Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. B. (V. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-5048-866/2016, kuria patenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „City Era“ bankroto administratorės M. B. prašymas uždarosios akcinės bendrovės „City Era“ bankrotą pripažinti tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi UAB „City Era“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta M. B.. 2016 m. vasario 29 d. nutartimi teismas patvirtino įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi BUAB „City Era“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bankroto administratorė, patikrinusi įmonės sandorius, sudarytus per 36 mėnesių laikotarpį, nustatė, kad UAB „City Era“ prie bankroto galėjo būti privesta tyčia. Pareiškėja UAB „City Era“ bankroto administratorė pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime prašė BUAB „City Era“ bankrotą pripažinti tyčiniu.Bankroto administratorė nurodė, kad UAB „City Era“ jau nuo 2014 metų liepos mėnesio faktiškai buvo nemoki. Tačiau įmonė dar anksčiau nutraukė prievolių kreditoriams vykdymą, o įmonės vadovas tyčiniais veiksmais ėmė mažinti įmonės turtą: Rusijoje registruotai įmonei perdavė lėšas, nors ši įmonė nepateikė UAB „City era“ jokių prekių pagal sutartį bei nepateikė jokių garantijų, kad ateityje ši sutartis bus vykdoma. Administratorė taip pat nustatė, kad įmonės vadovas sąmoningai sudarė įmonei nuostolingą sandorį – 2014 m. birželio 11 d. žemės sklypo pardavimo sutartį, tačiau pagal sandorį gautų lėšų į įmonės kasą neįnešė ir atsiskaitymams su kreditoriais nepanaudojo. Administratorės apskaičiavimu, dėl nurodytų sandorių įmonės turtas buvo sumažintas 95 746 Eur suma. Administratorė nustatė, kad įmonės vadovas turėjo pareigą dar 2014 metais kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Bankroto administratorė taip pat nustatė, kad 2015 m. lapkričio 3 d. UAB „City era“ pardavė savo trumpalaikį turtą – prekes įmonei „Exclusive Trading“, kuri atsiskaitė už šias prekes ne su UAB „City era“, o su jos kreditoriumi UAB „Spektralat“. Tokiu būdu buvo suteiktas prioritetas ir atsiskaityta tik su vienu kreditoriumi, nors vadovas turėjo pareigą inicijuoti bendrovės bankroto bylą ir atsiskaitinėti su kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Administratorė taip pat nurodė, jog net ir iškėlus bankroto bylą, įmonės vadovas pasiėmė iš įmonės kasos likutį (1 828, 97 Eur), kuris iki šiol nebuvo grąžintas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 19 d. nutartimi BUAB „City Era“ bankrotą pripažino tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytus sandorius – žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, 200 593,39 Lt (58 800 Eur) sumos pervedimą Rusijoje registruotam juridiniam asmeniui, iš kurio įmonė negavo prekių, trumpalaikio turto pardavimo sandorį, pagal kurį atsiskaityta buvo ne su UAB „City Era“, o su jos kreditoriumi, veiksmus neperduodant įmonės kasos likučio, pripažino šiuos veiksmus sąmoningais (tyčiniais) bei nesąžiningais įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu, pažeidžiančiais kreditorių interesus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įmonės vadovui nuo 2014 metų nevykdant pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bei tęsiant nuostolingą įmonės veiklą, buvo padidinti įmonės nuostoliai.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo V. B. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartį, kuria UAB „City Era“ bankrotas pripažintas tyčiniu, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos UAB „City Era“ bankroto administratorės M. B. prašymą dėl UAB „City Era“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos tendencingai surašytą prašymą turėjo vertinti kritiškai. Teismas, pasikliaudamas bankroto administratorės pozicija, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bankroto administratorės nurodytas aplinkybes dėl įsiskolinimo kredito unijai „Vilniaus kreditas“ susidarymo aplinkybių. Teismas neatsižvelgė į tai, jog dalis kredito buvo grąžinta. Kreditorius pareiškė didesnį finansinį reikalavimą nei turėjo teisę pareikšti. Kreditorius neinformavo bankroto administratorės apie UAB „City Era“ pajinį įnašą. Sandoris dėl kredito sudarytas siekiant pelno. Teismas netinkamai vertino žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes. Šis sandoris sudarytas iškilus sunkumų atsiskaitant su kredito unija pagal kredito sutartį. Turtas parduotas už jo įsigijimo kainą, o lėšos apskaitytos pagal avansinę apyskaitą. Dalis