Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Ramunė Mikonienė rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi kreditorių A. B., UAB „Auto tradicija“ ir V. D. finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimą bankrutuojančios UAB „Europa Group“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi buvo patvirtintas BUAB „Europa Group“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas 9 221 449,56 Eur sumai, įskaitant ir A. B. 809 845,31 Eur dydžio trečios eilės finansinis reikalavimas, UAB „Auto tradicija“ 228 001,91 Eur dydžio trečios eilės finansinis reikalavimas bei V. D. 5 073,61 Eur dydžio pirmos eilės finansinis reikalavimas.

2. 2019 m. gegužės 8 d. teisme gautas kreditoriaus R. B. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutarties, kuriuo kreditorius R. B. prašė teismo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria patvirtinti kreditorių A. B., UAB „Auto tradicija“ ir V. D. finansiniai reikalavimai ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

3. Kreditoriaus R. B. teigimu, patvirtinti kreditorių A. B. ir UAB „Auto tradicija“ finansiniai reikalavimai yra didesni nei įmonės kreditoriui A. B. negrąžintos paskolos, iš kurių šie kreditoriai kildina savo finansinius reikalavimus. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad dalies kreditoriui A. B. reikalavimo teisių perleidimas UAB „Auto tradicija“ nebuvo apskaitytas nei pačios kreditorės UAB „Auto tradicija“, nei įmonės buhalterinėje apskaitoje, įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaityta skola kreditoriui A. B. apima tiek kreditoriaus A. B., tiek ir kreditorės UAB „Auto tradicija“ finansinius reikalavimus.

4. Pažymėjo, jog remiantis UAB „Baltic Net Media“ į bankroto bylą pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais, visa įmonės skola kreditoriui A. B. pagal paskolos sutartis yra 801 957,26 Eur. Nurodo, jog net ir atėmus dėl valiutos konvertavimo susidariusį skirtumą, nutartimi patvirtintų kreditorių A. B. ir UAB „Auto tradicija“ finansinių reikalavimų suma yra net 139 912,87 Eur didesnė už įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitytą įmonės skolą kreditoriui A. B..

5. Atkreipė dėmesį, jog kreditoriaus V. D. darbo sutartis su įmone buvo nutraukta darbuotojo iniciatyva, todėl į kreditoriaus V. D. finansinį reikalavimą nepagrįstai įskaičiuota išeitinė išmoka.

6. Bankroto administratorius V. J. (toliau ir bankroto administratorius) atsiliepime nurodė, kad kreditoriaus V. D. finansinis reikalavimas, patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi, yra pagrįstas ir teisėtas.

7. Pažymėjo, jog kreditorius V. D. nurodė bankroto administratoriui, kad nepaisant jo laiško, adresuoto BUAB „Europa Group“ akcininkams, kreditorius V. D. nebuvo atleistas iš BUAB „Europa Group“. Bankroto administratoriaus teigimu, patikrinus BUAB „Europa Group“ paskyrą, sukurtą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje, tapo žinomi bankroto bylos iškėlimo dienai dirbantys asmenys, tarp jų buvo ir kreditorius V. D.. Paaiškino, kad esant tokiai faktinei situacijai, bankroto administratorius, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, atleido kreditorių V. D. iš BUAB „Europa Group“ 2019 m. vasario 4 d. ir atitinkamai vadovaujantis atleidimo po bankroto bylos iškėlimo faktu paskaičiavo visas su darbuotojo atleidimu susijusias sumas, įskaitant ir išeitinę kompensaciją.

8. Nurodė, jog tuo tarpu kreditorės UAB „Auto tradicija“ finansinis reikalavimas yra kildinamas iš 2013 m. kovo 2 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. AB-AT/2013-03-02/01, sudarytos tarp kreditorės UAB „Auto tradicija“ ir kreditoriaus A. B., kurios pagrindu kreditorius A. B. perleido savo 219 590,70 Eur dydžio reikalavimo teisę į BUAB „Europa Group“, kildinamą iš 2006 m. vasario 13 d. paskolos sutarties Nr. PS-06-2, sudarytos tarp kreditoriaus A. B. ir BUAB „Europa Group“. Teigė, jog patikrinus BUAB „Europa Group“ atsiskaitomąsias sąskaitas, tapo žinoma, kad kreditorius A. B. pagal 2006 m. vasario 13 d. paskolos sutartį Nr. PS-06-2 yra pervedęs BUAB „Europa Group“ 263 000 USD sumą (219 591,91 Eur), dėl šios priežasties, bankroto administratoriaus nuomone, kreditorės UAB „Auto tradicija“ patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi finansinis reikalavimas yra pagrįstas.

