Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Petkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. R. ieškinį atsakovui S. R. dėl kompensacijos už bendro turto išlaikymą, tvarkymą, gražintinos GPM dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovo 8 495,42 EUR dydžio kompensaciją už bendro turto išlaikymą, tvarkymą, 164,68 EUR gražintiną GPM dalį, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, bei skirti atsakovui skirti 2 000 EUR baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos priteisiant ieškovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

17. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

18. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK12, 178 str.).

19. Bylos duomenys patvirtina, kad šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės patirtų išlaidų bendrajai dalinei nuosavybei (t. y. gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini)) išlaikyti ir išsaugoti. Ieškovė teigia, kad ji nuo 2012 m. iki 2016 metų viena savo lėšomis išlaikė gyvenamąjį namą ir jo aplinką ir patyrė iš viso 16.990,85 EUR išlaidų namui prižiūrėti. Tačiau atsakovas tik iš dalies sutiko su ieškovės pateiktu ieškiniu, t. y. atsakovas sutiko sumokėti 300 EUR už gyvenamojo namo dalies šildymą ir 50 EUR už vejos šienavimą. Visos kitos išlaidos, kurias prašo priteisti ieškovė pateiktu ieškiniu, atsakovo nuomone, yra nepagrįstos ir nebūtinos. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad namo šildymas, šiukšlių išvežimas, vandens latakų keitimas, cokolio (pamatų) šiltinimas yra reikalingi tam, kad pastatas ir jo aplinka, šalims priklausantys bendrosios dalinės nuosavybės teise, atitiktų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka“, todėl priteisė ieškovei iš atsakovo 1 234,80 EUR namo šildymo išlaidas, 131,82 EUR už komunalinių atliekų išvežimą ir tvarkymą, 32,50 EUR už namo latakų remontą, 1777,02 EUR už namo cokolio apšiltinimą ir 50 EUR už vejos šienavimą, iš viso 3226,14 EUR. Apeliaciniu skundu atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl 3226,14 EUR kompensacijos už bendro turto išlaikymą ir tvarkymą priteisimo. Apelianto teigimu, ieškovei mokėtina kompensacija turi būti sumažinta iki 380 EUR (t.y. 330 EUR už namo šildymą ir 50 EUR už vejos šienavimą), todėl atsakovas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovo 380 EUR dydžio kompensaciją. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys dalyje dėl 1 234,80 EUR išlaidų už namo šildymą, 131,82 EUR išlaidų už komunalinių atliekų išvežimą ir tvarkymą, 32,50 EUR išlaidų už namo latakų remontą ir 1777,02 EUR išlaidų už namo cokolio apšiltinimą priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

20. Apeliantas S. R. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2012 m. darytas fotonuotraukas.

21. Nors apeliantas prijungti šių naujų įrodymų neprašo ir CPK 314 straipsnyje nurodytų išimčių jų pateikimui apeliacinės instancijos teisme neįrodinėja, tačiau kartu su apeliaciniu skundu pateiktomis fotonuotraukomis, darytomis 2012 metais, siekia įrodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 1.777,02 EUR kompensaciją už namo cokolio apšiltinimą, neteisėtumą ir nepagrįstumą. Tokiu atveju spręstina, kad apelianto tikslas yra tokių duomenų prijungimas prie bylos medžiagos ir jų įvertinimas, todėl apeliacinės instancijos teismas apsvarsto ir naujų įrodymų priėmimo klausimą.

22. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).

23. Atsakovo pateiktos 2012 metų fotonuotraukos yra ankstesnio laikotarpio, nei buvo priimtas teismo sprendimas, t. y. šias fotonuotraukas bylos nagrinėjimo metu atsakovas turėjo. Apeliantas nepateikė duomenų ar argumentų, kodėl šios fotonuotraukos nebuvo teismui pateiktos anksčiau, bylą dar nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat motyvų, kodėl būtinybė jas pateikti iškilo vėliau. Dėl nurodytų aplinkybių šiuos įrodymus priimti ir vertinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra pagrindo, todėl juos atsisakoma prijungti.

