- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-12
- Bylos Nr.
- 2S-634-560/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39009-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundą dėl antstolės D. M. veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolė D. M., J. P., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė skundą dėl antstolės D. M. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0012/13/01551. Nurodė, jog antstolė, priimdama vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-10-31 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. I-2106-121/2013 dėl 6 510,50 Lt skolos išieškojimo iš Lietuvos valstybės, nesiėmė veiksmų nustatyti, kad minėtoje administracinėje byloje yra pateiktas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo bei prašoma sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-10-31 išduoto vykdomojo dokumento Nr. I-2106-121/2013 vykdymą. Pareiškėjo teigimu, vien prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimas sudaro pagrindą vykdomajai bylai sustabdyti. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolio vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0012/13/01551.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-11-28 nutartimi pareiškėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė. Teismas nurodė, kad procesinis sprendimas, kurio pagrindu yra išduotas vykdomasis dokumentas, yra įsiteisėjęs, todėl jo vykdymas visiems asmenims yra privalomas. Pažymėjo, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 str. 1 d.), t. y. kartu jis turi nepažeisti ne tik skolininko, bet ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Nurodė, kad iš pareiškėjo skundo turinio nenustatyta, jog nesiėmus skolininko prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo (nutarties byloje dėl antstolio veiksmų) įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas. Be to, teismo vertinimu, vien prašymo pateikimas atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-2106-121/2013 negali būti vertinamas svarbia priežastimi vykdymo proceso sustabdymui, kadangi jis nesudaro pagrindo teismui manyti, jog byla bus atnaujinta. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0012/13/01551, pažeistų išieškotojo teisėtus interesus ir tokiu būdu neleistinai suvaržytų jo teises.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-28 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir įpareigoti antstolį sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0012/13/01551 iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-10-29 prašymą Nr. 1D-9599(3) atnaujinti administracinės bylos Nr. I-2106-121/2013 nagrinėjimą. Nurodė, kad jeigu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija įvykdytų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-09-16 sprendimą ir išmokėtų išieškotojui teismo sprendimu priteistos pensijos nepriemokos dalį – 1 464,42 Lt, o vėliau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagal ministerijos prašymą atnaujintų procesą ir priteista sumą būtų sumažinta nurodytu dydžiu, ministerijai susigrąžinti nepagrįstai išmokėtą 1 464,42 Lt sumą nebūtų teisinės galimybės dėl CK 6.241 str. 1 d. 4 p. draudimo, t. y. dėl to, kad nėra išieškotojo J. P. nesąžiningumo ar sąskaitybos klaidos. Pažymėjo, kad teismas priteisė nepriemoką už didesnį laikotarpį, nei pensija buvo ribojama. Be to, ministerijos prašymo atmetimas visiškai atimtų galimybę atgręžti administracinio teismo sprendimo įvykdymą, o prašymo tenkinimas nesuvaržytų išieškotojo teisių neproporcingai. Ginčo dalykas yra ne pirmojo būtinumo, kasdieninės pareiškėjo lėšos, bet lėšos už praeities laikotarpį. Be to, ministerija didžiąją priteistos sumos dalį išmokėjo. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė du skirtingus sprendimus dėl ministerijos prašymo – 2013-11-18 nutartį ministerijos prašymą tenkinti ir skundžiamą 2013-11-28 nutartį ministerijos prašymą atmesti.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys antstolė D. M. ir J. P. atsiliepimų į pareiškėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama 2013-11-28 nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Tačiau teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, 2013-11-28 skundžiama nutartimi šio prašymo netenkino. Atskirajame skunde išdėstyti apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Minėta, pagal CPK 144 str. 1 d. asmenys, teikiantys prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio (šiuo atveju – skundo) reikalavimą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvada, jog pareiškėjas skunde nepagrindė, kad nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo (nutarties byloje dėl antstolio veiksmų) įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo argumentus, jog nesustabdžius vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje kyla reali grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti.
Pažymėtina, kad CPK 145 str. 1 d. 10 p. numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – paprastai taikoma tais atvejais, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 str. 3 d.) arba kai nagrinėjamas klausimas dėl teismo varžytynių patvirtinimo (CPK 725 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-480/2011), taip pat tokių procesinių priemonių taikymo gali būti prašoma kasacinio skundo padavimo toje pačioje byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ar prašymo atnaujinti procesą toje pačioje byloje atvejais. Tačiau CPK 18 str. reglamentuotas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumo principas, kuris reiškia, kad teismo sprendime, nutartyje ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Todėl išieškojimas vykdymo procese gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio (skundo) užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai sustabdžius vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, būtų paneigtas sprendimo privalomumo principas, pažeisti suinteresuoto asmens J. P. teisėti interesai, dėl to, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo atskirojo skundo ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0012/13/01551.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjo pateikto skundo dėl antstolio veiksmų pagrįstumas yra įvertintas jį išnagrinėjus ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4730-833/2014 pareiškėjo skundą atmetus. Pažymėtina, kad, nors minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-06 nutartis nėra įsiteisėjusi ir yra apskųsta apeliacine tvarka, tačiau šia nutartimi yra konstatuotas pareiškėjo skundo nepagrįstumas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-2106-121/2013 yra išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-05 nutartimi, kuria Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymas atnaujinti procesą atmestas. Pažymėtina, kad minėta nutartis yra įsiteisėjusi. Taigi, konstatuotina, jog esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo atskirojo skundo prašymą įpareigoti antstolį sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0012/13/01551 iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-10-29 prašymą Nr. 1D-9599(3) atnaujinti administracinės bylos Nr. I-2106-121/2013 nagrinėjimą, kadangi šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kuria toks pareiškėjo prašymas nebuvo tenkintas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-28 nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.