9. Pažymėjo, jog, savo ruožtu, kreditorius A. B. savo finansinį reikalavimą grindžia 13 paskolų sutarčių, sudarytų laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo 10 d. iki 2007 m. gegužės 31 d., pagrindu. Bankroto administratorius nurodė, kad įvertinęs kreditoriaus A. B. pateikiamus įrodymus, taip pat BUAB „Europa Group“ atsiskaitomosios sąskaitos išrašus, nustatė, kad kreditorius A. B. paskolų sudarymo laikotarpiu iš esmės pervedė visas paskolos sutartyse nurodytas sumas į UAB „Europa Group“, išskyrus pagal 2003 m. spalio 31 d. ir 2005 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartis. Pažymėjo, kad pagal 2003 m. spalio 31 d. ir 2005 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartis paskolos sumą kreditorius A. B. buvo įsipareigojęs suteikti grynaisiais, sumokant į įmonės kasą, o tai pagrindžia 2 kasos pajamų orderiai, sudaryti panašiu laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, kad pagal paskolos sutartis, sudarytas laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo 10 d. iki 2007 m. gegužės 31 d., yra visi mokėjimus pagrindžiantys dokumentai, taip pat įvertinus ir kreditoriaus pateiktą dalinį paskolos grąžinimo aktą Nr. 10-0810, bankroto administratoriaus teigimu, kreditoriaus A. B. finansinis reikalavimas pagrįstas.

10. Kreditorius V. D. rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo, kad iš įmonės pusės niekas neįformino darbo sutarties nutraukimo, kaip tą numato Darbo kodekso 55 straipsnio 3 dalis. Paaiškino, kad dar 2018 m. gruodžio 28 d. kreditorius V. D. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinio darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinį skyrių (toliau ir VDI), prašydamas konstatuoti, kad darbo santykiai nutraukti Darbo kodekso 53 straipsnio 6 punkto pagrindu, tačiau VDI informavo kreditorių V. D., kad įmonei iškelta bankroto byla ir, kad su kreditoriumi V. D. darbo sutartis bus nutraukta vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Anot kreditoriaus V. D., laikytina, kad nesant išduotos pažymos iš darbo inspekcijos, darbo santykiai nepasibaigė Darbo kodekso 53 straipsnio 6 punkto pagrindu, tačiau darbo santykiai pasibaigė 2019 m. sausio 11 d. bankroto administratoriui įspėjus kreditorių V. D. apie šių santykių pasibaigimą nuo 2019 m. vasario 4 d.

11. Kreditorė UAB „Auto tradicija“ rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad 2013 m. kovo 2 d. kreditorė UAB „Auto tradicija“ ir kreditorius A. B. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. AB-AT/2013-03-02/01, kuria kreditorius A. B. perleido savo reikalavimą į įmonę pagal 2006 m. vasario 13 d. įmonės ir kreditoriaus A. B. paskolos sutartį Nr. PS-06-2. Pažymėjo, kad iki šios dienos įmonė nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį. Atkreipė dėmesį, kad pagal paskolos sutarties 3.1. punktą, įmonė įsipareigojo grąžinti kreditoriui 219 590,70 Eur dydžio sumą arba atitinkamai tokia sumą JAV doleriais, pagal sutarties sudarymo dienos arba paskolos sumos grąžinimo dienos Eur ir JAV dolerio kursą, o grąžinimo būdą ir valiutą turi teisę pasirinkti paskolos davėjas. Nurodė, jog dėl šios priežasties kreditorė UAB „Auto tradicija“, remdamasi minėta paskolos sutarties nuostata, reikalauja grąžinti paskolą JAV doleriais pagal paskolos suteikimo dieną galiojusį EUR ir JAV dolerio kursą – 263 000,20 JAV dolerius. Kreditorės UAB „Auto tradicija“ teigimu, vien tai, jog UAB „BNM Finance“ pateiktuose dokumentuose nėra nurodyta kreditorė UAB „Auto tradicija“, kaip įmonės kreditorė, nepanaikina įmonės prievolės kreditorei UAB „Auto tradicija“. Pažymėjo, jog ir tai, kad kreditorė AB „Auto tradicija“ reikalavimo į įmonę neatspindėjo savo finansiniuose duomenyse, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teigė, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad sutarties neįtraukimas į buhalterinę apskaitą ir/ar sutarčių registrą neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl sutarties sudarymo fakto ar prievolės atsiradimo.