Dėl kompensacijos už namo šildymą

24. Skundžiama sprendimo dalimi pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 1 234,80 EUR dydžio namo šildymo išlaidų. Nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliantas nurodo, kad ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, kad tarp šalių buvo susitarimas pirkti malkas. Teismas taip pat nepagrįstai nesirėmė atsakovo į bylą pateikta UAB „Jaukurai“ namo, esančio (duomenys neskelbtini), šildymo kainos per metus apskaičiavimu, kuriame nurodyta, kad šildymo kaina per metus yra 165 EUR, kadangi atsakovas negyvena name, todėl namo tinkamai būklei palaikyti pakanka 15 C? temperatūros. Be to, ieškovės palaikoma +25 laipsnių temperatūra taip pat nėra reikalinga, o šiandien beržinių ir alksninių malkų kaina su pristatymu yra 140 eurų/5 kūb. m. (sezonui užtenka 10 kūb. m.).Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti dėl toliau nurodomų priežasčių.

25. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą (CK 4.76 straipsnis). Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006).

26. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, jog ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, kad tarp šalių buvo susitarimas pirkti malkas, nurodo, kad bendraturčiai privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ieškoti priimtiniausio sprendimo būdu, nesiekdami savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad bendraturčio pareiga apmokėti jo daliai nuosavybės teisėje proporcingas išlaidas kyla iš įstatymo tik tuo atveju, kai išlaidos yra privalomos (būtinos turtui išlaikyti ir išsaugoti). Išlaidos bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti, kaip teisinė kategorija, yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis yra išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes, neleisti turtui labai pablogėti. Tai - daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet daiktas negerinamas ir jo vertė nedidinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2003, 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2006).

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ 86.2 punktu, gyvenamųjų namų privalomųjų reikalavimų įgyvendinimas užtikrinamas esminius energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo reikalavimus atitinkančiu gyvenamojo namo energinio ūkio valdymu ir energiją taupančių priemonių įgyvendinimu. Statybos techniniame reglamente STR 1.07.03:2017 įtvirtintas teisinis reguliavimas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste aiškintinas kaip reiškiantis tai, kad šildymas yra reikalingas ir būtinas namui, šalims priklausančio bendrosios dalinės nuosavybės teise, išlaikyti ir išsaugoti. Vadinasi, priešingai nei teigia apeliantas, ieškovė pirkdama malkas namui, šalims priklausančio bendrosios dalinės nuosavybės teise, šildyti, neprivalėjo gauti atsakovo, kaip namo bendraturčio, sutikimo. Be kita ko, nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad pats atsakovas sutiko apmokėti dalį (t. y. 330,00 EUR) namo šildymo išlaidų, taip pripažindamas savo, kaip bendraturčio pareigą pridėti prie namo šildymo šaltuoju metų laiku ir atlyginti išlaidas, susijusias su namo išlaikymo ir išsaugojimu, todėl ši apeliacinio skundo dalis atmestina.

28. Įvertinęs į bylą surinktą medžiagą, susijusią su ieškovės išlaidomis gyvenamojo namo šildymui, apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip stokojančius pagrįstumo ir apelianto teiginius, kad namo tinkamai būklei palaikyti pakanka 15 C? temperatūros. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 12 29 įsakymu Nr. V-1081 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ nurodyta, jog gyvenamosiose patalpose būtina palaikyti 18- 22 C? temperatūrą. Pagal byloje pateiktus Nekilnojamojo turto registro duomenis, ginčo namo, esančio (duomenys neskelbtini)paskirtis – gyvenamoji (el.b.1 t., b. l. 26-27), jame gyvena ieškovė, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai namą laikė gyvenamuoju ir jam taikė gyvenamosioms patalpos privalomus temperatūros rėžimo reikalavimus. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apelianto samprotavimai apie tai, kad atsakovas name negyvena. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto skunde akcentuojama 15 C? temperatūra nėra pakankama gyvenamojo namo šildymui, kadangi kaip jau pirmiau šioje nutartyje buvo išdėstyta, gyvenamųjų patalpų temperatūrą būtina palaikyti tokią, kokia nurodyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 12 29 įsakymu Nr. V-1081 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, t. y. 18- 22 C?. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas namo šildymo per metus kainą, pagrįstai nesivadovavo atsakovo į bylą pateiktu UAB „Jaukurai“ namo šildymo kainos, kuri buvo skaičiuojama 15 C? temperatūrai patalpose palaikyti, apskaičiavimu.

