Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, kuriuo VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, iš pareiškėjo turto nusprendė į biudžetą išieškoti 1 581 857,04 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į VMI su 2017 m. birželio 9 d. prašymu sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą iš turto. VMI 2017 m. liepos 12 d. raštu informavo pareiškėją, kad VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis ir kad pareiškėjo rašte nėra nurodyta motyvuotų priežasčių, dėl kurių negalėtų įvykdyti mokestinių prievolių, todėl neturi teisinio pagrindo stabdyti priverstinio išieškojimo veiksmų, iki jis bus vykdomas įstatymo nustatyta tvarka.

7. Teismas pažymėjo, kad LVAT nuosekliai laikosi praktikos, jog mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo teisėtumo ir pagrįstumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės prievolės dydžio ar pagrįstumo, o tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-683-575/2015, 2014 m. sausio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013 ir kt.).

8. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 40 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 2 dalimi ir nustatęs, kad VMI, nutraukusi mokestinės paskolos sutartį, 2016 m. liepos 20 d. parengė ir pareiškėjui išsiuntė raginimą dėl 1 497 940,32 Eur, kuris buvo įteiktas tą pačią dieną, priėjo prie išvados, kad pagal MAĮ 105 straipsnio 2 dalį VMI teisę išieškoti mokestinę nepriemoką įgijo kitą dieną po to, kai pasibaigė raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas terminas. Teismas iš byloje ginčijamo sprendimo nustatė, kad atsakovo pasirinktas mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo būdas atitinka MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus.

9. Teismas nurodė, kad atvejai kada mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas sustabdomas nustatyti MAĮ 110 straipsnyje: 1) jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti; 2) mokestinės paskolos sutarties sudarymas stabdo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurių mokėjimo terminas yra atidedamas, priverstinį išieškojimą; 3) mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Teismas taip pat vadovavosi MAĮ 2 straipsnio 21, 22 dalimis.

10. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, jog VAAT 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8307-596/2016 panaikino VMI 2016 m. birželio 9 d. raštą dėl pareiškėjo 2016 m. gegužės 23 d. prašymo pakeisti mokestinės paskolos sutartį ir perdavė jai šio prašymo priėmimo klausimą svarstyti iš naujo. VMI pateikė apeliacinį skundą ir šiuo metu byla nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Teismas taip pat nustatė, kad VAAT nagrinėjama administracinė byla Nr. I-88-426/2018 (buvęs bylos Nr. I-819-426/2017). Pagal šios bylos duomenis, pareiškėjas ir VMI 2015 m. gegužės 8 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-2452, pagal kurią pareiškėjui nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2020 m. vasario 25 d. pagal grafiką buvo išdėstyta sumokėti 1 585 530,69 Eur mokestinę nepriemoką. VMI 2016 m. gegužės 10 d. įspėjimu Nr. (23.24-08)-327-2832 įspėjo pareiškėją apie ketinimą nutraukti Sutartį, jei per 20 dienų nuo įspėjimo įteikimo dienos į vieną iš nurodytų sąskaitų nebus sumokėta 6 403,17 Eur. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 23 d. VMI pateikė prašymą su priedais, kuriame prašė: 1) atidėti mokėjimus pagal Sutartį iki 2016 m. gruodžio mėnesio ir pakeisti mokėjimo grafiką; 2) pripažinti, kad delsimas dėl priverstinio išieškojimo iš skolininkų UAB „Baltijos reklamos projektai“ ir VšĮ „Kultūros lankos“ yra pateisinamas siekiant išsaugoti mokesčio mokėtojos pinigines lėšas ir jas skirti ekonominei veiklai vykdyti, pelnui uždirbti bei Sutarčiai vykdyti; 3) leisti skolininkės UAB „UVC“ grąžintiną paskolos sumą panaudoti jos veiklos tęstinumui bei 2016 m. rudenį / žiemą organizuojamų renginių išlaidoms apmokėti. VMI 2016 m. birželio 9 d. raštu nurodė pareiškėjui, kad jo 2016 m. gegužės 23 d. prašymas neatitinka nustatytų teisės aktų reikalavimų, todėl laikomas nepateiktu ir nebus nagrinėjamas iš esmės, papildomai nurodydama, jog pareiškėjas 2016 m. gegužės 23 d. prašymą ir papildomus dokumentus dėl Sutarties pakeitimo gali pateikti ir išsiųsti nurodytais adresais. VMI 2016 m. liepos 5 d. priėmė sprendimą nutraukti su pareiškėju 2015 m. gegužės 8 d. sudarytą mokestinės paskolos sutartį ir 2016 m. liepos 20 d. raginime nurodė pareiškėjui sumokėti raginime nurodytas sumas (iš viso 1 497 940,32 Eur) per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos į nurodytas sąskaitas, įspėjo, jog, raginimo neįvykdžius, minėtos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka.