12. Kreditorius A. B. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad pastarojo reikalavimas į įmonę sudaro 881 373,60 USD ir 45 758,96 Eur arba 809 845,31 Eur (764 086,35 Eur + 45 758,96 Eur). Nurodė, kad dauguma įmonės ir kreditoriaus A. B. sutarčių neturėjo paskolų grąžinimo terminų, tačiau dalis sutarčių tokius terminus turėjo, dėl ko pastarųjų atžvilgiu įmonei praleidus paskolų grąžinimo terminus, atsiranda pagrindas mokėti delspinigius, kurių bendra suma sudaro 31 796,32 Eur. Atkreipė dėmesį, jog kreditoriaus R. B. argumentai, susiję su tuo, kad kreditoriaus A. B. finansinis reikalavimas neatitinka UAB „BNM Finance“ pateiktos buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytos informacijos, yra nepagrįsti, kadangi buhalterinės apskaitos dokumentuose reikalavimas kreditoriui A. B. nebuvo skaičiuojamas reikalaujama grąžinti valiuta; buhalterinės apskaitos dokumentuose reikalavimas kreditoriui A. B. buvo skaičiuojamas be delspinigių ir/ar palūkanų; buhalterinės apskaitos dokumentuose kreditoriaus A. B. finansinis reikalavimas į įmonę iš esmės buvo tapatus, jeigu nebūtų atsižvelgta į prašomos paskolos grąžinimą kita valiuta ir delspinigius. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kreditorius prašė teismo patvirtinti iš viso 841 614,63 Eur dydžio kreditoriaus A. B. finansinį reikalavimą.

Ginčytini finansiniai reikalavimai tvirtintini iš dalies.

Dėl finansinių reikalavimų (ne)pagrįstumo

13. Teismų praktikoje, aiškinant Įmonių bankroto įstatymo bei Civilinio proceso kodekso normas dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Be to, kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais; neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Bylose dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, bankroto proceso tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai ar iš dalies tenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis buvo tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to kreditoriaus reikalavimas gali būti tvirtinamas tik patikrintas; pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir (arba) teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme; nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių reikalavimų, teismas taip pat tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

Dėl kreditoriaus V. D. finansinio reikalavimo

14. Bylos duomenimis, kreditorius V. D. savo 5 073,61 Eur dydžio finansinį reikalavimą kildina iš darbo teisinių santykių.

15. Nagrinėjamu atveju ginčijama šalių tik dalis šį finansinį reikalavimą sudarančios sumos, t. y. išeitinė išmoka, kadangi, anot kreditoriaus R. B., kreditoriui V. D. ši išeitinė išmoka nepriklauso.

16. Bankroto administratorius pateikė teismui įrodymus, kad kreditorius V. D. buvo atleistas iš įmonės Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnio pagrindu 2019 m. vasario 4 d. Atkreiptinas dėmesys, jog nutraukus darbo teisinius santykius būtent šiuo pagrindu, atleistam darbuotojui išmokama Darbo kodekso 62 straipsnio 3 dalyje nurodyta išeitinė išmoka , t. y. dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kreditorius V. D. buvo atleistas iš įmonės Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnio pagrindu, atleidimo pagrindas nebuvo (nėra) nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, darytina išvada, jog išeitinė išmoka šiam kreditoriui buvo apskaičiuota pagrįstai.

17. Teismo vertinimu, aukščiau nurodytos išvados nepakeičia ir byloje nustatyta aplinkybė, jog kreditorius V. D. 2018 m. gruodžio 7 d. buvo siuntęs įmonės akcininkams pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą, kuriame nurodė, kad suėjus 20 kalendorinių dienų įspėjimo terminui, savo iniciatyva nutrauks darbo santykius su įmone, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad darbdavys įformino šį darbo sutarties nutraukimą Darbo kodekso 55 straipsnio pagrindu.