29. Šios išvados taip pat nepaneigia ir apelianto teiginys, kad atsakovas neprivalo apmokėti už atsakovės name palaikomą 25 C? temperatūrą. Pažymėtina, jog atsakovo nurodoma 25 C? temperatūra, kurią pasak apelianto, nuolat namuose palaiko ieškovė, nėra pagrįsta jokiais įrodymais, todėl teismo priteistos 1.234,80 EUR dydžio kompensacijos ne proporcingumui įrodyti nepakanka deklaratyvaus teiginio, jog ieškovė namuose palaiko 25 C? temperatūrą.

30. Kita vertus, net jeigu tokia temperatūra ieškovės name ir būtų palaikoma, tai nesudarytų pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo ieškovei iš atsakovo priteistos kompensacijos už namo šildymą dydį. Teismas apskaičiuodamas namo šildymo išlaidas, vadovavosi racionalia UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ energetinio naudingumo sertifikavimo išvada, padaryta atsižvelgiant į namo energinį naudingumą. Apskaičiavęs namo patalpoms šildyti reikalingą malkų kiekį, namo apšildymo per metus kainą teismas skaičiavo atsižvelgdamas į interneto skelbimuose nurodomą malkų kainą, t. y. atsižvelgė į rinkoje esančių malkų kainą.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas sprendimą dėl kompensacijos už namo šildymą pagrindė išsamiais skaičiavimais, vadovavosi ne tik ieškovės pateiktais įrodymais, tačiau atsižvelgė ir į rinkoje esančių malkų kainą, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas, naudodamas UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ energetinio naudingumo sertifikavimo išvados duomenis, netinkamai apskaičiavo namo šildomo išlaidas.

32. Tuo tarpu apeliantas teigdamas, jog per paskutinį periodą nuo 2008 m. iki 2012 m. malkų kaina visam sezonui svyravo nuo 200,00 EUR iki 270,00 EUR, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių šį faktą pagrindžiančių įrodymų. Įrodinėjimo pareiga reglamentuojama LR CPK 178 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiuo atveju apeliantas privalėjo įrodyti savo atsikirtimus pagrindžiančias aplinkybes, t. y. įrodyti, kad teismo priteista 1234,80 EUR dydžio kompensacija už namo šildymą, kurią privalo sumokėti atsakovas, yra neproporcingai didelė. Byloje nenustatyta, kad egzistuotų kokie nors rašytiniai įrodymai, kurie patvirtintų apelianto teiginius, jog visam sezonui reikia 10 kub. m. malkų, kurių kaina su pristatymu šiandien yra 140,00 EUR už 5 kub. m. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas nagrinėdamas bylas negali vadovautis prielaidomis ir teiginiais, kurie neparemti konkrečiais įrodymais, todėl nesant patikimų faktinių duomenų apie apelianto skunde akcentuojamą namo šildymo kainą, teismas negali sumažinti priteistos kompensacijos už namo šildymą iki atsakovo prašomos 330 EUR dydžio sumos.

