiti” iš jo buto per langą, t. y. faktiškai liepė nukentėjusiajam iššokti, o šiam priėjus prie lango bet neiššokus, išstūmė jį pats. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo žiaurumą rodo ir tai, kad išstūmęs V. R. pro langą, A. R. net nebandė pasidomėti pastarojo likimu, o ramiai nuėjo miegoti. Specialisto išvada byloje nustatyta, kad gavęs mirtinas traumas, laikotarpiu nuo 1 iki 3 valandų V. R. dar buvo gyvas ( 1 t., b. l. 166–168).

15. Įvertinus šias aplinkybes, galima pagrįstai teigti, kad nuteistojo veiksmai atitinka jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, nes jis nužudė V. R. itin skausmingu būdu, t. y. itin žiauriai. Šios išvados nepaneigia nuteistojo akcentuojama aplinkybė, kad apklausiamas teisme ekspertas negalėjo nurodyti, ar V. R., patyręs tokias traumas, dar buvo sąmoningas ir galėjo jausti skausmą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. pM 13/2018-433/2017(04) nurodyta, jog atsižvelgiant į V. R. sužalojimo pobūdį bei papildomai pateiktus duomenis, neatmetama tikimybė, kad po nukritimo jis galėjo atlikti savarankiškus veiksmus. (1 t., b. l. 198–199). Be to, šiame procesiniame sprendime jau buvo minėta, kad sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, nustatomas kiekvieną kartą atsižvelgiant į konkrečias įvykio faktines aplinkybes, kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš ir po veikos padarymo ir pan. Šiuo atveju, įvertinusi visas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. R. veiksmai – tiek pats V. R. išstūmimas, tiek nuteistojo elgesys iki ir po nusikaltimo padarymo – buvo žiaurūs.

16. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad nuteistojo veiksmai yra pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nėra pagrindo tenkinti A. R. prašymo dėl švelnesnės bausmės už įvykdytą nusikaltimą jam skyrimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad nustatydamas konkretų laisvės atėmimo bausmės dydį už itin žiaurų V. R. nužudymą, pirmosios instancijos teismas, be kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltės formą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Šios instancijos teismas taip pat vertino A. R.. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. kad jis anksčiau neteistas (teistumas išnykęs), charakterizuojamas patenkinamai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytus bausmės skyrimo pagrindus, daro išvadą, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra mažesnis, nei straipsnio sankcijose nustatytas šios bausmės rūšies vidurkis, atitinka bausmės tikslus, nurodytus BK 41 straipsnio 2 dalyje, ir neprieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.