18. Taigi, vertinant tai, jog bylos duomenimis, kreditorius V. D. buvo atleistas iš įmonės Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnio pagrindu, spręstina, jog mažinti šio kreditoriaus finansinį reikalavimą išeitinės išmokos dydžiu nėra pagrindo, dėl ko bankroto byloje tvirtintinas 5 073,61 Eur dydžio finansinis reikalavimas.

Dėl kreditorių UAB „Auto tradicija“ ir A. B. finansinių reikalavimų

19. Bylos duomenimis, kreditorė UAB „Auto tradicija“ savo 228 001,91 Eur dydžio finansinį reikalavimą grindžia 2013 m. kovo 2 d. sudaryta tarp kreditorės UAB „Auto tradicija“ ir kreditoriaus A. B. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. AB-AT/2013-03-02/01, kuria kreditorius A. B. perleido savo reikalavimą į įmonę pagal 2006 m. vasario 13 d. įmonės ir kreditoriaus A. B. sudarytą paskolos sutartį Nr. PS-06-2, kurios pagrindu įmonei buvo suteikta beprocentė 219 590,70 Eur dydžio paskola.

20. Bankroto administratorius pateikė teismui įmonės banko sąskaitos išrašą, kuris patvirtina, jog 2006 m. vasario 13 d. kreditorius A. B. pervedė įmonei 263 000 USD sumą. Taigi, akivaizdu, jog 2006 m. vasario 13 d. paskolos sutarties Nr. PS-06-2 pagrindu tarp kreditoriaus A. B. ir įmonės buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, kuriais remiantis kreditorius A. B. buvo įgijęs įmonės atžvilgiu suteiktos paskolos dydžio reikalavimo teisę. Pažymėtina, jog teismui nėra pateikti jokie įrodymai apie tai, kad įmonė iki 2013 m. kovo 2 d. sudarytos tarp kreditorės UAB „Auto tradicija“ ir kreditoriaus A. B. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. AB-AT/2013-03-02/01 būtų atsiskaičiusi su kreditoriumi A. B. pagal 2006 m. vasario 13 d. paskolos sutartį Nr. PS-06-2. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju 2013 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. AB-AT/2013-03-02/01 pagrindu, akivaizdu, jog kreditorei UAB „Auto tradicija“ buvo perleista kreditoriaus A. B. turima bei galiojanti reikalavimo teisė įmonės atžvilgiu.

21. Byloje nėra pateikta duomenų, kad įmonė yra atsiskaičiusi (ar bent iš dalies atsiskaičiusi) su kreditore UAB „Auto tradicija“ kaip naująja kreditore 2006 m. vasario 13 d. paskolos sutarties Nr. PS-06-2 atžvilgiu. Teismas pažymi, jog aplinkybė, kad dalies kreditoriaus A. B. reikalavimo teisių perleidimas kreditorei UAB „Auto tradicija“ nebuvo apskaitytas nei pačios kreditorės UAB „Auto tradicija“, nei įmonės buhalterinėje apskaitoje, nėra laikytina pagrindu spręsti apie tai, jog kreditorės UAB „Auto tradicija“ pateiktas finansinis reikalavimas yra nepagrįstas ir kreditorė UAB „Auto tradicija“ neturi reikalavimo teisės įmonės atžvilgiu. Pažymėtina, jog įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos nenumato, kad pareiškėjo reikalavimo pagrįstumas konkrečiu atveju turėtų būti įrodinėjamas konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis. Kadangi šios kategorijos bylose tiek pirminiai, tiek išvestiniai apskaitos dokumentai yra leistini įrodymai, sprendžiant dėl tvirtinamo finansinio reikalavimo pagrįstumo, turi būti vertinamas tiek pirminių, tiek išvestinių įrodymų visetas. Tačiau, nors išvestiniai apskaitos dokumentai yra leistini įrodymai šios kategorijos bylose, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad avanso apyskaita ir kiti išvestiniai dokumentai savaime nėra pakankami tokio pobūdžio reikalavimams pagrįsti, ypač jei sprendžiamas asmens, sudariusio šiuos išvestinius dokumentus, kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1192-330/2016). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vien buhalterinės apskaitos duomenys nėra laikytini pakankamais faktui patvirtinti, jog pagal 2006 m. vasario 13 d. paskolos sutartį Nr. PS-06-2 įmonė yra visiškai atsiskaičiusi su naująja kreditore UAB „Auto tradicija“.