11. Teismas, įvertinęs VAAT 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8307-596/2016 ir VAAT administracinėje byloje Nr. I-88-426/2018 (buvęs bylos Nr. I-819-426/2017) keliamą ginčą, priėjo prie išvados, kad teismas nenagrinėjo ginčo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo mokesčių mokėtojui (šiuo atveju pareiškėjui) naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ar atsisakoma grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Iš esmės minėtose administracinėse bylose keliamas ginčas dėl mokestinės paskolos sutarties pakeitimo ir mokestinės paskolos sutarties nutraukimo pagrįstumo, tačiau tai nėra mokestinis ginčas. Pagal MAĮ 110 straipsnio 2 dalies nuostatas, mokestinės paskolos sutarties sudarymas stabdo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurių mokėjimo terminas yra atidedamas, priverstinį išieškojimą. Tačiau šiuo atveju mokesčių administratorius mokestinės paskolos sutartį su pareiškėju nutraukė, nes jis nevykdė sutartinių įsipareigojimų ir nemokėjo nustatyto dydžio mėnesinių įmokų. Paskutinis pareiškėjo mokėjimas pagal Sutartį buvo atliktas 2016 m. gegužės mėnesį (2018 m. vasario 12 d. teismo posėdžio garso įrašas), o tai kelia pagrįstų abejonių, ar pareiškėjas iš tikrųjų siekia įvykdyti mokestinę nepriemoką gera valia.

12. Atsižvelgdamas į tai, kad mokestinės paskolos sutartis nutraukta, teismas priėjo prie išvados, kad VMI pagrįstai 2016 m. liepos 20 d. parengė ir pareiškėjui išsiuntė raginimą dėl 1 497 940,32 Eur. Tai, kad šiuo metu vyksta du teisminiai ginčai dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo, teismo nuomone, nėra pagrindas sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 2 ir 3 dalimis, nes teisminiai ginčai nėra mokestiniai. Taigi mokesčių administratorius, vykdydamas MAĮ 33 straipsnio 8 punkte nustatytą funkciją, turėjo teisę priimti ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Teismas pažymėjo, kad mokestinės prievolės atsiranda kitais pagrindais, o ne iš mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais taikomi mokestinės nepriemokos išieškojimo būdai, todėl net teismui panaikinus pareiškėjo ginčijamą sprendimą, prievolė sumokėti mokesčius ir su jais susijusias sumas jam neišnyks. Be to, pagal MAĮ 110 straipsnio 3 dalį, mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę, bet ne prievolę, savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Teismas pažymėjo, kad suteikdamas pareiškėjui išskirtines teises mokesčių administratorius pažeistų mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus.

13. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo argumentus, jog jis nėra pateikęs vykdyti VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą antstoliui, pareiškėjo atžvilgiu nėra VMI inicijuota bankroto byla, ir teismui nepateikti šiuos atsakovo argumentus paneigiantys įrodymai, pareiškėjo argumentus, kad atsakovas siekia privesti jį prie bankroto, laikė nepagrįstais.

14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, priėjo prie išvados, kad VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismas netenkinęs pareiškėjo pagrindinio reikalavimo panaikinti VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą, netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti VMI sustabdyti išieškojimą iš įkeisto turto.