gautų lėšų buvo panaudotos vykdant prievoles pagal kredito sutartį. Kita dalis panaudota atsiskaitymui su kitais kreditoriais bei produkcijos užpirkimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl lėšų mokėjimo Rusijos įmonei OOO „Resurs“. Lėšos šiai įmonei perduotos grynaisiais tikintis nuolaidų. Tačiau įmonė nepateikė žadėtos produkcijos. Ginčą su įmone buvo tikimasi sureguliuoti taikiai, o iškėlus bankroto bylą lieka tik teisminis būdas išieškoti žalą. Teismas netinkamai vertino sutarties su Exclusive trading sudarymo aplinkybes. Pagal su SIA „Spektralat“ 2013 m. sausio 31 d. sudarytą sutartį atsakovei prekės (kelių gruntas) buvo atvežtos saugojimui. UAB „City Era“ už prekes nesumokėjo, todėl neįgijo nuosavybės teisių į prekes. SIA „Spektralat“ surado pirkėją, kuriam prekės ir buvo parduotos. Suinteresuotas asmuo V. B. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus.Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja UAB „City Era“ bankroto administratorė prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Bankroto administratorei buvo perduoti tik 2015 m. įmonės apskaitos dokumentai. Suinteresuoto asmens samprotavimai dėl įsiskolinimo kredito unijai dydžio nepagrįsti. Suinteresuotas asmuo, apskaičiuodamas įsiskolinimo dydį, neatsižvelgė į pareigą pagal kredito sutartį mokėti palūkanas, o netinkamai vykdant sutartį – ir delspinigius. Suinteresuotas asmuo netinkamai interpretuoja įsiskolinimo susidarymo ir mažinimo aplinkybes. Suinteresuotas asmuo nepagrindė teiginių, jog dalis už parduotą žemės sklypą gautų pinigų buvo skirti produkcijos užpirkimui bei atsiskaitymui su kreditoriais. Įmonė, turėdama didelį įsiskolinimą, 58 095,86 Eur sumą perdavė įsipareigojimų nevykdančiai Rusijos įmonei. Suinteresuoto asmens argumentai dėl prekių pirkimo iš SIA „Spektralat“ nepagrįsti. Teismui ir bankroto administratorei nepateikta atskirajame skunde minima 2015 m. lapkričio 27 d. sutartis. Priešingai, nei teigia suinteresuotas asmuo, įsigytos prekės jau nuo 2013 metų buvo apskaitytos ir įtrauktos į įmonės balansą. Pareiškėja UAB „City Era“ bankroto administratorė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutarties, kuria BUAB „City Era“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis suinteresuoto asmens V. B. atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.Suinteresuotas asmuo V. B. (apeliantas) kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: prašymo atlikti vykdomąjį įrašą, vykdomojo įrašo, 2015 m. rugsėjo 21 d. antstolio patvarkymo, 2015 m. rugsėjo 24 d. antstolio patvarkymo, paskolos sutarties, UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ išduotos garantijos, UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ generalinio direktoriaus 2012 m. gegužės 17 d., 2013 m. gegužės 30 d. įsakymų, pranešimo apie planuojamą suteikti kreditą, 2015 m. liepos 13 d. ir 2015 m. rugsėjo 25 d. raštų bei mokėjimo pavedimų kopijas. Pareiškėja UAB „City Era“ bankroto administratorė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė naujus įrodymus: elektroninių laiškų, V. B. prašymų, kredito unijos „Vilniaus kreditas“ sprendimų ir UAB „City Era“ finansinės apskaitos dokumentų (pardavimai, pirkimai, 2013-2014 m. kasos knyga, 2014 m. balansas) kopijas. Tiek apeliantas, tiek pareiškėja prašymų priimti naujus įrodymus nesuformulavo, tačiau jais grindžia apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų argumentus, kas leidžia daryti išvadą, jog šalys pageidauja šių duomenų (naujų įrodymų) įvertinimo apeliaciniame procese. Atsižvelgiant į tai, kad byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui teismui reikalinga įvertinti įrodymų, pagrindžiančių šalių pozicijas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, visumą, apeliacinės instancijos teismas priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina naujai pateiktus duomenis (CPK 314 straipsnis).CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą joms konkuruojant. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Taigi, kai yra bent vienas iš nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014). Teismų formuojamoje praktikoje nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai. Kiekvienu konkrečiu atveju teismui sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikia įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).Bankroto administratorė prašė BUAB „City Era“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu – įmonės vadovo netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu), priimtais nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais įmonei sprendimais, įmonės veiklos organizavimu pažeidžiant kreditorių teises. Nors administratorės pareiškime teisiniu pagrindu ir nenurodoma, tačiau pareiškimo argumentais aiškinama, kad tyčinio bankroto požymiu laikomi ir suinteresuoto asmens V. B. veiksmai (neveikimas) laiku neinicijuojant įmonei bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti, ar bankroto administratorės nurodytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, t. y. atlikti savarankišką faktinių aplinkybių ir byloje esančių duomenų vertinimą, kurių visetas leistų daryti pagrįstą išvadą apie sąmoningą, tikslingą įmonės privedimą prie bankroto. Teismo sprendimas turi būti priimtas teisingai nustačius faktines bylos aplinkybes. Jis turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnį, tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą, o CPK 185 straipsnis nustato pareigą teismui įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-382/2013).Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs įmonės bankrotą tyčiniu, pažeidė pareigą visapusiškai ir išsamiai ištirti faktines aplinkybes, nenustatė visų reikšmingų bylai aplinkybių ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį , t. y. neįvykdė teisingumo (CPK 263 straipsnis). ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismas, gavęs kreditoriaus (kreditorių) arba administratoriaus prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, apie gautą prašymą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos praneša kitiems įmonės kreditoriams ir administratoriui (jeigu prašymą pateikė ne administratorius). Pranešime teismas nurodo, kad kreditoriai ir administratorius per teismo nustatytą, ne trumpesnį kaip 14 ir ne ilgesnį kaip 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos, terminą turi teisę pateikti jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu. Kol nėra išnagrinėtas prašymas pripažinti bankrotą tyčiniu, negali būti atliekami ĮBĮ 21 straipsnio 3 dalyje nurodyti patikrinimai. Teismas gali nurodytą pranešimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo pripažinti bankrotą tyčiniu gavimo dienos pateikti administratoriui (neatsižvelgiant į tai, ar prašymą pateikė kreditorius (kreditoriai) ar administratorius) ir pavesti jam ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo teismo pranešimo gavimo dienos pranešti kreditoriams apie teismo gautą prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu ir kreditorių teisę pateikti teismui šioje dalyje nurodytą informaciją per teismo nustatytą terminą. Teismas, gavęs prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos prašymo kopiją ir kitus prie prašymo pridėtus dokumentus persiunčia netekusiems įgaliojimų įmonės valdymo organams ir kitiems šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie gali būti pripažinti kaltais dėl tyčinio bankroto.Iš šios nutarties 18 punkte paminėto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nustato galimybę ir pareigą teismui, siekiant išsamiai išsiaiškinti susijusias su įmonės veikla aplinkybes, sudaryti sąlygas gauti kuo daugiau informacijos, galinčios turėti reikšmės išvadai apie galimą tyčinį bankrotą pagrįsti (arba paneigti), t. y. ne tik iš administratoriaus ar kreditoriaus (-ių), inicijavusių prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teikiamos informacijos, bet ir iš kitų kreditorių, o taip pat kitų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte nurodytų asmenų. Iš pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutarties turinio matyti, kad teismas įpareigojo bankroto administratorę per 7 dienas informuoti įmonės kreditorius apie byloje sprendžiamą bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, tačiau byloje nėra duomenų, jog toks teismo pavedimas iki apskųstosios nutarties priėmimo iš tiesų buvo įvykdytas. Sutiktina ir su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėjo dar nepasibaigus teismo nustatytam terminui, skirtam suinteresuoto asmens atsiliepimui pateikti. Ir nors toks pažeidimas (apskųstoji nutartis buvo priimta paskutinę termino, skirto atsiliepimui pateikti, dieną, bet byloje nėra duomenų, jog tai sutrukdė suinteresuotam asmeniui pateikti procesinį dokumentą ar kitus sprendžiamam klausimui reikšmingus duomenis) gali būti laikomas formaliu, tačiau ši aplinkybė leidžia daryti prielaidą, jog ginčo klausimas išspręstas ne teismo savarankiško tyrimo pagrindu, o tik įvertinant bankroto administratorės išreikštą poziciją. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog suinteresuotas asmuo, neteikdamas ginčui reikšmingų duomenų, nepaneigė bankroto administratorės argumentų. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bankroto proceso ypatumus. Atsižvelgiant į šioje byloje egzistuojantį viešąjį interesą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę rinkti įrodymus ir savo iniciatyva (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto instituto taikymo, yra išaiškinęs, kad tiriant, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014). Teigiant, jog tyčinį bankrotą lėmė konkreti įmonės vadovo veikla, būtina kruopščiai įvertinti įmonės vadovo veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas priešingas rezultatas siekiamam, t. y. nebūtų slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013).Bankroto administratorė tyčinio bankroto požymiais įvardino suinteresuoto asmens veiksmus, kai šis, įmonei pasiekus nemokumo būseną, pardavė įmonei priklausantį žemės sklypą, bet gautų lėšų neįtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą, perdavė Rusijoje registruotam juridiniam asmeniui įmonės lėšas, už kurias įmonė negavo prekių, sudarė sandorį, pagal kurį trečiajam asmeniui buvo perleistos įmonės prekės, tačiau už jas buvo atsiskaityta ne su įmone, o su jos kreditoriumi. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad BUAB „City Era“ buvusio vadovo (suinteresuoto asmens V. B.) veiksmai, kai jis, žinodamas apie įmonės nemokumą, perleido įmonės turtą ir už įmonės turto perleidimą gautų lėšų neapskaitė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose bei perdavė trečiajam asmeniui pinigines lėšas, nepagrįsdamas perdavimo pagrindo, vertintini kaip pažeidžiantys įmonės ir jos kreditorių interesus. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas šiuos tyčinio bankroto požymius, administratorės nurodytų aplinkybių iš esmės netyrė, tiesiog pritardamas bankroto administratorės pozicijai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonė dar 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis buvo nemoki, tačiau suinteresuotas asmuo V. B. neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, o atliko sąmoningus (tyčinius) veiksmus, nukreiptus į įmonės turtinės padėties bloginimą, sąlygojantį įmonės kreditorių interesų pažeidimą. Apeliacinio teismo vertinimu, byloje surinktų duomenų nepakanka pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai. Konstatuodamas, kad įmonė dar 2014 metais turėjo finansinių sunkumų, atitinkančių nemokumo būseną, teismas akcentavo įmonės balanse nurodyto turto vertės ir trumpalaikių įsipareigojimų santykį. Tačiau teisine prasme įmonės nemokumui konstatuoti aktualus ne turto vertės ir įsipareigojimų (apskritai), o turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Pirmosios instancijos teismas tokios aplinkybės nenustatė. Todėl teismo išvados dėl suinteresuoto asmens vengimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ir veiksmų tęsiant nemokios ir nuostolingai veikiančios įmonės veiklą pagal byloje surinktus duomenis negali būti pripažintos pagrįstomis. Pirmosios instancijos teismo motyvų visuma leidžia daryti išvadą, jog teismas iš esmės pritarė administratorės pozicijai, kad įmonei esant faktiškai nemokiai, suinteresuotas asmuo nutraukė prievolių kitiems kreditoriams vykdymą ir sudarė sandorius, nukreiptus į sąmoningą įmonės turtinės padėties bloginimą. Tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės tokiai išvadai padaryti nėra pakankamos. Kartu su atskiruoju skundu pateikti nauji įrodymai kelia abejonių dėl bankroto administratorės nurodytų aplinkybių objektyvumo. Bankroto administratorė nurodė, kad UAB „City Era“ nuo 2013 m. lapkričio 5 d. nustojo mokėti kredito grąžinimo įmokas ir ėmėsi sudarinėti kreditorių interesus pažeidžiančius turto perleidimo sandorius. Tačiau priešingai nei nurodyta administratorės pareiškime, kartu su atskiruoju skundu pateikti duomenys (mokėjimo nurodymai) patvirtina, jog ir po administratorės nurodyto termino kredito unijai „Vilniaus kreditas“ (kreditorei) buvo mokamos įmokos pagal kredito sutartį (2014 m. vasario 6 d. – 15 910 Lt ir 9 820 Lt; 2014 m. balandžio 29 d. – 5 000 Lt; 2014 m. gegužės 7 d. – 2 000 Lt; 2014 m. gegužės 27 d. – 10 000 Lt; 2014 m. birželio 5 d. – 3 000 Lt; 2014 m. rugsėjo 24 d. – 20 000 Lt). Iš pateiktų apskaitos dokumentų matyti, kad mokėjimai buvo vykdomi ir įmonės tiekėjams. Įvertinus pačios administratorės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus duomenis (naujus įrodymus), apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl lėšų, gautų už parduotą įmonės žemės sklypą, neapskaitymo nepasitvirtino. Pardavimo operacijų žurnale 2014 m. birželio 12 d. fiksuotas 130 000 Lt (suma sutampa su pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyta sklypo kaina) sumos gavimas. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog lėšos už parduotą žemės sklypą nebuvo naudojamos atsiskaityti su kredito unija „Vilniaus kreditas“. Nors minėtų duomenų pateikimas tik apeliaciniame procese ir galimi (administratorės nurodyti) jų turinio trūkumai gali sukelti abejonių dėl duomenų objektyvumo, tačiau šias aplinkybes būtina įvertinti (pašalinti abejones) sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismo išvadų nepakanka įmonės nemokumo būsenai aktualiu ginčui metu konstatuoti, o bankroto administratorės teiginiai pagal apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus duomenis nepasitvirtino, yra reikšmingos vertinant suinteresuoto asmens veiksmus, nukreiptus į įmonės turtinės padėties sąmoningą bloginimą, įmonės kreditorių interesų ignoravimą, kaip tyčinio bankroto požymius. Pirmosios instancijos teismas suinteresuoto asmens V. B. atliktus mokėjimus Rusijoje registruotam juridiniam asmeniui OOO „Resurs“ už negautas prekes pripažino tyčinio bankroto požymiu. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės šiai išvadai nebuvo pakankamos. Šiuo atveju nebuvo įvertintos nurodyto juridinio asmens bendradarbiavimo su UAB „City Era“ aplinkybės: neidentifikuoti šalis sieję santykiai, sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybės. Nenustatyta, kad sandoris, lėmęs įmonės finansinės padėties pablogėjimą (nuostolius), nebuvo būtinas užtikrinant kasdienės (įprastos) veiklos tęstinumą. Vien tai, jog analizuojamu atveju buvo sudarytas įmonei nuostolingas sandoris (pasireiškęs tuo, jog priešinga šalis jo neįvykdė) savaime neduoda pagrindo šios aplinkybės laikyti tyčinio bankroto požymiu. Šių aplinkybių vertinimas reikšmingas atribojant įmonės vadovo veiksmus, nukreiptus sąmoningai bloginti įmonės turtinę padėtį, nuo veiksmų, padiktuotų normalios verslo rizikos. Pirmosios instancijos teismas tyčinio bankroto požymiu pripažino 2015 m. lapkričio 3 d. UAB „City Era“ sudarytą trumpalaikio turto pardavimo sandorį, kurio neteisėtumas, teismo vertinimu, pasireiškė tuo, jog už turtą buvo atsiskaityta ne su įmone, o tik su vienu jos kreditoriumi. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė ir iš esmės nevertino sprendžiamam klausimui svarbių aplinkybių: šio turto įsigijimo, jo valdymo pagrindų ir sąlygų, turto įtraukimo į įmonės apskaitą, pardavimo sandorio turinio. Duomenys apie šiuos sandorius nebuvo pateikti teismui. Apelianto skunde teigiama, kad įmonė to turto net nevaldė nuosavybės teise. Šios aplinkybės reikšmingos sprendžiant dėl sąmoningo įmonės turtinės padėties bloginimo. Pareiškėja BUAB „City Era“ bankroto administratorė pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente aiškiai nurodė, kad suinteresuotas asmuo 2016 m. vasario 14 d. administratorei perdavė įmonės dokumentus, kuriuos įvertinusi, administratorė nustatė tyčinio bankroto požymius. Tačiau susipažinusi su suinteresuoto asmens atskiruoju skundu bankroto administratorė šią savo poziciją pakeitė, tvirtindama visų (ypatingai ginčui aktualių) dokumentų neperėmusi. Todėl sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, būtina nustatyti bei įvertinti įmonės turto bei dokumentų perdavimo aplinkybes: ar suinteresuotas asmuo perdavė visus dokumentus, o kokių dokumentų, pagrindžiančių (pateisinančių) konkrečias finansines operacijas ar sandorius, jis neperdavė. Nors netinkamas ar apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas taip pat laikytinas tyčinio bankroto požymiu, vien finansinės apskaitos duomenų trūkumas neleidžia konkrečius įmonės sandorius pripažinti sąmoningais veiksmais, nukreiptais į įmonės turtinės padėties bloginimą. Pirmosios instancijos teismui netyrus ir nenustačius visų reikšmingų teisingam šio klausimo išsprendimui aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liko neatskleista bylos esmė. Dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų ir pagal byloje pateiktus įrodymus nesant galimybės bylos iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, skundžiama nutartis naikintina ir BUAB „City Era“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, apeliacinis teismas nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „City Era“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.