22. Taigi, konstatuotina, jog kreditorė UAB „Auto tradicija“ turi suteiktos paskolos 2006 m. vasario 13 d. paskolos sutarties Nr. PS-06-2 pagrindu dydžio reikalavimo teisę įmonės atžvilgiu.

23. Savo ruožtu, pagal 2006 m. vasario 13 d. paskolos sutarties Nr. PS-06-2 3.1. punktą, įmonė įsipareigojo grąžinti kreditoriui 219 590,70 Eur dydžio sumą arba atitinkamai tokia sumą JAV doleriais, pagal sutarties sudarymo dienos arba paskolos sumos (ar konkrečios paskolos sumos dalies) grąžinimo dienos Eur ir JAV dolerio kursą, o grąžinimo būdą ir valiutą turi teisę pasirinkti paskolos davėjas. Kreditorė UAB „Auto tradicija“ rašytiniuose paaiškinimuose išdėstė poziciją, kad remdamasi minėta nuostata, nagrinėjamu atveju reikalauja grąžinti paskolą JAV doleriais pagal paskolos suteikimo dieną (2006 m. vasario 13 d.) galiojusį EUR ir JAV dolerio kursą – 263 000,20 JAV dolerius. Taigi, vertinant šiuo atveju aplinkybę, kad bankroto bylos iškėlimo dienai Eur ir JAV dolerio santykis buvo 1:1,1535, laikyta, jog pareikštas byloje kreditorės UAB „Auto tradicija“ finansinis reikalavimas 228 001,91 Eur sumai yra pagrįstas.

24. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog egzistuoja teisinis pagrindas įtraukti kreditorę UAB „Auto tradicija“ į kreditorių sąrašą su 228 001,91 Eur dydžio finansiniu reikalavimu.

25. Bylos duomenimis, kreditorius A. B. savo prašomą patvirtinti 841 614,63 Eur dydžio finansinį reikalavimą grindžia byloje pateiktomis paskolos sutartimis - 2002 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1-02¹, 2002 m. spalio 17 d. Nr. PS-02-04, 2003 m. spalio 31 d. Nr. PS-03-01, 2005 m. vasario 11 d. Nr. PS-05-01, 2005 m. vasario 22 d. Nr. PS-05-2, 2005 m. gegužės 27 d. Nr. PS-05-4, 2005 m. gruodžio 31 d. Nr. 2-05, 2006 m. balandžio 4 d. Nr. PS-06-03, 2006 m. balandžio 27 d. Nr. PS-06-04, 2007 m. balandžio 24 d. Nr. PS-07-1, 2007 m. balandžio 26 d. Nr. PS-07-2, 2007 m. gegužės 31 d. Nr. PS-07-3, nurodydamas, jog negrąžinta įmonės paskolų dalis šiam kreditoriui sudaro iš viso 809 845,31 Eur sumą.