Žemesnės instancijos teismas

15.1. Pareiškėjas neginčija, kad atsakovas turi teisę išieškoti mokestines nepriemokas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčių per VMI nurodytą terminą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovui tokia teisė atsirado po to, kai pasibaigė VMI 2016 m. liepos 20 d. pareiškėjui išsiųstame raginime sumokėti mokesčio nepriemoką nurodytas sumokėjimo terminas, kadangi šiuo atveju VMI išsiuntė raginimą po to, kai galbūt neteisėtai nutraukė mokestinės paskolos sutartį, t. y. šiuo metu VAAT nagrinėjama byla Nr. I-819-426/2017 (2018 metais pasikeitė administracinės bylos numeris į Nr. I-88-426/2018) dėl Sutarties nutraukimo teisėtumo. Vadinasi, mokesčių administratoriui leidus atlikti išieškojimą iš pareiškėjo turto ir VAAT minėtoje byloje dėl Sutarties nutraukimo priėmus sprendimą, kad VMI neteisėtai nutraukė Sutartį, teismo sprendimas būtų nebeįgyvendinamas ir netektų prasmės. Juo labiau, kad atsakovui yra žinoma, jog pareiškėjas neturi tokios vertės turto, kuriuo galėtų nedelsiant padengti susidariusią mokestinę nepriemoką, ir atsakovui pradėjus priverstinius išieškojimo veiksmus pareiškėjas būtų priverstas bankrutuoti.

15.2. Atsakovas VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu iš esmės nusprendė praktiškai įvykdyti Sutartį ir iš pareiškėjo turto išieškoti 1 585 560,69 Eur prievolės į valstybės biudžetą. Tačiau šiuo metu tarp VMI ir pareiškėjo vyksta du teisminiai procesai dėl pareiškėjo 2016 m. gegužės 23 d. prašymo pakeisti mokėjimų grafiką pagal Sutartį atidedant mokėjimus (tokia Įstaigos teisė yra numatyta teisės aktuose) bei dėl pačios Sutarties nutraukimo teisėtumo. Atsakovas nepagrįstai siekia apriboti Įstaigos teisę ginti savo pažeistas teises, kadangi atsakovui priverstinai išieškojus pagal Sutartį mokėtinas sumas, neliktų nei administracinės bylos Nr. I-8307-596/2016, nei administracinės bylos Nr. I-819-426/2017 (2018 metais pasikeitė administracinės bylos numeris į Nr. I-88-426/2018) nagrinėjimo dalykų.

15.3. Sustabdžius priverstinį išieškojimą iš Įstaigos turto bei panaikinus VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą bei teismams įpareigojus VMI patenkinti Įstaigos 2016 m. gegužės 23 d. prašymą pakeisti Sutarties mokėjimų grafiką, Įstaiga turėtų galimybę toliau vykdyti veiklą, dėl ko ji turėtų galimybę VMI sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką bei su ja susijusias sumas.

15.4. Teismo motyvai, kad pareiškėjui suteikdama išskirtines teises VMI pažeistų mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus, yra nepagrįsti. Šiuo atveju pareiškėjas neprašo VMI išskirtinių teisių, kuriomis būtų pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas. Pareiškėjas neginčija mokestinės prievolės ar su ja susijusių sumų, jis pripažįsta, kad minėtos sumos privalo būti sumokėtos bei iki 2016 m. gegužės mėnesio tinkamai vykdė šias savo prievoles valstybės biudžetui. Tačiau Įstaiga minėtu laikotarpiu patyrė finansinių sunkumų, dėl ko ir kreipėsi į VMI su 2016 m. gegužės 23 d. prašymu pakeisti Sutarties mokėjimų grafiką bei leisti Įstaigai toliau vykdyti veiklą nepradedant priverstinių išieškojimo veiksmų, kadangi tik praktiškai vykdydama veiklą Įstaiga turėjo galimybę stabilizuoti savo finansinę padėtį bei tinkamai įgyvendinti mokestines prievoles.