33. Teisėjų kolegija, apibendrinama aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje dėl 1.234,80 EUR dydžio kompensacijos už namo šildymą priteisimo, tinkamai nustatė ir įvertino visas reikšmingas šiam klausimui išspręsti aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, todėl apelianto nurodomos aplinkybės dėl teismo priteistos kompensacijos už namo šildymą ne proporcingumo, yra visiškai nepagrįstos ir nesudaro pagrindo panaikinti šioje dalyje teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl kompensacijos už komunalinių atliekų išvežimą ir tvarkymą

34. Apeliantas ginčydamas pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą dalyje dėl 131,82 EUR kompensacijos už komunalinių atliekų išvežimą ir tvarkymą nurodo, jog teismas netinkamai paskaičiavo kompensacijos už šiukšlių išvežimą dydį, kadangi rinkliavos dydį galima apskaičiuoti ir pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, ir sieti su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu. Be to, vietinė rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą, nustatyta Mažeikių rajono savivaldybės sprendimu sudaryta iš 2 dalių - kintamosios ir pastovios. Kintamoji dalis priklauso ir nuo to, kaip dažnai metamos šiukšlės, todėl iš atsakovo, kuris name negyvena, priteisus pusę rinkliavos, gaunasi, kad apeliantas privalo padengti ieškovės ir jos sugyventinio gaunamas paslaugas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, bei faktinius bylos duomenis, sprendžia, jog nėra jokio teisinio pagrindo sutikti ir su šiais apelianto teiginiais.

35. Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

36. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

37. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtinti Mažeikių rajono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai. Nuostatų 6 punktas numato, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje. Vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams – visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 24 punktas). Remiantis aptartu reglamentavimu, galima spręsti, kad vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu, o ne su poreikiu realiai išvežti šiukšles. Kitaip tariant, vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Kadangi ½ dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso apeliantui, todėl jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas Nuostatų požiūriu. Be to, aplinkybę, kad atsakovas pagal Nuostatus laikytinas rinkliavos mokėtoju (asmeniu, kuriam rinkliava už šiukšlių išvežimą yra privaloma), patvirtina ir byloje esanti UAB “Telšių rajono atliekų tvarkymo centro” pažyma, kurioje nurodoma, kad mokėtoju Nr. 0141989 laikyti ieškovė ir atsakovas kartu, o priskaičiuota suma už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2016-09-30 mokėtojui Nr. 0141989 yra 263,63 EUR (el. b. 1 t., b. l. 44).

38. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Tik tokiu atveju, kai vietinės rinkliavos mokėtojas įrodo, t. y. pateikia objektyvius įrodymus, kad turi jo atžvilgiu priimtą sprendimą atleisti (suteikti lengvatą) nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, jis gali būti pripažintas neturintis pareigos mokėti vietinę rinkliavą (LVAT 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1867-556/2016).

39. Nuostatų 19 punktas numato, kad iš Rinkliavos mokėtojų Registro duomenų bazės pagal bendraturčių pateiktą ir seniūnijos seniūno patvirtintą prašymą išbraukiami gyvenamosios ar negyvenamosios patalpos savininkai – bendraturčiai, paliekant vieną Rinkliavos mokėtoją, jei kiti bendraturčiai nesinaudoja tomis patalpomis. Vietinės rinkliavos mokestis kalendoriniais metais sumažinamas Rinkliavos mokėtojui 70 proc., kai jam priklausantis namas mokestiniais metais nebuvo naudojamas. UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui“ pateikiamas seniūnijos seniūno patvirtintas Rinkliavos mokėtojo prašymas ir nurodomas sunaudotos elektros energijos kiekis (elektros energijos kiekis per einamuosius metus negali viršyti 50 kwh). Dokumentai pateikiami einamųjų metų lapkričio mėnesį ir galioja tik einamaisiais metais. Pareiškėjui pateikiamas mokėjimo pranešimas apie sumažintą Rinkliavos dydžio sumą, kurią turi sumokėti iki einamųjų metų gruodžio 15 dienos (Nuostatų 38 punktas).

40. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas, kuriam ir tenka pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis nėra laikytinas rinkliavos mokėtoju Nuostatų prasme, tokių įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė, t. y. nepateikė jokių įrodymų nei apie tai, kad yra išbrauktas iš rinkliavos mokėtojų Registro duomenų bazės pagal bendraturčių pateiktą ir seniūnijos seniūno patvirtintą prašymą, paliekant rinkliavos mokėtoja tik ieškovę, nei apie tai, kad jo atžvilgiu yra priimtas sprendimas atleisti (suteikti lengvatą) atsakovą nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Vadinasi, nebuvo jokio teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismui netenkinti ieškovės ieškinio dalyje dėl 131,82 EUR dydžio kompensacijos už komunalinių atliekų išvežimą ir tvarkymą priteisimo.

41. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl kompensacijos už komunalinių atliekų tvarkymą ir išvežimą turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas spręsdamas šalių ginčą dėl kompensacijos už komunalinių atliekų tvarkymą ir išvežimą pažeidė procesinės ar materialinės teisės normas. Priešingai, išsamiai įvertinęs šalių pateiktus įrodymus bei paaiškinimus, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle bei vidiniu įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būdamas ½ dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą, nustatytą Mažeikių rajono savivaldybės 2013-06-28 sprendimu, t. y. byloje nustatytų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad ieškovė įrodė tiek šių išlaidų faktą, tiek ir jų būtinumą. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių, todėl apelianto nurodomos aplinkybės dėl kompensacijos už komunalinių atliekų išvežimą ir tvarkymą, yra visiškai nepagrįstos ir nesudaro pagrindo panaikinti šioje dalyje teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl kompensacijos už namo vandens latakų remontą ir cokolio (pamatų) apšiltinimą

42. Skundžiama sprendimo dalimi pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė ieškovei iš atsakovo 1.809,52 EUR kompensaciją už namo kontrukcijų remontą ir jo energetinio naudingumo savybių gerinimą, t. y. 32,50 EUR už latakų remontą ir 1.777,02 EUR už cokolio (pamatų) apšiltinimą. Nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliantas nurodo, kad namo vandens latakų keitimo ir cokolinio aukšto šiltinimo darbai buvo estetiniai, susiję su namo gerinimu, o ieškovės į bylą pateikti dokumentai neįrodo šių darbų būtinumo, todėl atsakovo neturėtų būti atlyginami. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus taip pat vertina kritiškai dėl toliau nurodomų priežasčių.

43. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ 12.2, bei 12.3 punktų nuostatomis, pagrindinis statinių ir jų konstrukcijų techninės priežiūros ir teisingo naudojimo uždavinys yra atsiradusių statybinių konstrukcijų defektų savalaikis pastebėjimas, teisingas įvertinimas ir likvidavimas, statinių ir jų konstrukcijų tausojimas (saugojimas nuo ankstyvojo susidėvėjimo) profilaktinėmis priemonėmis ir atsiradusių statybinių konstrukcijų defektų likvidavimas. Reglamento 13 punkte nurodyta, kad mažinant ardančiuosius klimato (vėjo, lietaus, drėgmės, temperatūrinių pokyčių, saulės radiacijos) poveikius, būtina prižiūrėti, jog būtų tvarkingi išorės atitvarų (sienų, stogų, cokolių ir kita), pamatų ir kitų konstrukcijų drėgmę izoliuojantys įrenginiai (izoliacija, drenažiniai sluoksniai ir kita) (13.1. punktas), bei būtų tvarkingi įrenginiai, skirti vandens pašalinimui nuo statinių ir jų konstrukcijų (apskardinimai, latakai, lietvamzdžiai, įlajos, nuogrindos ir kita) (13.2. punktas). Šis Statybos techniniame reglamente STR 1.07.03:2017 įtvirtintas teisinis reguliavimas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste aiškintinas kaip reiškiantis tai, kad statinio apsauga nuo išorinių konstrukcijų irimo yra jo savininkų pareiga, todėl su statinio apsauga susijusioms išlaidoms (t. y. vandens latakų remontas ir cokolio (pamatų) apšiltinimas) atsakovo sutikimas atsakovei nebuvo būtinas.