26. Bankroto administratorius atsiliepime nurodė, jog pagal visas šias aukščiau nurodytas paskolos sutartis kreditorius A. B. pervedė atitinkamas pinigų sumas įmonei, išskyrus dvi paskolos sutartis (2003 m. spalio 31 d. ir 2005 m. gruodžio 31 d.), atitinkamai pateikdamas ir šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Pažymėtina, jog byloje pateikti yra du kasos pajamų orderiai – 2002 m. spalio 17 d. (nurodytas įnašo pagrindas pagal sutartį Nr. PS-02-4 2002 m. spalio 17 d.) ir 2002 m. rugsėjo 26 d. (nurodytas įnašo pagrindas pagal paskolos sutartį Nr. 1-02), iš kurių turinio (įnašo pagrindų, sumų), akivaizdu, jog šie kasos pajamų orderiai patvirtina būtent pinigų perdavimą pagal 2002 m. rugsėjo 10 d. bei 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutartis, tačiau ne pinigų perdavimą pagal 2003 m. spalio 31 d. ir 2005 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartis kaip nurodo atsiliepime bankroto administratorius. Savo ruožtu, rašytiniuose paaiškinimuose kreditorius A. B. nurodė, jog taip pat galimai nėra išsaugojęs (neranda) šių paskolos sutarčių pagrindu pinigų į kasą perdavimą patvirtinančių dokumentų. Vertinant tai, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, o byloje nėra pinigų įmonei perdavimą pagal 2003 m. spalio 31 d. ir 2005 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartis patvirtinančių įrodymų, laikytina, jog nagrinėjamu atveju kreditorius A. B. nepagrįstai į prašomą patvirtinti finansinio reikalavimo sumą įskaito ir 22 879,98 Eur (t. y. 11 584,80 Eur sumą pagal 2003 m. spalio 31 d. paskolos sutartį ir 11 295,18 Eur sumą pagal 2005 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartį). Taigi, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju kreditorius A. B. turi reikalavimo teisę įmonės atžvilgiu 2002 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1-02¹, 2002 m. spalio 17 d. Nr. PS-02-04, 2005 m. vasario 11 d. Nr. PS-05-01, 2005 m. vasario 22 d. Nr. PS-05-2, 2005 m. gegužės 27 d. Nr. PS-05-4, 2006 m. balandžio 4 d. Nr. PS-06-03, 2006 m. balandžio 27 d. Nr. PS-06-04, 2007 m. balandžio 24 d. Nr. PS-07-1, 2007 m. balandžio 26 d. Nr. PS-07-2, 2007 m. gegužės 31 d. Nr. PS-07-3 paskolos sutarties pagrindu.

27. Įvertinus šių paskolos sutarčių turinį, nustatyta, jog dalyje paskolos sutarčių (2005 m. vasario 11 d. Nr. PS-05-01, 2005 m. vasario 22 d. Nr. PS-05-02, 2005 m. gegužės 27 d. Nr. PS-05-4, 2006 m. balandžio 4 d. Nr. PS-06-03, 2006 m. balandžio 27 d. Nr. PS-06-04, 2007 m. balandžio 24 d. Nr. PS-07-1, 2007 m. balandžio 26 d. Nr. PS-07-2, 2007 m. gegužės 31 d. Nr. PS-07-03) 3.1. punktu šalys susitarė, kad įmonė įsipareigoja grąžinti kreditoriui atitinkamo dydžio suma eurais arba atitinkamai tokia sumą JAV doleriais, pagal sutarties sudarymo dienos arba paskolos sumos grąžinimo dienos Eur ir JAV dolerio kursą, o grąžinimo būdą ir valiutą turi teisę pasirinkti paskolos davėjas. Kreditorius A. B. rašytiniuose paaiškinimuose išdėstė poziciją, kad remdamasis minėta nuostata, nagrinėjamu atveju reikalauja grąžinti paskolą pagal šias paskolos sutartis JAV doleriais paskolų išdavimo dienos kursu – 881 373,60 USD. Taigi, vertinant šiuo atveju aplinkybę, kad bankroto bylos iškėlimo dienai Eur ir JAV dolerio santykis buvo 1:1,1535, laikyta, jog kreditoriaus reikalavimas dalyje dėl 764 086,35 Eur finansinio reikalavimo šioje dalyje nurodytų paskolos sutarčių pagrindu yra pagrįstas.

28. Tuo tarpu vertinant aplinkybę, jog kitos dvi paskolos sutartys (2002 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1-02¹, 2002 m. spalio 17 d. Nr. PS-02-04) neturi nuostatų dėl grąžinamų sumų valiutos kurso, kreditorius turi šių paskolos sutarčių pagrindu iš viso 22 879,98 Eur reikalavimo teisę įmonės atžvilgiu.

29. Taigi, pagal visas paskolos sutartis kreditoriaus A. B. pagrįsta finansinio reikalavimo suma sudaro iš viso 786 966,33 Eur sumą.