44. Netvarkingą namo vandens latakų būklę, jų nusidėvėjimą, neatitikimą Statybos Techninio Reglamento reikalavimams dėl tvarkingų įrenginių, skirtų vandens pašalinimui nuo statinių ir jų konstrukcijų, bei vandens latakų remonto būtinumą patvirtina ieškovės į bylą pateiktos nuotraukos (el. b. 1 t., b. l. 185), kurias tinkamai vertino ir analizavo pirmosios instancijos teismas. Būtent tokios netvarkingos (t. y. aplūžusių) būklės vandens latakų remontui ieškovė turėjo 65,00 EUR išlaidų (el. b. 1 t., b. l. 50, 160-163). Nurodytų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad ieškovė įrodė tiek išlaidų faktą, tiek ir jų būtinumą, kas sąlygoja atsakovo pareigą atlyginti ieškovei jos turėtas vandens latakų remonto išlaidas.

45. Tuo tarpu vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad ieškovė privalėjo kreiptis į latakus sugadinusius asmenis arba draudimo kompaniją, teisėjų kolegija nurodo, jog vadovaujantis bendraisiais teisės principais, žalą patyręs asmuo turi teisę pats pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą. Be to, atsakovas, būdamas ½ dalies gyvenamojo namo savininku, turėjo teisę pats regreso tvarka kreiptis į žalą padariusį asmenį, arba prašyti draudimo įmonės, įvykį pripažinus draudžiamuoju, išmokėti draudimo išmoką, todėl tokius apelianto skunde dėstomus argumentus teisėjų kolegija laiko teisiškai nereikšmingais ir neįtakojančiais pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

46. Išanalizavęs į bylą surinktą medžiagą, susijusią su ieškovės patirtomis išlaidomis namo cokolio (pamatų) apšiltinimui, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog cokolio (pamatų) nusidėvėjimą, neatitikimą Statybos Techninio Reglamento reikalavimams dėl tvarkingų išorės atitvarų bei pamatų drėgmę izoliuojančių įrenginių, cokolio remonto būtinumą ir šių išlaidų patyrimo faktą patvirtina ieškovės į bylą pateiktos nuotraukos bei šių darbų atlikimo lokalinė sąmata (el. b. 1 t., b. l. 52, 63-170). Priešingai nei teigia apeliantas, iš šių įrodymų aiškiai matyti ne tik namo cokolio būklė prieš ir po remonto, bet ir pats darbų (t. y. cokolio apšiltinimas) atlikimo faktas, kas vienareikšmiškai leidžia konstatuoti, jog ieškovė įrodė tiek pačių išlaidų faktą, tiek ir jų būtinumą. Be to, vien deklaratyvaus pobūdžio atsakovo teiginys, kad 2012 m. vasarą namo cokolis nereikalavo remonto, neįrodo, jog namo cokolio apšiltinimo būtinumas negalėjo atsirasti po kelių metų, kadangi kaip visuotinai yra žinoma, gyvenamieji namai turi savybę laikui bėgant dėvėtis.

47. Teisėjų kolegija, apibendrinama aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje dėl 1.809,52 EUR dydžio kompensacijos už namo konstrukcijų remontą ir jo energetinio naudingumo savybių gerinimą priteisimo, tinkamai nustatė ir įvertino visas reikšmingas šiam klausimui išspręsti aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, todėl apelianto nurodomos aplinkybės dėl vandens latakų remonto ir cokolio apšiltinimo išlaidų nebūtinimo, yra visiškai nepagrįstos ir nesudaro pagrindo panaikinti šioje dalyje teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

49. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.).

50. Ieškovė I. R. pateikė prašymą priteisti 805,86 EUR bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-02-28 sprendimo parengimą. Minėtoms išlaidoms pagrįsti ieškovė taip pat pateikė rašytinius įrodymus: 2018-04-30 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. APB 2018.04-41, 2018-06-08, 2018-07-16, 2018-08-16, 2018-08-22 ir 2018-09-18 mokėjimo nurodymus.

51. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).

52. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, sprendžia priteisti iš apelianto S. R. ieškovei I. R. 805,86 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

53. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei I. R. iš atsakovo S. R. 805,86 EUR (aštuonis šimtus penkis eurus, 86 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.