30. Bylos duomenimis, kreditorius A. B. į prašomą patvirtinti finansinio reikalavimo sumą įskaito taip pat ir 31 796,32 Eur dydžio delspinigius pagal keturias paskolos sutartis – 2002 m. rugsėjo 10 d., 2002 m. spalio 17 d., 2003 m. spalio 31 d., 2005 m. gruodžio 31 d. Vertinant tai, jog byloje nustatyta, kad kreditorius A. B. neturi reikalavimo teisės įmonės atžvilgiu pagal 2003 m. spalio 31 d. ir 2005 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartis, nėra pagrindo ir spręsti dėl delspinigių pagal šias paskolos sutartis priteisimo. Savo ruožtu, įvertinus kitų dviejų paskolos sutarčių turinį – 2002 m. rugsėjo 10 d., 2002 m. spalio 17 d., nustatyta, jog jose nėra įtvirtinto šalių susitarimo dėl delspinigių mokėjimo. Išanalizavus byloje pateiktą prašomų patvirtinti delspinigių lentelę, nustatyta, jog iš esmės nors rašytiniuose paaiškinimuose nurodoma, kad prašoma priteisti delspinigius, tačiau, akivaizdu, jog kreditorius A. B. iš esmės skaičiuoja 0,06 proc. palūkanas pagal aukščiau nurodytas paskolos sutartis. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog viena iš paskolos sutarties šalių buvo fizinis asmuo, palūkanų dydis - 5 proc. metinės palūkanos (Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis), o tuo tarpu, bankroto byloje vyraujant viešajam interesui, iš esmės palūkanos turėtų būti priteisiamos kreditoriui A. B. iš esmės tik už 5 metų laikotarpį, o ne už žymiai ilgesnį laiko tarpą, kurį nurodo kreditorius A. B. rašytiniuose paaiškinimuose. Taigi, darytina išvada, jog pagal aukščiau nurodytas dvi paskolos sutartis palūkanos sudaro iš viso 5 720 Eur (11 295,18 Eur * 5 proc.)/365 dienos) * 1825 dienos = 2 823,80 Eur; 11 584,80 Eur * 5 proc.)/365 dienos) * 1825 dienos = 2 896,20 Eur).

31. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog egzistuoja teisinis pagrindas įtraukti kreditorių A. B. į kreditorių sąrašą su 792 686,33 Eur dydžio finansiniu reikalavimu (5 720 Eur + 786 966,33 Eur).

32. Teismas pažymi, jog kreditoriaus A. B. finansinio reikalavimo pagrįstumas šiuo atveju yra įvertintas remiantis tiek ir pirminiais apskaitos dokumentais, tiek ir išvestiniais apskaitos dokumentais. Teismo vertinimu, kreditorius R. B. šioje byloje ginčytinus kreditorių finansinius reikalavimus iš esmės vertino kaip nepagrįstus remdamasis tik išvestiniais dokumentais, nurodydamas atitinkamus tik savo spėjimus dėl kreditoriaus A. B. bei kreditorės UAB „Auto tradicija“ finansinio reikalavimo dydžio, kurie nepaneigia šioje byloje teismo padarytos išvados dėl šių kreditorių finansinio reikalavimų dydžio bei pagrįstumo. Be to, teismas sprendžia, jog pateikta byloje 2015 m. liepos 3 d. specialisto išvada Dėl UAB „Europa Group“, UAB „Group Europa Investment“ ir UAB „Aderas“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-1/68 nei patvirtina, nei paneigia įmonės buhalterinės apskaitos vedimo iki įmonės bankroto bylos iškėlimo momento tinkamumo bei joje esančių duomenų teisingumo, kadangi išvadoje nurodoma, kad tyrimo metu buvo įvertinta vedama buhalterinė apskaita tik iki 2012 m. gruodžio 31 d. (išvados 34 psl.).

Vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 26, 35 straipsniais, Civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Patvirtinti V. D. pirmos eilės 5 073,61 Eur finansinį reikalavimą, įtraukiant V. D. į pirmos eilės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą su 5 073,61 Eur finansiniu reikalavimu BUAB „Europa Group“ bankroto byloje.

Patvirtinti UAB „Auto tradicija“ trečios eilės 228 001,91 Eur finansinį reikalavimą, įtraukiant UAB „Auto tradicija“ į trečios eilės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą su 228 001,91 Eur finansiniu reikalavimu BUAB „Europa Group“ bankroto byloje.

Patvirtinti A. B. trečios eilės 792 686,33 Eur finansinį reikalavimą, įtraukiant A. B. į trečios eilės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą su 792 686,33 Eur finansiniu reikalavimu BUAB „Europa Group“ bankroto byloje.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.